Santykių paslaptys: daryk tai, arba tavo santykiai sugrius

Intymumas poroje blėsta, kai mylimasi prote, o ne kūne, kai lovoje norisi pasirodyti ir kažką įrodyti, o apie tai, ką jauti, nutylima. Šiame gyvame susitikime Rytis ir Violeta atvirai pasakoja, kaip jų santykiai prasidėjo nuo vaikiškos draugystės, kodėl mylėjimasis jiems tapo „vyšnia ant torto“ ir kodėl kuo daugiau išjauti, tuo labiau auga artumas.

Išgirsi, ką daryti, kai mylintis iškyla seni skausmai, kodėl verta kalbėti apie save, o ne kaltinti kitą, ar tikrai reikia preliudijos, ir gausi namų darbų – vienam ir poroje. Pabaigoje Rytis ir Violeta atsako į dalyvių klausimus apie ribas santykiuose, poligamiją ir kompromisus.

Vakaras apie intymumą ir vidinį pasaulį

Rytis: Fainai, kad daug naujų žmonių, visokių naujų draugų užsiregistravo šiandien. Nežinau, kiek jų prisijungs gyvai, kiek žiūrės įrašą, bet labai smagu, kad norit išmokti kažko, norit pamatyti ką nors naujo, norit pabūti kartu. Tai ačiū jums, kad einat kartu su mumis, pradedat eiti. Daug dalykų mes dar esam jums paruošę. Čia ne paskutinis kartas – bus dar daug šitų nuotykių. Ir mums smagu, ir, manau, kitiems bus smagu.

Violeta: Pabandėm daug daug retritų gyvai su žmonėmis pasibūti, pagyventi, ir vasarą nusprendėm šiek tiek padaryti pertrauką su gyvu bendravimu. Tai sakom: dabar pabandysim Zoome, kas čia mums gausis. Be žmonių mes negalim, norim dalintis, nes iš tikrųjų daug visko esam ir patyrę, ir prikaupę, ir sužinoję, ir išbandę, ir smagu tuo pasidalinti ir būti naudingiems.

Rytis: Atrodo, tiek daug yra visokių suvokimų, patirties, daug skirtingų temų, ir, atrodo, negali to pasilikti sau. Norisi į visas puses, visokiais formatais mesti, dalintis, nes kitaip susprogs kūnas, jeigu nepasidalins ta energija. Tai mes prigalvojom visokių skirtingų formų, kaip perduoti tai į pasaulį, kaip manifestuoti, sukurti tai. Ir va, susitinkam čia šiandien šitoj svarbioj temoj – apie intymumą ir šitą vidinį pasaulį. Pažiūrėkim, kas nutiks. Dar jungiasi žmonės. Pradėsim už kokių 5 minučių.

Tai sveiki visi dar kartą, kas prisijungė ką tik. Sveiki atvykę į mūsų namus, kur transliuojam jums iš kalnų šitą vakarą, šitą žinutę, šitą mūsų pasibuvimą. Tai va.

Violeta: Fainai. Smagu, kad su kameromis, smagu, kad išdrįstat įsijungti kamerą. Jeigu kas dar neišdrįsta, tai aš siūlau peržygiuoti šitą baimę, paspausti nyptuką ir pasirodyti. Tada dar toks gyvesnis, smagesnis bendravimas, ir smagu bus ir jus pamatyti – ne tik vardus skaityti, bet ir gyvai pamatyti jūsų šypsenas, jūsų akis, jūsų veidus. O, labas! Nu, kas dar paspaudžiam nyptuką? Toliau, toliau. O, dar paspaudė nyptuką.

Rytis: Violeta visada sako ne „mygtuką“, o „nyptuką“.

Violeta: Na, prasidėjo…

Rytis: Ir aš net nenoriu to keisti, nes labai mielai skamba. Tai spauskit savo nyptukus ir įsijunkit kameras.

Violeta: Spauskit nyptukus, jungiam kameras, ir bendrausim, draugausim, bus smagu. O, dar kažkas išdrįso! Na, toliau.

Rytis: 3 minutės iki pasirodymo. Ar pasiėmėt popkornų?

Violeta: Ne, kažkas sakė, kad naujų kelnaičių prisipirko.

Rytis: Jo.

Violeta: Tai va taip ruošiasi mūsų vakarui. Ne popkornus reikia pirkti.

Rytis: Fainai. Žinau, kad čia yra kažkas iš mūsų serialo fanų, su kuriais galbūt dar niekada nematėm vienas kito gyvai. Ačiū labai labai, kad žiūrit filmukus, kad sekat, komentuojat, laikinat, šerinat, dalinatės. Mums labai svarbu ir smagu gauti atsaką. Ačiū jums už tai. Ir kuriam toliau grožį Lietuvai ir visam pasauliui, bet labai norisi Lietuvai duoti tai, ką mes patiriam, kažkaip pasidalinti su savais. Ir, atrodo, labai net geras jausmas yra saviems perduoti.

Atrodo, kai buvom Lietuvoj, ne tiek daug galėjom dalintis ir duoti, kiek būdami čia, šitoj vibracijoj, šitoj energijoj, kalnuose, Madeiroj – užsienergizavę, užsimylėję, užsivaisiavalgę, užsisportavę. Žodžiu, dalintis šita energija su visais. Tai ačiū jums, kad einat kartu su mumis, ir galbūt tai dar ne paskutinis kartas, kai susitinkam čia šituo formatu.

Violeta: Gal jau pradedam?

Rytis: Jo, pradedam. Gerai, tai atsiraitojam rankoves.

Violeta: Mes padarėm visus namų darbus, jums net skaidres paruošėm.

Rytis: Palaukit, tuoj. Tuoj, sekundę.

Violeta: Neina?

Rytis: Tuoj, tuoj. Jau beveik. Pirmas kartas su šita programa. Kaip padaryti full screen?

Violeta: Įtampa auga. Tuoj atsijungs mūsų internetas, ir jums atsiųsim įrašus.

Rytis: Palauk. Kai įjungiu dalinimąsi, eina padaryti per visą ekraną, bet dabar nerodo.

Violeta: Tai taip palik.

Rytis: Taip reikės daryti tada, bet…

Violeta: Bet taip palik.

Rytis: Bet negražu?

Violeta: Bet gražu.

Rytis: Turėtų būti… Jo, jo. Labai ačiū. Prie to, prie raudono uždarymo mygtuko. Va taip gal tada. O dabar veiks, jaučiu.

Violeta: Nu, puiku.

Rytis: Nu, jau beveik.

Violeta: Nepergyvenkit, visa įtampa – tuoj išmedituosim. Bus ramybė. Aš irgi tuoj išmedituosiu, nes jau kaupiasi.

Rytis: Nu, ar matosi?

Dalyvė: Matosi.

Rytis: Gerai.

Violeta: Mūsų nesimato.

Rytis: Mūsų nesimato.

Dalyvė: Matotės.

Rytis: Matomės? Matomės?

Violeta: Kodėl mes nematėm?

Dalyvė: Nu, aš tai matau, man šone rodo.

Rytis: Kampute kažkur turėtumėm būti?

Violeta: Jo, jo, matosi. Kodėl aš nematau?

Rytis: Tai ir gerai.

Violeta: Tai gerai, mes nematome savęs, bet yra ramu. Susikoncentruojam dabar iškart lengviau.

Rytis: Tai va, čia bus Ryčio ir Violetos pamokėlė „Intymumas. Pirma dalis“. Nu, Violeta, pradėk.

Violeta: O čia šitas matosi jums irgi?

Rytis: Ne.

Violeta: Apačioj?

Rytis: Ne, nesimato. Gerai.

Violeta: Rodyk gal antrą skaidrę, ir pradėsim tada.

Rytis: Gerai.

Violeta: Šiandien mes su jumis aptarsime, ką mes norėtume pasakyti, kuo pasidalinti, kas mums patiems yra įdomu, kas mums patiems buvo ir yra aktualu, – tai pateikiam ir jums. Pradžioje bus atpalaiduojanti meditacija, kad mes visi kartu susijungtume, kad po dienos darbų ar kažkokių rūpesčių, kažkokių netikėtumų jūsų gyvenime sugrįžtume iš minčių pasaulio į kūną, kad pajaustume jį, kad labiau išgirstume temas. Nes kai ramus protas, tada žodžiams patekti į širdį yra daug daug lengviau ir paprasčiau.

Toliau mes papasakosime mūsų istoriją – draugystės, susitikimų ir kaip čia toliau viskas vyko. Toliau aptarsime artumą: kas mums yra artumas, kaip mes jį suprantam, kaip mes jį jaučiam. Toliau bus performance ir kaukės. Toliau pakalbėsime apie traumas – kaip jas esam praėję, kartu perėję, kaip esam jas transformavę, su kuo mes esam patys susidūrę. Toliau pakalbėsime apie preliudiją – kas tai yra, kaip mes ją suvokiam, – ir duosime jums mūsų kažkokius patarimus. Toliau bus namų darbai, skirti jums, labai labai įdomūs ir naudingi. Ir pats paskutinis – klausimai. Pažiūrėsim, kiek mums liks laiko, galėsite užduoti klausimus, ir pasistengsim į juos atsakyti. O paskui dar gal pagalvosim – jeigu bus daug daug klausimų, – kaip galėtumėt jūs mums juos atsiųsti, ir mes atsakysim, ar dar kažkokius kitokius variantus. Tai va.

Mini meditacija: grįžk į kūną

Rytis: Pradėkim nuo pradžių. Padarykim dabar mini sesiją, mini meditaciją. Paprašysiu visų užmerkti akis. Giliai įkvėpti ir iškvėpti su garsu. Dar kartą giliai įkvėpti ir išstumti orą iš savęs. Dar kartą giliai įkvėpti ir išstumiam orą iš savęs.

Dabar noriu pakviesti jus susikoncentruoti į savo kūną, į jausmą ir į tai, kaip tu jautiesi šią akimirką. Kaip tu jautiesi šią akimirką ir kas vyksta tavo kūne? Ne mintyse, ne kažkur praeityje, ne ateityje, bet tavo kūne. Kas dabar vyksta?

Man dabar spaudžia krūtinę, jaučiasi įtampa krūtinėje – šiek tiek, tokia bendra. Dažnai jinai būna kažko naujo, naujo susitikimo pradžioje. Toks skubėjimas, įtampa. Šiek tiek jaučiasi karštis iš lauko, nes čia karšta. Labiausiai krūtinę spaudžia.

Dabar noriu pakviesti jus išsirinkti sau vietą kūne, kur labiausiai spaudžia, – krūtinę, pilvą, gerklę, galvą ar kad ir kas tai būtų, gal koją, – ir sukoncentruoti į tą vietą savo žvilgsnį, savo dėmesį. Aš dabar nukreipsiu savo dėmesį į krūtinę. Visą visą savo dėmesį. Ir lyg pagausiu savo dėmesiu tą jausmą – pavadinkim tai energijos burbulu. Pagausiu jį ir žiūrėsiu į jį. Ir kviečiu ir jus pagauti tą energijos burbulą ir, kad ir kur jums spaudžia, žiūrėti į jį.

Aš dabar žiūriu į krūtinę. Jaučiasi toks nerimas, šiek tiek. Stebiu tą energiją. Stebiu, kaip jinai juda, plečiasi. Esu tiesiog stebėjime. Nieko nedarau su tuo. Tiesiog stebiu nerimą, įtampą krūtinėje.

Kviečiu ir tave: kad ir kur jauti sunkumą kūne, bet kokį – ar skausmą, ar sunkumą, – nukreipti visą savo dėmesį į jį ir dabar kartu žiūrėti į jį. Ir tiesiog leisti kūnui daryti, ką jisai daro, – ar kvėpuoti, ar dar ką nors. Labai kviečiu taip pat nejudėti, pasistengti nejudinti kūno – nei rankų, nei kojų. Tiesiog pabūti viduje su jausmu, pabūti viduje su ta energija. Jeigu mintys nuneša kažkur, grįžti į kūną, į tą spaudimą, į tą įtampą.

Kai tu pradedi žiūrėti į įtampą, ta įtampa nebėra tokia baisi, nebėra tokia įtempta. Pradedi žiūrėti į nerimą – nerimas nebėra toks baisus, nebėra toks nerimaujantis. Tu lyg atsiskiri tada nuo to ir atrandi save stebėjime, atrandi save tokioje saugioje, jaukioje vietoje. Lyg žiūri iš jos į kūną, į pasaulį, ir viskas nebe taip asmeniškai atrodo, nebe taip asmeniškai jaučiasi.

Kviečiu tave tiesiog stebėti tą energiją, tą jausmą savo kūne. Tegu jisai plečiasi, tegu jisai kyla, tegu jisai skleidžiasi. Leidžiam sau jausti tai.

Violeta: Tai dabar gerai.

Rytis: Gal jau nieko nebėra?

Violeta: Kas norit, ten jau pasijuokit, pakalbėkit.

Rytis: Jaučiam, kas vyksta kūne. Turėtumėt jausti, kad biškį lengvėja oras, biškį šviesėja, nes kai visi susikoncentruojam į tai, iš karto ir erdvė pasidaro lengvesnė. Nebėra tiek daug atskirumo, nebėra tiek daug noro pasirodyti ar dar kažkaip pasislėpti. Viskas pradeda susiharmonizuoti.

Pabūkim dar minutėlę su savimi, su savo kūnu. Leidžiam kūnui kvėpuoti, leidžiam kūnui laisvėti, leidžiam energijai kilti į viršų, vibracijai kilti į viršų. Na, jau visai ramiau, ar ne?

Dar kartą giliai giliai visi įkvėpkim – į viršų, viršų, viršų – ir iškvėpkim giliai. Ir lėtai atmerkim akis, nes praeis visas vakaras. Čia galima daryti ilgą sesiją, bet dabar ne apie tai.

Pirmiausia – draugystė, o ne seksas

Rytis: Keliaujam toliau. Dabar yra tema, skaidrė apie artumą: apie prisilietimus, laiką kartu, švelnumą, draugystę, crazy nuotykius, apie neskubėjimą ir apie tai, kad mus jungtų vidinis sielos ryšys, o ne tiek daug seksas ir, pavadinkim, ta pirma čakra. Nieko blogo su tuo nėra, bet tai neveda taip giliai ir taip toli, kaip mes papasakosim. Tiksliau, Violeta jums papasakos.

Violeta: Kartu papasakosim. Mes buvom maždaug aptarę, ką kalbėsim, kaip kalbėsim, bet dabar aš jaučiu, kad viskas išgaravo, ir aš nežinau, ką čia kalbėti ir pasakoti. Tai va, neatsimenu, ką repetavom, ką dėliojom…

Rytis: Gal gali papasakoti?

Violeta: Bet aš galiu, aš galiu. Kas plauks man, kas tekės ir kas eis. Tai gal papasakosim dar trumpai apie mus, kaip sakėm pradžioje. Nežinau, kur ta skaidrė apie mus prapuolė.

Rytis: Nebuvo skaidrės apie mus.

Violeta: Praleidom skaidrę apie mus. Tai va, mes iš tikrųjų, susipažinę, pirma nėrėm į tokią paprastą vaikišką draugystę, į labai daug tyrinėjimų – ir savo atskirų pasaulių, ir vienas kito pasaulių, ir to, ką bendrai mes galėtume sukurti, nuveikti su mūsų energijomis. Tu nori ką nors pridėti?

Rytis: Jo, aš galiu papasakoti. Aš buvau šokių mokytojas daug metų, gal 8 metus, ir jaučiau, kad nebeįdomu tai daryti. Visiems patiko, daug žmonių buvo ir buvo gera visiems šokti ir mokyti, bet jaučiau širdyje, kad turiu keliauti toliau, palikti tai ir keliauti kažkur – pabūti su savimi, išsigryninti, pavalgyti vaisių. Ir taip gavosi, kad viską palikau Lietuvoje, išvykau į Balį, ir tenais, gal po poros mėnesių, prasidėjo mano labai gili dvasinė transformacija, detoksikacija – iki pat galo. Labai labai išploviau save visais kampais, visomis pusėmis.

Kodėl aš tai šneku? Noriu pasakyti, kad maždaug pusantrų metų, gal beveik pusantrų metų, buvau visiškame celibate, kai nebuvo nei sekso, nei masturbacijos. Ir per tą laiką, kai nėriau į save, kai dariau visa tai – ir jausmų sesiją tenais per tą laiką išradau, – mano, atrodo, visas kūnas persirašė, visos smegenys, nervų sistema persirašė į kažkokį naują, vėl kaip vaikišką režimą.

Anksčiau buvau priklausomas nuo pornografijos, negalėjau gyventi be sekso, ir buvo daug grubumo, daug aštrumo, šiek tiek prievartos ir visų tų dalykų, daug savanaudiškumo. Viskas, atrodo, persirašė per tuos pusantrų metų, ir buvau vėl kaip tuščia knyga. Atrodo, viską reikia iš naujo mokytis, iš naujo pažinti ir savo kūną, ir savo penį, lytinius organus, ir taip pat moterį pažinti. Anksčiau buvau labai toks macho, o po tos kelionės, po tų visų patirčių buvau vėl kaip vaikas – nedrąsus, nežinau, ką daryti, nežinau, kur dėtis.

Taip gavosi, kad tuo metu su Violeta susipažinom. Jinai atėjo pas mane į pirmąją sesiją, tiesiog į pokalbį, kai buvau Balyje, – mes šnekėjom online, internetu. Tai buvo tokia mūsų pažintis. Galėsi, Violeta, apie tai papasakoti – apie tą pajautimą. Ten buvo mūsų pati pradžia.

Bet ką aš noriu dar nuo savęs pasakyti: mes su Violeta po to susitikom Lietuvoje, kai grįžau, ir prasidėjo mūsų gyva kelionė kartu, mūsų draugystė. Ir tai buvo kaip dviejų vaikų tyrinėjimas – pasaulio, šios žemės, šios sistemos, savo kūnų tyrinėjimas. Bet sekso irgi daug laiko nebuvo, ir to intymumo daug laiko visai nebuvo – viskas buvo apie kitus dalykus. Kaip vaikystėje: tada iš pradžių tai visai netraukė. Tai atsiranda tik po to, kažkada, kai užaugi. Mūsų draugystės pradžia buvo kaip du vaikai – nekalti, tyrinėjantys, kas bus toliau. Tai va, papasakok dabar tu apie mus.

Violeta: Na jo, mes tyrinėdavom. Būdavo, mūsų draugystės pačioje pradžioje mes ir miegodavom apsikabinę, įsiglaudę, bet nebūdavo net jokios minties, kad kažką daugiau.

Rytis: Tiesiog būdavo gera prisiglausti.

Violeta: Jo, tiesiog gera būdavo prisiglausti ir būti kartu – va taip, paprastai. Ir būdavo, net darydavom kažkokias praktikas, tyrinėdavom, bandydavom, bet tai grynai būdavo taip vaikiškai paprastai, per smalsumą, per pajautimą ir taip tyrai tyrai.

Tai va, pirma mes susikūrėm tą savo stiprų ryšį, ištyrinėję vienas kitą, ištyrinėję vienas kito pomėgius, ištyrinėję bendrai savo erdves. Ir tada tai yra tikra. Nes kai žmones pradžioje, susitikus, jungia vien tiktai kažkokia aistra, seksas, o vėliau, viskam nurimus, nutolus, lieka tiktai tuštuma, ir pamatai, kad daugiau nieko galbūt ir nebuvo.

O mes kaip tik atvirkščiai: pirma nėrėm į visai kitus dalykus, ir mums mylėjimasis tapo tarsi kažkokia dovana, kažkoks bonusas, kažkas naujo, stebuklingo, visiškai nauja erdvė, kurioje mes irgi labai daug ištyrinėjom, išbandėm įvairiausius dalykus – per save, per savo įsitikinimus, per savo patirtis: kaip yra iš tiesų, kokia iš tiesų yra tiesa. Mūsų tiesa – ne išgirsta, ne kitų pasakyta, bet mūsų tiesa, mano ir Ryčio tiesa. Ir kaip kiekvieno mūsų skirtinga tiesa gali būti kartu, atrasti džiaugsmą, būnant bendra tiesa. Tai va, šitas buvo labai svarbus.

Intymumas poroje – be svetimų taisyklių

Rytis: Aš visada sakau žmonėms: labai geras patarimas – įsivaizduoti, kad tu esi negyvenamoje saloje ir daugiau nėra absoliučiai nieko, tik tu ir tavo kūnas. Nėra jokių žinių, kurias tau kas perduotų, nėra jokių žmonių, kurie lieptų tau ką nors daryti ar papasakotų, kaip turi būti gyvenimas, kaip turi mylėtis žmonės, kaip turi bučiuotis, kaip turi gyventi, ką turi valgyti ir taip toliau.

Ir šitą dalyką mes pritaikėm ir intymume. Tu jauti, taip, tu jauti tą visą intymumą, seksualumą, bet ant viršaus yra krūva, tona to, kaip turi būti viskas. Ta kolektyvinė sąmonė ar kad ir kaip pavadinsi, visos knygos, kurias perskaitei. Aš turėjau daug daug patirties su tantra, su šituo dvasiniu mylėjimosi ir sekso aspektu – iš ten visa informacija, ko galima, ko negalima. Tada iš pornografijos – irgi daug žiūrėdavau pornografijos. Iš ten visa informacija pareina.

Ir tada dar tavo širdis dalyvauja tame, tavo intuicija. Po to bus apie projekcijas, bet dalyvauja viskas: kaip tu partnerį matai, ką jisai tau atspindi. Žodžiu, visa tai susideda, ir tu ateini toks pilnas pilnas, visko pripildytas, ir nežinai, ką daryti su tuo, ir tada yra daug įtampos. Dažniausiai vyrai baigia labai greitai, nes yra tiesiog daug streso, daug įtampos ir negali atsipalaiduoti. O mes tame išmokom labai giliai atsipalaiduoti, labai labai giliai atsipalaiduoti.

Šita skaidrė yra apie artumą. Savo kelionėje mes kartu ir vemdavom, ir ateidavau į tualetą valytis dantų, kai Violeta kakodavo, ir prausdavomės. Ir vaikštom nuogi, ir vaikštom apsirengę, ir vaikšto vienas nuogas, kitas apsirengęs. Ir mes taip pažinom vienas kitą: dabar dieną naktį galim pajausti vienas kitą. Ir tada intymumas, seksas ir visi dalykai buvo kaip vyšnia ant torto – dar pastiprinti tai, dar pagilinti, dar daugiau išjausti, kas mes esam vienas kitam, tą mūsų sielos ryšį. Nes mes kaip geriausi draugai – neišskiriami. Mes nenorim būti vienas be kito, atskirai.

Anksčiau labai norėdavau būti vienas – Violeta irgi papasakos, – pabūti vienas su savimi, užsidaryti savo pasaulyje, savo oloje, kažkur sulįsti, išeiti žvejoti kaip kiti vyrai. Su Violeta, atrodo, norisi būti kartu visada, nes taip gera būti vienas su kitu. Mes kaip dvi sausainių pusės.

Violeta: Šokoladas per vidurį.

Rytis: Ir, atrodo, kuo daugiau nulaužyta blokų, kažkokių limitų, tuo dar geresnis tas santykis. Tai būdavo, Violeta sisioja, aš ateinu ir sakau: „Labas, kartu.“ Ir mes jaučiam tai, būnam kartu, šnekam: „Kaip tu jautiesi dabar? Pereik tai.“

Violeta: Ir tada pereini tai, ir iš tikrųjų kitą kartą užeina – ir okei, viskas gerai. Tai va taip mes ir tyrinėdavom. Arba kur nors gamtoje nueinam, aš einu sisiotis, o jis eina paskui: „Pereik tai.“ Iš pradžių atrodydavo: kodėl aš turiu tai pereiti?

Rytis: Mes padedam vienas kitam pereiti visas savo likusias baimes.

Violeta: Iš pradžių kyla pyktis: kodėl aš turiu tai pereiti? Nenoriu, sakau sau. Bet iš tiesų paskui pamatai: ai, kaip buvo gerai, kad aš išdrįsau ir kad Rytis sudarė man tokią erdvę – tiems visiems įvykiams greičiau įvykti, mano išjautimui greičiau atsirasti, vis giliau ir giliau. Nes kartais iš tikrųjų būdavo ir labai sunkių, ir skaudžių akimirkų, ir atrodydavo: nu, jau man čia per daug tų jausmų ir per daug visko – kur beeisi, ten jausti, jausti, jausti. Atrodė, tas kūnas neatlaikys ir sprogs, ir kiek dar tų jausmų gali būti.

Bet dabar aš jaučiu, pati matau, kaip gerai, kad mes tai perėjom, kad į tai ėjom, nors ir buvo milžiniškai sunku. Iš tikrųjų kartu ir gera, bet kartu ir labai sunku. Bet dabar tai duoda tokį džiaugsmą, nes taip viską jauti. Tas pasaulis toks gyvas ir toks tikras. Ir tu žinai, kad tau iškils sunkumas, – tu jau žinai, ką su tuo daryti ir kaip jį išjausti, ir kas tai yra, ir žinai, kad ateis pabaiga. Ir tiesiog neskubini, ir lauki, ir išbūni, ir būni tame, ir perleidi per kūną, ir išjauti. Ir vėl matai pasaulį tomis šviesiomis, skaidriomis, ryškiomis spalvomis. Ir tai yra labai gera, labai labai.

Ir iš tiesų, kuo daugiau mes išjaučiam, kuo daugiau savo jausmų išjaučiam, tuo labiau auga ir mūsų artumas, ir mūsų mylėjimasis būna vis gilesnis ir gilesnis, nes vis daugiau programų, kažkokių blokų, kažkokių dar dalykų nukrenta, nukrenta, ir tada lieka toks tyrumas, tyrumas. Ir iš tiesų man kartais mūsų mylėjimosi pasaulis, tos akimirkos atrodo dar daug tikresnės negu šitas čia pasaulis. Nes ten, atrodo, aš galiu absoliučiai panirti į save, panirti į jausmus, panirti į savo kūną, panirti į pojūčius, panirti į akimirką – be jokių pašalinių… Nes kai būni ne prote, ne mintyse, o savo kūne, tai lieka tiktai begalinis, begalinis, visa apimantis jausmas.

Tai kuo daugiau išjauti tų sunkumų, skausmų, visų tų blokų, tuo didesnis apima begalinio gėrio, grožio, gerumo, aistros jausmas. Tuo daugiau atsidaro, atrodo, dar vienos durys, dar vienos durys, dar vienos durys. Jos taip netikėtai atsidaro, nelauktai, ir būna toks: nu, vau, ir taip dar gali būti! Tai iš tiesų tas jausmų jautimas, išjautimas ir ėjimas į save yra labai didelė dovana ir be galo didelė drąsa eiti į tai.

Bet aš visa širdimi – kartu visa širdimi – siūlau eiti. Galit ir po vieną eiti, bet eiti į tuos jausmus, į savo jausmus, į savo gylį, tyrinėti absoliučiai viską, viską ištyrinėti apie save ir surasti tą savo tiesą visur: ir maiste, ir buvime, ir bendravime, ir namuose, ir darbuose, ir intymume – visur savo tiesą. Kokia yra mano tiesa – ne kitų, ne kažkieno pasakyta ar paskaityta, bet mano tiesa, kaip aš noriu, kaip man yra gera ir kas man yra svarbu.

Rytis: Mūsų kūnai yra nežemiškai nuostabūs. Jie tiek visko gali patirti, jausti. Jie tokie kaip multidimensiniai, ir vis veriasi, atrodo, veriasi, ten vyksta daug daug operacijų, procesų, kai jauti. O žmonės labai nuvertina savo kūną, negerbia jo, labai užslopina, užspaudžia jį, ir tada yra labai sunku gyventi.

Tai mūsų kelionėje mes taip pat labai stipriai – ne tai kad rūpinamės, bet atsižvelgiam į kūno kokybę, į kūno švarą, į kūno pralaidumą, į kūno stiprumą, stiprybę. Nes kuo daugiau tu dirbi su savimi, atrodo, tuo daugiau turi sustiprėti ir fiziškai, ir vidumi, kad galėtum pakelti tą energijos srautą. Tai va, mes esam kaip du sielų zuikučiai, šokinėjantys per žemę, dedantys savo kiaušinius visur žmonėms ir…

Violeta: Širdis.

Rytis: …ir sakantys: „Pažiūrėkit, čia.“

Violeta: Jo, aš irgi dabar lipu į kalną. Čia, kaimelyje, yra kalnas, ir rytais arba vakarais aš į jį bėgu pabėgioti, nes jis tikrai status. Ten gaunasi kažkur 4 kilometrai, ir tikrai yra ką veikti. Kol kas aš į jį neužbėgu, aš tik užeinu greitu žingsniu, bet mano toksai tikslas yra užbėgti į jį. Kažkada tikrai užbėgsiu, ne tik užeisiu žingsniu.

Ir visą laiką, kai man jau pritrūksta motyvacijos arba energijos, sau kartoju: „Stipriame kūne – stipri siela, stipriame kūne – stipri siela.“ Nes visą laiką taip svarbu stiprinti kūną, nes iš tiesų nuo jo jėgos, sveikatos, stiprybės priklauso ir ta pati gyvenimo kokybė, net tie patys jausmai, ir net tas pats mylėjimasis irgi priklauso nuo tavo kūno stiprybės ir jėgos. Jeigu tu vakarais, žinai, būni jau taip pavargęs ir pervargęs nuo savo minčių ar nuo darbų, ar nuo streso, įtampos, visko, tai aišku, atsipalaiduoti yra kur kas sudėtingiau, ir gal kartais net neįmanoma. O kitą skaidrę dedam.

Rytis: Taip, jo.

Violeta: Tai va, svarbiausia – ryšys.

Kaukės lovoje: mylėjimasis prote ar kūne

Rytis: Jo. Tai dabar apie performance. Tai yra žodis, kurį žmonės dažnai naudoja ir tantroje, – apie tą visą norą pasirodyti prieš kitą, apie kaukes. Pavyzdžiui, aš savo intymumo kelionėje, kaip sakiau, daug žiūrėdavau pornografijos – paauglystėje ir po to, suaugęs, – ir nebuvo jokių kitų šaltinių, iš kur galima išmokti pažinti seksą, pažinti moterį, pažinti visą tą lytinį aktą. Man atrodo, ir paaugliai dabar neturi daug kito lytinio švietimo kaip pornografijos puslapiai, žurnalai, bet labiau puslapiai, visokie video.

Ir ką jie mato? Jie mato, kad ateina vyras ir jisai uždominuoja tą moterį. Jisai ateina dažniausiai toks pasikėlęs, moteris būna daugiau tokia nuolanki auka arba dar kažkas. Ir visada yra ta kaukė, ta grubi kaukė, kai, atrodo, tu turi įrodyti save prieš moterį: kad tu esi kietas vyras, kad tu gali ją patenkinti, kad tu gali 9 valandas mylėtis ir po to dar 9 valandas mylėtis, – kitaip būsi nevyriškas, kitaip būsi lievas vyras. Ir ant mūsų pečių yra didžiulė našta – patenkinti moterį ir suteikti jai malonumo, ir tuo pačiu pačiam „išgyventi“ ilgai nebaigus, ir tiesiog palikti gerą įspūdį apie save.

Mano draugai, mano draugės, tai yra didžiulė didžiulė našta – šitas performance dalykas. Dažnai žmonės širdyje yra vienokie, bet kai ateina į lovą, iškart ateina visokios programos, kaukės, ir tada tampi nebe dviese, o keturiese: du žmonės ir du ego protai. Ir tada tie ego protai dažniausiai bando kažką padaryti – ar kovoti vienas su kitu, ar įrodyti vienas kitam kažką, ar dar ką nors, o širdis lieka kažkur šone, jausmai lieka kažkur šone, ir tada mylėjimasis vyksta mintyse, prote, o ne kūne ir jausme.

Ir tada labai sunku patirti malonumą, labai sunku išbūti, nes nejauti savo energijos, nejauti savo kūno, ir tiesiog būna tokia destrukcija. Dėl to, man atrodo, pasaulyje mylėjimosi vidurkis yra 6 ar 7 minutės. Juokas. Mes kartais mylimės valandą, 2 valandas ar dar daugiau – kol atsibosta, kol nebegali, kol jau jautiesi pabėgiojęs po kalnus.

Kitoje pamokėlėje gal papasakosim daugiau apie nebaigimą, apie neejakuliaciją iš vyro pusės. Bet tiesiog noriu pasakyti, kad visa paslaptis – aišku, tam reikia sąmoningumo ir suprasti save, – bet visa paslaptis yra pagauti tas kaukes, pagauti tą norą įrodyti save, pagauti tą norą mylėtis iš grubios energijos ir pabandyti tai sustabdyti ir pakeisti – daryti priešingai.

Pavyzdžiui, jeigu ego sako: „Dabar aš paimsiu tave“, – ateini su švelnumu. Jeigu ego sako: „Dabar aš darysiu viską švelniai, nes jaučiu gėdą, negaliu atrodyti jai grubus, nes jausiu gėdą ar kažkokį diskomfortą“, – tu pabandai būti žvėris, pabandai išsilaisvinti. Paslaptis yra visada daryti priešingai, negu sako ego, – visur, bet ypač čia, mylintis. Tai, ką tau sako baimė, daryk priešingai. Ir kalbėk, kalbėk vienas su kitu apie viską. Bus kita skaidrė apie tai. Bet dar noriu paklausti Violetos: gal nori ką pridurti?

Violeta: Ne, man atrodo, tu čia pasakei viską. O būti savo kūne ir širdyje, kai myliesi, – tiesiog būti savo kūne, jausti savo kūną ir kiek įmanoma daugiau išeiti iš proto – yra iš tiesų taip svarbu. Aš nežinau, gal didžioji pasaulio dalis iš tiesų mylisi prote, nes skirtumas yra toks didelis. Aš kartais pati paeksperimentuoju: būnu, pavyzdžiui, prote – ir kaip tai jaučiasi, ir kaip jaučia Rytis, kai aš būnu prote, ir kai aš sugrįžtu…

Rytis: Jaučiasi, kad guli tiesi kaip lenta.

Violeta: Nors aš galiu ir judesius daryti, ir dar kažką…

Rytis: Atrodo, tada išvis nėra gyvybės.

Violeta: Jo. Vis tiek gaunasi, kad aš prote. Aš jaučiu kažkiek, bet tai nėra taip stipru kaip būnant savo kūne, kur, atrodo, kiekvienas menkiausias prisilietimas, menkiausias kito žmogaus įkvėpimas, savo įkvėpimas, menkiausias atodūsis yra toks stiprus ir galingas, kad atrodo – susprogdins visą planetą. Va toks yra jausmas, kai tu myliesi būdamas savo kūne, savo jausme, savęs paties ir kito jausme ir prisilietimuose.

O kai esi prote, tai gaunasi taip: tau malonu, bet gali net ir pamąstyti apie kažkokius kitokius dalykus, kažką pasidėlioti, ar mintys dar nuplaukia. Ir visiškai, visiškai kitas skirtumas. Ir pačiai daug mažiau malonumo, ir antrai pusei irgi nebėra tokios palaimos.

Tai labai svarbu visada sugrįžti. Net man kartais, dar pačioje pradžioje, Rytis, pajautęs, kad aš jau kažkur išplaukiau, sako: „Sugrįžk į kūną, sugrįžk į kūną, būk su manimi, būk 100 procentų su manimi.“ Ir tada sugrįžti į kūną – ir tada tokia vuuu banga!

Tai stengtis net patiems, dviese eksperimentuoti, bandyti, kalbėtis, sakyti, kaip jaučiasi, kai aš kuo daugiau kūne ir kai būna mintys. Net pats gali save taip stebėti ir jausti, ir jausti partnerį. Galima net nesakyti partneriui apie tai – jeigu nenori, jeigu jauti, kad jį tai sutrikdys, – pradžioje pačiai ar pačiam paeksperimentuoti, kaip yra, kai aš kūne, ir kaip yra, kai aš esu galvoje. Ir tada atrasi tą skirtumą savyje, bet ir partneryje iškart jausi skirtumą, nes jis kitaip pasijaus. Tai va. Bet kad būtum kuo daugiau kūne, reikia kuo daugiau išjausti sunkių jausmų, paleisti, pereiti blokus, sunkumus, visas programas ir viską.

Rytis: Nebenori bėgti nuo šitos akimirkos, ir tau pasidaro gera būti joje.

Kai mylintis iškyla seni skausmai

Violeta: Traumos. Dabar bus apie traumas.

Rytis: Kylantys sunkūs jausmai, prisiminimai iš pasąmonės nėra susiję su partneriu. Kaip svarbu būti atviriems pačio mylėjimosi metu, išsakyti: „Dabar jaučiu tokią ir tokią energiją.“ Tai gali būti grubūs, šiurkštūs, išnaudojimo, liūdesio, skausmo jausmai. Kaip svarbu į mylėjimąsi eiti sąmoningai. Tai mes, kai mylimės… Gal tu norėjai pradėti?

Violeta: Tu papasakok, aš prisijungsiu.

Rytis: Mes, kai mylimės, visada esam sąmoningi, visada esam stebėjime ir bet kada galim sustoti. Čia gal labai svarbus aspektas – kad bet kada, bet kada galim sustoti ir nutraukti mūsų seksą, nutraukti aktą ar kad ir ką mes darom, jeigu kažkas sunkaus iškyla. Anksčiau, kai buvau priklausomas nuo sekso, man būtų buvę labai sunku tai padaryti, nes iškart kyla pyktis, erzinimas, nes negali baigti, negali nuleisti spermos, ar ne? Dabar, kai jau esu tai perėjęs, kai tai nebėra tikslas, man daug daugiau malonumo yra ne tame, o visame procese. Tai irgi yra cool, bet visame procese yra daug daugiau malonumo.

Mes galim bet kada sustoti. Ir mylintis dažnai iškyla visokių sunkių jausmų – ypač kai eini kuo giliau, kuo jautriau, kuo subtiliau į viską, pradeda kilti seni dalykai, senos traumos. Moterims gali iškilti visokia prievarta, prievartavimas, išdavystė ar nepasitikėjimas vyru ir taip toliau. Vyrams gali vėl kilti tas noras pasirodyti, noras įrodyti save, noras uždominuoti, galbūt noras pažeminti… Daug daug skirtingų dalykų iš praeities, iš pasąmonės gali iškilti, nes sekso metu mes atsiveriam daugiau negu gyvenime. Mes apnuoginam save – jau esam nuogi, ar ne? Tai ir vidus šiek tiek apsinuogina. Kuo eini giliau, tuo daugiau apsinuogina. Gali pradėti labai visko kilti.

Labai svarbu žinoti, ką daryti šituo atveju, kaip palaikyti erdvę vienas kitam ir kaip sustoti. Jeigu iškyla kažkas sunkaus – visada šnekėtis, visada komunikuoti atvirai: „Aš dabar jaučiu, man dabar iškilo liūdesys, man dabar pradėjo labai spausti krūtinę. Ryti, palauk, sustojam šiek tiek.“ Arba tiesiog iškomunikuoti, kas vyksta su tavimi, šnekėtis. Seksas neturi būti tyloje, kažkokiame rūsyje, paslapčia, kažkokia paslaptis.

Violeta: Vienas ten kambaryje užsimerkus.

Rytis: Kažkokia gėda ar ten negražu, ar dar kažkas. Seksas gali būti kaip didžiausias pokalbis, sesija ir nuotykis, ir skrydis dviejų žmonių, bet jie turi dalyvauti kartu, komunikuoti kartu ir dalintis kartu, o ne bandyti vienas kitą apgauti ar dar kažką padaryti, ką ego mėgsta daryti.

Jūs komunikuojat viską – mes komunikuojam viską: ką jaučiam, kokios mintys kyla, kokie dalykai kyla viduje. Viską atvirai. Kai reikia, sustojam, pabūnam su tuo jausmu, pabūnam su ašaromis, pabūnam su pykčiu. Man dažnai iškildavo pyktis, dažnai iškildavo suerzinimas. Pabūnam su tuo, palaukiam, kol tai praeis, pagulim. Net nebūtina ištraukti lytinių organų vienas iš kito. Tiesiog sustoji – taip, kaip darėm per atsipalaidavimo meditaciją.

Jauti tą jausmą, jauti pyktį, jauti skausmą, jauti liūdesį, jauti ašaras ir tiesiog palauki. Kartu palaikot erdvę. Praeina ta banga, ir toliau mylitės, ir vėl ateina kokia banga, ir vėl būnat su ja, ir ateina malonumo banga, ir būnat su ja. Ir taip jūs pradedat šokinėti per kalnelius, per dimensijas – aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn – ir atrandat save visiškai kitaip.

O visai kitas būdas – ateiti, nieko nesakyti kitam, bandyti pritaikyti viską, ką išmokai. Gal pasiseks, gal ne, bet tai nesukuria jokio ryšio, nesukuria nuotykių. Ir kai baigiasi, irgi gaunasi toks atsiskyrimas. Spėlioji tada, ar jai patiko, ar nepatiko. Jeigu kyla klausimas, ar patiko jam, jai, tai jau yra kažkas negerai, nes jūs nesišnekat ir nesidalinat tuo, kaip jaučiatės. Dalinkitės.

Atvirumas santykiuose: kalbėk apie save

Violeta: Labai svarbu dalintis, net jeigu ir galvoji, kad partneris tavęs nesupras, kad įsižeis ar kažkaip atstums. Vis tiek, vis tiek eiti į tai, ko tu nori, kas tau svarbu, kas tau gera, kas tau malonu, kas tave skaudina, kas tau nepatinka. Būtina sakyti tai neįžeidžiant, švelniai – tiesiog sakant savo jausmus, sakant savo norus. Nes jeigu apie tai nesikalba, tai, nežinau, tada iš tikrųjų gaunasi keturių asmenų su savo ego kažkoks pasibuvimas arba tiesiog šaltas pasibuvimas. Tada tikrai moteris gali jaustis, kad jinai išnaudojama. Vyras gali jausti, kad moteris jo nepriima, kad jį atstumia ir jisai yra nereikalingas.

Rytis: Atsiranda drama.

Violeta: Jo, tada atsiranda drama. Tada tą dramą perkelia į savo gyvenimą, perkelia į savo bendravimą, ir tada dar didesnis nutolimas, atsiskyrimas. Ir tada galiausiai ateina mintys: ar aš išvis esu su tuo žmogumi, ar aš noriu toliau su juo būti ir tęsti? Ir tada užsisuka toksai užburtas ratas, didelis kamuolys, kurio pradžia galbūt buvo tiesiog nutylėjimas, kažkoks neišsakymas, nepasakymas, – ir net gali būti visiškai menkas dalykas, nuo kurio prasidėjo ir įsisiūbavo viskas.

Tai mano patarimas – apie viską viską kalbėti, sakyti, pasakoti. Tarp manęs ir Ryčio nėra jokių paslapčių, nes jeigu kas nors – iškart einam, kalbam, dėliojam. Aš sakau, pasakoju, jis irgi, jeigu kas yra, sako man viską atvirai, atvirai. Kartais gal būna ir skaudu girdėti tą atvirumą, tiesą apie save ar apie jį, bet tai yra taip svarbu. Tai yra taip svarbu, kad tu save taip labiau pažįsti, tu labiau pažįsti kitą žmogų ir daugiau pažįsti vienas kito pasaulį. Ir tai yra ir augimas, ir tobulėjimas kartu, ir tai, kad eini kartu, ir palaikymas. Tada tu nesi vienas šitame pasaulyje, o esi kartu šitame pasaulyje.

Bet tą „kartu“ reikia ir kurti kartu. Nes jeigu tu galvoji: „Aš bijau išsakyti tai, ko aš noriu, arba tai, ką aš jaučiu, arba tai, kas man yra svarbu“, – ir pasilieki viską tik sau, tada ir lieka, kad tu lieki vienas, vienintelis, vienišas savo pasaulyje ir toliau skęsti mintyse ir dramose. Iš tiesų, kai pradedi apie tai kalbėti, išsakyti, dalintis, pamatai – galbūt pradžioje partneriui tai bus nauja, nepažinta, ir galbūt jam tai sukels daug jausmų, gal net gali iškilti atstūmimas ar dar kas. Bet tai ir yra augimas, ėjimas kartu.

O jeigu visiškai nebus bendrumo ir nebus bendros kalbos, ir matysit, kad jūs tiesiog nesusikalbat, tuomet vėl – daryti kažkokius sprendimus ir negyventi iliuzijoje, svarbiausia – negyventi iliuzijoje, o ieškoti savo tiesos ir išsakyti tą savo tiesą: kas tau yra svarbu ir kaip tu matai pasaulį. Dalintis tuo.

Rytis: Labai geras patarimas: kai dalinatės, visada komunikuoti apie save, ne apie kitą žmogų. Nekaltinti jo: „Tu kaltas, nes aš jaučiuosi kažkaip ne taip“, – bet visada šnekėti tik apie tai, ką tu jauti. Visada apie save ir sakyti: „Aš dabar jaučiu pyktį, aš dabar jaučiu skausmą, man dabar iškilo pyktis, man dabar iškilo skausmas.“ Bet tai nėra susiję su kitu žmogumi.

Ir jeigu jūs taip darysit ne tik mylintis, bet ir apskritai gyvenime, jeigu visada šnekėsit apie save, niekas negalės jūsų kaltinti, nes jūs neskleidžiat agresijos į pasaulį, į kitus žmones, kitų nekaltinat. Tai visada komunikuojama apie save ir tik apie save, ir kiti žmonės komunikuoja apie save, ir tada gaunasi nuostabus sąmoningas pokalbis, o ne: „Tu asilas, aš nekenčiu tavęs.“

Violeta: Kartais ir taip būna.

Rytis: Jo, bet čia drama – niekur neveda.

Violeta: Bet ir to kartais reikia, žinokit, – išsisakyti ir pasakyti: „Tikrai tu asilas esi“, – jeigu taip jauti. Žodžiu, turi būti ir atvirumo, ir į savo gyvenimą įsileisti vaikiškumo, paprastumo, žaismingumo – ne tik į viską žiūrėti labai labai rimtai, reikšmingai ir svarbiai, bet įsileisti ir tas kitas puses: ir pajuokavimų, ir nusišypsojimų, ir nusišnekėjimų, ir paerzinimų. Šitie dalykai yra lygiai taip pat svarbūs, kaip ir visi kiti rimti suaugusiųjų pasaulio reikalai.

Rytis: Mes vienas kitam leidžiam varyti vienas ant kito tiek, kiek norim, be stabdžių. Ir mes žinom, kad mes suprantam vienas kitą, žinom, kad dažniausiai neįsižeisim, nepriimsim asmeniškai. Ir tai dar daugiau pastiprina mūsų ryšį, nes mes tai darom sąmoningai. Galima aprėkti vienas kitą, bet tai nepalieka kažkokio blogo jausmo ar dar kažko. Tai yra daugiau iš žaismingumo, o ne iš ego ar kaltinimo, ar dar ko nors. Tiesiog tai yra išraiška…

Violeta: Savęs.

Rytis: …bet gali būti ir tokia.

Violeta: Jo, ir būna, kad, pavyzdžiui, šiandien sakom: „Žinai, aš šiandien taip blogai jaučiuosi, kažkoks irzulys kyla, dar kas nors, ir gali būti, kad aš tave dienos metu ar aprėksiu, ar pavadinsiu, ar dar ką nors, bet žinau, kad tai yra visiškai ne apie tave.“ Mes vienas kitą net įspėjam, pasakom: „Tai visiškai ne apie tave, tiesiog per mane teka tokia energija, ir aš noriu ją patyrinėti. Aš noriu ją išjausti, aš nenoriu jos uždaryti, užblokuoti ir pasakyti, kad čia kažkas yra blogai.“ Nes ir tas pyktis yra geras. Kiekvienas mumyse esantis jausmas yra geras, tiesiog jį reikia priimti, susitikti.

Tai mes taip vienas kitam net iškomunikuojam: šiandien aš susitinku su tokiu jausmu, toks jausmas yra manyje, ir gali būti, kad mano elgesys bus atitinkamas. Ir įspėjam, kad tai nebūtų suasmeninta ar įsižeidimas. Aišku, kai būna daug daug, aš jau kartais sakau: „Nu, jau viskas, man jau gana, jau eikit į save“, – arba dar kažkaip kitaip: „Nu, jau užtenka, baigiam.“

Tai va, svarbiausia – būti atviriems, kiek įmanoma atviriems. Net jeigu partneris nėra atviras, tu gali būti atviras, tu gali žengti tą pirmą žingsnį į atvirumą. Ir kuo daugiau to atvirumo, tuo labiau galbūt ir partneris atsivers. Galbūt jau ir šeimoje nebuvo atvirumo, galbūt jis niekada gyvenime nebuvo susidūręs su atvirumu. Ir tu gali būti pirmasis, kuris žengs žingsnį į tą atvirumą, į gilesnį vienas kito pažinimą, supratimą, suvokimą. Niekada nereikia laukti pirmo žingsnio iš kito – bet kada gali pats žengti tą savo pirmąjį žingsnį.

Rytis: Nelaukit, kol ateis šviesa, nelaukit, kol ateis Dievo pasaulis, Dievo karalystė. Patys ženkit ir sukurkit jį savo gyvenime. Mes stengiamės tai daryti taip, kaip mes matom, kaip jaučiam. Jūs irgi taip darykit. Nelaukit išgelbėtojų, nelaukit mesijų, nelaukit kažkokių dievų ar kad bus geriau rytoj. Sukurkit savo realybę: palikit seną, sukurkit naują, sukurkit tai, apie ką svajojot, sukurkit viską be ribų. Nėra jokių ribų. Tai, ką jaučiat, padarykit. Kada, jeigu ne dabar, kada, jeigu ne šitame gyvenime? Padarykit tai.

Nelaukit. Ir nedirbkit… apie tai bus kitą kartą, bet nedarykit to, ko nemėgstat. Sukurkit malonumą, kad, kad ir kada bus pabaiga, jeigu jinai bus, sakytumėt: „Vau, čia buvo tripas, čia buvo nuotykis!“ Ne taip, kaip visi, kaip masė. Aišku, gal po to nebebus tos masės, jeigu kiekvienas savimi pasirūpins, bet dabar išeinam iš tų visų limitų, iš to, „kaip turi būti“, – ir intymume taip pat iš to išeinam.

Būkim vaikai: tyrinėkim, jauskim, kalbėkimės, kalbėkimės, žaiskim. Šokit nuogi vienas su kitu, lieskit ten, kur dar niekada nelietėt vienas kito.

Violeta: Leiskit būti liečiami.

Rytis: Bučiuokit ten, kur dar niekada nebučiavot. Gal į ausį… Kiškit liežuvį vienas kitam į ausį. Bus kažkas naujo. Tyrinėkit, tyrinėkit vienas kitą ir pažiūrėkit, kas nutiks. Ir kiekvienas toks naujas dalykas prideda lyg naują pliusiuką, sukuria naują žirniuką. Ir kuo daugiau tų žirniukų jūs surenkat, tuo labiau viskas plečiasi, lengvėja jūsų gyvenimas, sąmoningėja viskas, pradedat švytėti visai kitaip. Tai va.

Violeta: Žirniuką.

Ar tikrai reikia preliudijos?

Rytis: Preliudija. Violeta, pirmyn.

Violeta: Aš paskaitysiu dabar apie preliudiją. Čia iš tiesų atėjo toksai nušvitimas, ir norim pasidalinti juo. Kad preliudija yra tokia – skirta moteriai išeiti iš proto į savo širdį. Bet iš tiesų, jeigu moteris neapkrauna savęs per dieną dideliais apmąstymais, varginančiomis mintimis, stresu, įtampa, darbais, dar viskuo… Nes iš tiesų niekas mums ant pečių neuždeda tų atsakomybių – tik mes patys užsidedam atsakomybes, ir dažnai būna, kad mes užsidedam tas atsakomybes net patys nesuvokdami ir nesąmoningai.

Galbūt mūsų tėvai iš mūsų tikėjosi kažko vau, galbūt mes norim pasauliui parodyti, kokie esam svarbūs, kiek daug galim, kiek daug pakeliam, kiek daug galim sukurti ir aprėpti ir kokie esam galingi, dideli ir stiprūs. Iš to užsikraunam ant savo pečių begalybę darbų, veiklų, rūpesčių, sprendimų priėmimų ar dar kažko. Ir tada iš tiesų gyvenimas tampa daugiau ne malonumu, ne džiaugsmu, ne smagumu, ne bendryste, o sunkiu stresu, įtampa ir aukojimusi. Ir tada moteris dažniausiai būna pavargusi ir jau nelaiminga.

Ir jeigu jinai iš tiesų myli vyrą, su kuriuo jinai yra nusprendusi mylėtis, ir jinai yra pailsėjusi, neapsikrovusi va šitais visais stresais, įtampomis, atsakomybėmis, apie ką aš prieš tai kalbėjau, tuomet ta preliudija ir nėra visai reikalinga, nes vien mintis apie intymumą su vyru jau sužadina joje atsipalaidavimą, geismą. Vien ta mintis apie artumą, buvimą kartu ir lietimąsi jau duoda didelį atsipalaidavimą ir atsivėrimą.

O preliudija yra tai, kai nemyli vyro ar nori jį nubausti – tarsi: „Užsidirbk“ arba „Sugundyk mane“. O vyras turi tarsi prikalbinti savo moterį, kad jinai norėtų, kad jinai atsipalaiduotų. Ir tada gaunasi įtampa, tada įėjimas gaunasi ne iš atsipalaidavimo, meilės, noro artumo, bet iš įtampos, iš visiškai kitos vietos. Ir gaunasi tokia tarsi kova: ar vyrui pavyks šį kartą mane atpalaiduoti ir tarsi paruošti? Vyras stengiasi viską daryti, kad tik gautų tai, ko nori iš moters.

Ir tada, nežinau… Bet tai nėra draugystė, bendrystė ir artumas, kur lovoje yra du absoliučiai nusinuoginę žmonės, kurie turėtų būti palikę visus dienos rūpesčius, problemas, bėdas ir sunkumus už durų ir tiktai būti absoliučiai vienas su kitu – savo kūnuose, savo pajautime ir savo jausmuose.

Man atrodo, kai moteris myli vyrą ir per dieną yra skyrusi laiko sau, savo pomėgiams, savo atsipalaidavimui, savo kūnui, savo jausmams, tuomet jai nereikia jokių preliudijų. Nereikia, kad ją vyras kažkam ruoštų, kad jis jai padėtų atsipalaiduoti, nes jinai kuo nuostabiausiai, kuo puikiausiai geba tai padaryti pati. Nes jinai yra savo kūno šeimininkė – ne vyras jos kūno šeimininkas, bet jinai šeimininkė.

Ir jinai tada atsipalaiduoja vien nuo… Mane atpalaiduoja vien mintis apie artumą. Man nereikia jokių preliudijų, nereikia ilgų įžangų ar dar kažko. Mane jau vien mintis apie artumą, buvimą kartu iš karto perjungia iš minčių pasaulio, iš galvojimų, iš kažkokių čia darbų, reikalų į jausmą, į kūną, į atsidavimą, į buvimą kartu, į nėrimą, į patirtis, į potyrius, į jausmus. Ir, nežinau, tai yra pats nuostabiausias… nu, ne pats pats, bet tai yra viena nuostabiausių patirčių, patyrimų gyvenime.

O jeigu moteriai reikia ilgos preliudijos, galbūt tuomet jai reikėtų iš tiesų atvirai, atvirai pažiūrėti į savo jausmus tam vyrui: ar iš tiesų jinai nori su juo būti, ar iš tiesų nori su juo mylėtis, ar iš tiesų nori save apnuoginti ir su juo susijungti? Ar tai yra tikrai jos tiesa, ar galbūt jinai tai daro iš baimės, iš kažkokios pareigos, iš baimės būti paliktai, būti atstumtai, iš baimės nuvilti, iš baimės nepatenkinti ar dėl kitų jausmų? Reikėtų labai labai atvirai ir labai nuoširdžiai susitikti su pačia savimi, o vyrui – susitikti su pačiu savimi, ir pasižiūrėti, kokia yra mano tiesa ir kaip yra iš tiesų. Va taip.

Rytis: Joks vyras negali nuraminti moters iki galo. Tik pati moteris gali savimi pasirūpinti – savo vidumi, savo vidiniu pasauliu. Jokia moteris negali nuraminti ir paguosti vyro iki galo. Pats vyras turi padaryti darbą su savimi iki galo, ištrinti savo ego, ištrinti savo drakoną. Tada jisai jaus stabilumą ir ramybę, ir nebereikės iš išorės.

Tai kai yra visi šitie dalykai – „duok man tą, aš tau duosiu tą“, – jie yra sąlygotumai, yra limitai, ir jie nėra ta kokybė, kokią mes galim turėti vienas su kitu. Jeigu ateinam pilni su savimi – pilni, sveiki, stiprūs, energingi, gyvi, – ir kitas žmogus irgi ateina toks pat, mums nereikia laukti 20 minučių ar pusę valandos. Aišku, kartais gali tai daryti tiesiog kaip žaidimą ar dar kaip nors, bet tai nėra kažkokia pareiga. Tai tiesiog žaidimas, daugiau be jokios įtampos.

Dažnai, kiek aš kalbu su vyrais arba matau iš patirties, vyrai klausia, kaip užvesti moterį, kaip ją pakabinti, sudominti, kad jinai duotų. Tai jeigu jau kyla šitas klausimas, jeigu jau yra šita intencija, kad reikia kažkaip manipuliuoti moters kūnu, kad jinai duotų, jau yra kažkas, ką galima pažiūrėti viduje ir išgydyti.

Violeta: Lygiai taip pat, jeigu moteris laukia, kad vyras ją sudomintų ir atpalaiduotų – ar jam pavyks, – ar paskui kyla priekaištai, kad galbūt per trumpai tai buvo ir jinai neatsipalaidavo, ar dar kažkoks nepasitenkinimas, tai irgi moteriai reikėtų pasižiūrėti giliau į save, į savo jausmus, į kažkokias galbūt patirtas traumas ar išgyvenimus: kodėl jai yra taip svarbu, kad vyras turėtų ją atpalaiduoti, o ne jinai pati prisidėtų ir, jau būdama tame artume, atsipalaiduotų, bet lauktų iš kito, kad ją atpalaiduotų. Tarsi atsakomybę permesti kitam.

Rytis: Kad malonumą suteiktų kitas, o ne pats jį rastum viduje?

Violeta: Taip.

Rytis: Mes mokomės patys rasti malonumą viduje – tą gerą jausmą, šitą jausmą su savimi, su savo kūnu, savo vidumi, savo siela. Ir tada iš to ateini pas kitą žmogų ir kuri bonusą. Tai neateini iš trūkumo, bet kuri bonusą ant viso to, ką jau esi sukūręs su savimi: statai dar vieną papildomą aukštą, dar vieną stogą ant jau esančio stogo.

Namų darbai, jei esi vienas

Rytis: Okei. Namų darbai.

Violeta: Dabar mes jums duosime namų darbus. Trumpai papasakosim, pristatysim, ir pabandykit juos atlikti. Pabandykit sau suteikti šią patirtį, atrasti kažką naujo, išbandyti. Nepatingėkit, nenustumkit, nepalikit kažkur geram laikui ateityje, o tiesiog galit net šiandien suteikti sau šį šansą patyrinėti dar giliau save ir savo partnerį. Pirma papasakosim apie namų darbus, jeigu esi vienas, ir apie namų darbą, jeigu esi poroje. Jeigu esi vienas arba viena… Man pasakyti?

Rytis: Na, pasakok.

Violeta: Taip. Pirma aš siūlyčiau: tai būtų vakaras, pusvalandis ar valanda, skirta sau. Galit nueiti į dušą, pasikvėpinti eteriniais aliejais, apsirengti patrauklius, mielus naktinius ar pižamą ir atsigulti – ar nuogi – ir kažkur minkštai įsitaisyti: atsigulti, apsikloti, galit ir neapsikloti. Ir tada švelniai galit užsidėti ant akių raištį.

Rytis: Rekomenduojam užsidėti raištį ant akių – skarelę, maikutę.

Violeta: Maikutę, jo, kad dar giliau pajaustumėt save, nugrimztumėt į save. Prieš tai galit atlikti meditaciją, kurią mes dabar darėm, – atsipalaidavimą, savo kūno pajautimą, – ir švelniai švelniai paglostyti save. Tiesiog lėtai pirštais pereiti per visą kūną ir jausti, kur kyla, kur kyla tau nesmagumas, kurią vietą liečiant kyla galbūt gėda, galbūt kaltė. Ir toje vietoje rankomis ilgiau pasibūti, patyrinėti, pajausti: iš kur ta kaltė kyla, kas tai per jausmas, kodėl tau negera save liesti, kodėl šitoje vietoje tu galbūt pajauti gėdą, baimę, nepatogumą, kodėl liečiant kūną kyla šitie jausmai.

Rytis: Susikoncentruoti į tą vietą…

Violeta: Jo.

Rytis: …ir būti su ta vieta, stebėti ją, kaip prieš tai darėm, stebėti ją iš stebėjimo, leisti kūnui išgyventi tą jausmą, tą gėdą, ir nejudėti, ir tiesiog liesti toliau arba toliau laikyti rankas.

Violeta: Ir pajausti, kad jau ateina ramybė. Gali net kilti ir ašaros, gali kilti ir liūdesys, ir graudulys, ir didelis skausmas, nes neaišku, iš kur jis, – gali būti, kad tai sena sena žaizda. Ir tada toliau tęsti, eiti toliau per savo kūną švelniai pirštais. Jeigu kyla kažkoks nepatogumas – ką aš čia darau, ką aš čia veikiu, – gėda, irgi stebėti šį savo jausmą ir toliau tęsti, žiūrėti, tyrinėti save – kuo daugiau pasistengiant atsipalaiduoti, kuo daugiau pasistengiant jausti, kuo daugiau pasistengiant būti savo kūne, savo jausme, ne mintyse, ne galvoje, net ne analizavime, ne galvojime, ką aš veiksiu po to arba kur nueisiu, ar dar kažką.

Tiesiog visą visą dėmesį koncentruoti į save, į savo pojūčius ir jausmą. Ir taip visą visą kūną galima ištyrinėti net per kelis vakarus – kiek norėsis, – kol kitus kartus liečiant tave bus tiktai gerumas, malonumas, švelnumas sau, atsipalaidavimas ir visiškas, visiškas savęs priėmimas.

Rytis: Ir paslaptis yra tame… Šokiuose buvo tokia paslaptis iš šokėjo perspektyvos. Jeigu nori būti geras šokėjas, labai gerai vesti moterį – čia vyrams, – turi pirma išmokti pats vesti save, šokti su savimi ir klausyti vedimo. Tarkim, kaip moteris klauso. Turi išmokti moters rolę – ką jinai jaučia, kai jinai šoka. Ir kai tu išmoksti, kai supranti, kaip klausyti ir kaip šokti su savimi, tu tada automatiškai tampi labai geru vedėju, vedliu, nes tu žinai, kaip viskas veikia. Tu supranti struktūrą, tu jauti save, tu jauti ją, ir tada nebėra klausimų.

Jeigu norit patirti neįtikėtiną seksą, intymumą, pažinkit neįtikėtinai savo kūną – jautriai, jautriai, jautriai: kaip teka energija per jį, kaip kyla energija nuo lytinių organų, nuo apačios, kaip jinai kyla į viršų ar pakyla į širdį, ar jinai nori ten išeiti, ar sprogsta tenais. Stebėkit, kas vyksta su energija, su energetiniu kūnu. Stebėkit, kas vyksta su fiziniu kūnu: kaip kvėpuoja, kaip širdis pradeda plakti greičiau, kaip įsitempia raumenys, pečiai, kaip padažnėja kvėpavimas, kartais trūksta oro.

Stebint visa tai, tu supranti visa tai, tu supranti, kaip tai veikia. Stebėkit visa tai, stebėk visa tai ir tyrinėk, ir niekur nesitrauk nuo to, kas vyksta. Labai svarbu skirti laiko tam – pažinti save, pažinti savo kūną. Ir kuo geriau tu pažįsti save… Tu turi tada įrankį, tu žinai, kaip tai veikia. Tada visa tai padarai copy paste, perkeli ant moters kūno arba, jeigu esi moteris, ant vyro kūno.

Ir tada, kai ateini mylėtis, kai ateini į artumą, tu ateini iškart į jausmą – bet ne tiek savo kūno: tu visą savo dėmesį koncentruoji į prisilietimą, į jausmą, kaip moteris jaučia, kaip per jos kūną teka energija, kaip jinai įsitempia, kaip jos pečiai įsitempia, kaip jos širdis plaka, kaip jos kvėpavimas padažnėja. Tu jauti ją, tu esi su ja ir nesi niekur kitur.

Dažnai, kai aš šneku su vyrais, jie koncentruojasi į savo malonumą, kad jiems būtų kuo geriau. Bet kai tu koncentruojiesi į save, tu visiškai nejauti kito žmogaus – šiuo atveju moters. Moterys irgi dažnai koncentruojasi į save, nejaučia vyro. Čia mes darom atvirkščiai: aš koncentruojuosi į moterį, moteris koncentruojasi į mane, ir mes ne tai kad jaučiam save – mes jaučiam save kito kūne, ir tada susilieja šitas visas nuostabus dalykas.

Aš jaučiu ją, jinai jaučia mane, ir mes tampam toks kaip vienas burbulas su dviem kūnais, su daug visokių skirtingų vaikštančių energijų, ir tada pameti, kur esi tu ir kur kitas žmogus. Tada labai labai gražu būna ir daug malonumo, ir tuo pačiu neįtikėtina dvasinė patirtis – viename.

Violeta: Jo, tai iš tikrųjų net galima pavadinti dvasine patirtimi, nes man tai yra, nežinau, manifestacijų, naujų suvokimų, naujų atradimų, naujų potyrių erdvė, kur taip paprastai aš nepatiriu tokio gylio, tokių jausmų ir tokių didelių atradimų savyje, ir net pasąmonėje, ir visame kame aplinkui. Tai yra stiprios, džiugios ir kartu malonios patirtys.

Rytis: Man vis dar spaudžia krūtinę nuo pat susitikimo pradžios, vis dar yra sunkumas krūtinėje, jaučiasi daug įtampos. Jinai nėra tiek daug mano įtampa. Aišku, aš irgi jaučiu savo, nes pirmą kartą vedu, vedam tokį dalyką, kažkas naujo – visada jaučiasi jauduliukas. Bet jaučiasi ir iš jūsų įtampa, iš žmonių įtampa, iš grupės įtampa. Tai aš jaučiu, kad mums šnekant užkulisiuose vyksta veiksmas. Mes, atrodo, kažką čia tvarkom, gydom, transformuojam ar dar kažką. Tiesiog norėjau pasidalinti, kad vyksta ir tai, ir atnešu sąmoningumą į tai, kad vis dar spaudžia krūtinę, neišeina visiškai atsipalaiduoti.

Violeta: Nu, po šito susitikimo jūs vis tiek jausitės kitaip. Ir tikrai jaučiu, kad įnešėm jums naujo ir dar nepatirto, ir, aš manau, tikrai norėsit išbandyti. Ir taip, kaip mylėdavotės iki šiol, tiesiog nebepavyks. Kad ir ką norėsit, jums jau nebepavyks. Vis tiek įnešit kažką naujo.

Rytis: Kažkas tai galbūt bus kitaip.

Namų darbai poroje

Violeta: O jeigu esat poroje, tuomet jums užduotis yra lygiai ta pati. Viską, ką kartojau: galit nueiti į dušą, išsitepti eteriniais aliejais ar dar kažkuo, kas jums gera, kas jus atpalaiduoja, užsidegti žvakių, ir tada lygiai taip pat su partneriu patyrinėti vienas kito kūną. Tai gali vienas atsigulti, užsidėti ant akių raištį – maikutę, skarelę, – o kitas tiesiog liesti.

Rytis: Ir šnekėtis.

Violeta: Ir šnekėtis, taip, šnekėtis.

Rytis: Nelikti tyloje, nelikti tyloje.

Violeta: Vienas lėtai liečia, o kitas tada pasakoja, kur sukyla nepatogumas, gėda, kaltė ar baimė – jausmas. Nekaltinant, kad tu dabar, liesdamas, man jį sukeli, bet tiesiog: „Man ateina, sakykim, tokia energija, kai tu mane lieti tam tikrose vietose.“ Ir lygiai taip pat partneriui sustoti ir kartu…

Rytis: Palaikyti erdvę.

Violeta: Taip, pabūti, kol pasidarys vėl ramu, ir tada toliau tęsti. Lygiai taip pat ir partneris, kuris jus liečia, gali kalbėti: „Čia man liesti yra nepatogu, nemalonu, negera“, – bet nekaltinant to, o tik sakant: „Man eina tokia energija, kai aš čia liečiu, aš jaučiu tai savo kūnu.“ Ir tada irgi pabūti, išjausti, duoti vienas kitam erdvę, duoti vienas kitam laiką, palaikyti vienas kitą ir va taip kartu pereiti.

Rytis: Tai gali būti tuo pačiu ir ėjimas į malonumą, ir savo seksualinio gyvenimo tyrinėjimas, bet tuo pačiu ir dvasinė patirtis, sąmoningumo patirtis – jūs apimat viską vienu metu. Tai atsigulat su raiščiu – galit ir abudu atsigulti su raiščiais, susikabinti rankomis, atsigulti ant nugaros – ir galit tiesiog šnekėtis, ką jaučiat, kaip mes čia šnekam: „Jaučiu spaudimą krūtinėje“ ar dar ką nors. Galit pradėti nuo to.

Galit su viena ranka liesti kitą. Vienas liečia, šneka, dalinatės, tada kitas liečia, šneka, dalinatės. Tai gali būti laisva forma, nereikia jokių oficialumų, nereikia to paversti kažkokia super praktika, kur turi įsitempti ar dar ką nors. Mes viską darom paprastai, draugiškai, kaip su draugu, kaip su geriausiu draugu, drauge: eini ir tiesiog daliniesi – va mano kūnas, va tavo kūnas, davai žiūrim, kaip yra viskas iš tikrųjų.

Labai linkim jums patyrinėti tai kartu, užsidėti raištį ir patyrinėti, komunikuoti. Jeigu išmoksit komunikuoti vienas kitam tai, ką jaučiat, – nekaltinant kito, o tai, ką jūs jaučiat, – 100 procentų gyvenimo jau bus sutvarkyta. Tai nustokit kaltinti kitus, atsisukit į save ir šnekėkit: „Aš jaučiu…“ Kitas sako: „Aš jaučiu…“ Išgydot tai meilėje, draugystėje, artume – ir baigta, einam toliau visi į žvaigždes.

Violeta: Jo. Ir kai išmoksit komunikuoti su savo partneriu, iš tiesų su jums pačiu artimiausiu žmogumi, tuomet ir gyvenime su kitais bus lengva iškomunikuoti savo norus – ar darbe su darbdaviu, ar su draugais, ar su dar kuo nors: išsakyti, kas jums patinka, kas nepatinka, ką jaučiat, kas tinka, kaip norėtumėt kitaip. Tada atsiranda tiek daug laisvės!

Ne mintyse gyveni ir galvoji: „O kaip būtų, jeigu būtų, o ką jisai jaučia, o ką jisai galvoja, o man nepatinka, ir aš nebijau išsakyti…“ Ir tada kuriasi drama ant dramos, drama ant dramos. O tiesiog paimti ir nutraukti tas visas dramos grandines, ir kalbėti, ir sakyti: „Man va taip.“ Net jeigu ir nusišneku šią akimirką, net jeigu ir po akimirkos mano tiesa bus kitokia, bet dabar tai yra mano tiesa, ir aš tai noriu pasakyti, ir aš leidžiu sau tai pasakyti. Tai yra toks didelis savo gyvenimo palengvinimas.

Tada nelieka tų užkulisių, nelieka iliuzijų, nelieka visokių slaptų projektėlių, projekčiukų ar dar kažko. Lieka atvirumas, bendrystė, draugystė, tiesa ir ėjimas kartu – arba, jeigu nepavyksta, ėjimas atskirai. Bet tada gyvenime lieka tiesa, o ne gyveni kažkokiame sapne, iliuzijoje ir įsivaizdavime: du pasauliai, ir vienas vienaip įsivaizduoja, kitas kitaip, ir jie bando kažkaip susiderinti, nors tai visiškai neįmanoma, kai neišsakoma ir nebūnama kartu. Tai štai mūsų namų darbai.

Rytis: Tada galėsit mylėtis daug valandų vienas su kitu ir būti geriausi draugai, ir pereiti visą tą dramą.

Violeta: Ir tada mylėjimasis netampa moteriai kažkokia pareiga, kai turiu kažką atlikti…

Rytis: Turi užsidirbti.

Violeta: …o vyrui – užsidirbti, kad jis gautų. Jau yra kaip knygose: turi visą dieną ruošti savo moterį, kad vakare gautų sekso.

Rytis: Gali valgyti, daryti salotas, sakai: „Davai, einam pas tave.“ – „Nu, davai.“ Ir jau mylitės, ir nieko daugiau nereikia.

Violeta: Na jo, taip paprastai. Apskritai į viską žiūrėti kuo paprasčiau, kuo paprasčiau, neapsunkinant savęs, nesusireikšminant, nesureikšminant kažko per daug, o paprastai, paprastai, nuoširdžiai – taip, kaip vaikai. Jeigu nepatinka, tai jūs tikrai sužinosit, kad tam vaikui kažkas nepatinka. Jeigu jisai kažko nori, tai jūs tikrai sužinosit, kad jis būtent to dalyko nori. Tai taip ir jūs gyvenime stenkitės rodyti visus savo jausmus: ir kas patinka, ir kas nepatinka, ir ko norit, ir kas gera, ir kas negera, ir komunikuoti – bet nekaltinant, o tiesiog išsakant, ir stebėti, ir žiūrėti, kaip antra pusė jaučiasi, ir būti draugystėje, kuo daugiau palaikyti vienas kitą.

Išeiti ar likti, kai santykiuose negera?

Rytis: Jeigu antra pusė tavęs nesupras – jeigu tu esi savo kelionėje, o kitas, tavo žmogus, yra visiškai kitoje kelionėje, ir tu dabar nori išmokti naujų dalykų, o jisai, pavyzdžiui, visai nenori to išmokti, – tada negalim tau patarti.

Violeta: Neturim šitos patirties.

Rytis: Sek savo širdimi.

Violeta: Jo, neturim šitos patirties… Ne, nu, turiu aš tą patirtį.

Rytis: Tiesiog juokauju.

Violeta: Taip, taip yra, kad dabar mes kartu.

Rytis: Geriausia yra… Mes anksčiau kalbėdavom su draugais, kad jeigu nori būti kartu su žmogumi, turi būti du svarbūs dalykai, kad vyktų santykis. Tai yra: jums turi vykti seksualinis gyvenimas, turi būti taika su tuo abiem, vienas kito kūnai turi atitikti, kvapas turi atitikti. Labai svarbu, kad kvapas atitiktų, bent jau man, ir tiesiog kad sueitų, kad suliptų du kūnai. Ir antras dalykas – kad jūs abudu norėtumėt tobulėti ir augti dvasiškai, vidumi, sąmoningume.

Tai jeigu yra šitie du dalykai, jūs galit nuversti kalnus ir galit daug metų būti kartu, ir pereiti daug daug dalykų. Jeigu kažkurio trūksta, gali būti sunku. Tai tiesiog pagalvokit apie tai. Čia nėra kažkoks teisimas ar mano palinkėjimas, bet geriausia yra būti su žmogumi, kuris irgi nori eiti su tavimi toliau. Tada jūs esat komanda, tada jūs esat bendražygiai. Kam turėti priešą lovoje? Užtenka jų ir taip.

Violeta: Nes sako, reikia priešą laikyti kuo arčiau savęs. Taip ir gyvena tikriausiai daugelis.

Rytis: Daug žmonių ateina pas mane į sesiją, į asmeninę jausmų sesiją, – ne tiek daug, bet tikrai buvo nemažai, – kurie sako: „Aš jaučiu, kad turiu skirtis, bet negaliu.“ Arba prieinam prie to, kad širdyje žmogus jau nori išsiskirti, jau seniai turėjo būti išsiskyręs, bet liko santykiuose, nes jaučia arba baimę, kad neišgyvens, arba kad neišmoks – čia ypač dvasingume – kažkokių savo sielos pamokų, jeigu išeis, kad kažką praleis ar pasiduos, neleidžia sau pasiduoti.

Ir tada tu neseki savo širdimi. Tau yra numatyta visai kitur keliauti per pasaulį, o tu vis dar trinies tame pačiame sename katile su tais pačiais senais dalykais ir dar eini ieškoti visokių praktikų, meditacijų, kaip nuraminti savo mintis ar dar ką nors. Tiesiog paimk ir išeik, jeigu negera. Paimk ir eik į naują, į naują etapą, į naują pasaulį. Jeigu pajausi, kad padarei klaidą, visada gali grįžti. Dažniausiai čia niekas nesugrius.

Bet leisk sau išeiti, jeigu yra negera, leisk sau ką nors pakeisti santykyje, jeigu yra negera, leisk sau tai padaryti. Vien leidimas to gali pakelti vibraciją, pradžiuginti širdį, kūną. Tiesiog duok sau žalią šviesą padaryti kažką dėl savęs, ką tu jauti širdyje, net jeigu kitas žmogus to nepriima, nenori ar nepalaiko tavęs. Siek savo svajonių, eik ten, kur veda širdis, net jeigu visas pasaulis tavęs nepalaiko ar sakys: „Neik, durnas, koks čia kvailys.“

Violeta: „Neik, nesąmonę kažką galvoji.“

Rytis: Niekas nenori, kad būtum laisvas. Niekam tai nėra gera, ir niekas to beveik nepalaiko. Palaiko Rytis su Violeta, bet nedaug žmonių tai palaiko.

Violeta: Parašykit – mes palaikysim.

Rytis: Ir tiesiog būk laisvas, ir viskas, nes kitaip neverta gyventi.

Violeta: Jo, dar daugelyje moterų yra toksai požiūris į vyrą: „Bet jisai negeria, nerūko, nesimuša ir pas kitas neina. Tai kaip aš jį galiu palikti? Taigi jis labai geras vyras.“ Tai čia irgi absoliuti nesąmonė. Turi sekti savo tiesa, savo širdimi. Ir jeigu tavo širdžiai yra negera, jinai nesidžiaugia, jeigu nori dažniau pabūti viena, o ne kartu su savo žmogumi, tai žinok, kad kažkas tikrai yra ne taip.

Ir tada eini… Pirmiausia aš tai eičiau į savo jausmą ir pasižiūrėčiau savo tiesą. Gali būti, kad tas žmogus net yra ne prie ko, jis net nesusijęs su tuo jausmu, kuris yra tavyje. Tiesiog tas jausmas yra išlikęs, ir žmogaus elgesys ar kažkas sukelia tą jausmą.

Rytis: Iš tėvų ar dar iš ko.

Violeta: Taip, sukelia tą jausmą, ir tada norisi kaltinti tą žmogų ir sakyti: „Aš su juo negaliu gyventi“, – nors jis visiškai nėra susijęs su tuo jausmu, tiesiog tavyje aktyvuoja. Ir jeigu išsijauti tą jausmą – tu jį atrandi, išsijauti ir supranti, kad tai iš tėvų, ar tiesiog išsijauti, – tuomet tą žmogų pamatai visiškai, visiškai kitaip, be iliuzijos: matai tikrovę ir matai tiesą. Aš vėl pasikartosiu: sekit tiesa ir ieškokit tiesos.

Rytis: Taip neverta gyventi, draugai. Jeigu esat nuoširdūs sau, vienintelis gyvenimas, kuris yra vertas gyventi, – kai tu eini tik su savo širdies balsu ir vedimu. Visa kita yra iliuzijos, kančios, skausmas. Sunku. Vienintelis balsas veda į tiesą, ir tai ne mūsų balsas – tai tavo balsas. Tavo subtilus, vidinis, intuityvus, švelnus balsas, kuris sako: „Mano vaike, einam namo. Užteks žaisti ir svaigti.“

Violeta: Prisižaidei. Namo.

Ribos santykiuose: ar jų reikia?

Rytis: Klausimai, atsakymai. Dar galim atsakyti į kelis klausimus – neturim daug laiko, bet galim atsakyti į 2–3 klausimus. Tai arba pasakykit kas nors per mikrofoną, arba parašykit į čatą, ir mes galim atsakyti, jeigu dar liko kas nors čia klausančių.

Dalyvė: Gal mes čia vieni esam, nes mes nematom jūsų nieko. Bet įrašą būsim padarę. Klausimas tada iš manęs, jeigu galima: ar svarbu yra poroje turėti ribas kiekvienam nuo savęs?

Rytis: Ribas, ribas… Gerai ar negerai?

Dalyvė: Toks yra mano klausimas.

Rytis: Ar svarbu poroje turėti ribas? Ir dar pakartok, jei gali, kas toliau?

Dalyvė: Nu tiesiog ar yra svarbu turėti savo ribas ir kažkaip jas nubrėžti? Nes mus vis kažkaip moko, kad svarbu partneriui pasakyti: „Stop jau, kažkas man nepatinka.“ O iš jūsų girdžiu, kad kaip tik nugalėti tuos blokus, kad tai yra labiau ne ribos, o tiesiog kažkokie uždėti blokai.

Rytis: Priklauso, ar nori būti su tuo partneriu. Čia labai panašu į tai, ką Violeta pasakojo apie preliudiją: ar tu nori atsiduoti šitam žmogui, ar nenori atsiduoti šitam žmogui. Jeigu tu iš širdies nori atsiduoti šitam vyrui, tada tau nereikia brėžti jokių ribų, turėti jokių tabu ir saugoti savęs ar savo kūno, nes tu kaip tik nori eiti į jį, atiduoti save jam. Bet jeigu nenori atsiduoti, tada ateina noras save saugoti ar dėti kažkokias ribas ir taip toliau. Tai paklausk savęs: ar iš tikrųjų širdyje nori atsiduoti šitam vyrui? Gali atsakyti garsiai, jeigu nori.

Dalyvė: Ačiū už atsakymą. O jeigu partneris brėžia ribas, tai vadinasi, kad iš jo pusės jis nenori eiti?

Rytis: Vadinasi, jame yra kažkoks blokas ar skausmas dėl to. Ir geriausia būtų, jeigu jūs tiesiog pasikalbėtumėt vienas su kitu užsidėję raiščius, susikabinę rankomis, – tiesiog nuoširdžiai pasikalbėtumėt, išsipasakotumėt. Sakyk: „Aš noriu atsiduoti tau. Aš jaučiu, kad yra kažkoks blokas, žinai, jaučiu, kad kažkas yra ne taip. Ir davai, pasakyk, kaip tu jautiesi dėl to, ką tu jauti, kokį jausmą jauti, kai aš prieinu ar kai aš kažką darau.“

Ir taip jūs kalbatės. Jūs viską viską kalbatės drąsiai, ir jūs sudarot komandą. Jūs turit būti komanda, jeigu norit pavaryti kartu, – ne vienas prieš kitą, bet komanda. Tada veikia viskas. Aiškiau šiek tiek?

Dalyvė: Taip, aiškiau.

Violeta: Mes su Ryčiu net, būdavo, grįžtam iš retrito – savaitę laiko, jei turim retritą ar su žmonėmis gyvenam, – grįžtam iš retrito, ir pirmiausia krentam į lovą, užsidedam raiščius ir tiesiog išsikalbam. Pavyzdžiui, aš išsikalbu, kas man tiko, kas nepatiko – bet ne kaip kaltinimą ar kažkokią diskusiją, o tiesiog savo išsakau. Išsakau, kaip aš norėčiau kitą kartą, kaip man būtų geriau, patogiau, kas ne taip.

Rytis tada man visiškai palaiko erdvę. Jis nesako: „Ką čia svaigsti, ką čia nusišneki, ten buvo viskas gerai“, – o tiesiog palaiko, išklauso, leidžia man išsisakyti, išsakyti, kas man yra. Ir tada aš išjaučiu savo jausmą, sunkumą ar tai, ko galbūt retrito metu nespėjau išsijausti, nespėjau pastebėti, ir man kalbant dar iškyla, ir dar aiškiau tada pamatau situaciją. Ir lygiai taip pat Rytis tada pasako, kaip jam atrodo, kaip jis mato tas situacijas ir kokius jisai siūlo pakeitimus ar kažką. Ir mes tada abu išsikalbam, pasisakom ir toliau va taip einam gyventi.

Rytis: Jo. Visų pirma mes išgryninam, ką mes jaučiam savo kūne, kai dalinamės. Tai jeigu jaučiam sunkumą ar krūtinę spaudžia, ar kažką – iš ten visada kyla drama, visokios negatyvios mintys, kaip aš sakau. Tai mes visų pirma išgyvenam tą sunkumą, ištirpdom tą sunkumą. Tada grįžta mūsų natūrali būsena – kaip mūsų sielos, – grįžta tada į eterį, ir tada iš jos mes kuriam, komunikuojam, vizualizuojam, manifestuojam ir taip toliau.

Tai jeigu yra iškilęs kažkoks sunkumas, mes jį jaučiam. Mes visada skiriam laiko, prioritetą – išjausti, kas sunku, nes žinom, kad tai netikra. Žinom, kad tai niekur nenuveda ir tiesiog laiko gaišimas gyventi su tuo. Tai mes susitvarkom save, nusiprausiam save energetiškai, ir tada iš kitos kokybės, kūrybos kokybės darom visą savo darbą: ir filmukus, ir šitą vakarą, ir visą…

Violeta: Ir patį gyvenimą tada kuriam iš kitų jausmų. Bet ir nebėgam niekada nuo sunkumo. Jeigu jį jaučiam, tai žinom, kad tai yra sunkumas, kuris, išjaustas, susitiktas, pasibaigs. Nepuolam į paniką: „Oi, va, jau sunkumas, dabar ką man daryti? Greičiau išsijausti, greičiau čia kažką darom.“ Nu ne. Irgi suprantam, kad tai yra sunkumas ir paskui ateis kiti jausmai, kad viskas ateina, praeina, ateina, praeina, kaip jūra banguoja – banga po bangos užeina, nueina, užeina, nueina. Taip ir gyvenime, ir visi jausmai.

Ir suprasti, kad tu esi surfintojas, tu nesi banga, kuri banguoja ir banguoja, – tu esi surfintojas, tu nardai per tas bangas.

Rytis: Tu lyg sukūrei visą tą vandenyną ir pamiršai, kad tu toks didelis, ir jautiesi, kad esi šapaliukas, plaukiojantis tame vandenyne. Bet tu nesi. Tu esi kaip kūrėjas visų tų patirčių, viso to vandenyno. Ir tiesiog esmė yra suvokti tai, kad tu niekada nebuvai auka gyvenime ir niekada nebūsi. Visa tai vyksta dėl tavęs. Viskas, kas vyksta, ir sunku, ir gera, yra dėl mūsų – kad išmoktumėm savo pamokas, kad gautumėm išminties kaip dvasia, kaip siela ar dar kažkas.

Ir mes priimam viską, apglėbiam, mokomės kiekvieną dieną iš visų situacijų, sunkių ir lengvų. Mes žiūrim į viską, kalbam, mokomės, komunikuojam, šnekam, dalinamės…

Violeta: Tyrinėjam.

Rytis: Tyrinėjam. Iš visų pusių apžiūrim tai, iš visų pusių apžiūrim kiekvieną mintį, kiekvieną emociją: kas tikra, kas netikra. Tada mes žinom, suprantam, ir tada esam tai, kas esam. Keliam vaibą aukštyn.

Violeta: Ir lygiai taip pat su ribomis. Lygiai taip pat gali, žinai, tiesiog pažaisti, tiesiog patyrinėti: jeigu aš dedu ribą – kaip jaučiasi, jeigu nededu ribos – kaip jaučiasi, jeigu kalbu – kaip jaučiasi, jeigu nekalbu – kaip jaučiasi. Būti visame sąmoningiems ir tyrinėti – ne kaip strutis, kai neri į smėlį: „Aš nieko nežinau ir nesuprantu“, arba, nežinau, kaip kokia išprotėjusi papūga: „Skraidau ir daužausi į visus medžius“, – bet tiesiog sąmoningai eiti į viską. Ir jeigu aš dedu ribą, kaip tai jaučiasi? O jeigu aš nededu ribos, kaip tai jaučiasi?

Galbūt, jeigu aš esu surfintojas ir nardau per bangas, tai kaip ir nereikia man išvis jokių ribų dėti, nes aš surfinu laisvai, be ribų, ir tai mano visas pasaulis, mano visa patirtis. Bet kartais yra įdomu patyrinėti tas ribas: o kaip jaustųsi, jeigu aš uždėčiau ribą, ir kaip jaustųsi, jeigu aš pasakyčiau, kas man netinka, nepatinka, užuot visą laiką ėjusi tik į save, išsijautusi ir su viskuo sutikusi.

Tai čia irgi gali tyrinėti, žaisti su savo gyvenimu, išbandyti, žiūrėti ir kuo daugiau įsinešti to laisvumo, ir viską daryti sąmoningai. Nebūti stručiais, kišusiais galvą, ir nebūti išprotėjusiomis papūgomis, o grynai eiti sąmoningai – su protu, su širdimi, su jausmais, su atvirumu, su pasitikėjimu ir drąsa.

Klausimas apie poligamiją

Rytis: Kitas klausimas – jeigu dar kas nors nori ko nors paklausti. Dar galim atsakyti į 2 klausimus.

Dalyvis: Sveiki.

Rytis: Labas.

Dalyvis: Ačiū labai. Viskas labai rezonuoja, labai į mano vaibus.

Rytis: Jėga, jėga.

Violeta: Faina.

Dalyvis: Pažįstama.

Violeta: Pataikėm.

Dalyvis: Labai daug sklinda tos seksualinės energijos, atrodo, bangomis.

Violeta: Sakėm, kad jums temperatūrą užkelsim Lietuvoj.

Rytis: Na, tai klausk tada.

Dalyvis: Poligamija. Kaip jūs jaučiat, matot tą dalyką?

Rytis: Jeigu širdis tave veda į tai, leisk sau norėti to ir leisk sau jausti tai. Neturi būti taisyklių, kad tu turi būti su viena moterimi ar vyru – nežinau, kas tave traukia, – bet visos šitos taisyklės yra žmonių sukurti dalykai ir ribos. Tavo siela, tavo kūnas turi savo DNR kodą, savo programą, ir labai svarbu, kad tiesiog leistum jai išsiskleisti, kad nestabdytum to ir nestovėtum sau kelyje kaip malka ant kelio, ir tiesiog leistum sau tai.

Tai jeigu tave širdyje traukia turėti daug moterų, tau liko tiesiog rasti būdą, kaip techniškai, praktiškai tai padaryti. Gal jau turi. Bet žinok, kad nesi kaltas dėl to, ir žinok, kad nėra jokios kaltės, jeigu ir turėsi. Ir laiminimai iš manęs. Nežinau, ar Violeta laimina, bet… Laimini?

Violeta: Sek širdimi.

Rytis: Sek savo širdimi ir pažiūrėk, kas nutiks. Tai va. Leisk sau neturėti jokių ribų ir pažiūrėk, kaip tada jautiesi. Nes jeigu kyla šitas klausimas – žinai, ką mes galvojam? – jau yra kažkoks nepasitikėjimas ar baimė.

Tai yra būdas patirti gyvenimą. Tai nėra blogas būdas, nėra geras būdas. Tai yra būdas, kurį tu gali pasirinkti, jeigu tau širdyje tai artima. Mums šiandien – galbūt po savaitės bus kitaip, – mums šiandien tiek visko yra per akis, kad nebetelpa, atrodo, kiti žmonės į tai nebetilptų. Bet, nežinau, kaip bus po 20 metų ar dar ko nors. Gal mes dar ką nors čia darysim, gal bus orgijų namai – Dievas žino. Gal greičiau nei po 20 metų.

Violeta: Ne jausmų namai, o orgijų namai. Keisim pavadinimą.

Rytis: Tai va, mes niekada nežinom, kas nutiks. Mes irgi sekam širdimi, ir jeigu kyla kažkoks blokas ar dar kažkas, visada žiūrim į tai. Ir tau irgi siūlom varyti taip, kaip jaučiasi tavo širdis.

Dalyvis: O dabar sekti širdimi… Jeigu visiškai paleisiu, atrodo, kad pateksiu į tokias realybes… Net baimė ateina, tokia labai stipri baimė – ir atverti, ir išleisti, ir visai savo širdžiai leisti daryti tai, ką noriu.

Rytis: Turi vis tik leisti, nes anksčiau ar vėliau turėsi. Jeigu ne dabar, tai po 10 metų tai susprogs. Negali užspausti to amžinai, nes ta energija turi transformuotis, turi išeiti iš kūno. Aš daug daug bandžiau variantų, kaip, pavyzdžiui, išeiti iš maisto priklausomybės. Anksčiau buvau priklausomas nuo maisto, sakykim, irgi nemažai. Visą dieną valgydavau kažką, užkandinėdavau jausmus ir taip toliau. Sportuodavau daug, nebuvau storas, bet valgydavau labai daug, nežmoniškai.

Ir, žinai, bandžiau visaip išeiti iš to. Supratau, kad nesąmonė, supratau, kad negerai, bet negali išeiti. Ir tada bandžiau badauti, bandžiau ten kreipti dėmesį – neišėjo. Tai vienintelis dalykas, kuris veikia, yra visiškai leisti sau visą tą energiją išvalgyti, išsimylėti, išsipoligaminti ir atrasti tame kažkokią išmintį, atrasti, kodėl tau yra ta energija, nes Dievas neįdeda to, ko mums nereikia. Vadinasi, tau yra kažkokia pamoka, išmintis, dovana – tame atrasti, kodėl tau tai yra.

Ir tada galbūt tai baigiasi, galbūt kažkas pasikeičia, o gal randi save tame ir tiesiog nebijai. Tai mano pasiūlymas tau būtų: nebijok, eik į tai, leisk sau bent jau eiti į tai. Ir vien ta mintis, kad tu leidi, jau atvers tau duris į kažkokį naują etapą.

Violeta: Gal ir nereikės eiti. Užteks, žinai, leisti sau ir pereiti tą baimę, pereiti tą baimės jausmą, kylantį tavyje. Ir išėjus baimei ar kitiems susijusiems jausmams, tu pamatysi, kad tau to jau nebereikia. Tai va, tai ir yra sekimas savo širdimi.

Kompromisas ar sava tiesa?

Rytis: Čia kažkas dar parašė į čatą: „Aš klausimų neturiu, bet labai malonu jus matyti ir smagu išgirsti patvirtinimą apie tą tyrą vaikiškumą, tyrinėjimo džiaugsmą, draugystę poroje, kuri pirmiausia turėtų būti. Ačiū jums.“ „Ar visada reikia rasti bendrą sprendimą, kompromisą, ar kartais pasiliekate su savo tiesa?“

Mes visada stengiamės situacijos pabaigoje sukurti harmoniją. Mes niekada neužsiš*kam vienas ant kito. Jeigu užsiš*kam, tai nebent kelioms minutėms, bet tai praeina kaip banga, išeina, ir vėl visą dieną tarp mūsų yra taika. Ir čia vėl sakau, kad turėtumėt būti kaip komanda. Jeigu esat poroje, pabandykit būti kaip komanda, kaip krepšinio, futbolo varžybose: komanda vienas kitam spiria kamuolį, vienas kitam sukuria užnugarį. Ir pabandykit būti ne priešai, ne kažkokie kovojantys vienas su kitu, ne vienas aukščiau, kitas žemiau, o tiesiog kaip komanda, kaip vaikystėje. Su tokia intencija lengva į viską pažiūrėti dar kartą.

Violeta: Tada jau nebelieka to, kad aš nusileidau dėl tavęs, o tu nusileidai dėl manęs, arba kad aš nuskriaudžiau save, kad tau būtų gerai, ir man lieka nuoskauda. Arba kad aš laikiausi savo tiesos, nes būtinai turėčiau būti teisi ir suprasta, o tu manęs nesupranti. Tokių kaltinimų nelieka. Lieka ta bendrystė, kad mes galim kartu priimti sprendimą, palankų mums abiem, – netampant kažkuriam liūdnesniam, kažką prarandant, bet abiem atrandant kažką naujo, priimant tą sprendimą, – o ne, žinai, kažkokį, kad būtinai vienas iš mūsų turi turėti nusivylimą, kad kitam būtų gera.

Nu, mums taip nėra. Mes tada abudu ieškom, kad mums abiem būtų gera, ir dėliojamės taip, kad abiem būtų gera, ir galbūt net iš tos situacijos atrandam dar kažkokį naują gerumą, negu prieš tai turėjom vienas ir kitas. Tai va, mes taip einam atvirai. Ir dar dažnai mes paprašom Dievo Dvasios vedimo. Jeigu būna sunki situacija, mes tiesiog paprašom vedimo, aiškumo šitoje situacijoje, ir tada ateina dar daugiau naujų variantų.

Rytis: Taip, kaip komunikuojam vienas su kitu komandoje, mes komunikuojam ir su aukštesne jėga – savo aukštesniuoju aš arba Dievu, arba visata, nesvarbu, kaip pavadinsi. Mes esam prisijungę prie to viršuje – sakykim, yra sujungimas su kūnu, – ir tada mes susijungiam vienas su kitu. Violeta irgi turi tą, ir gaunasi taip, kad mes visada esam ryšyje, visada telefono linija laisva išgirsti žinutę. O kai mes kovojam, rėkiam, purkštaujam kažkur į išorę, mes tada esam užimti. Mums negali paskambinti Dievas ir pasakyti, kaip išeiti iš situacijos.

Violeta: „Ei, vaikai, yra lengvas sprendimas. Kur ten kapstotės?“

Viskas, kas kuria įtampą, – lauk

Rytis: Tai va, toliau: „Ačiū jums. Man šiurpuliukai lakstė po kūną, ir tiek daug supratau. Svarbiausia – leisti sau išjausti bet kokį jausmą ir nebėgti nuo jo. Labai gera buvo klausytis jūsų – stipru, gilu ir tikra. Ačiū. Gavau daug atsakymų.“

Violeta: Fainai. Oi, kokie smagūs jūsų atsiliepimai! Ačiū labai, labai gera ir mums žinoti, kad jums patiko, tiko, kad atradot kažką naujo, supratot, atradot atsakymus į klausimus. Labai smagu. Naudokitės šiomis mūsų žiniomis, nes mums bet kada gali atsibosti, ir mes galim to nedaryti.

Rytis: Vėl lakstyti kalnais.

Violeta: Vėl lakstyti kalnais arba vėl lįsti, nerti į retritus ir sakyti: „Ne, užtenka.“

Rytis: Jeigu einat į tą traukinį, tai lipkit, ir varom toliau tada. Ačiū jums, kad praleidot šį vakarą su mumis. Biškį užtęsėm ilgiau, negu planavom, keletą minučių, bet buvo smagu. Mums irgi pirma patirtis. Jau biškį mažiau spaudžia krūtinę, dar biškį spaudžia.

Violeta: Jaučiu, kad ir jūs atlaisvėjot.

Rytis: Dar spaudžia, bet jau biškį praėjo sunkumas.

Violeta: Daugiau džiaugsmo.

Rytis: Tai va, noriu jūsų paklausti. Parašykit į čatą ar tiesiog pasidalinkit savo jausmais, savo mintimis keletą minučių: kaip jums šitas vakaras? Ar patiko formatas? Ar išgirdot, gal kokios išminties gavot sau? Tiesiog pasidalinkit atvirai, ir užbaigsim tada šį susitikimą.

Dalyvė: Aš tai noriu labai padėkoti jums abiem. Atrodot nuostabiai, o Violeta – tai išvis, nežinau, grožio karalienė. Labai gražiai atrodai. Tai ačiū labai. Dar daugiau suteikėt stiprybės, aiškumo… Labai faina, labai nuostabus vakaras. Labai labai verta buvo čia būti. Ačiū jums.

Rytis: Mus apie 50 žmonių vis dėlto klausė, pasirodo.

Violeta: Bet taip buvo keista kalbėti, nes matai tik ekraną, nė vieno žmogaus, ir man vis ateina mintis, kad mes čia gal dviese su tavimi kalbamės. Nu, bet galvoju: įrašas bus. Ir vėl taip tyla įvyko. Gal mes rimtai dviese su tavimi kalbamės? Ten gal užstrigęs internetas.

Rytis: Su savimi kituose kūnuose.

Violeta: Bet tokia smagi patirtis, nes jeigu taip kalbi ir matai kamerą, gali kai kada ir pasimesti ar dar kažką. O čia taip laisvai sėdim sau ant sofkės ir kalbamės vienas su kitu.

Rytis: Namai.

Violeta: Namai. Tikriausiai pajautėt mūsų namų dvasią, namų jausmą.

Rytis: Visada tokie susitikimai sunkokai prasideda, nes žmonės ateina skirtingi, atsineša savo baimių, ir „kas čia bus“, ir tikrinimų, ir visokių dar minčių, bet pabaigoje visada būna gražu, išlengvėja viskas, ir jaučiasi geras jausmas, ir toks didelis atsipalaidavimas. Tai ačiū jums visiems, kad einat kartu į šitą kelionę, ir gal dar susitiksim kažkur kitur.

„Labai patiko formatas, jauku klausyti, labai malonus vakaras. Violeta, neatsigrožėjau tavimi, visa tokia graži, graži. Ačiū abiem.“ Ačiū tau. „Dėkoju. Taip nuoširdu ir tikra.“ „Ačiū labai, jūs tokie nuostabūs. Ačiū, radau, gavau atsakymų.“

Violeta: Oi, ačiū už pagyrimą.

Rytis: Viskas yra labai paprasta. Mes komunikuojam viską, tai parašykit, jeigu turit kokių minčių ar šiaip kažko, – parašykit mums, pašnekėsim, pasirašinėsim, padėliosim, gal kuo nors padėsim. Ir tiesiog kurkim gerumą pasaulyje, kurkim gerumą sau ir kitiems, ir kuo daugiau mūsų, tuo didesnė jėga eina. Tai laikas plėstis, laikas švytėti, draugai. Ir kada, jeigu ne dabar? Ir nebesam aukomis daugiau, užteks verkšlenti, užteks skųstis…

Violeta: Kaltinti visus aplinkui.

Rytis: Kuriam savo dieviškumą čia – ir jau laikas, pradedam visi kartu. Tai kas jungiatės – varom toliau.

Dalyvė: Aš tai irgi noriu pasakyti, kad buvau tikrai šokiruota jūsų nuoširdumu, nes pirmą kartą jus iš tikrųjų klausiausi ir net negalvojau, kad čia taip viskas giliai bus papasakota – apie tą seksą, apie pornografiją, apie įsitikinimus. Žodžiu, tai buvo labai stipru, ir labai dėkoju, nes tikrai buvo verta ateiti.

Rytis: Ačiū tau labai, kad skiri vakarą.

Violeta: Jo, nereikia nieko įrodinėti. Visiškai nėra jokių tų mylėjimosi technikų, nei ten: dabar ta poza, dabar po tos pozos ta, ir dabar čia dar gal kokią naują pozą atrasim, nes jau ta atsibodo…

Rytis: Viskas, kas kuria įtampą, meskit lauk iš savo gyvenimo. Viskas, kas sunku ir kas įtampa, meskit lauk – tada pradedat iš lengvumo. Ir jeigu iš lengvumo ateina kažkoks noras paeksperimentuoti ar pabandyti – varot, taip, bet ne iš įtampos ar iš to, „kaip turi būti“, ar dar kažko. Ačiū labai.

Violeta: Jaučiu, po šitos temos galėsim šnekėti absoliučiai visomis temomis. Aš kaip visą laiką gyvenime pirma pradedu nuo maksimumo. Jeigu išvažiuoju su slidėmis slidinėti, tai pirma netyčia papuolu į juodąją trasą ir tik vėliau sužinau, kad čia juodoji. Arba vandens parkuose ir kalneliuose – pirma į raudoną, aukščiausią trasą neriu ir tik paskui suprantu, kad pradėjau ne nuo ten. Tai čia irgi mes nuo tos, žinai, jautriausios, atviriausios temos – dabar galėsim visomis temomis ledus pralaužti.

Ir labai smagu jūsų palaikymas, labai smagu jūsų gražūs žodžiai. Iš tiesų tada jautiesi, kad tikrai duodi, kad vyksta, kad naudinga, kad čia mes ne šiaip sau susėdę ir neturim ką veikti, tai pasikalbėsim, o kad iš tiesų mes jums duodam. Ir jūs imkit ir darykit tą pokytį. Ir tą energiją, kurią šiandien gavot, skleiskit.

Rytis: Gausit dar įrašą – peržiūrėkit įrašą, kai jis…

Violeta: Auginkit savyje, nenumeskit, nepraleiskit, neatidėkit, o ja pasinaudokit, nes tikrai gavot daug. Ja pasinaudokit ir neškit į pasaulį, neškit į savo gerovę, į savo šeimą, į save, į širdis ir dalinkitės. Ir būtinai turėkit ir sau – neatiduokit visko, pasilaikykit ir sau. Ir padarykit namų darbus, būtinai padarykit namų darbus.

Rytis: Tai va, ačiū jums visiems. Noriu pabaigai paprašyti visų sudėti rankas ir švelniai nusilenkti vieni kitiems – už patirtį kartu, už laiką kartu, už buvimą kartu. Ačiū. Ir susitiksim kitą kartą kur nors. Iki pasimatymo. Ačiū labai.

Violeta: Iki, ačiū.

Rytis: Atsiųsiu įrašą elektroniniu paštu už kelių valandų. Iki, iki.

Daugiau video

▶Kai vyras išmoksta jausti, malonumas užvaldo intymų gyvenimą▶Kodėl praeities jausmai neleidžia rasti naujo vyro?▶Kaip apsaugoti savo energiją nuo išsekimo ir nutekėjimo