Kaip apsaugoti savo energiją nuo išsekimo ir nutekėjimo

Energetinis vampyras – taip atrodo žmogus, po kurio lieki be jėgų: tėvai, uošviai, žmonės parduotuvėje, klientai ar kurso dalyviai. Šiame video Rytis sako, kad vampyrų nėra – yra tik donorai, ir donoras esi tu. Energija nuteka ten, kur stabdai save, turi lūkestį, kaip žmonės priims tai, ką duodi, teisi juos ir saugaisi.

Rytis eina per sakinius, kuriuos apie tokius žmones kuria protas: „jie tokie grubūs“, „jie negatyvūs“, „jie sunkūs emociškai“, „jie rūko, keikiasi“. Išgirsi, kodėl juose matai tai, ką užspaudei savyje, kodėl emocijos yra lyg drabužiai ir ką pajusi, jei vieną dieną į darbą su žmonėmis eisi atvirai, be sienų ir spynų. O pabaigoje – Ryčio istorija: kodėl anksčiau vengdavo Akropolio ir kas pasikeitė, kai leido sau tai, ką teisė kituose.

Kai jauti, kad žmonės tave siurbia

Rytis: Ir vėl labas visiems mano draugams. Gavau klausimą, kaip neužteršti savęs energetiškai, kaip pasirūpinti savo energija dirbant su kitais. Traukiam flomasterius ir važiuojam, mano drauge.

Anksčiau irgi buvo laikas: kai ėjau per savo procesus, ypač kai pradėjau eiti į savo jausmus, viskas pasidarė labai labai jautru, ir, atrodo, viskas pradėjo pulti mane, lipti prie manęs ir sunešiojo labai. Buvo daug įtampos, buvo daug baimės eiti į Akropolį, į parduotuvę. Ne tai, kad baimės, bet buvo didelis vengimas eiti ten, kur yra daug žmonių, kur yra žmonių, kurių aš galbūt nemėgstu, kurie man jaučiasi per daug grubūs ir taip toliau. Buvo toks etapas. Tuoj paaiškinsiu viską, kaip veikia šita sistema.

Jeigu eini per pabudimo procesą arba tiesiog eini per emocijas, energijas ir jauti, kad žmonės tave siurbia, žmonės tave sekina, ir nori užsidaryti nuo jų, nori atsitraukti nuo jų, nori vengti jų, kad jie tau neskambintų, kad nesirodytų ir taip toliau, – šitas video yra tau. Pažiūrėk jį iki galo, ir tegu tai atneša džiaugsmo ir ramybės tavo gyvenimui ir tavo vidinei kelionei. Ačiū tau, kad esi su Ryčiu ir žiūri šituos video.

Tai pradėkim nuo to, kaip viskas veikia. Pradėkim nuo paprastų pagrindų. Čia esi tu: „Aš mažas žmogus Žemės planetoje.“ Ir čia yra tie baisūs baisūs žmonės, kurie siurbia mūsų energiją. Gali būti tavo tėvai, uošviai, gali būti žmonės parduotuvėje, gali būti politikai visur arba žmonės, su kuriais tu dirbi ir darai sesijas, vedi kursus ir taip toliau. Jie taip pat išsekina.

Daug žmonių žinau, kurie ateina ir pas mane į sesijas ir sako: „Aš turėjau kursą, ir mane sudaužė. Išsekau visas. Dabar guliu 7 dienas ir nebenoriu nieko to daryti.“ Tai jeigu patiri tai, tęsk žiūrėti šitą video.

Tai va, čia esi tu. Čia yra šitie žmonės – baisūs baisūs energijos siurbikai. Nebūtinai energijos siurbikai, jei patikslinti, bet tie, su kuriais tu esi ir būni, ir dirbi, ir išsenki po to. Bet kuriuo atveju, jeigu prarandi savo energiją, tai yra šitie žmonės.

Ir tu laikai save: „Aš esu geras žmogus, o šitie turi jėgą atimti mano energiją.“ „Siurbia mano gyvybę, sukčiai!“ Eik atsiimti visą dabar, ane? Siurbia šitie tave.

Kas nutinka? Mūsų protas sako tokius dalykus: „Aš viską darau nuoširdžiai, bet mane sekina šitie žmonės.“ „Darau su meile dalykus, bet jie atstumia arba yra uždari.“ „Jie tokie grubūs.“ (Man atrodo, kad viena „u“ ilgoji.)

„Jie tokie grubūs, jie negatyvūs. Jie sunkūs emociškai. Jie vampyrauja mano energiją. Jie rūko, keikiasi, negerbia aplinkos.“ Bla bla bla ir taip toliau. Čia yra viskas apie šituos žmones, ką kuria mūsų protas apie tai, kokie jie yra.

Kur nuteka energija: stabdai save ir turi lūkesčių

Rytis: Tai jeigu nori daugiau niekada energetiškai nebeišsekti – būnant su žmonėmis, darant kursus, sesijas ir visą šitą reikalą, – tai, ką tavo protas kuria apie tai, viską, absoliučiai viską, ką kuri apie juos, turi integruoti į save, turi įsidėti į save ir paspausti šitam dalykui „patinka“. Tai yra vietos, kuriose tu dar nesi padaręs darbo su savimi. Tai jeigu dirbi su tokiais žmonėmis, jie dirba su tavimi kartu, nes šitose vietose tu dar nesi padaręs darbo savyje.

Pavyzdžiui, imant pirmą sakinį: „Aš viską darau nuoširdžiai, bet sekina jie mane.“ Tame yra pastanga – pastanga būti nuoširdžiu, ir tame yra užspausta kažkas, kas nėra nuoširdu. Tai tu neleidi sau būti nuoširdus galbūt savo darbe: gal kartais turi užpakalį duoti kam nors arba drėbtelėti ką nors šiurkščiau arba agresyviau, arba pasakyti kokią nors pastabą, ir neleidi sau to. Bet tada sakai: „Aš, Dieve, esu nuoširdus, ir jie yra blogiečiai, ir mane sekina dėl to.“

Tai čia yra ego, čia yra dvasinis, sąmoningumo ar dar visko ego: kad tu esi meilė ir gerumas, ir nuoširdumas, o visi kiti – blogiečiai. Žinok, kad taip nėra. Visur matom save. Jeigu stengiesi būti nuoširdžiu, jeigu stengiesi, darant savo darbą, kažko nedaryti, ką viduje galbūt norėtum, bet dėl savo įvaizdžio, dėl to, kaip atrodys kitiems, dėl pinigų, dėl rezultatų nedarai to, – tai išsekina tavo energiją. Mūsų energija neišsenka, kai mes esam kuo daugiau savimi, kuo daugiau tuo, kas iš tikrųjų viduje esam.

Iš tikrųjų per kursus, per retritus, per sesijas – mes Akademijoje varom – ten nulis mūsų energijos išsenka, nes mes su Violeta esam visiškai savimi. Jeigu dar neprisijungei prie Akademijos, prisijunk. Ten vakarėlis, ir vis auga grupė, ir vis didėja viskas ten. Būtinai ateik, labai verta.

Ir kitur, čia, irgi stengiuosi būti nuoširdus, kaip ir tu stengiesi, vedant kursus, būti nuoširdus. Bet jaučiu, kad per šituos įrašus dar kažkiek laikau save, nes jaučiu: jeigu visiškai varyčiau taip, kaip varom Akademijoje, kiti žmonės galbūt išsigąstų arba visai nesuprastų. Ir dėl to aš dar truputį stabdau save – kad perduočiau žinutę, bet jinai yra dar truputį užrišta su kaspinėliu. Tai va. Bet jaučiu, kad taip turi būti, nes tuo, kuo dalinuosi viešai, ne Akademijoje, ne mūsų retrituose, jaučiu, kad dar truputį noriu pasaugoti save kol kas, bet galbūt nebeilgai, nes vis mažiau saugau.

Tai sakant, viskas yra mumyse. Ir pirmas dalykas – pastebėk… Va, parašysiu kitoje vietoje, čia bus žingsniai.

Pastebėk, kur viduje nori pasakyti arba padaryti ką nors, bet užstabdai. (Reikia mažesnio šrifto.) Kur viduje nori pasakyti ar padaryti ką nors, dirbant su kitais, bet užstabdai, nes išsigąsti: nes prarasi klientą, prarasi pinigus, nes ką apie tave pagalvos, tavo įvaizdis sugrius, nes tu geras, dvasingas mokytojas arba koks nors dar.

Jeigu dirbi su žmonėmis – guru, vedlys ir taip toliau, – ką jie apie tave pagalvos? Kokį paliksi įvaizdį, jeigu tu kartais aprėksi jį arba sakysi: „Davai, per užpakalį tau“? Varom.

Kitas sakinys: „Darau su meile dalykus, bet jie atstumia mane arba yra uždari.“ „Aš tiek stengiuosi, įdedu visą širdį, darau su meile viską: ruošiuosi prieš paskaitą, sesiją, skaitau knygas, vedu, dėlioju viską viduje ir einu tai dalinti su meile. Niekas to nepriima. Visi yra uždari, visi atstumia.“

Iš to gimsta dar viena projekcija, kuri sako: „Aš turiu lūkestį, kaip žmonės turi priimti mano informaciją.“ Neturėk lūkesčio, kaip žmonės turi priimti tai, kuo daliniesi, duodi. Jeigu turi lūkestį, ką žmonės turi daryti su tavo informacija, su tuo, kuo tu daliniesi, dirbi, perduodi jiems, tas lūkestis sukuria svorį. Ir jeigu jisai neatitinka to realybėje, tu prarandi savo energiją ir išsenki energetiškai.

Gerai, tai neturėk lūkesčio. Aišku, ne taip lengva, nes čia tik įrašas, video, kurį aš pasakoju, bet atkreipk dėmesį į tai, ką sukuri darant video, keliant kursą, skelbiant ką nors, mokant, einant į sceną, einant vesti paskaitą, einant daryti masažą, – kaip turi žmogus reaguoti, tai priimti. Geriausia atiduok tai į Dievo rankas. Negalvok nieko pats, kaip tai turi atrodyti. Tiesiog varai daryti savo darbą ir sakai: „Rezultatas ne mano rankose, o Tu tiesiog daryk rezultatą.“

Aš darau šitą įrašą dabar. Gal garsas neįsirašys, gal neįsikels jisai, gal dar kas nutiks – aš nežinau, bet tiesiog darau ir viliuosi geriausio. Ir atiduodu tai į Dievo rankas. Ir jeigu klausai šito įrašo, žinok, kad kažkas su juo pavyko. Tai va, ir varom toliau.

„Jie grubūs, jie negatyvūs“ – tu esi tai, ką matai

Rytis: „Jie tokie grubūs“, – sako mūsų protas dažnai apie žmones. Ir kai nueini į parduotuvę, ypač jeigu esi po kokių meditacijų ar po retrito, ar po vipasanos, dar ko nors, atrodo, visi tokie grubūs, tokios grubios energijos, nesmagios.

Tai gimsta iš to, kad tu savyje nesi integravęs savo grubumo, nesi integravęs savo šiurkštumo, nesi integravęs – kaip ir su pirmu sakiniu – savo agresijos, savo tamsos, galima sakyti. Ir einant per tamsą, einant per savo grubumą, einant per leidimą sau būti tokiu – būti tokiu nedvasingu, ne… kaip čia pasakyti… ne visuomeniškai žmogišku ir visa tai, tiesiog būti grubiu, būti agresyviu viduje, – tai nereiškia, kad tu eini daužyti visų ar muštis.

Tai yra viduje tavo energijos integracija. To taip pat mokom Akademijoje – prisijunk, jeigu dar neprisijungei. Bet integruoji savo grubumą, integruoji savo agresiją – kas tu esi viduje.

Mes visi, kas esam žemėje, turim grubumo, turim agresijos, turim pykčio, turim visokių slaptų troškimų. Mes visi turim tai, bet realiai visi esam tai užspaudę. Ir visuomenė daug prisidėjo prie to. Aš manau, kad anksčiau, prieš 50 metų, žmonės buvo daug labiau atsidarę. Jeigu pažiūrėsi, kaip vien tavo seneliai gyveno, – jie gyveno visiškai kitaip negu dabar. Jie daug daugiau mušė vaikus, daug daugiau vieni su kitais kapojosi, ėdėsi.

Ir ta energija – jinai niekur nedingo. Ta energija liko mūsų kūnuose, mumyse. Ir gali apsimetinėti, kiek nori, kad jos nėra, bet kai iš tikro eini į vidų, pamatai, kiek ten jos yra. Ir menas yra pažiūrėti į tai, išjausti tai, pagauti tai, integruoti tai ir leisti sau būti tokiu. Kai leidi, tada tai tavęs nebevaldo. Kai neleidi, tai virsta į destrukciją, virsta į projekciją.

Kai nueini į parduotuvę, tave sekina grubūs žmonės. Arba jeigu dirbi su kokiu grubiu klientu, tave išsunkia, sekina, ir po to 3 dienas dar galvoji apie tai. Tai kad nebūtų to, eik į savo tamsą, integruok savo grubumą, integruok savo šiurkštumą, savo agresiją, savo piktumą. Leisk sau būti tokiu sąmoningai ir baigsi šitą projekciją, ir nebenutekės energija. Tai leisk sau būti grubiu, šiurkščiu, piktu, agresyviu.

Varom toliau: „Jie negatyvūs.“ Tas pats principas kaip ir su grubumu. Mes laikom save: mes tokie pozityvūs, tokie šventi, tokie dieviški.

Ypatingai man sunku yra tai dabar, šiuo metu, kai daugiau žmonių ir seka mane ir mūsų Violetą, ir eina į sesijas. Atrodo, susikuria kažkur ore įvaizdis, kad Rytis Druskinis turi būti toks ir turi gerą energiją sukurti, ir palikti gerą pėdsaką po savęs, gerą visiems jausmą. Ir kartais mane veda vidus visai kitaip elgtis, ir, atrodo, tada atsiranda blokas, siena, kur aš turiu pasirinkti: arba turiu daryti dalykus pagal savo įvaizdį, arba pagal savo vidų. Ir tada turi šitą vietą: ką tu renkiesi – ar kaip turi būti viskas, ar kaip tu viduje jauti?

Ir aš vis daugiau einu į tai, kaip aš viduje jaučiu, ir pasitikiu savimi. Pasitikiu, kad tai vis tiek atneš visatai naudą, didesnę negu bandymas pritapti, bandymas įtikti kažkam ar žmonių protams patikti. Bet aš tikiu, kad kuo žmogus natūralesnis, kuo žmogus pilnesnis iš savęs, tuo kaip tik visi gauna daugiau. Tai einu į tai vis dar.

Ir kalbant apie „jie negatyvūs“: mes stengiamės viduje būti – „Aš pozityvus, aš geras žmogus, aš viską darau tvarkingai, ir jie visi kiti yra negatyvūs: ten kariauja, visi pykstasi, blogiečiai, bet aš esu geras.“ Tai žinok, kad tu esi tai, ką tu matai. Nėra atskirties. Jeigu matai žmones negatyvius, tu esi negatyvus taip pat. Bet ne tai, kad negatyvus: tu esi negatyvus ir dar meluoji sau, kad esi pozityvus.

Tu užspaudi tai savyje, projektuoji tai į kitus ir sakai: „Jie tokie.“ Bet iš tikrųjų jie tik parodo tau tave – kaip salės pagalba per milijono žaidimą: rodo tau vietą, kurios tu nematai savyje. Ir jeigu matai negatyvius žmones, laikai save pozityviu, bet jie negatyvūs, žinok, kad ten prarasi savo energiją ir ten „užsiterši“ save, kai tai yra užspausta.

Tai leisk sau būti negatyviu. Pastebėk, kada teisi žmones kaip negatyvius, ir leisk sau būti lygiai tokiu pačiu. Leisk sau būti lygiai tokiu pačiu viduje. Nebūtinai turi daryti tą patį, ką jisai, bet kai pastebi teisimą, pažiūrėk, ko neleidi sau viduje. Kas per mąstymas yra tavo?

Galbūt stengiesi sakyti pozityvias afirmacijas – žinok, neveikia jos. Tai yra išmislas naujų laikų, kai ant sunkumo dedi afirmaciją: tik uždedi ant š*do gėlytę, bet vis tiek š*das lieka. Tai eini į savo vidų, eini į savo jausmus, eini pažiūrėti, kas iš tikrųjų ten gyvena, kokios energijos yra tavyje ir ką uždedi ant viršaus.

Žmonės mūsų Akademijoje sako: „Oh my god, aš visą gyvenimą melavau ir kroviau ant savęs melą, ir nuo vaikystės apsimetinėjau. Ir dabar tai pradedu pamatyti.“ Ir va, tu pamatai vieną dieną, kad nebenori meluoti sau, nebenori apsimetinėti. Tai našta, tai sekina. Sekina ne mūsų tikrumas ir natūralumas, sekina apsimetinėjimas kažkuo kitu, negu esam iš tikrųjų.

Tai kai dar kartą matai kitus negatyvius arba mano žodžiai tau dabar, kai klausai, iškelia ką nors, iškelia projekciją, galbūt teisi mane: „O kaip čia Rytis taip kalba, turbūt ne apie mane.“ Galbūt kyla įvairios mintys ar jausmai, gal pasipriešinimas. Tai pastebėk, kas kyla tavo viduje, – tai projekcija: tai, kas yra tavyje, dabar aktyvuojasi, kai aš kalbu. Lygiai taip pat, kaip visi kiti. Jeigu jauti džiaugsmą ir gerumą klausant to, tai taip pat tavo viduje aktyvuojasi šita energija – tai taip pat tavyje.

Visur esi tu: kiekviename žmoguje, kurį sutinki, kiekviename jausme, kurį jauti, – visur pajauti ir matai save, savo kūną. Kai eini į parduotuvę, jauti savo kūne viską savyje. Kai sutinki tuos žmones, kurie tave siurbia, jauti viską savyje: savo pasipriešinimą, savo baimę, savo neramumą, savo kaltę ir taip toliau. Ir lūkestį, kad turi pasikeisti viskas arba kad jie turi būti geri žmonės. Tai va, einam toliau.

„Jie sunkūs emociškai“ – kas tu esi už emocijų?

Rytis: „Jie sunkūs emociškai.“ Mūsų protas taip pat teisia, kad aš esu lengvas, aš esu pūkas, o jie yra sunkūs. Ne kartą pas mus irgi buvo žmonių, kurie sako: „Aš turėjau klientę, jinai buvo tokia sunki, ir buvo ten tas ir tas su ja.“ Kai mes teisiam žmogų pagal tai, kokios yra emocijos ant jo, mes nematome jo tiesos, nematome jo iš tikrųjų – kas jisai yra. Tu lyg nuteisi žmogų pagal jo drabužius.

Tai emocijos yra mūsų drabužiai, kuriuos mes esam užsidėję. Iš tikrųjų mes nesam emocijos, mes esam už emocijų: mes esam buvimas, dabartis, sąmonė, kuri yra už emocijų, stebėjimas, kuris šviečia visada, visą dieną, ant emocijų, ant visko šviečia, yra. Emocijos yra lyg drabužiai, kuriuos mes užsidedam ant savo vidaus. Ir kai matai žmogų kaip sunkias emocijas, bet ne tai, kas jisai iš tikrųjų yra, tai reiškia, kad tu savyje laikai save taip pat ir susitapatini su savo emocijomis.

Jeigu nori išeiti iš to, nori nebedaryti to, turi išmokti save pajausti už emocijų. Kas tu esi, su kuo aš dabar kalbu? Kas tai yra? Ar tai emocija, ar tai pyktis, ar tai liūdesys, ar tai džiaugsmas? Ne, tai yra kažkoks klausytojas, kažkokia sąmonė, kuri dabar klauso šitų žodžių, ar ne? Ta, kuri yra dabar.

Lygiai taip pat žmogus, kurį teisi, – jisai nėra emocijos, jisai yra tai, kas yra, bet ne emocijos. Ir kai tu laikai jį kaip kūną, kuris yra sunkus emociškai, ir save taip pat tokį laikai, tai sekina energetiškai ir tai užteršia tavo dieną ir tavo mintis. Nustok tai daryti. Nustok matyti žmones kaip sunkias emocijas. Pamatyk jų tiesą. Ir taip pat pamatyk, kas tu esi už emocijų.

Nesusitapatink su jomis. Jos eina, jos gali būti. Nesusitapatink. Jos eina, jos gali eiti – nėra skirtumo. Emocijos, mintys eina, bet kas tu esi? Kas tu esi šitoje emocijų ir minčių upėje?

Ir tada žiūri, žiūri ir klausi savęs: „Kas aš esu? Kas aš esu? Gal kažkoks yra melas manyje? Kas yra tas pabudimas, apie ką šneka visi? Ką Rytis čia svaigsta, apie ką jis čia šneka, kas tai yra?“ Eini žiūrėti, eini klausti savęs, kas tai yra ir kas tu esi už emocijų ir minčių.

Daug žmonių bando keisti savo emocijas ir mintis, bet jeigu nežinai, kas tu esi, kam išvis tai keisti? Kam keisti mašinos dalis, jeigu tu nevairuoji mašinos, jeigu išvis nemoki vairuoti? Nėra skirtumo. Tai pirma atrandi, kas yra vairuotojas, ir tada keiti dalis, tada protą ir emocijas žiūri. Bet pirmiausia – tu: kas tu esi, kas tu esi šitame reikale. Labai svarbu.

Energetinis vampyras? Vampyrų nėra – yra tik donorai

Rytis: Taip pat: „Žmonės vampyrauja mano energiją.“ Nėra tokio dalyko kaip vampyrai. Yra tik donorai, ir donoras esi tu. Deja, taip gaunasi praktiškai. Tai jeigu tu neduodi, jeigu tu neprojektuoji, jeigu tu nebijai, niekas iš tavęs negali paimti nieko.

Pavyzdžiui, jeigu dabar kambaryje būtų kokios nors astralinės būtybės, turi du variantus. Vienas – dėti į kojas ir išsigąsti jų: „O, aš bijau, dabar mane išsiurbs, dabar mane sugaus.“ Arba pažiūrėti joms tiesiai į akis savo šviesa ir pasakyti: „Ko tu lauki šičia?“ Ir būti savo jėgoje, būti savo dvasioje, būti savo didybėje. Bet kad tai padarytum, turi nebijoti, turi nustoti bijoti ir turi nustoti saugoti save.

Jeigu saugai save ir bėgi, tada gali būti donoru, ir tada žmonės, būtybės gali tave „vampyrauti“. Kiti žmonės nueina pas raganas, visokius ekstrasensus, jiems ten prikrauna apsaugų, ko tik nori, visokių spynų. Tai nebereikia tau spynų, nebereikia tau apsaugų daugiau. Užteks. Atidarom visas duris.

Įsivaizduok kiaurą kosmosą, per kurį skrieja kometos, žvaigždės sprogsta, meteoritai taškosi, ir kosmosui nieko nenutinka, ane? Įsivaizduok, dabar kosmosas yra keturkampė dėžė, ir joje sprogsta kažkas, ir kai sprogsta, ištaško visas sienas, sugadina tą kosmosą šaibomis ir visa tai. Tai tu nenori turėti jokių rėmų, tu nenori turėti jokių saugomų durų, tu nenori turėti nieko, kas yra saugoma savyje.

Sakai: „Bet rytoj į mane įlįs tada visur viskas.“ Neįlįs į tave, jeigu nebus į ką įlįsti, jeigu nebus jokių sienų saugoti. Į ką tada įlįs? Jeigu esi kiauras kaip kosmosas, net jeigu kažkas ir skris per tave, viskas kiaurai praskris. Tai visos būtybės, visi prakeiksmai, visi žmonių pykčiai, emocijos sunkios, negatyvios – viskas praskris pro tave kiaurai, jeigu nebesaugosi savęs daugiau ir nebebūsi baimei donoras.

Tai nustok bijoti, nustok save saugoti. Pabandyk vieną dieną eiti į savo darbą, eiti į savo praktiką su žmonėmis arba eiti į savo mokymą ir pabandyk kuo mažiau saugoti save, kuo mažiau gintis ir kažkaip stengtis, ir bijoti. Tiesiog eik atviras, eik atviras kaip vaikystėje vaikas, ir pamatysi, kad tau išvis nieko nenutiks. Pamatysi, kaip gera, ir 10 kartų mažiau pavargsi, išvis gal nepavargsi. Saugojimas sukuria didžiulį nuovargį. Saugojimas savo kūno ir asmenybės sukuria žmonišką nuovargį.

Nebesaugok. Nebetelpa. Nesaugokim ir šito rėmo – pereinam per jį.

Buvau pirtyje ką tik, dar visas toks patinęs, bet geras jausmas. Ir yra pirtis, kur gali tiesiai į jūrą šokti po to. Labai faina vieta. Jei kada būsit Klaipėdoje, prie jūros, Melnragėje, nuvarykit į tą pirtį. Labai faina.

„Jie rūko, keikiasi“ – leisk sau būti blogu

Rytis: Ir dar vienas sakinys: „Jie rūko, keikiasi, negerbia aplinkos, žulikai tie visi.“ Tu neleidi sau to. Tavo tėvai tikriausiai tau pasakė, kad turi būti geras berniukas arba gera mergaitė: negali rūkyti, negali keiktis, turi būti vėl geru žmogumi, turi gerbti aplinką, mylėti žmones, mylėti gyvenimą, mylėti mišką ir taip toliau. Ir nieko blogo tame. Bet užspaudi visa kita, kas nėra tai.

Užspaudi savo tamsą, užspaudi savo blogiškumą, užspaudi savo agresiją, užspaudi savo pyktį, užspaudi savo norus, troškimus, slaptas fantazijas. Viskas yra uždaryta. Stengiesi būti geru žmogumi, ir, atrodo, visi kiti yra tokie grubūs, šiurkštūs, keikiasi, rūko, negerbia, ir prarandi savo energiją dėl jų, nes jie yra tavo projekcijos. Jie yra tai, ką tu turi, bet neleidi sau jausti.

Ir tose vietose, kai juos matai, ta energija sukyla tavyje, tas jausmas tavyje sukyla kūne, bet tu neleidi sau to jausti. Nuteisi juos, kaltini juos ir neleidi sau pamatyti tikrojo savęs, mano drauge.

Tai sakant, leisk sau būti… Kaip čia dabar įvardinti? Leisk sau būti agresyviu, niekšu, rūkančiu, geriančiu, negerbiančiu, skaudinančiu kitus, vagiančiu, meluojančiu, paleistuvaujančiu – blogu. Leisk sau būti blogu. Ir va, bandykim sudėlioti šituos visus, kad tilptų viename lange.

Ir tai yra mūsų tamsa, tai yra kelias į mūsų tamsą. Apie tai galiu dar 10 video sukurti. Daug ėjau į tai ir einu dar. Akademijoje irgi yra daug info – prisijunk, jeigu dar nesi joje. Nueik į rytisdruskinis.lt ir ten rasi info.

Kaip apsaugoti savo energiją? Nustok saugoti save

Rytis: Ir visa tai sekina tavo energiją. Ir jeigu nori – grįžtant prie temos, kaip neužteršti savęs energetiškai dirbant su kitais, – pastebi, kur viduje nori pasakyti ir padaryti ką nors, bet užstabdai tai dėl to, kad tave nuteis, išjuoks, negausi pinigų, paliks, nebeateis į kitą kursą ar blogą atsiliepimą parašys. Tose vietose pasirenki baimę, bet ne savo vidinę tiesą, ir tose vietose nuteka energija.

Neturėk lūkesčio, kaip žmonės turi priimti tai, kuo daliniesi, duodi. Viskas, ką sukuri – kaip tai turi gautis, – atima tavo energiją, atima tavo gyvybę, ir ten nuteka energija, ten pavargsti. Nustok kurti lūkestį, pabandyk tiesiog daryti, lūkestį atiduoti Dievui. Pažiūrėk, kas nutiks.

Leisk sau būti grubiu, šiurkščiu, piktu, agresyviu. Leisk sau eiti į tamsą. Leisk sau integruoti energijas, kurias tu matai kituose, kurių nenori matyti, kuriuos teisi už tai.

Žinok, kad yra tik vienas, viena būtybė visur, ir visur mes matom save ir tiesiog matom savo aspektus. Aš matau žmonėse save, tu matai žmonėse save, tu matai manyje save. Aš dabar nematau tavyje savęs, nes su savimi kalbu į kompiuterį. Jeigu matyčiau, matyčiau save.

Ir leisk sau būti tuo, ką matai. Pastebėk, ką teisi, ir pabandyk leisti sau viduje paspausti „patinka“ šitam žmogui, šitam aspektui. Tai yra sunku. Ego verkia, protas verkia. Sako: „Ne, niekada nebūsi kaip jisai.“ Bet tu esi kaip jisai. Tu jau esi kaip jisai.

Ir ne tik, kad esi kaip jisai, bet dar esi užspaudęs tai. Tai, galima sakyti, dar blogiau negu būti tuo. Būti ir meluoti sau, kad nesi, yra blogiau negu tiesiog būti, ar ne? Tai leisk sau būti sąmoningai – pamatysi, kaip gera būti pilnu visomis pianino natomis, ne tik 3 natomis iš 82 pianino natų, man atrodo, bet visomis pianino natomis, ir žemomis, ir aukštomis. Ir Dievas groja abiem rankom visas natas. Turėk tai omenyje.

Pastebėk, kada žmonės negatyvūs, ir leisk sau būti irgi negatyviu. Nieko blogo būti negatyviu. Žmonės šitame pasaulyje, ypač šitoje robotų eroje dabar, viską pumpuoja į save – daug melo, pamiršta natūralumą, pamiršta emocijas, žmogiškus instinktus. Viskas fake tampa. Leisk sau būti tikru. Leisk sau būti tikru žmogumi, taip, kaip yra, – pamatysi, kaip gera.

Nustok matyti žmones kaip sunkias emocijas, pamatyk jų tiesą. Žinant, kad jie tavo projekcija, žinant, kad jie rodo tave, padėkoji jiems už tai, bet taip pat stengiesi pamatyti, kas jie yra už emocijų ir kas tu esi už emocijų, – kas tu esi, kai emocijos yra įvairios, ir kas jie yra. Ir pabandyk pažiūrėti į jų akis arba tiesiog pažiūrėti į juos: kas jisai yra už šitų emocijų? Nes emocijos banguoja, ateina ir išeina, bet tas, kas jisai yra, visada toks pat.

Kas tai per būtybė, kas tai per energija, kuri visada yra už emocijų, kuri yra tiesiog jo esatis? Kas yra tavo esatis? Pabandyk pajausti save už minčių ir emocijų. Pasakyk „labas“ sau.

Ir saugojimas savo kūno ir asmenybės – vienas didžiausių dalykų, kas sekina. Tai nustok saugoti save, nustok statyti sienas, nustok spynas rakinti, nustok dėti apsaugas ant savęs, nustok bėgti, nustok saugoti save nuo žmonių energijų, nuo žmonių jausmų – nuo žmonių jausmų ypatingai. Daug žmonių deda į kojas, kai kiti žmonės iškelia tam tikrus jausmus. Mes kaltinam juos, ir drama prasideda, bet jie visi iškelia tavo kūne tavo jausmą.

Ir aišku, tu gali jausti aplinką sunkesnę ir taip toliau, bet tavo kūne kyla pasipriešinimas tam, tavo kūne kyla nepriėmimas to, ir neleidi sau jausti šių energijų savyje. Ir tada išsekina tave.

Tai grįžtant į pradžią: kai aš anksčiau eidavau į Akropolį, aš buvau priėmęs, kad aš esu labai tyras berniukas, jautrus, ir kiti žmonės yra grubūs, šiurkštūs, žemi žmonės – žinai, ten, fui, fui, o aš dieviškas, žodžiu. Tai kai buvau tokioje būsenoje, taip galvodamas apie save, buvo gera gyventi labai vienam, atsiskyrus, gamtoje ir visur, bet žmonių miestuose, parduotuvėse, autobusuose būdavo labai nejauku ir nesmagu, ir norėdavau dingti kuo greičiau iš ten.

Taip sakant, aš vis dar esu tas tyras berniukas, kuriuo ir laikau save, bet esu integravęs savo tamsą daugiau. Ir tai, apie ką kalbėjau ką tik: aš neleisdavau sau būti kaip tie žmonės, aš neleisdavau sau daryti to, ką jie darydavo. Dabar leidžiu. Ir kai leidžiu sau, manęs nebeerzina, nebeatstumia ir nebesekina jų energijos ir jų buvimas.

Ir, pavyzdžiui, jeigu tu pats rūkai ir žmonės, tavo draugai rūko, tau nieko neiškels. Bet jeigu tu nerūkai, ir rūko žmonės, ir dar tėvai tau nuo pat mažens sakė, kaip blogai yra rūkyti, gal net mušti gavai už tai, tu jausi nemalonę, įtampą prie to. Jeigu matai žmones, kurie elgiasi kaip paleistuviai, ir tu esi užaugęs religingoje šeimoje kokioje nors ar panašiai, ar tėvai patys labai tai buvo užspaudę, tu jausies nejaukiai ir viduje teisi tuos žmones, kad jie taip elgiasi, nes tavyje yra tai uždaryta.

Tai atidarom visa tai, pažiūrime visa tai, ir ten, kur jautiesi, kad tavo energija nuteka, sekina, žinok, kad tai yra vieta, kur yra kažkoks darbas likęs tavyje. Ir toje vietoje, net jeigu ir dirbi su kitais, padaryk darbą ir su savimi. Pažiūrėk, kas tai per energija. Pažiūrėk, ko būtent bijai. Pažiūrėk, ką nori būtent saugoti savyje apie tai. Ir nustok bijoti, ir atidaryk duris, ir įsileisk tą grubią, šiurkščią, nemalonią, puolančią, baisią energiją į savo vidų, ir pamatysi, kaip gera būti ir vėl pilnu, mano drauge.

Ir ačiū tau, kad klausei. Ačiū tau, kad eini kartu. Labai lauksiu tavęs mūsų Akademijoje. Prisijunk. Nueik į rytisdruskinis.lt ir apačioje rasi informaciją ir mygtuką, kaip prisijungti. Ir parašyk komentarą, pasidalink šiuo video su kitais, jeigu gali, jeigu jauti.

Ir tegu sklinda gerumas, tegu sklinda sąmoningumas ir tegu sklinda šviesa kartu su tamsa. Šviesa išeina, tamsa išeina, ir lieka tik tai, kas yra už minčių ir emocijų per amžius. Ačiū. Iki.

Daugiau video

▶Kai vyras išmoksta jausti, malonumas užvaldo intymų gyvenimą▶Kodėl praeities jausmai neleidžia rasti naujo vyro?▶Santykių paslaptys: daryk tai, arba tavo santykiai sugrius