Video · 2025 m. · 91 min. · Rytis ir Violeta

Kaip atskirti vidinį balsą nuo ego proto melo

Vidinis balsas ar ego? Kai reikia rinktis – likti ar išeiti, daryti ar nedaryti, – protas kalba garsiai ir įtikinamai, o širdis tyliai. Šioje gyvoje transliacijoje Rytis kalba apie du balsus mumyse: lengvą širdies, dvasios balsą ir sunkų ego, proto balsą, kuris gąsdina, kaltina ir žada komfortą bei saugumą, bet savo pažado niekada neišpildo.

Išgirsi, kaip ego balsą atpažinti iš sunkumo kūne ir iš minčių, kurios prasideda žodžiais „aš“, „man“, „mano“, kuo nuo jo skiriasi tylus vidinis balsas, kuris pasako tik vieną žingsnį, ir kaip nustoti maitinti sunkias mintis: atsitraukti į stebėjimą ir pabūti su jausmu kūne. Pabaigoje Rytis atsako į klausimus, kodėl norisi sau pakenkti, o paskui jausti kaltę, ir kaip atsikratyti praeities.

Ryčio ir Violetos Akademija

Nori aiškiau girdėti savo vidinį balsą?

Akademijoje 6 vakarus per mėnesį gyvai su Ryčiu ir Violeta stebi mintis, neri į jausmus kūne ir mokaisi atskirti ego balsą nuo vidinio vedimo.

Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.

Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija

Klausyk arba skaityk

Žemiau – video tekstas.

Pirmiausia – pabūk su tuo, ką jauti

Rytis: Aš pirmą kartą darau YouTube live’ą. Šįkart būsiu aš, Rytis, bet kitą kartą gal bus ir Violeta. Šiandien tema – kaip atskirti proto, ego balsą nuo širdies balso, širdies vedimo, mūsų dvasios balso. Dauguma žmonių mūsų sesijose turi šitą klausimą, šitą neužtikrintumą ir dvejonę: kada aš seku savo širdies balsu, o kada aš seku ego balsu? Kaip atskirti tai, kaip stengtis gyventi ir daryti dalykus iš vidaus, o ne iš proto, įsitikinimų, knygų, uždėtų programų ir viso to?

Visada galvojau, kad bus smagu kada nors va taip pasijungti ir ką nors pašnekėti, nes dabar su Violeta daug darėm kursų, retritų, sesijų ir visokių dar dalykų. Ir taip tiesiog pašnekėti, padaryti įrašų gyvai labai retai turėjau progą. Ir smagu susitikti tokioje erdvėje.

Dar nepriprato mano kūnas: dar yra šiek tiek tokio ne tai kad jauduliuko, bet dar truputį keista šnekėti per live’ą ir matyti save. Bet tuoj priprasiu, ir bus tobula. Ir dabar yra tobula.

Kiekviena nauja patirtis yra nuostabi, ypač kai moki jausti savo jausmus ir kai supranti, kaip tai veikia, ir supranti, kad tas drebuliukas ar jauduliukas, jeigu jį jauti darant kažką naujo, nėra kažkas blogo. Jo nereikia bijoti, jo nereikia slėpti, jo nereikia kažkaip užgožti. Tai yra natūralu. Viskas išjuda, ir atsiveria dar naujos erdvės.

Ir visada, jeigu jaučiat jauduliuką kalbėti viešai, filmuotis, dalintis, jums reikia pabūti su tuo, nesigėdyti to, neslopinti to ir leisti tam būti. Ir jeigu dar pasakot garsiai, tai dar yra smagiau. Nuoširdumas ir atvirumas visada gelbsti. Ne tai kad gelbsti, bet visada padeda, kai kyla kažkas viduje. Tiesiog pasakyti, padėti tai ant stalo, kaip mes sakom, ir tada yra nuostabus jausmas. Ir dažnai, kai išsakai, tas jauduliukas staiga sumažėja.

Pirmi kartai, pirmi šiurpuliukai – patys geriausi. Niekada taip nepasikartoja. Jo, jų nėra daug dabar. Aš nejaučiu baimės ar gėdos kalbėti, bet kai yra kažkas naujo, kai yra techniniai dalykai, kai neįsivaizduoji, kaip šitas live’as veikia, ir 50 žmonių klauso, vis tiek kūnas šiek tiek reaguoja kitaip, negu gulint lovoje apsikabinus Violetą ar pagalvę. Bet viskas stabilizuojasi kiekvieną minutę.

Ir aš noriu pakviesti jus visus užmerkti akis. Galit būti atsisėdę, galit atsigulti. Tie, kurie lankot mūsų sesijas Akademijoje, galit užsidėti raištį ant akių ir atsigulti į jausmų sesijos pozą. Visi kiti galit atrasti sau patogią pozą, kad galėtumėt klausyti ir žiūrėti. Galit žiūrėti, galit tiesiog klausyti – kaip jūs norit, bet atraskit sau labai, labai patogią pozą, kad galėtumėt tiesiog būti ir nereikėtų varginti savo kūno.

Tai noriu paprašyti jūsų visų užmerkti akis ir giliai, giliai įkvėpti. Ir iškvėpti per burną. Ir dar vieną kartą užmerkti – tiksliau, likti užmerktomis akimis – ir įkvėpti giliai. Ir iškvėpti per burną. Leiskit sau atsipalaiduoti. Leiskit sau pajausti savo kūną, pajausti, kas vyksta jame.

Aš jaučiu džiaugsmą, jaučiu gerumą, jaučiu ramybę. Jaučiu, kaip dar šiek tiek spaudžia saulės rezginį. Pirmo karto jausmas, bet jaučiu gerą jausmą ir didelį džiaugsmą dalintis ir būti čia, šitoje akimirkoje.

Tai pabūkim minutę užmerktomis akimis. Pajauskim savo kūną. Praskenuok savo kūną, praskenuok jį nuo galvos iki kojų. Pažiūrėk, kas vyksta jame. Gal yra vieta, kur spaudžia. Gal yra vieta, kur kažkas skauda. Gal yra vieta, kuri šiuo metu nesijaučia jaukiai ar gerai.

Pažiūrėk į tą vietą, praskenuok ir pažiūrėk, kuriose kūno vietose šią akimirką jauti kažką sunkaus ir nesmagaus. Ir jeigu jauti tokią vietą – kiekvienas turėtų jausti daugiau ar mažiau kažką sunkesnio savo kūne dabar, – nukreipk visą savo dėmesį į tą vietą, į tą tašką, į tą krūtinę arba gerklę, arba pilvą, arba kad ir kas tai yra. Nukreipk visą savo dėmesį į tą jausmą, į tą sunkumą arba tankumą, kurį jauti, ir pažiūrėk į jį.

Pažiūrėk į jį ir stenkis nieko apie tai negalvoti. Stenkis neiti į mintis apie tai. Stenkis neiti į protą, į analizę. Tik žiūrėk į tą jausmą. Žiūrėk į tą vietą savo vidiniu žvilgsniu, savo dėmesiu. Ir lyg pasakytum viduje: „Labas tau.“ Lyg pasakytum: „Aš matau tave.“ Lyg pasakytum: „Dabar aš truputį pabūsiu su tavimi, keletą sekundžių.“

Kai žiūri į tą vietą, jausk tą vietą, būk su ja ir neik į protą. Nieko nekurk, jokių minčių apie ateitį, praeitį. Dabartis, jausmas, tavo dėmesys kūne, vietoje, kur labiausiai spaudžia. Pabūkim keletą sekundžių su ta vieta, ir nieko daugiau nedaryk. Tiesiog žiūri į sunkią vietą, žiūri į tankumą, žiūri į tai, kas šią akimirką nesijaučia gerai tavo kūne.

Ir leidžiam sau pajausti, kaip tai jaučiasi, koks tai jausmas – tiesiog žiūrėti ir nieko daugiau nedaryti. Jausti ir žiūrėti. Ir giliai, giliai įkvėpk. Vėl iškvėpk per burną. Jeigu jauti norą toliau žiūrėti į tą vietą ir likti užsimerkus, gali tai daryti ir klausyti mano žodžių, kuriuos dabar šnekėsiu. Arba gali atsimerkti, pasiimti arbatos ir daryti tai, ką tave dabar širdis veda daryti.

Du balsai: sunkus ir lengvas

Rytis: Ir pradedam šį pasidalinimą. Taigi mūsų viduje gyvena du balsai. Vienas balsas yra sunkus balsas, kitas balsas yra lengvas balsas. Žmonės pasaulyje, jeigu taip pasvėrus, gyvena arba daugiau vedami sunkaus balso, arba yra maždaug 50/50. Bet labai, labai retas žmogus gyvena ir eina į lengvą balsą, eina į meną išgirsti vedimą – to lengvo mūsų dvasios, mūsų širdies, mūsų vedimo gūsio.

Ir niekas beveik nemoko to. Labai nedaug yra informacijos apie tai. Lietuviškai ir kitomis kalbomis yra labai daug informacijos, kaip tapti geriausiu, kaip tapti šauniausiu, kaip tapti gražiausiu, sveikiausiu ir viskuo, kuo įmanoma. Bet labai nedaug yra informacijos, kaip klausytis savo vedimo, kaip klausytis savo širdies balso, kaip klausytis savo dvasios nuo ryto iki vakaro ir sekti ja, sekti tuo balsu ir nedaryti nieko kito, nesistengti daryti nieko kito. Tik tai.

Ir tai yra susiję – tai yra sąryšis su tuo, kaip žmonės jaučiasi laimingi savo gyvenime, su tuo, kaip lengvai jie jaučiasi dienos metu. Nes kai tu klausai sunkaus balso ir sunkus balsas veda tavo dieną, tavo diena bus taip pat sunki. Ko klausai, tokia ir diena.

Jeigu tu išmoksti klausytis lengvo balso, mūsų dvasios vėjo, mūsų širdies vedimo, tavo diena tampa lengva. Jinai tampa spontaniška. Jinai tampa visiškai nenuspėjama. Ir jinai tampa šiandien ir dabar: tame nėra jokios praeities, tame nėra jokios ateities.

Panašiai kaip žaidžia maži vaikai: kol jų neapkrauna tėvai, kol neapkrauna sistema, mokyklos ir mokytojai įvairiais dalykais, tol jie dar turi šitą laisvę, ir jinai nėra užgožta. Bet kai apkrauni save mokytojais, knygomis, tuo, kaip reikia gyventi, ir sunkiomis emocijomis, mūsų lengvas vėjas, dvasios balsas, atrodo, kažkur pranyksta, ir mūsų gyvenimas tampa sunkus, klampus, su daug emocijų, su daug nerimo, streso ir įtampos.

Šiandien yra nuostabi diena. Šiandien yra diena, kai galim pažiūrėti į tai kartu, galim patyrinėti tai kartu ir pažiūrėti, kas nutiks.

Ir mano klausimas jums. Paklauskit savęs – pažiūrėkit iš šono į savo dieną ir pažiūrėkit, kiek dienos metu darot dalykų iš baimės: dėl to, kad reikia, dėl to, kad privalau, dėl to, kad būtina, dėl to, kad, jeigu nepadarysiu, neišgyvensiu, dėl to, kad, jeigu nepadarysiu, nutiks kažkas blogo man arba kitiems, arba mano artimiesiems. Arba jeigu nepadarysiu, išmes iš darbo, prarasiu savo gerą vardą, negerbs manęs, nemylės manęs ir atstums mane, ir taip toliau.

Ir visas tas teroras, atrodo, priverčia mus sprausti save į rėmus ir gyventi dėžėje, kur tu galbūt jauti, kad tiesiog dabar nori pagulėti lovoje, bet verti save lipti iš jos, verti save eiti per prievartą daryti to darbo, kurio nenori. Jauti, kad tai prievarta, bet vis tiek eini daryti, nes reikia, nes mūsų balsas – ego, proto sunkus balsas – sako, kad turi eiti tai daryti, nes tau nutiks kažkas blogo: A, B, C.

Mano drauge, mes visi norim grįžti namo. Mes visi norim grįžti namo – į Dievą, į Šaltinį, į lengvumą, į džiaugsmą. Visi, visi pasaulyje, kad ir kiek skirtingi mes esam, kad ir kiek skirtingi charakteriai, kad ir kokioje šalyje gyvenam, kokios spalvos mūsų oda, kiek turim pinigų ir kiek turim daiktų, viduje mes visi norim vieno – grįžti namo. Iš sunkumų į lengvumą, iš košmaro į pabudimą, iš sunkumų į džiaugsmą.

Ir šitas būdas – sekti dvasios balsu, sekti savo vidiniu vedimu, sekti savo širdies vedimu – yra kaip mūsų vidinis GPS į tai. Ir kai mes sekam ego balsu, kai sekam sunkumu, kai sekam protu, mes vis tiek judam, vis tiek keliaujam į lengvumą, bet atrodo, kad tai užtrunka šiek tiek ilgiau, negu galėtų.

Pavyzdžiui, tu važiuoji kažkur į miestą, nežinai to miesto ir naudoji GPS telefone, navigacijos programėlę. Tu važiuoji ir įsijungi kelionės tikslą, ir GPS tau parodo patį trumpiausią, tiksliausią maršrutą, kaip trumpiausiai nuvykti ten, kur labiausiai nori širdyje. Kai mes sekam ego balsu, tikslas yra toks pat, bet mūsų kelionės maršrutas, atrodo, prailgėja daug kartų. Atrodo, vis nukrypsti į šoną, vis kažkur ne ten kažkas nutinka, ir tai vargina. Tai vargina, ir gyventi taip yra gan sunku.

Ką sako vidinis balsas, o ką – ego

Rytis: Tai ką aš atradau savo kelionėje? Aš atradau, kad manyje, mumyse gyvena du balsai. Ir mūsų prote, mūsų viduje kalba du balsai. Pirmas balsas yra lengvas balsas. Antras balsas yra sunkus balsas.

Pirmas balsas sako „eik“ arba „neik“. Ir jauti tame įkvėpimą, jauti tame džiaugsmą, jauti tame gerumą, jauti tame pakilimą ir jauti, kad taip gera viduje būtų tai daryti ir tuo sekti.

Antras balsas, ego balsas, sako, kad jeigu tu eisi ten, tu neišgyvensi, tau nutiks kažkas blogo, tave išjuoks, išdergs, suvarys ir taip toliau. Arba jeigu neisi ten, tau nutiks tas ir tas. Jeigu nepadarysi šito darbo, tau nutiks tas ir tas.

Ir žmonės išsigąsta. Žmonės išsigąsta argumentų ir neseka pirminiu jausmu, neseka vidiniu vedimu. Jie pagauna tuos argumentus, baimė pagauna juos, ir jie seka ego balsu, sunkiu balsu, nes jisai kalba protingai – ne užtikrintai, bet įtikinančiai. Ir jisai kalba grasinančiai. Ir dar naudoja praeities įvykius. Sako: „Atsimeni, tu ten darei taip, ir nutiko tas. Dėl to, jeigu vėl tai darysi arba darysi kažką panašaus, tau vėl nutiks tas pats.“

Ego balsas naudoja praeitį ir visą manipuliaciją, kiek įmanoma, kad priverstų tave nesekti vidiniu vedimu, dvasios balsu, kad bijotum ir nieko nekeistum, nieko nedarytum savo gyvenime.

Mano drauge, šiandien yra nuostabi diena pabandyti išgirsti dvasios balsą, vidinį balsą, širdies balsą. Čia yra vienas ir tas pats, visi jie – sinonimai. Bet, ūkiškai šnekant, mumyse yra du balsai: vienas – ego, kitas – širdies vedimas, dvasios balsas. Ir kiekviena diena nuo ryto iki vakaro yra šokis tarp jų. Ir kiekvieną dieną tu turi pasirinkimą: bijoti arba bandyti nerti ten, kur baisu, ir pažiūrėti, kas tavęs laukia.

Ir gali paklausti savęs dienos metu, kiek pasirinkimų tu darei šiandien, net šiandien nuo ryto. Kiek pasirinkimų tu darei iš visiško džiaugsmo, įkvėpimo ir lengvumo? Ir kiek pasirinkimų tu darei iš tikėjimo baime, iš įtampos, iš streso, iš nerimo, iš skubėjimo ir iš to kito, sunkaus balso? Gali paklausti savęs, ar tai atsiperka. Gali paklausti savęs, ar nori tai tęsti. Gali paklausti savęs, ar esi tikras, kad tai veda tave į tai, ko labiausiai nori širdyje.

Ką aš atradau savo kelionėje: įsivaizduok, yra ranka. Nesakysiu, kad tai Dievo ranka ar Visatos ranka. Įsivaizduok, yra ranka, kuri nori tave vesti, kuri sako: „Ateik, ateik, jau laikas, ateik. Mes mylim tave. Mes labai laukiam tavęs, kol sugrįši namo.“

„Ateik, ir tau niekuo nereikia rūpintis. Tau nereikia rūpintis pinigais, tau nereikia rūpintis santykiais, tau nereikia rūpintis kūnu savo, tau nereikia rūpintis vaikais, seneliais, darbais. Tau niekuo nereikia rūpintis. Ateik ir pabusk iš šito košmaro. Mes labai, labai laukiam tavęs sugrįžtant namo pas mus.“

„Tau tereikia paimti mūsų ranką ir leisti mums vesti tave. Ir kai girdi vedimą – sekti juo, neklausinėti, nedaryti nieko kito, tik sekti vedimu, kurį mes siunčiam tau, kurį mes duodam tau.“

Ir yra šita ranka, kuri laukia mūsų visų, kuri nori mus visus parvesti namo – į gerumą, į džiaugsmą, į gausą. Protas sako, kad jeigu seksi tuo balsu, tau nutiks kažkas blogo: tu išprotėsi, tave išveš į psichiatrinę, tu nebeturėsi draugų, tu nebeturėsi artimųjų, visi nusisuks nuo tavęs, visi laikys tave keistu, būsi kokioje nors tuštumoje, sriuboje arba dar kokioje apatijoje, ir taip toliau. Mūsų ego balsas daro viską, kad neimtume tos rankos, kad nesektume ja, kad liktume komforte, liktume saugume, liktume ten, kur viskas pažįstama.

Bet ta ranka, tas įjungtas GPS, jisai vis veda į tikslą. Kai dienos metu pasirenki ego balsą, kai pasirenki kažką sunkaus ir darai dalykus gyvenime iš sunkumo, jisai kaip GPS sako: „Perskaičiuojama, perskaičiuojama.“ Ir dabar, jeigu pasukai į šoną, nors turėjai važiuoti tiesiai, iš ten, kur pasukai, dvasia, mūsų vedimas, perskaičiuoja ir sako: „Nėra jokios kaltės, kad taip padarei. Nėra jokio teisimo, kad tai padarei. Mes perskaičiuojam iš šios akimirkos, koks yra tavo galutinio tikslo greičiausias maršrutas ir kaip ten nuvykti.“ Ir dabar važiuoji tiesiai arba suki į šoną, ir taip toliau.

Tai mūsų dvasios balsas, vedimas, niekada nepyksta, niekada nekaltina už mūsų pasirinkimus. Nėra jokio Dievo, nėra jokios Visatos, kuri kaltina ar baudžia žmogų už jo pasirinkimus. Tai yra žmogaus sukurtas fenomenas, žmogaus proto įsitikinimas. Ir nežinau, iš kokių laikų jisai yra sukurtas, bet tai yra žmogaus sukurtas dalykas. Ir jeigu eini į vidų, tu gali tai išnarplioti ir pamatyti, kad neįmanoma būti kaltam už savo pasirinkimus.

Ir tai dar viena žinutė šįvakar jums visiems: nėra kaltės. Neegzistuoja toks dalykas kaip kaltė. Tai yra tik žmonių sukurtas mechanizmas, taip kaip batonas ar čipsai. Lygiai taip pat, lyg laboratorijoje, yra sukurta kaltės programa. Kaltės programos ir marketingas, pasaulyje perduodami iš kartos į kartą, sako: „Tu kaltas, tu padarei tą, tu blogas, tu toks ir anoks.“ Ir visi daro tai, ir visi perduoda tai iš kartos į kartą.

Ir dabar čia susirenkam šiandien, ir dauguma iš jūsų, manau, jaučia kaltę už tai, ką padarėt gyvenime, arba už tai, ko nepadarėt, nes tai labai gilus įsitikinimas. Ir tai yra kartu su ego balsu, kartu su šituo sunkiu balsu. Kaltė ir baimė, ir ego balsas – jie visi yra chebra.

Ir kai pradedi žiūrėti į vieną, kiti tirpsta. Kai pradedi žiūrėti į kaltę, tirpsta ego ir baimė. Kai pradedi žiūrėti į baimę, tirpsta kaltė ir ego, ir jie visi tirpsta kartu. Tai viena didelė užvelta programa.

Ego balsas apsimeta tavimi

Rytis: Bet kai einam į vidų ir einam paimti tos rankos, kuri nori mus vesti į lengvumą, į džiaugsmą, į gerumą, mūsų ego balsas rėkia. Sako: „Tau nutiks tas, nedaryk, nesvaik, išprotėsi, neišgyvensi. Nedaryk to, nemesk to darbo, neišeik iš tų santykių. Taigi geras vyras yra – biškį tik muša tave, truputį, nes nedaug muša, kaimyną labiau muša. Lik santykyje.“

Ir visa tai mums sako šitas balsas, ir mums, atrodo, liepia, priverčia likti komforte ir neieškoti nieko daugiau, neieškoti atsakymų viduje, neieškoti jausmų savo. Ir nori, kad viską slopintum. Nori, kad būtum tyliai, komforte ir nieko nedarytum crazy.

Mano gyvenimas. Nuo pat mažens mane domina tokie dalykai kaip Jėzus, Buda ir visi mokytojai – tie, kurie, atrodo, padarė kažką tokio, kas yra labai reta, ir, atrodo, ir aš noriu tai kažkokiu būdu padaryti. Net nežinau kaip, bet aš noriu pamatyti tai, ką jie pamatė, sužinoti tiesą, pažinti tai, ir mano gyvenimo kelionė yra į tai.

Aš nesakau, kad aš jau esu Jėzus ar Buda – toli gražu. Bet aš jaučiuosi visiškai kitaip, negu gyvenau prieš 10 metų, ir matau pasaulį absoliučiai kitomis akimis, negu anksčiau mačiau. Ir anksčiau net neklausinėjau savęs, kas aš esu arba kas vyksta mano viduje. Viskas buvo, atrodo, autopilotu. Atrodo, jeigu girdžiu balsą, tai esu aš. Tai mano balsas kalba man.

Yra tik vienas balsas, ir aš visada sutapatinau jį su savimi, nesvarbu, ar kalba mano širdis, ar mano protas, ego balsas. Aš laikiau tai savimi vienodai, ir nebuvo jokios atskirties. Tik dabar, prieš keletą metų, supratau, kad manyje yra du balsai. Yra du balsai, ir galima atskirti juos pagal jų sunkumą, pagal jų energiją ir pagal jausmą, kuris ateina kartu su tuo ir kartu su ta žinute.

Mūsų ego balsas, mūsų proto balsas, visada yra sunkus. Visada jauti, kaip suspaudžia tau krūtinę, jauti, kaip suspaudžia pilvą, jauti, kaip įsitempia kūnas, jauti, kaip pečiai pasunkėja, kai siūlomas pasirinkimas daryti šitą. Pavyzdžiui, tu visai nenori dabar daryti to darbo, bet žinai, kad reikia, žinai, kad privalai, žinai, kad būtina. Ir tu toks: „Ach, jo, noriu, labai noriu nedaryti to, bet reikia tai daryti. Dėl to einu tai daryti.“ Ir iškart spaudžia tavo kūną, iškart spaudžia krūtinę.

Nors jeigu būtum vaikiškoje sąmonėje, savo širdies vedime, gal jisai sakytų: „Dabar ne, dabar visai ne laikas tai daryti. Dabar turi eiti pagulėti į vonią, turi nusiprausti, turi persirengti, ir tada mes atsiųsim tau energiją tai daryti. Ir tada bus laikas tai daryti. Bet dabar neturi to daryti per prievartą. Pasitikėk, nerk į tai, kas suteikia džiaugsmo, nerk į tai, kas suteikia lengvumo. Nedaryk nieko kito ir pasitikėk vedimu. Pasitikėk ir nerk į tai.“

Ir visą dieną mūsų galvoje kalba šitie du balsai: vienas sunkus, kitas lengvas. Ir mano žinutė šiandien yra labai paprasta. Tai nėra apie tai, kaip apversti jūsų gyvenimą aukštyn kojomis. Tai nėra apie tai, kad atneščiau dar kažkokį didelį suvokimą. Tai yra paprastas dalykas. Mano žinutė jums šiandien yra tokia: atkreipkit dėmesį, kad mūsų prote, viduje, kalba du balsai. Vienas lengvas, kitas sunkus.

Dar paaiškinsiu vieną pavyzdį, analogiją. Aš labai siekiau nušvitimo, pabudimo ir viso to. Visa širdimi nėriau į tai. Išleidau tam visas babkes, daug mokytojų sutikau ir dariau praktikas, sesijas asmeniškai ir grupėse. Žodžiu, buvau nušvitimo kelionėje.

Ir vienas didžiausių suvokimų, kuris atėjo, kurį pastebėjau vieną dieną, buvo tai, kad aš pamačiau mintį, savo mintį, kuri prasideda žodžiu „aš“ ir kuri sako: „Aš noriu nušvisti, nesvarbu, kokia kaina. Aš noriu nušvisti. Labai noriu nušvisti. Man reikia nušvisti.“ Čia skamba kaip koks alkoholikas: „Man reikia išgerti. Aš noriu išgerti bet kokia kaina“, ane? Aš buvau priklausomas nuo šito siekimo – nušvitimo, pabudimo ir viso ko.

Bet ką aš noriu pasakyti: aš pastebėjau, kad yra „aš“, kuris stebi mintis, kuris yra, atrodo, kažkur atgal. Jeigu pajaustum save, tu, atrodo, esi kažkur atgal, atgal, atgal ir žiūri į tai, kas vyksta tavo kūne ir pasaulyje, ir išorėje. Atrodo, iš vidaus žiūri į išorę.

Tai mumyse yra stebėjimas. Mumyse yra sąmonė, stebėjimas, kuris, atrodo, žiūri, ir jinai dienos metu žiūri į įvairius objektus. Ta sąmonė niekada neišsijungia. Nuo ryto iki vakaro jinai visada online. Keičiasi turinys ir objektai, kokius matai, kokius tu patiri.

Mintys dienos metu nėra visą laiką aktyvios. Jos ateina ir išeina. Jos yra kaip svečiai. Ego balsas, proto balsas, irgi yra kaip svečias, kuris dienos metu ateina ir išeina. Jisai nėra visą laiką online, nėra visą laiką eteryje.

Bet mūsų sąmonė, mūsų vidus, mūsų stebėjimas yra visada online, ir jisai mato ateinančius ir išeinančius objektus. Tai kaip traukinių stotis, kuri sutinka pravažiuojančius traukinius ir palydi išvažiuojančius traukinius.

Aš pajaučiau, kad aš esu tas stebėjimas, kad aš esu ta sąmonė. Tiesiog tai, kas esu, kas mes visi esam, – lygiai tas pats. Aš pajaučiau, kad aš esu ta sąmonė, ir pajaučiau, kad žiūriu į mintį, kuri prasideda žodžiu „aš“, kuri sako: „Aš noriu nušvisti, pabusti, išeiti iš košmaro“, ir kalba pirmuoju asmeniu. Ji kalba pirmuoju asmeniu ir naudoja žodį „aš“. Ir jinai kalba lyg mano balsu, kuriuo aš realiai kalbu dienos metu, kaip ir dabar su jumis.

Aš pamačiau, kad yra stebėjimas ir yra mintis, kurią aš stebiu. Ir ta mintis lyg užsimaskavusi manimi: jinai prasideda žodžiu „aš“, jinai sako man kažką asmeniško ir kalba mano balsu galvoje.

Ir aš visą gyvenimą iki tol tikėjau, kad tas balsas esu aš, kad tos mintys yra apie mane, kad tos mintys yra apie mano gyvenimą ir jos tikros. Ir net neklausinėjau to. Net nebuvo klausimo to tikrinti. Viskas buvo automatiškai.

Ateidavo mintis: „Aš kaltas.“ Arba ateidavo mintis: „Ką dabar daryti? Aš užsimoviau.“ Ateidavo mintis: „Eina sau, kaip užkniso viskas“ arba „Nesijaučiu laimingas“, ir taip toliau. Eidavo šitos mintys, ir aš laikydavau, kad jos yra apie mane, kad jos yra mano, kad tai aš kalbu lyg savo galvoje.

Ir ką aš supratau tą dieną: ego balsas, proto balsas, naudoja šitą triuką. Jisai kalbėdamas naudoja pirmąjį asmenį. Sako: „Aš, man, mano.“ Ir jisai naudoja asmenišką istoriją – tai, kas mums svarbu gyvenime, – ir jisai naudoja mūsų balsą galvoje. Bet prie to yra sunkumas. Prie to jaučiasi dar plius sunkumas ir sunki energija, sunki emocija.

Kaip atskirti vidinį balsą nuo ego

Rytis: Jeigu nori atskirti, aiškiai atskirti, kada kalba protas ir ego balsas, pajausk, koks yra jausmas, kai kalba ta mintis. Dažnai mintys yra labai sunkios ir slegiančios. Ir visada, kai yra sunkumas, yra aktyvus ego balsas. Tai kalba ego balsas.

Mūsų dvasios balsas ne visada ateina per mintis. Jisai kartais ateina daugiau iš vidaus, pajautimu: lyg per kūną tai jauti, lyg siela jauti, lyg vidumi jauti. Jisai gali ateiti per mintis, bet labai dažnai jisai ateina tada, kai nutyla ego balsas, proto balsas, nes dvasios balsas yra daug tylesnis. Jisai daug tyliau kalba. Jisai kalba aiškiai, užtikrintai, be klausimų, bet jisai kalba gan tyliai.

Ir žmonės yra pripratę prie asmeniškumo, prie ego balso triukšmo savo galvoje, prie šitų visų asmeniškų minčių, kurios, atrodo, jau užima visą dėmesį ir eterį, nes jos įtraukia, nes prasideda žodžiais „aš“, „man“, „mano“. Jos įtraukia, ir atrodo, kad įklimpsti į tai ir niekada neišlipi, nes tai asmeniška – tai ne apie mane?

Tai žinok: jeigu nori išeiti iš šito tikėjimo ego balsu ir šituo sunkumu, turi atsitraukti savo dėmesiu. Kai tik pastebi, kad sunku, atsitrauk savo dėmesiu į stebėjimą, į tai, kas stebi mintis, lyg atgal. Lyg žiūri į vyšnią ant stalo ir artimai, artimai žiūri į vyšnią. Ir tada nuo tos vyšnios savo dėmesį atitrauki atgal – į tai, kas žiūri į tą vyšnią, į save, į savo vidų. Ir žiūri iš tenais neprisitraukęs, neprilipęs, bet iš savęs, iš savo savasties – žiūri į tą balsą, į tai, ką mums sako protas.

Ir mums protas sako – jūs visi jau puikiai žinot, ką jisai sako, – jisai sako: „Aš kaltas, aš beviltiškas, aš auka. Manimi netiki, manimi naudojasi, manimi manipuliuoja, mane skaudina, manęs negerbia. Kaip jisai gali taip elgtis su manimi? Ką man daryti? Kur man eiti? Kaip man rasti save? Kaip man išmokti gyventi be minčių?“ – sako mintis. „Kaip man būti savimi? Kaip man išmokti mylėti save? Aš nemyliu savęs.“

Visa ta drama, visas tas teroras yra sukurtas mūsų ego balso, mūsų proto, mūsų šitos užveltos programos. Ir visa tai netikra. Ir geriausia žinia, kad visa tai netikra. Geriausia žinia, kad šią akimirką labai, labai paprastai, visai netikėdamas ego balsu, tu gali pajausti ramybę ir lengvumą.

Ir pirmas žingsnis: kad ir ką sako mintys, atsitrauk savo dėmesiu atgal – į tai, kas girdi šiuos žodžius dabar, į tai, kas klauso Ryčio, į tave, į save. Ir nesakau: „Atsitrauk į kūną, atsitrauk dar kažkur.“ Tiesiog atpalaiduok savo dėmesį nuo minčių, atpalaiduok savo dėmesį nuo ieškojimo, tiesiog sustok ir atsipalaiduok, ir lyg atsitrauk atgal – į tai, kas girdi ir klauso manęs dabar.

Ir pajausk stebėjimą. Pajausk, kad tu esi. Pajausk, kad tau nieko nereikia daryti. Gali dabar išvis nedėti jokių pastangų, išvis nieko nedaryti – jokių praktikų, absoliučiai nieko.

Ir tu vis tiek būsi. Tu vis tiek esi. Tu vis tiek esi online. Tu vis tiek esi dabar. Nieko neturi dėl to padaryti. Tai yra natūralu, tai yra automatiška.

Tu esi visada. Tu esi. Gali pajausti, kad tiesiog tu esi, ir gali fokusuotis į šitą jausmą, kad tu esi, vietoj to, kad fokusuotumeisi į ego balsą, į dramą, į istorijas, į sunkumą. Gali perkeisti savo fokusą nuo dramų į „aš esu“ jausmą, nuo dramų į stebėjimą, nuo sunkumo į stebėjimą – į tai, kas stebi šitas mintis, į tai, kas stebi šitą sunkų balsą.

Kai protas nebegauna maisto

Rytis: Ir kai tu atsitrauki, protas pradeda nurimti. Protas nebegauna maisto. Įsivaizduok, kaip miesto aikštėje krūva balandžių lesa turistų primėtytą batoną. Ir tu eini, ir policija pastato ženklą, kad draudžiama mėtyti batoną, bauda – 50 eurų. Ir pamatai, kaip žmonės nustoja mėtyti batoną.

Ir kai aikštėje nebėra primėtyto batono, balandžiai nebekeliauja į tą aikštę. Balandžiai sako: „Ė, mums buvo daug maisto, bet dabar dingo. Varom kitur kažkur.“ Ir balandžiai išskrenda iš aikštės. Ir miesto aikštėje lieka tik turistai, ir niekas nebešeria balandžių, ir jų nebėra.

Tai lygiai taip pat, kai mes atsitraukiam savo dėmesiu į tai, kas stebi mintis, į tai, kas yra, į tai, kas tu esi dabar, į tai, kas klauso šių žodžių, kas girdi. Labas tau. Tau sakau. Girdi mane? Taip, tu. Tu esi.

Ir kai tu esi savo dėmesiu tavyje, tame, kas klausosi, tavo protas nebegauna tavo energijos, tavo dėmesio. Ir jisai pradeda silpnėti, pradeda tirpti, ir viskas pradeda rimti ir stoti. Ir kai protas pradeda stoti, pradeda rimti, išbėga į sceną dvasios balsas. Tiksliau, jisai buvo visada, bet ne taip aiškiai girdimas.

Bet jisai išbėga į sceną, kai protas nutyla, ir sako: „Dabar turim tai padaryti. Dabar turi mesti šitą darbą. Dabar turi išeiti iš šitų santykių. Dabar turi palikti šitą vyrą. Ir tau nereikia žinoti, kas bus po to. Tau reikia žinoti tik tai, kad tai yra žingsniai, kuriuos turi padaryti.“ Ir tada darai juos, ir tada seki tuo balsu.

Ir dvasios balsas dar kuom skiriasi nuo ego: jisai kalba tik apie vieną žingsnį vienu metu. Jisai pasako tik vieną dalyką, kurį tau reikia padaryti vienu metu. Ir jisai tau sako aiškiai, užtikrintai. Ir tu vidumi žinai, kad tai yra tiesa.

Bet labai baisu yra tai padaryti. Labai baisu yra sekti tuo. Labai baisu yra netikėti ego balsu.

Ego balsas turi visą istoriją, kas nutiks. Turi visą planą: „Dabar aš gyvensiu taip. Dabar bus santykiai. Dabar dirbsiu 4 metus, tada pasiimsiu paskolą namui, tada turėsiu vaikų. Tada galbūt išsikursim užsienyje, išnuomosim namą…“ – ir ego balsas sukuria planą 20 metų į priekį. Ir dažnai jisai nepasiteisina.

Kaip jau pastebėjom savo gyvenime, jeigu sukuriam kažką, dažnai tai nenutinka. Bet ego protas vis tiek sako: „Sek, tikėk. Aš turiu planą, aš turiu komfortą. Jeigu seksi manimi, turėsi komfortą, ir bus saugu sekti ir gyventi.“ Ego pažada saugumą ir komfortą, bet niekada neišpildo savo pažado. Jisai tik pažada ir parduoda.

Kaip koks nors verslininkas jisai tau parduoda, įkiša prekę, bet gauni tuščią dėžę su baronkomis. Vietoj naujo Apple kompiuterio, kurį nusipirkai, gauni baronkų dėžę su užrašu „Cha cha“. Tai ego balsas nuolatos išduria mus – pažada komfortą ir saugumą.

Mūsų dvasios balsas nieko nepažada. Jisai sako: „Eik ir imk šitą ranką.“ Ir jauti įkvėpimą, jauti lengvumą, jauti gerumą, kartais tave net sugraudina. Jauti pasitikėjimą.

Jauti, kad labai nori ten eiti. Jauti, kaip būtų gera tai daryti. Arba jauti, kaip būtų gera nedaryti to, ko nenori daryti. Kelias sekundes jauti tame pakylėjimą, džiaugsmą.

Bet tada ateina ego balsas ir sako: „Ne, ne, ne, palauk. Jeigu tu tai darysi, tau nutiks A, B, C, D, E, F.“ Ir tada, jeigu nesam šitų savo minčių stebėjime, jeigu nesam savyje, savo sąmonėje, o viskas vyksta automatu, tai iškart ego pasiima viršų, ir žmogus gyvena toliau ir nekiša savo nosies į jokius vidinius reikalus.

Bet jeigu biškį atsitrauki nuo to, jeigu atsitrauki nuo minčių, jeigu atsitrauki į stebėjimą, į savo vidų ir iš ten žiūri, kas vyksta, tai, kai pajauti įkvėpimą daryti ką nors, iškart pažiūrėk, ką tau sako ego balsas, protas, kokios mintys ateina. Ir ypač stebėk asmeniškas mintis, kurios prasideda žodžiais „aš“, „man“, „mano“. Ir ypač pajausk, koks yra jausmas, kokia yra energija, koks yra tos minties sunkumas.

Jeigu tai yra sunku, jeigu tai yra negatyvu ir slegia, tai yra ego balsas, tai yra melas. Tai yra ilgas kelias aplinkui. Tai yra paklydimas mieste. Ir daug žmonių taip gyvena. Ir aš taip gyvenau.

Ir manęs niekas neišmokė, kad yra du balsai, kad aš esu stebėjime, kad aš galiu atsitraukti, kad aš galiu netikėti balandžiais, galiu nešerti jų. Niekas manęs to nemokė iki tol, kol buvau didelis. Visą gyvenimą variau autopilotu, ir dabar kitaip matau tai.

Ego verčia slėptis

Rytis: Šiandien mano vedimas buvo paskelbti šitą susitikimą ir pabandyti jums papasakoti apie tai. Dar pažiūrėti į savo baimę ar nejaukumą kalbėti. Pažiūrėti, kaip kūnas veikia. Pažiūrėti, kaip kartais truputį dar stringa žodžiai ar dar truputį troškina, nes daug šneku. Visa tai yra dalis mano proceso.

Bet ko išmokau savo kelionėje – kad atvirumas visada valdo. Ir jeigu slėpčiausi, jeigu meluočiau, kaip anksčiau darydavau… Buvau šokių mokytojas – gal yra kažkas iš čia, kas šoko su manimi. Jeigu reikėdavo filmuotis, iškart būdavo didžiulė baimė. Kūną sukaustydavo įtampa, stresas, kad tik tobulai pavyktų, kad tik nieks nepamatytų jokių klaidų, bet tuo pačiu būdavo uždarumas, ir nebuvo tame jokio atvirumo ir nuoširdumo.

Ir aš dėdavau kaukę ant viršaus – kad turiu atrodyti kietai ir turiu neparodyti, kad bijau, turiu neparodyti, kad mano kūnas dreba. Ir tada nuo tos kaukės dar labiau drebėdavo kūnas ir dar labiau būdavo nejauku. Išpildavo prakaitas. Aišku, išeidavo ir padaryti tai, bet kokybė nebuvo tokia, kokia galėtų būti, jeigu nebūtų šitos programos, jeigu nebūtų šito kitų ir savęs apgaudinėjimo ir slėpimosi po kaukėmis.

Ir šiandien aš stengiuosi gyventi kuo atviriau. Ir su Violeta neturim daug paslapčių, ir su žmonėmis stengiuosi būti kuo atviresnis. Ir ką aš noriu jums pasakyti: ego balsas priverčia slėptis nuo mūsų vidaus, stabdo mus nuo mūsų kūrybos, nuo mūsų išraiškos.

Kažką nori padaryti, ir ateina sunkios mintys – ego balsas, – kurios sako: „Jeigu darysi, tau nutiks tas, tas ir tas.“ Tu puikiai žinai, ką jos sako. Jos nuolat kalba tau ir visiems. Ir ego balsas stengiasi laikyti komfortą ir, atrodo, niekam neleidžia įeiti į tai.

Tai visi gyvena kaip robotai, kurie seka ego balsu, proto balsu. Visi gyvena panašiai. Kiekvieną dieną tie patys dalykai, nieko naujo, tos pačios problemos, tos pačios situacijos. Kol vieną dieną tai labai, labai užknisa, pavargsti, atrodo, viskas taip neįdomu, taip atsibodo šitas gyvenimas, ir tada tavyje, mumyse atsidaro tarpelis šviesos.

Ir per tą tarpelį gali įeiti klausimai: kas aš esu? Kokia viso to prasmė? Ir gali įeiti noras ateiti į tokius susitikimus kaip šis, pažiūrėti į tai. Ir gali ateiti noras sužinoti kažko naujo, nes dauguma žmonių yra labai, labai uždari. Nėra jokio tarpelio įlįsti į juos kol kas.

Bet yra daug žmonių, taip pat kaip jūs, kurie ateinat, kurie klausot, kurie darot sesijas, kurie prie mūsų Akademijos prisijungiat ir kursuose dalyvaujat, kurie neriat į tai ir norit pažinti daugiau, kaip veikia visa šita sistema.

Ir grįžtam į pradžią. Mumyse yra du balsai: vienas sunkus, kitas lengvas. Kiekvieną dieną mes turim galimybę sekti vidumi savo, sekti dvasia, sekti Dievo balsu, paimti tą ranką, eiti su ja į dangų, eiti su ja į šviesą, eiti su ja į lengvumą. Aš einu, Violeta eina, kiti eina su mumis. Einam į tai.

Yra ranka, kuri veda visus. Visada jinai veda, visada yra pasiekiama, visada tiesia pagalbą. Visa esmė yra ta, kad žmogus nenori priimti tos pagalbos, nenori jos matyti ir išgirsti. Ir jisai tiki ego balsu, kuris sumanipuliuoja, kuris apsimeta mumis, apsimeta mūsų asmenišku balsu, apsimeta mūsų vidumi ir pažada komfortą ir saugumą, ir gauni špygą vietoj to.

Bet kai kažkas vis tiek yra sunku ir matai, kad nesiseka, vis tiek yra baimė sekti savo vedimu, savo vidumi, nes atrodo: „Gerai, nesiseka, sunku gyvenime, bet bent jau kažką esu sukūręs, bent jau kažkas vyksta. Kas, jeigu ir tai prarasiu?“ – sako ego balsas.

Ir jisai nuolatos įspraudžia žmogų į rėmą, į šitą dėžę, kol vieną dieną arba išgirsti tokį įrašą ir sakai: „O, va, dabar aš pažiūrėsiu, kas kalba mano mintyse, kas per balsas, kas per jausmas“, arba gyvenime labai, labai užknisa, nutinka kokia nors liga, avarija ar dar kas nors ir išmuša žmogų iš vėžių. Ir jisai vos ne per prievartą privalo pažiūrėti į tai.

Ir kad nereikėtų tam nutikti, galim daryti tai sąmoningai. Galim pradėti žiūrėti į tai šiandien, jeigu yra noras. Man buvo noras. Aš nenorėjau gyventi kaip visi. Aš nenorėjau eiti į tą patį darbą, 30 metų gyventi viename name, turėti šeimą, vaikų ir po to mirti ligose kaip visi.

Man nebuvo tai variantas. Man buvo variantas: aš varau iki galo. Aš noriu pažiūrėti, kas yra tiesa gyvenime. Aš noriu išnarplioti, kas yra Dievas, kas yra žmogus, koks yra ryšys, kas yra ego balsas, kaip tai veikia, kaip tai daro įtaką mūsų gyvenimui, kaip tai daro įtaką sveikatai, kas yra emocijos, kas yra mintys. Man visa tai buvo įdomu, ir aš varau į tai.

Atvirumas nuginkluoja ego

Rytis: Gera tuo pasidalinti su jumis. Gera, kad klausot. Gera, kad esat. Tai faina – faina žinoti tai, faina jausti jus.

Ir mano raginimas jums visiems, paskatinimas, rekomendacija iš širdies yra atkreipti dėmesį šiandien, nuo šiandien, nuo dabar. Kai į galvą ateis kita mintis, paklausti, pažiūrėti į ją, ar jinai yra sunki, pajausti ją, ar jinai yra sunki. Ir atkreipti dėmesį, kad yra kažkas, kas stebi šitas mintis, kad tu esi tai, kas stebi šitas mintis, kad tu esi stebėjimas, sąmonė, kuri žiūri į tą mintį kaip į vyšnią ant stalo arba į lapelį ant stalo.

Ir ant lapelio užrašyta: „Aš esu kaltas.“ Arba ant lapelio užrašyta: „Man nepavyks, jeigu sieksiu to verslo arba norėsiu išreikšti savo kūrybinę išraišką. Neišgyvensiu, man niekas nemokės pinigų. Aš prarasiu viską, prarasiu savo draugus, išprotėsiu, liksiu be darbo, liksiu vienas, vienišas. Manęs nesupras, nemylės, išjuoks, išsityčios iš manęs.“ Visa tai užrašyta ant lapuko, ant daug lapukų ant stalo, į kuriuos tu žiūri, kuriuos tu matai.

Ir kai nesi atsitraukęs nuo to, kai automatiškai maitini šitą balsą ir neatskiri jo nuo savęs, tie lapukai tampa mūsų realybe. Tie lapukai veikia mūsų gyvenimą, ir tada gyvenimas iš tikrųjų yra sunkus ir ne toks, koks galėtų būti.

Aš irgi taip gyvenau. Tuo tikėjau. Dar vis tikiu kažkiek procentų, bet kiekvieną dieną žiūriu į tai. Kiekvieną dieną darau darbą savyje: stebiu, jaučiu, gryninu, analizuoju ir žiūriu, kas sunku, žiūriu, kas netikra, žiūriu, kas tikra. Ir kuo daugiau žiūriu, kuo daugiau atskiriu, tuo daugiau jaučiu, girdžiu dvasios vedimą, tą vidinį vedimą.

Ir su Violeta mes darom crazy dalykų, kurie išvis nėra logiški, kurie netelpa į jokius rėmus, bet taip veda, ir mes varom į tai. Ir tai yra nuostabu. Tai yra gyvenimas, kurio negaliu papasakoti – koks yra jausmas taip gyventi. Bet kiekvienas iš jūsų gali tai patirti.

Ir kuo daugiau atskiriat save nuo ego balso, kuo daugiau nebešeriat šitų balandžių, šitų sunkių lapukų ant stalo, tuo daugiau ateina šviesos į gyvenimą, tuo daugiau ateina lengvumo, tuo daugiau ateina įkvėpimo, džiaugsmo, aiškumo. Ir nebereikia niekur tiek daug lėkti, nebereikia tiek daug stresuoti ar nerimauti.

Tu žinai, kad tave veda. Tu žinai, kad šitas GPS yra įjungtas. Tu matai tiesiausią kelią ir nenori blaškytis per šonus, aplinkui. Tau tai net nebeįdomu pasidaro.

Tu nori aukso puodo. Tu nori to greitai. Tu nori tiesiai nerti į tai. Ir mus visus lydi ta ranka. Mus visus veda tas vedimas. Taip, kaip veda mane, taip veda ir tave, taip veda ir Violetą, taip veda ir kiekvieną žmogų pasaulyje.

Ir visa esmė yra išeiti iš šito 50/50: vidus ir ego balsas, proto balsas. Padidinti procentus dvasiai, vidui, jausmui, stebėjimui ir pamažinti procentus kaltei, baimei, tikėjimui šitomis manipuliacijomis, tikėjimui šituo sunkumu ir jo maitinimui, nes tai netikra. Tai melas. Tai tiesiog istorija, sukurta fabrike, kad žmogus yra kaltas arba kad žmogus yra nevykęs, arba kad žmogus turi bijoti, arba kad žmogus ta ta ta…

Tu nesi kaltas, tu nesi kalta. Neįmanoma būti kaltai, kaltam. Tai išvis neegzistuoja – turbūt niekur kitur, išskyrus Žemę. Žmonės tai sukūrė. Turbūt Visatoje daugiau to nėra.

Ir aš visiškai užtikrintai žinau viduje, kad nėra kaltės, kad tai neegzistuoja. Tai net neįmanoma. Mano pasaulyje to nėra, mano realybėje to nėra. Anksčiau buvo, bet nebėra.

Ir žinok: jeigu tu jautiesi kaltas ar jautiesi nevykęs, ar mažas, ar nepasitiki savimi, ar baisu šnekėti prieš kamerą, ar baisu daryti live’ą, ar baisu padaryti įrašą, žinok, kad tu gali tai padaryti. Ir žinok, kad tau kils jausmai, turbūt spaus krūtinę ar saulės rezginį darant tai. Bet žinok, kad viskas yra normalu, ir žinok, kad viskas yra gerai.

Jeigu būsi atviras, jeigu būsi nuoširdus, jeigu to neslėpsi, jeigu nedėsi savo kaukių ant viršaus, jeigu to nesigėdysi ir ateisi taip, kaip vaikas, išskleisi savo rankas ir atvirai pasakysi, kaip jautiesi tą akimirką, tai mūsų atvirumas nuginkluoja ego. Mūsų drąsa išeiti į priekį nuginkluoja baimę. Mūsų pasitikėjimas nuginkluoja dvejonę. Mūsų noras grįžti namo, būti laimingam nuginkluoja sunkumą. Ir viskas yra apie tai.

Žinok, kad gyvenimas yra daugiau negu varymas, sunkumas ir vienas kito kaltinimas. Žinok, kad gyvenimas gali būti geras. Žinok, kad gyvenimas gali būti gražus. Žinok, kad gyvenimas gali būti lengvas – taip, kaip tu viduje jauti ir įsivaizduoji, galbūt sapnuoji ar kada sapnavai kitus pasaulius, kitas civilizacijas. Žinok, kad gyvenimas yra toks ir gali būti toks.

Ir žinok, kad viskas yra apie tavo santykį su šita akimirka, su savo vedimu, su savo GPS – kaip tu juo seki, kiek tu juo seki, kiek tu jį girdi. Ir žinok, kad, truputį pastiprinęs šituos klausymo, sekimo ir stebėjimo įgūdžius, tu gali pavaryti gyvenime taip, kaip iki šiol dar niekada nevarei. Gali nunešti kalnus, gali pasiekti žvaigždes, gali paliesti visų žmonių širdis ir gali atverti save iki begalybės. Einam į tai.

Ir ačiū, kad klausai šio vakaro Ryčio. Nežinau, ar šitie žodžiai krito tau, ar išgirdai ką nors, bet taip vedė mane pasidalinti šį vakarą. Ir jeigu pajusi, kad nori daugiau to, labai lauksim tavęs mūsų Akademijoje, sesijose kiekvieną savaitę, kur tyrinėjam visa tai, kur nardom po mintis, emocijas, kūną, stebėjimą. Ir yra mūsų bendruomenė, kuri gyvena tuo ir eina į tai. Bus labai gera, jeigu prisijungsi.

Bet noriu paklausti tavęs, jūsų visų: kaip jaučiatės dabar, kas surezonavo, kaip viskas susigirdėjo? Ir jeigu parašysit į čatą, bus labai gera tai išgirsti. Prieš tai dar visi giliai, giliai įkvepiam. Ir iškvepiam. Ir jeigu netingit, jeigu jaučiat vedimą ir norą, parašykit į čatą, kaip jaučiatės, ir galbūt vieną dalyką, kuris surezonavo iš viso šito pasidalinimo.

Ačiū jums, kad klausėt. Ačiū, kad esat. Ir visi sekam savo vedimu, nes kitas balsas tiesiog neatsiperka.

Kodėl norisi sau pakenkti, o paskui jausti kaltę?

Rytis: Jeigu turit bet kokį klausimą apie tai, parašykit į čatą. Trumpai pabandysiu atsakyti.

Kodėl norisi kartais sau kenkti, o paskui jausti kaltę? Kenkimas sau ateina iš ego balso, kuris kuria destrukciją. Ta ranka, kuri veda mus, niekada nekuria destrukcijos. Kartais taip atrodo: baisu yra sekti tuo, atrodo, sugrius tavo pasaulis, jeigu seksi vidumi. Bet jisai niekada nesukuria jokios destrukcijos. Visa Visata džiaugiasi, jeigu seki savo vidumi, savo vidiniu balsu.

Mūsų ego protas, balsas, sukuria destrukciją ir tada sukuria mintis, kurios sukuria kaltę, baimę, įtampą, stresą, nerimą ir kenkimą sau, savo kūnui, kad ir kaip tai tau pasireiškia. Alinasi kūnas. Jisai sukuria įtampą, stresą ir visa tai. Ir po to ta banga baigiasi. Tada nurimsti, atsipalaiduoji, ir ateina kita banga – kaltinimo banga. Tai ateina varymo, streso banga, tada ateina kaltinimo banga.

Arba, pavyzdžiui, tu viduje nori kažką padaryti, bet to nepadarei. Patikėjai ego balsu. Išsigandai. Arba, pavyzdžiui, labai nori vasarą maudytis ežere. Ir ateina mintis: „Nesimaudyk, nesusirgsi. Taigi pernai susirgai ir po to 3 dienas gulėjai. Nesimaudyk, vėl tau nutiks tas pats.“

Ateina šita mintis su prisiminimu, su istorija ir su sunkumu. Suspaudžia tau krūtinę, ir tu patiki tuo balsu. Tu patiki ir nesimaudai. Galbūt šiek tiek liūdi, bet nu gerai, bent jau nesusirgsi.

Ir važiuoji namo, ir ateina kita mintis iš to paties balso: „Taigi reikėjo tau maudytis. Kodėl nesimaudei? Taigi viskas būtų buvę gerai.“ Ir ateina kaltė. Ateina nusivylimas, kad nesekei savo širdimi. Ir vėl spaudžia krūtinę.

Tai ego balsas sako nesekti savo širdimi – pirmoji banga yra tokia. Ir jeigu neseki savo širdimi ir išsigąsti, ateina kita ego banga, kuri kaltina ir sako: „Tu kalta, kad nesekei savo širdimi.“ Bet toliau vyksta ego balsas ir šitas procesas, ir visas šitas balandžių maitinimas toliau tęsiasi. Ego ateina per baimę, per kaltę, ir jisai toliau suka šitą manipuliaciją ir mechanizmą, kad kuo daugiau įsitrauktum, kuo daugiau skirtum savo energijos ir kuo mažiau liktų tau ir dvasiai tavo viduje.

Jisai, atrodo, nori atimti tavo dėmesį visais įmanomais būdais – tavo dėmesį ir energiją, kad tik jį maitintum, kad tik tikėtum tuo. Nes kai tiki, sapnuoji košmarą, ir kai sapnuoji košmarą, negali būti savimi. Ir kai negali būti savimi, ego laimi. Ir jisai nori tiesiog gyventi, įsivaizduok. Tai kaip programa, kuri nori išlikti bet kokia kaina ir visais įmanomais būdais kuria situacijas, kurios priverčia tikėti ir nedaryti nieko iš savo vidaus.

Tai va, viskas – ego balsas. Atsitrauk į stebėjimą. Jeigu neatsitraukei per pirmą bangą, kai vyksta procesas, ir ateina antra kaltinimo banga, atsitrauk per antrą bangą. Jeigu pajauti kaltę, kad kyla kažkoks savęs ar kitų kaltinimas, jeigu pajauti, kad yra kažkokia baimė daryti tai, ko nori viduje, – baimė, kaltė, kaltinimas, – jeigu pajauti tai, žinok, kad tai ego balsas.

Žinok, kad tą akimirką turi atsitraukti nuo minties atgal į save, į stebėjimą, ir lyg pasakyti: „Ne, ne, neperku šito. Užteks, užteks. Neperku.“ Pasakyti jam, kad neperki šitos prekės. Jisai sako: „Pirk, pirk. Tu kalta, tu tokia ir tokia.“ Sakai: „Ne, ačiū. Šiandien neperku šitos istorijos.“

Ir jeigu taip sugebi pasakyti, matydamas šitą mintį: „Ne, aš šitos istorijos šiandien nepirksiu. Ačiū“, tada ego balsas pradeda rėkti: „Kaip tu drįsti? Kaip tu čia atsisakai? Taigi tau nutiks tas, tas ir tas.“ Ir sakai: „Neperku ir šito.“ Ir lieki stebėjime, stebi savo kūną, stebi jausmus ir nereaguoji į tai, nešeri balandžių.

Ir tada ta programa tirpsta. Jinai senka. Tavo dvasia, vidus stiprėja. Čia toks mano atsakymas į tavo klausimą. Nežinau, ar atsakiau, bet taip jaučiasi.

Kaip atsikratyti praeities?

Rytis: Kaip atsikratyti praeities? Lygiai taip pat: kai ateina mintys apie praeitį ir jausmai apie praeitį, stebi juos, pastebi juos, užfiksuoji, kad jie ateina. Kai atskiri save – aš stebiu mintį: va, čia aš esu, čia mintis, ane? Aš stebiu mintį – apie praeitį, apie ateitį, nesvarbu, apie kokį laiką. Aš stebiu mintį.

Atskiri save nuo to ir žiūri į tai. Jau vyksta procesas, jau vyksta operacija. Dažnai žmonės yra sulipę: mintis ateina automatiškai – „Tai aš, ir tai apie mane. Eik tu š*kt, Ryti, su savo dvasingumu ir nesąmonėmis“, ane?

Bet kai pažiūri į tai, kai pradedi atskirti save, yra sąmonės stebėjimas, kuris dienos metu stebi mintis. Mintys ateina ir išeina, ateina ir išeina. Pavyzdžiui, va, mintis apie praeitį, ane? Jos ką tik nebuvo. Ateina prisiminimas: „O, tą ir tą tada aš apvogiau, ir dabar esu dėl to kaltas.“ Pajauti kūne sunkumą, spaudžia krūtinę, ir yra šita mintis.

Tai turi du variantus. Tiksliau, abu juos gali daryti. Visų pirma netiki šita mintimi, netiki jos istorija. Pažiūri: aš ją stebiu. Pažiūri: aš esu dabartyje. Dabar nėra jokios praeities. Dabar sėdžiu ant kėdės. Come on.

Dabar nėra to draugo, kurį apgavau, ar parduotuvės. Aš dabar sėdžiu čia, savo namuose, bet mano kūne kyla jausmas ir ateina šita mintis. Ir mano kūne kyla jausmas, krūtinę spaudžia. Tai aš skiriu savo dėmesį, kaip darėm susitikimo pradžioje, – pajausti, kas yra mano kūne, sutelkti savo dėmesį į tą spaudimą.

Stengtis nešerti minčių, stengtis neiti su ta istorija, o eiti į kūną, eiti į tą jausmą ir pabūti su tuo jausmu. Tai vietoj to – kaip išgydyti savo praeities tą dieną, kai aš apvogiau parduotuvę ir dabar esu kaltas, – vietoj šitos istorijos ir jos gydymo tu iškart eini į spaudimą krūtinėje, jeigu spaudžia, ar į saulės rezginį. Ir tu žiūri užmerkęs akis, nejudini kūno. Jeigu nori išmokti daugiau, ateik į Akademiją.

Žiūri į tai užmerkęs akis. Žiūri, kaip tas jausmas jaučiasi. Nejudini savo kūno ir jauti, kaip tau spaudžia. Jauti, kaip spaudžia šonkaulį, spaudžia krūtinę, gal kvėpavimą. Ir žiūri į tą užspaudimą, žiūri į tą sunkų jausmą kūne.

Ir jisai pradeda keistis. Jisai pradeda tirpti. Jisai pradeda kunkuliuoti. Jisai pasiekia piko viršūnę.

Jautiesi galbūt kaltas, kaltas, piktas, piktas, liūdnas, liūdnas. Jauti tai kūne. Tai pasiekia piko viršūnę, ir tada tai pradeda leistis žemyn. Ir kai pradeda leistis žemyn, energija tavo kūne ištirpsta ir mintys kartu ištirpsta.

Mintys yra kaip lietaus lašeliai iš debesies. Įsivaizduok: sunkaus debesies sunkūs lašeliai. Tai debesis yra sunki energija tavo kūne. Ir iš jos kartu ateina ir mintys.

Tai kai ateina mintys, mes nieko su jomis nedarom, mes jų nekeičiam. Mes nedarom afirmacijų su mintimis, mes nedarom minčių gydymo, mes išvis nieko nedarom su mintimis, bet ir neignoruojam jų. Mes jas pastebim. Mes pamatom, ką jos sako. Mes aiškiai pamatom, kaip jos susikūrė.

Čia mintis: „Aš kaltas dėl praeities tos ir tos dienos.“ Okei, mes paimam tą mintį iš savo stebėjimo kaip identifikatorių, kaip ženklą, kad dabar yra sunki mintis, dabar aktyvavosi ego balsas ir dėl to mano kūne yra iškilusi sunki emocija. Yra, vadinasi, mano kūne energija, kuri yra sunki. Ir visada, kai yra sunkios mintys, yra ir emocija – kartu eina kūne. Gali rasti ją kūne – krūtinėje, gerklėje, kaktoje, saulės rezginyje, kojose, visur gali ją rasti.

Ir tu iškart eini į jausmą. Užmerki akis, padedi rankas delnais žemyn ir stebi, kur spaudžia kūną. Ir, ach, kaip spaudžia krūtinę. Ach, ir ateina mintys: nori eiti valgyti, nori eiti masturbuotis, nori eiti pabėgioti, noriu rūkyti, noriu gerti. Ir nieko nedarai, ir jauti tą jausmą.

Būni su juo, stebi jį. Jisai kyla, kyla, kyla. „Ach, kaip spaudžia. Ai, negaliu, nebenoriu tęsti.“ Ir būni toliau.

Ir jisai pasiekia piką, ir tada pradeda leistis žemyn, pradeda rimti ir tirpti. Ir ištirpsta. Mintys ištirpsta kartu, ir balandžiai visi išsilaksto.

Tai kai nemaitini savo minčių, balandžiai išsilaksto. Kai eini į savo kūną jausti jausmų, balandžiai išsilaksto. Ir jeigu sujungi juos abu, gaunasi dieviška santuoka. Tu sujungi minčių stebėjimą ir netikėjimą jomis, bet tu pasinaudoji jomis kaip ženklu, kad tavo kūne yra emocija, sunki energija. Ir tada pasinaudoji tuo kaip ženklu: „Gerai, dabar turiu eiti į kūną, pažiūrėti, kas mano kūne vyksta.“

Tai eini į kūną, atrandi, kur tavo kūne spaudžia emocija, sunkumas. Pabūni su tuo 5 minutes, 10 minučių. Ir tavo visa būsena, visa sąmonė, visas vidus absoliučiai pasikeičia per 10 minučių.

Pas mus ateina žmonės, kurie 30 metų nešioja kokį nors skausmą dėl buvusio vyro arba dėl kokios nors mamos mirties ar dar ko nors. Ir per 15 minučių jie padaro sesiją su mumis, išjaučia tą skausmą: skausmas sukyla kūne, ir sąmoningai, per jausmus, sesijoje žmogus tai išjaučia, ir baigiasi – baigiasi istorija, baigiasi skausmas dėl to. Jisai išeina. Viskas.

Bet jeigu eini į mintis, jeigu eini į istorijas, jeigu eini maitinti balandžių ir jeigu tiki tuo, ką sako ego balsas, – mintys, kurios prasideda asmeniškai, kalba tau, sunkios mintys asmeniškai kalba tau, – jeigu tiki jomis, tai gali ištrukti 30 metų, gali ištrukti 50 metų.

Ir ateina kitų žmonių ir sako: „Aš jau 30 metų dvasingumo kelionėje, viską žinau ir viską moku.“ Ir pamatai, kaip jisai vis dar sėdi minčių istorijose ir vis dar aklai tiki viskuo, ką jos sako. Ego balsas juos durina. Tai ne esmė, kiek metų ką darai. Esmė – kokioje kokybėje ir kaip supranti visą procesą.

Aš jau gan neblogai išgryninau šitą procesą. Kaip sako žmonės, kai kažkam skiri 10 000 valandų, tampi to meistru. Aš manau, jau skyriau daugiau nei 10 000 valandų stebėti savo vidų, emocijas, mintis, jausmus, sąmonę ir kūną, ir visa tai. Yra gan aiški schema, kaip tai veikia.

Saugumas – kai paimi ranką, kuri veda

Rytis: Gera pasidalinti su jumis tuo. Gera pakalbėti apie tai. Aišku, laikas yra limituotas. Galiu kalbėti ir kalbėti, kol uždžius burna, bet gera tuo pasidalinti.

Ir žinokit – jums reikia žinoti šiandien, – kad yra du balsai, kad yra dvasios vedimas, širdies vedimas ir ego balsas, sunkus balsas. Ir pastebėk, kaip jisai sunkiai kalba tavo viduje, tavo galvoje, tavo prote, kaip kalba mintys, kurios sako nesąmones, kurios meluoja, kurios yra visiškai netikros, kurios sako: „Tu kaltas, tu beprotis, tu išprotėsi, tu…“ Visas tas marazmas – ego balsas.

Tai yra sukurta žmonių, žmonijos. Ir gali tuo netikėti. Nebūtina tuo tikėti. Niekas neliepia tuo tikėti.

Aš netikiu tuo. Beveik nebetikiu tuo. Labai daug nebetikiu tuo. Ir išvis nėra prasmės tuo tikėti.

Tai neduoda jokios vertės. Tai tik pažada vertę, pažada saugumą ir komfortą, bet niekada neišpildo to pažado. Ir vis tiek kenti. Ir vis tiek žmonės kenčia. Kad ir kiek statai komforto ir saugumo savo gyvenime, vis tiek bijai tai prarasti. Vis tiek yra nesaugu, nes nėra jokio saugumo, kai seki ego balsu ir visa šita programa.

Saugumas yra, kai pasiimi ranką – Dievo, dvasios, širdies ranką: „Varom, varom, aš pasiruošęs.“ Ir varai tiesiai su GPS ir niekur nesuki į šoną. Ir dienos metu klausai, stengiesi išgirsti, kas tau kalba.

Jeigu sukyla ego, protas, mintys ir jausmai, stengiesi pabūti su jausmais. Stengiesi nešerti minčių, netikėti istorijomis, pastebėti, ką jos sako, bet visai neskirti tam savo energijos. Nesistengti jų pakeisti, nedėti jokių afirmacijų, išvis nieko nedaryti su jomis, su mintimis. Absoliučiai nieko.

Ir tada, kai nutyla ego, gali labiau išgirsti dvasią ir savo vedimą. Gali išgirsti ir taip, bet turi geriau įsiklausyti. Kai neskiri savo dėmesio sunkioms ego mintims, jisai išryškėja, jisai labiau pasirodo – kaip saulėlydis per miško šakas. Kai rūkas baigiasi, pamatai saulę, kuri šviečia daugiau ir apšviečia tave.

Tai visuose mumyse yra šita jėga, šita dvasia. Jinai veda visus. Ir gera yra daugiau netikėti košmaru, mano drauge.

Dar prikalbėjau čia visko. Ir rekomenduoju pabandyti mūsų sesijas ir tai, ką kuriam tenais. Nežinau, ar yra tokių grupių daugiau Lietuvoje. Kiti mokytojai irgi daro kažką, bet aš žinau mūsų kokybę ir aš žinau, kaip mes varom. Ir aš nežinau, ar dar kas varo tokiame gylyje ir tokioje kokybėje, kokioje mes varom Akademijoje su žmonėmis. Prisijungsit – pamatysit.

Ačiū labai visiems. Vieni kitiems padedam grįžti namo, vieni kitiems padedam pabusti. Man šitas susitikimas taip pat reikalingas – pažiūrėti, kur dar kūnas nesijaučia laisvai kalbėti, ar balsas stringa, ar kai kurie žodžiai stringa, ar dar kažkas. Man tai irgi atneša vertės ir augimo. Ir ačiū, kad esat to dalimi. Ir gera tai kurti.

Ir, manau, greitu metu dar sukursiu kažką tokio. Noriu pabaigai pakviesti dar kartą vienai minutei užmerkti akis. Neužtruks ilgai.

Užmerkti akis. Giliai, giliai įkvėpti ir iškvėpti. Ir pajausti savo kūną, pajausti, kas jame vyksta šią sekundę. Praskenuok jį jausmu nuo galvos iki kojų. Neik į mintis, neik į protą, neik į ego balsą, neik į analizes.

Praskenuok savo kūną, neik į mintis. Neskenuojam minčių, skenuojam kūną. Ir praskenuok, kur galbūt dar jauti kokį spaudimą. O gal jauti lengvumą? Gal jauti gerumą? Gal jauti džiaugsmą?

Pajausk jausmu tą jausmą. Pajausk jausmu šitą energiją. Ne protu – nedėk jokių žodžių ant viršaus, nedėk jokių istorijų ant viršaus to, ką jauti, bet pajausk jausmu, koks yra jausmas šitoje akimirkoje, kaip tu jautiesi iš tikrųjų, kaip tu jautiesi šitoje akimirkoje be konceptų, be istorijų, be ateities, be praeities, be proto, be ego, be nieko. Kaip tu jautiesi su savo kūnu dabar.

Ir leisk sau priimti šitą ranką, šitą vidinį GPS, kuris nori tave vesti namo, kuris nori tave nuvesti į gerumą, į lengvumą, į džiaugsmą, į šviesą. Ir leisk sau daugiau netikėti jokiu sunkumu – jokia kalte, jokia baime, jokia gėda. Ir žinok, kad tai viskas padirbta, sukurta.

Ir tai, kas mes esam – mūsų dieviškumas, mūsų didybė, mūsų gerumas, mūsų meilė, – tai yra už visko. Tai yra aukščiau visų dramų. Tai yra aukščiau visų saugumo ir komforto poreikių. Ir tu gali prisijungti prie to bet kurią sekundę, bet kuriuo dienos metu.

Nueik į savo vidų, nueik į savo stebėjimą. Nebemaitink ego balso, proto, sunkių minčių. Nueik į savo kūną, pajausk jausmu, ką jauti šiuo metu, ir ištark viduje: „Aš atiduodu šitą jausmą, šitą situaciją, šitą problemą į Dievo rankas, į dvasios rankas, į Visatos rankas.“ Ir atiduok viską, kas slegia, viską, kas sunku, šitam GPS, šitam vedimui.

Ir kai pajauti kažką sunkaus, gali ištarti: „Aš atiduodu tai į dvasios rankas“, ir paleidi tai, ir stebi savo kūną, ir stebi, kas vyksta tavyje, ir leidi savo kūnui transformuotis ir grįžti namo, į savo šaltinį.

Ačiū visiems, kad klausėt. Gera buvo dalintis, gera buvo kurti. Ir iki pasimatymo kitą kartą, draugai.

Ryčio ir Violetos Akademija

Sunkią mintį gali paversti ženklu

Gyvose sesijose su Ryčiu ir Violeta darai tai, ką Rytis vadina dieviška santuoka: pastebi sunkią mintį, ja netiki, neri į jausmą kūne ir būni su juo, kol jis ištirpsta. Visas įrašų archyvas atsidaro iškart po prisijungimo.

Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.

Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija

Gyvai Birštone

Nori savaitgalį nustoti šerti savo balandžius?

Jausmų sesijų savaitgalis Birštone su Ryčiu ir Violeta: 2 dienos, 14 valandų gyvai – laikas nebemaitinti sunkių minčių ir išjausti tai, kas slegia kūną. Kalbėti ir dalintis nebūtina.

Savaitgaliai Birštone
Pasidalink su Facebook draugais
🎁 Dovana skaitytojams

Gauk 20 min. Jausmų Sesiją su Ryčio vedimu – dovanų

Užsimerk, atsigulk – aš vesiu tave balsu iš sunkumo į lengvumą ir ramybę. Palik el. paštą ir gauk sesiją iškart, kartu gausi ir kitus mano laiškus su daug vertės. 🪽

Nepavyko išsiųsti. Pabandyk dar kartą.

Jokio spamo – atsisakysi vienu paspaudimu.

Kurį pasaulį maitini – vidinių jausmų pasaulį, savo širdies ir Dievo vedimą ar minčių, programų, argumentų ir baimių pasaulį? Kurį laistai savo laistytuvu per dieną daugiau? Pažiūrėk, kaip kūnas jaučiasi, kai pagalvoji apie Dievo balsą ir jo vedimą, nerūpestingumą, neatsakomybę, nekontroliavimą, visišką paleidimą, ir kaip kūnas jaučiasi, kai tu saugaisi, bijai, suspaudi save, neleidi sau, bėgi, slepiesi, jauti kaltę. Kaip manai, kokioje energijoje kūnas labiau klesti, išlieka jaunas, gyvas, sveikas ir stiprus? Ar Dievo ir širdies balso sekime, ar baimės ir kaltės programų palaikyme?

Visiškai nesvarbu, koks tavo gyvenimas buvo iki šios akimirkos, nesvarbu, ką pridarei ir ko nepridarei – mes visi visko pridarėm ir nepridarėm – šita akimirka yra naujas lapas, nauja reinkarnacija, naujas Dievo pasaulis. Ir šią akimirką tu gali pasirinkti savo širdimi kryptį – į baimę, kaltę, trūkumą ir užspaudimą arba į Dievą, į vidų, į laisvę ir savo karališkumą. Kai tai skaitai, gali kilti minčių: ,,Skamba gražiai, bet kaip tai padaryti, tai ne man, nežinau, kaip iš to išeiti, visą gyvenimą buvo taip”. Tai tik baimės, kaltės ir proto mintys, netikėk jomis, nebelaistyk jų. Palik jas, tegul jos ateina, bet, kai jos ateina, pažymėk jas, kaip paukštukus žiedeliu pažymi prižiūrėtojai, kad, jeigu jie išskrenda ir juos pagauna vėl, atpažintų, kuris yra kuris, ir taip apie juos renka informaciją. Lygiai taip pažymėk visas savo mintis naudojant savo dėmesį ir stebėjimą – pažiūrėk į mintį, pagauk ją savo žvilgsniu, uždėk ant jos žymę, kad “aš jau pamačiau tave, tu jau pamatyta, pažymėta”, ir paleisk. Leisk jai eiti, nebesaugok jos. Daugiau nieko neturi daryti. Tu ją pažymi, uždedi ant kojos žiedelį ir, kai ji išeina, tu ją paleidi. Nebėk paskui ieškoti jos, nes gali ją sekti savo kompiuteryje – tavo duomenų bazėje ji jau įrašyta. Taip pastebėk visas savo mintis, kurios sukuria bet kokį limitą. Pažymėk jas ir paleisk. Stebėjimas yra tam, kad pažymėtum. Neturi su jomis kovoti, neturi maištauti prieš jas. Tu esi tiesiog prižiūrėtojas, kuris pastebi ir pažymi viską, ko nebenori daugiau patirti gyvenime, ir paleisk tai.

Jeigu jauti dar bet kokią savo kontrolę, bet kokį laikymą, atpalaiduok jį, tegu ištirpsta. Ar jauti meilę savo kūnui? Ar gali pasakyti savo kūnui “Aš myliu tave”? Pajausk, kokį jausmą sukelia šis klausimas. Gali pasakyti savo kūnui: “Aš myliu tave, tu nuostabus” ir pajausk, kas vyksta kūne. Leisk visoms visoms energijoms eiti, kilti, plėstis, spausti, judėti, būti. Dabar esi indas, per kurį važiuoja traukiniai – skirtingos energijos, skirtingos vibracijos. Nesvarbu, ar jauti daug jų ar mažai, bet leisk viskam vykti, kad ir kas vyksta šią akimirką ir visiškai nesikišti į tai, atiduoti tai į Dievo rankas, palikti savo kūną, palikti visą šį pasaulį, išeiti atostogų.

Jeigu ateina kokios nors mintys, visiškai nieko nedaryk dėl to. Tu esi erdvė, į kurią mintys ateina ir išeina, kurioje viskas vyksta, pasirodo ir dingsta. Visiškai nieko neturi daryti. Pasitikėk, leisk akimirkos energijai tave nešti ir atnešti visa, ko reikia. Jeigu akimirka atneša mintis ir aktyvų protą, vadinasi – tai pats tobuliausias dalykas, kuris gali dabar nutikti, būk atviras(-a) viskam, visoms mintims ir protui, tegu vyksta, tegu ateina – duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką. Duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką.

Jei jauti, kad kažką dar saugai, priešiniesi ir blokuoji, pabandyk tai atpalaiduoti ir visiškai nebedėti jokių pastangų. Kaip vėjo plaikstomas maišiukas juda ore iš kairės į dešinę, aukštyn, žemyn, taip ir tu leisk energijoms ir vibracijoms tave mėtyti į visas puses: aukštyn, žemyn, į protą, iš proto, į jausmus, iš jausmų, į stebėjimą, iš stebėjimo. Leisk viskam viskam vykti, duok viskam laisvę, tegu kyla, tegu juda, tegu teka ir tirpsta. Absoliučiai nieko nedaryk, nesistenk būti stebėjime, net nestebėk. Neleisk savo protui nieko pačiupti – jokios praktikos, jokio metodo, jokio veiksmo, nieko nereikia. Jeigu ateina mintis ,,Kaip nieko nedaryti, tai ką man daryt, kad nieko nedaryt?” – eina šikt jinai, nieko nedaryk dėl tos minties, pamiršk net stebėjimą. Kas lieka?

Tik tu su savim dabar. Tai ir yra gyvenimas – tu dabar. Visa kita netikra, visa kita eina šikt. Tik Tu ir Dabar.

Iš pradžių klausiau, ar gali pasakyti, kad myli savo kūną, dabar noriu pratęsti ir paklausti – ar gali pasakyti: ,,Aš myliu šį pasaulį, aš myliu Žemės planetą”? Ar gali pasakyti, koks tavo santykis su šiuo pasauliu, su Žeme – ar gera čia būti, ar nekenti čia būti? Pajausk vidumi – ar nori apkabinti Žemę, ar nori pasiimti kūjį ir sudaužyti viską, išsilaisvinti iš šios planetos ir visos kančios, kurią čia patyrei. Jei renkiesi kūji, leisk sau patirti šią energiją, kaip tu daužai viską, kad tu nekenti, kad pyksti, kad tave užkniso. O jeigu myli, pajausk, ar neapgaudinėji savęs ir ar po ta meile nėra paslėptos agresijos ir nekentimo. Būk nuoširdus(-i) sau, kai klausi šitų klausimų.

Kad ir ką jauti dabar – nesipriešink, leisk viskam būti. Ir nieko daugiau nedaryk. Noriu, kad pajaustum savo visą kūną periferiškai, viską kartu nuo galvos iki kojų, pajaustum, kokia dabar yra jo energija, jo vibracija, jo energijos kokybė. Tiesiog pajausk. Pajausk, ar dar yra kokių nors jausmų, emocijų, energijų kūne – galvoj, krūtinėj, pilve, saulės rezginy ar dar kur nors. Jeigu yra, susikoncentruok į bet kurį energijos kamuolį ir pabūk su juo, skirk jam savo dėmesio, energijos, bet nekeisk jo. Pabūk su juo kartu. Stebėk visą savo kūną periferiškai, kas vysta, kaip jis pulsuoja, gal energija teka, gal elektra jaučiasi, stebėk ir jausk, kas kūne vyksta būtent dabar.

Jeigu patiko nieko nedaryti, būti, jausti, stebėti, žinok, kad ši kokybė gali būti su tavimi visą tavo likusią dieną. Paprašyk to dvasios, Dievo. Sakyk: ,,Aš noriu jaustis taip visą dieną”. Turėk tokią intenciją, ir tai išsipildys. Prašyk, ir bus padaryta.

Noriu labai padėkoti tau, kad skaitei šį laišką, kad renkiesi šią erdvę, o ne milijoną kitų dalykų pasauly šią akimirką.

Gera įtraukti tave į mūsų jautrią šeimą, į mūsų ratą, į mūsų energiją, kur jaučiame savo jausmus ir nebijome pažiūrėti į save. Gera širdy stebėti, kaip visi aplinkui plečiasi, kyla, bunda. Ir tegu viskas, kas sunku, ištirpsta kaip sniegas pavasario saulėj. Su meile. Rytutis 😛

Which world are you feeding – the world of inner feelings, your heart, and God’s guidance, or the world of thoughts, programs, arguments, and fears? Which one do you water more each day with your “watering can”? Notice how your body feels when you think about God’s voice and guidance – about being carefree, uninhibited, at ease, completely surrendered – and compare that to how your body feels when you’re guarding yourself, afraid, tense, holding back, running, hiding, feeling guilty. Which energy do you think helps your body thrive, stay young, alive, healthy, and strong? Is it following God’s and your heart’s voice, or sustaining the programs of fear and guilt?

It doesn’t matter what your life has been like up to this moment; it doesn’t matter what you have done or haven’t done – we’ve all done things and left things undone. This very moment is a fresh start, a new incarnation, a new world of God. Right now, you can choose with your heart where to go – toward fear, guilt, lack, and suppression, or toward God, inward, toward freedom and your own sovereignty. As you read this, you may have thoughts like, “That sounds nice, but how do I do it? It’s not for me, I don’t know how to get out of this, it’s been like this my whole life.” But these are just thoughts – fear, guilt, and the mind talking. Don’t believe them, don’t keep watering them. Let them come, let them be, but when they appear, tag them, just like researchers ring birds so they can identify each one if it flies away and is caught again. In the same way, tag all your thoughts by using your attention and observation: look at the thought, catch it with your gaze, label it – “I see you, I’ve noticed you” – then let it go. Let it pass; don’t hold on to it. You have nothing else to do. You mark it, you “ring its leg,” and when it leaves, you release it. Don’t run after it, don’t chase it, because you can trace it in your “computer” – it’s already in your database. That’s how you notice every thought that creates any kind of limitation. Acknowledge it, then let it go. Observation is only there so you can tag it. You don’t have to fight or rebel against it. You are simply the caretaker who notices and tags everything you no longer wish to experience in life, and then lets it go.

If you still feel any form of control or holding on, soften it; allow it to dissolve. Do you feel love for your body? Can you say to your body, “I love you”? Notice what feeling arises. Try saying to your body: “I love you, you are wonderful,” and feel what happens inside you. Allow every kind of energy to come, rise, expand, press, move, and simply exist. Right now, you are a vessel through which trains run – different energies, different vibrations. It doesn’t matter whether you feel a lot or only a little; let everything happen, whatever is occurring at this moment, and don’t interfere at all – surrender it to God, leave your body, leave this whole world, let go completely, go on vacation.

If any thoughts appear, do absolutely nothing about them. You are the space into which thoughts come and go, where everything unfolds, appears, and disappears. You don’t have to do anything. Trust, and allow the energy of the moment to carry you and bring whatever you need. If this moment brings thoughts and an active mind, then that is the most perfect thing that could happen. Embrace it. Be open to everything – all thoughts, the mind – let it happen, let it come. Give total freedom to everything that is happening in this moment.

If you notice you’re still protecting something, resisting, or blocking, try to let it loosen completely and stop making any effort. Like a little bag fluttering in the wind from left to right, up and down, let the energies and vibrations toss you in every direction: up, down, into your mind, out of your mind, into feelings, out of feelings, into observing, out of observing. Give freedom to everything – let it rise, let it move, let it flow and dissolve. Do absolutely nothing. Don’t even try to observe; don’t observe. Don’t let your mind latch onto anything – no practice, no method, no action, no nothing. If a thought arises, “How do I do nothing? What should I do to do nothing?” – to hell with that thought. Do nothing about it. Forget even the observing. What remains?

It’s just you with yourself now. That is life – you, now. Everything else is unreal; let the rest go. Only You and Now remain.

Earlier, I asked if you could say that you love your body; now I want to continue and ask: can you say, “I love this world, I love Planet Earth”? Can you describe your relationship with this world, with the Earth – do you enjoy being here, or do you hate it? Tune in and ask yourself honestly – do you want to hug the Earth, or do you want to grab a hammer and smash everything, freeing yourself from this planet and all the suffering you’ve experienced here? If you choose the hammer, allow yourself to feel that energy fully – smashing everything because you hate it, you’re angry, you’re fed up. And if you love it, feel whether you are deceiving yourself, and whether beneath that love there might be hidden aggression or resentment. Be raw and truthful with yourself.

Whatever you feel at this moment – don’t resist it; let it be. Nothing more. I’d like you to feel your whole body peripherally, from head to toe, notice its energy right now, its vibration, its energetic quality. Just sense it. Notice whether there are any feelings, emotions, or energies in your head, chest, stomach, solar plexus, or anywhere else. If there are, focus on any “ball” of energy and stay with it; give it your attention and energy, but do not change it. Just be with it. Observe your entire body peripherally – notice what’s happening, how it pulses, if the energy is flowing, if you sense electricity. Observe and feel what’s happening in your body right now, in this very moment.

If you enjoyed doing nothing – being, feeling, observing – know that this quality doesn’t have to fade; it can stay with you for the rest of your day. Ask the spirit, God, for it. Say, “I want to feel this way all day.” Have that intention, and it will come true. Ask, and it shall be given.

I want to thank you so much for reading this letter, for choosing this space instead of the million other possibilities the world offers right now.

It feels good to welcome you into our sensitive family, our circle, our energy, where we allow ourselves to feel and aren’t afraid to look within. It warms my heart to see how everyone around is expanding, rising, awakening. May everything heavy dissolve like snow under the spring sun.
With love,
Rytis 😛