Video · 11 min. · Rytis ir Violeta
Aiškiai jauti, ko nori. Kodėl vis tiek darai, kaip liepia protas?
Klausyk savo širdies – lengva pasakyti, kai aiškiai jauti, ko nori. Bet ant viršaus ateina protas su istorija iš praeities, ir tu vėl darai taip, kaip jis liepia. Šiame video Violeta kalba apie tai, kaip protas padaro žmogų auka ir kodėl širdis visada veda į priešingą pusę nei visuomenė – ten, kur tau džiaugsmas ir lengvumas.
Rytis – apie dvi linijas: tai, kas vyksta, ir tai, kaip įsivaizduoji, kad turi būti, – ir ką gali pabandyti, kai nustoji priešintis tam, kas vyksta. O pabaigoje – kodėl sunku elgtis ne kaip visi ir kodėl verta pirmiausia palaikyti save.
Ryčio ir Violetos Akademija
Aiškiai jauti, ko nori, bet protas vėl laimi?
Akademijoje 6 vakarus per mėnesį gyvai išjaučiame baimes, kurias kelia protas, – kad drąsiau sektum tuo, ką jauti.
Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija
Klausyk arba skaityk
Žemiau – video tekstas.
Kas vyksta ir kaip įsivaizduoji, kad turi būti
Rytis: Įsivaizduok dvi linijas. Padedi dvi liniuotes ant stalo lygiagrečiai viena su kita. Viena linija yra tai, kas vyksta šitoje akimirkoje gyvenime: kertu medžius, įsispyriau sau į koją, nudažė plaukus juodai. Tai, kas vyksta. Tiesiog vyksta veiksmas.
Yra kita linija, kur yra taip, kaip aš norėčiau, arba taip, kaip aš įsivaizduoju, kad turi vykti viskas. Tai viena linija – taip, kaip vyksta, o kita – taip, kaip aš įsivaizduoju, kad turi vykti. Ir kai tai, kas vyksta, atitinka mano įsivaizdavimą, aš jaučiuosi tada laiminga ir gera. Bet jeigu neatitinka, tada aš kenčiu.
Ir visą dieną mes taip mėtomės: atitinka, neatitinka, atitinka, neatitinka. Daugumai žmonių daugiau neatitinka negu atitinka. Dėl to daugiau žmonių pasaulyje kenčia, negu yra laimingi.
Tai mūsų darbas yra atrasti nuolankumą arba atsidavimą, arba pasidavimą, arba išmintį – tiesiog supratimą, kad tu nežinai, kaip turi būti gyvenimas. Ir jeigu jau išbandei ir matai, kad tai niekur nenuvedė, pabandyk, kas bus, jeigu tu nesipriešinsi tam, kas vyksta. Jeigu nekiši savo trigrašio, nebandysi pakeisti, nebandysi kišti pirštų, nagų savo prie to.
Kas bus tada, jeigu, kaip per sesiją, tu leidi kūnui visiškai jausti bangas: eina per kūną banga, spaudimas, ašaros. Tu nieko nesupranti, nesigaudai, kaip veikia tai, bet tiesiog leidi. Tiesiog nejudi, tyli ir leidi. Vyksta viskas.
Tai kas bus? Kas nutiks gyvenime, jeigu aš nesikišiu ir leisiu tam nutikti be savo įsikišimo, be savo „aš žinau geriau, kaip turi būti“? Tiesiog leidi gyvenimui vykti ir vestis be tavęs. Leidi gyvenimui atnešti viską, ką jisai nori, ir savo įsivaizdavimą patrauki į šoną. Tu nežinai, kas geriausia. Gyvenimas žino, kas geriausia. Leidi jam parodyti, kas geriausia tau.
Gyventi iš šios akimirkos, ne iš fantazijos
Violeta: Čia, žinai, ne tai, kad ką tau gyvenimas atnešė, tu sakai „okey“: tave vyras nori prilupti, ir tu sakai: „Nu taip, gerai, prilupk.“ Čia ne tai. Čia tu gyveni tuo, kas yra iš tos akimirkos, ne fantazijoje. „Kas būtų, jei vyras mane dabar muštų? Planas – tas ir tas: trenkti su keptuve, pabėgti ar nusileisti.“ Nu, žinai, va tai yra.
O atskirti, kad dabar va taip vyksta, ir leisti sau daryti viską toje akimirkoje, ką tu pajauti. Ne fantazijoje gyventi, kaip kažkada kažkas nutiks ir kaip ten bus arba kaip dabar nutiks ir kas ateityje bus, bet iš šitos akimirkos.
Kaip protas padaro tave auka
Violeta: Dažniausiai auka, žinai, žmogus tampa tada, kai kažkas iš jo kažko nori. Pavyzdžiui, pasako mama dukrai: „Kaip tu dabar čia taip padarei? Būtinai turi išnešti šiukšles.“ O jinai nenori išnešti tų šiukšlių ir jinai bijo mamai pasakyti: „Ne, nenešiu“, nes bijo, ką tada mama jai padarys ar sureaguos kažkaip.
Ir va taip yra. Nors jinai nenori nešti ir jinai gali pasirinkti: „Ne, nenešiu.“ Bet jai ateina protas ir sako: „Ne, jei tu taip pasakysi… Praeitą kartą ta mama pyko ir vėl aprėks.“
Va taip yra: tu kažko nori, kažką jauti aiškiai, bet ant viršaus ateina protas ir tau jisai pasako, kaip turi būti, o jisai mato tik siaurai arba mato viską pagal praeitį: „Buvo praeityje taip, tai ir ateityje dabar nutiks taip. Tai būtinai nedaryk to, nes to sulauksi.“ Nors tu aiškiai jauti ir žinai, kad nori kaip tik pasielgti priešingai. Bet iš to savo spontaniškumo ateina protas ant viršaus ir: „Ne.“
Ir tada žmogus patampa savo proto auka. Ne tai, kad jis gali pasipriešinti, gali nesipriešinti – ką jisai bedarytų, ant viršaus ateina protas ir pasako istoriją. Žmogus patiki ta istorija: „Jei darysi taip, tai nutiks tas ir tas“, – nors jisai jaučia taip daryti. Va taip tą žmogų padaro auka.
Ir tai yra tas „aš žinau geriau“, nes protas visada pasakys „žinau geriau“ arba „kovok“, arba „kažką daryk“, ar dar kažkaip, kad tik nesekti tuo, ką tu jauti. Nors tu aiškiai jauti: „Va taip aš noriu pasielgti dabar.“
Rytis: Jeigu palieti protą, iškart pralaimi. Bet kuriuo atveju – ar į tą pusę, ar į tą – vis tiek pralaimi. Tai turi neliesti proto. Net jeigu ir jis kalba, turi jo neliesti ir imti: ką aš jaučiu, koks mano vedimas yra? Ar aš jaučiu kovoti, ar aš nejaučiu kovoti?
Širdis veda ten, kur neįprasta
Violeta: Tas vidinis jautimas gali būti absoliučiai nelogiškas. Jis greičiausiai bus nelogiškas, ir visi vidiniai jūsų vedimai, visa, ką Dievas veda, jums atrodys nesąmonė, nelogiška: „Taip aš negaliu daryti“, – nes esame visi nuo pat mažens įpratinti būti pagal visuomenę, elgtis kaip visuomenėje – visi vienodai. Gi buvom rengiami visi vienodai, kalbėti vienodai, mokytis vienodai, rūbai vos ne vienodi, valgyti vienodai.
Ir jeigu tu darai ne taip, kaip visuomenė, tai faktas, kad tavo protas sakys: „Nu ką tu čia? Taip negalima. Pažiūrėk, visi taip daro, kaip tu čia išsiskirsi? Tai negerai, blogai. Būtinai turi daryti taip, kaip įprasta, kaip tėtis, mama darė arba visi aplinkui daro, ir bus.“
O jūsų širdies vedimas išvis nėra pagal visuomenę. Jis jus ves visada į priešingą pusę negu visuomenė, negu būti išmokyti, įpratinti. Visada taip bus, nes jisai veda ten, kur tau yra džiaugsmas, kur tau laimė ir lengvumas. O visuomenė, tos visos normos, taisyklės, įvardijimai veda ten, kur žmogų gali kontroliuoti, kur jisai bijo, kur jam gėda ir kuris nuolat jaučia kaltę. Ir tada patogu. Bet tada žmogui yra įprasta. O širdis visada ves ten, kur neįprasta.
Jeigu pjaus medį ir visa visuomenė gins tą medį, tai jūsų vidinė širdis ves jus eiti, nežinau, ledų suvalgyti. Aš jums tai prižadu, prisiekiu jums – tai taip yra. Bet kadangi jūs esat visuomenėje ir jeigu dar nelabai yra tas sąmoningumas, tas stebėjimas savo minčių, tai jūs eisit su visais mitinguoti už tą medį. O jūsų širdis ledų tiesiog nori šią akimirką, o ne eiti už tuos medžius, ne kovoti – atiduoti jus į Dievo rankas.
Ir galit pažiūrėti: jeigu žmonės visi daro kažką vienodai, o jūs norit daryti priešingai, visada sukils jausmas viduje: „Ne, nedaryk tu. Baisu, bijau, ne taip.“
Ar sunku elgtis ne kaip visi?
Rytis: Atstums.
Violeta: „Atstums, nemylės, nepalaikys, liksiu vienas. Kaip aš taip čia galiu? Kas čia man dabar yra? Kodėl aš taip elgiuosi ne kaip visi, kodėl mąstau ne kaip visi, kas su manimi negerai?“ Bet tai tas ir yra, kad su tavimi kaip tik viskas yra gerai, bet tu jau nebenori būti su visais. Jau tu vis labiau jauti savo širdį ir vis labiau jauti savo kelią, vis labiau jauti, kur tau yra džiaugsmas. Ir greičiausiai džiaugsmas bus ne ten, kur visai visuomenei džiaugsmas. Taip yra.
Pažiūrėkit, kaip visi auginami vienodai, vienodai auklėjami: vienoda knyga, vienodas vadovėlis. Viskas, viskas vienodai, kad visi būtų kaip vienas. Ir aišku, jeigu išsiskiri, tavo protas neleis išsiskirti. Jis tiesiog viską darys. Tas net ne tavo protas – tas visuomenės toks įprastas, išmoktas protas.
Tai žinokit, kad tai yra sunku. Nėra lengva eiti savo širdies keliu, bet verta tai daryti. Ir žinokit, kad kai kada gali būti, kad tavęs niekas nepalaikys, niekas nesupras, niekas galbūt neapkabins, niekas nepriglaus, niekas nepagirs. Nes visuomenė – gali būti, kad net ir iš tikrųjų jinai nesupras, net ir tiesiog nuoširdžiai nesupras. Bet tu save turėsi ir tada jausi begalinį džiaugsmą. Vien tai, kad tu turi, atrandi vis labiau save, eidamas savo širdies keliu. Ir kartais – ne kartais, visą laiką – nusisukdamas nuo to, kas yra ne tavo.
Tai drąsiai eikit savo širdies keliu ir nelaukit didelio palaikymo, nelaukit, kad: „Oi, kaip tu čia šauniai padarei“, „Oi, kaip tu čia gerai pasielgei“ arba „Oi, kaip tu čia išdrįsai“. Nelaukit, nes labai retai jus supras žmonės. Labai retai, ypatingai tie, kurie yra tokie standartiniai visuomenėje, kuriems net šitas pamatymas kitaip yra išvis tolimas dalykas. Tai irgi yra normalu, natūralu.
Tai sekit savo širdies keliu ir palaikykit pirmiausia patys save, nesitikėdami labai daug iš visur aplinkui, nesitikėdami, kad čia „wow“ visi sakys ar kažkuo gėrėsis ir žavėsis. Tiesiog eiti savo, kas tau yra, ir jausti vis labiau širdimi.
Ryčio ir Violetos Akademija
Širdis veda ten, kur lengvumas
Akademijoje su Ryčiu ir Violeta gyvai išjaučiame baimę elgtis ne kaip visi ir mokomės sekti tuo, ką jauti širdimi. Visas įrašų archyvas atsidaro iškart po prisijungimo.
Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija
Gyvai Birštone
Nori 2 dienas pabūti su tuo, ką jauti?
Jausmų sesijų savaitgalis Birštone su Ryčiu ir Violeta: 2 dienos po 7 valandas gyvai. Kalbėti ir dalintis nebūtina.
Savaitgaliai BirštoneSkaityk plačiau


