Nori gero vaikui. O gal bandai jį perdaryti?

Nori vaikui tik gero, bet vaikų auklėjimas virsta barniais ir nesusikalbėjimu? Šiame video Violeta pasakoja, kaip dabar jaučiasi su savo vaikais: jokių abejonių, ar gerai daro, ir jokio noro juos pakeisti, pagerinti ar perdaryti tarsi molio gabalą. Ji paaiškina, kodėl, kai neruoši vaiko ateičiai, nebelieka konfliktų.

Rytis ir Violeta kalba ir apie tai, iš kur kyla noras pakeisti kitą: mintys apie mamą ar vyrus gimsta iš sunkumo krūtinėje ir pečiuose, o mama į tave nieko neįdėjo – ta energija jau buvo tavyje. Todėl verta ne tvarkyti mamos programas, o jausti energiją kūne. Išgirsi ir tai, kiek darbo slypi už Violetos lengvumo su vaikais.

Mintys gimsta iš sunkumo kūne

Rytis: Tiesiog turi suvokti, kad tavo noras apie vyrus ir panašiai, ir baimė, viskas, ir mamą pakeisti, ir programas mamos – viskas gimsta: visi šitie pasiūlymai gimsta iš sunkumo krūtinėje ir pečiuose, gimsta šitos mintys. Tai ta energija, kurią tu dabar jauti. Ir kai tu jauti ją nejudėdama, va taip, pastebėsi, kad mintys apie tai mažėja. Neliks tau minčių apie tai, nerūpės nei mama, nei vyrai. Rūpi tik tada, kol kūne yra sunkumas.

Violeta: Ir kartais sustojus tas sunkumas gali, kaip sakei, pereiti ir į skausmą, gali pereiti ir į dar didesnį skausmą ar atsirasti kitose vietose. Bet tai rodo, kad ta energija yra nuo seniai: kažkas yra nuo seniai seniai užspausta, uždaryta, neleista – ir jinai išeina. Jinai nori išeiti per tą sunkumą, per tą skausmą – per tą skausmo pamatymą jinai išeina.

Būna, kad žmogus – čia visiems – gyvenime daug visko daro: planuoja, organizuoja, kuria, dirba, dėlioja, sprendžia, analizuoja. Vienas tikslas, antras, trečias tikslas – daug daug visko, ir jis jaučiasi pakankamai gerai. Jam atrodo, kad gyvenime yra visokių situacijų, bet jam atrodo, kad viskas yra ok, visai visai gerai. Ir staiga jisai sustoja, ir tada atsidaro viskas. Ir tada per skausmą, per tą nepatogumą, per tuos visus minčių spiečius kūnas ir pradeda valytis. Nes jisai turi šansą.

Dėl to ir tau sustojus, kur buvo tik ant pečių spaudimas, jis virsta į skausmą – vadinasi, ta energija yra seniai užspausta, ir dabar tas skausmas gali išeiti, gali pasirodyti.

Bet jeigu tu maištausi, sakysi: „Ne, iš kur čia, kas čia? Čia gal nuo mamos, nuo tėčio, nuo dar kažko? Ką man daryti? Ką dabar man daryti? Kas čia dabar vyksta?“, tai energijai bus sunkiau išeiti, gal jinai ir toliau pasiliks.

Kalbi su mama ir sukyla maištas?

Violeta: Reikia… Kai jauti tą sunkumą, pamatai, kaip sukyla: kalbi su mama – ir sukyla energija, maištas, pyktis, priekaištai, lyginimasis, prisiminimai apie praeitį, keliavimas į ateitį. Tai pajausk kūne. Žinok tai, kad kažkas kūne dabar yra sunkaus.

Nebūtina sustoti ir sakyti: „Viskas, mama.“ Tiesiog pastebėk tai. Pastebėk, kaip užsidega tavyje tas maištas. Žinok, kad kūne yra kažkoks sunkumas ir kad gali ateiti labai daug minčių ar analizių. Ir sugrįžk į tą sunkumą.

Rytis: Ir jei nori mamos programas tvarkyti, tu neini mamos programų tvarkyti – tu eini jausti energijos krūtinėje.

Violeta: Žinai, mama į tave nieko neįdėjo – nė vieno sunkaus jausmo, nieko. Mes čia sakom, kad tėvai užprogramuoja, bet tokio dalyko, kad užprogramuoja, šiaip nėra. Vadinasi, ta sunki energija jau buvo tavyje – kažkokiu būdu, kažkaip jinai buvo tavyje.

Tas vyrų vengimas arba vyrų baimė, ar tas maištas, ar tas nenoras, kad tau reikės po to padu būti, dar kažkas – ta energija, vadinasi, jau buvo tavyje iš kažkur, kažkaip.

Kodėl net sąmoningi tėvai kontroliuoja vaiką?

Dalyvė: Nuo vaikystės ir buvo, kad aš negalėdavau jausti to, ką jaučiu, nes nebūdavo galima jausti. Tiesiog reikėdavo paklusti, ir tiek.

Violeta: Bet čia visi tai turėjo, ir dabar taip yra. Čia niekas nepasikeitė. Vis tiek visi tėvai vaikščioja su ta energija, nes jiems nebuvo leista, ir jie toliau neleidžia savo vaikams. Net jeigu yra ir sąmoningi tėvai, vis tiek yra daug momentų, daug atvejų, kur jie kontroliuoja ir sukontroliuoja vaiką pagal save ir daro sau patogų.

Rytis: Tu žiauriai turi būti nuoširdus su savimi, kad nemestum to ant kitų. Tai labai sunku praktiškai padaryti.

Violeta: Sunku yra net ten, kur tau jau duodama visa erdvė ir mes tave jau vedam po milimetrą: vis tiek tu nuvarai su tuo protu, vis tiek nuvarai. O dar jeigu šeima, vaikai, darbai, pinigai, maistas visų skirtingas ir dar visų norai, dar visko daug, – išlikti tame sąmoningume, stebėjime, nenueiti su mintimis, o matyti tai, kas yra iš tiesų, nenueinant į jokią fantaziją, yra tikrai reikalų. Tikrai yra reikalų neprisifantazuoti to, ko nėra, ir išlikti tik tame, kas yra.

Kelias per skausmą ir dėkingumas

Rytis: Violeta yra pati geriausia mama, kurią aš pažįstu, kiek esu matęs gyvenime, – taip, kaip jinai elgiasi su savo vaikais. Aš irgi norėčiau būti turėjęs tokią mamą.

Violeta: Aš irgi norėčiau.

Rytis: Bet aš žinau, kiek darbo yra padaryta.

Violeta: Jau kiek čia yra padaryta. Aš irgi dabar per tai, ką einu, matau tokį milžinišką pokytį, nors tai buvo siaubingai skausminga. Aš ėjau per pragarų pragarą, kur maldaudavau: „Dieve, nužudyk tu mane, nepraeisiu.“ Arba maldaudavau stebuklo.

Bet aš dabar matau tokį didelį skirtumą ir jaučiu tokį begalinį dėkingumą per tai, kad išdrįsau per tai eiti, kad mane Rytis labai smarkiai palaikė ir laikė, ir skatino, ir buvo šalia, kad turėjau pagalbą, kad tokią patirtį galėjau sukaupti per visą šitą laiką ir visiškai kitaip matyti santykį, matyti vaikus, matyti viską – ne iš tų programų, iš sunkumų, bet iš to, kaip iš tiesų yra.

Aš jaučiu tokį dėkingumą visam kam – ir kartu ir sau labai jaučiu dėkingumą, kad išdrįsau taip eiti ir pamatyti viską iš šono, ir pati patirti, ir pereiti šitą patirtį. Tai yra iš tikro daug.

Vaikų auklėjimas be noro perdaryti

Violeta: Dabar su vaikais man nėra jokių abejonių: gerai darau, blogai darau, suklydau, nesuklydau. Toks tiesiog tekantis gerumas iš tekėjimo eina. Ir jaučiu, kad eina kitaip: ne iš programos, ne iš ateities, ne tam, kad kažkaip padaryčiau vaikus teisingus, gerus ar paruoščiau gyvenimui.

Nėra nieko tokio. Yra šita akimirka ir kaip aš tą akimirką jaučiu, kas ateina, kas iš jų ateina. Va taip ir nuteka, ir prateka.

Tai toks yra lengvumas, toks yra nenoras pakeisti, pagerinti tą žmogų, tą vaiką, kažkokį padaryti, perdaryti kaip kokį molio gabalą. Nieko nėra – tu matai jį. Aš juos matau kaip suaugusius: taip, kaip Rytį matau, lygiai taip matau vaikus – kaip asmenybes. Ir jau dabar taip liečia širdį.

Aš pati atsimenu, kaip mačiau, kaip reikia juos kažkokius padaryti, paruošti ateičiai. O tokio dalyko iš tikro net nėra, nes yra tik dabar. Ir nėra jokio noro paruošti ateičiai.

Kai neruoši vaiko ateičiai, nelieka konfliktų

Violeta: Kada neruoši vaikų ateičiai, tada nelieka jokių konfliktų. Nes jeigu, pavyzdžiui, vaikas valgo nesveikai, tu jau jį ruoši ateičiai: „Kaip jisai tada? Koks jis užaugs?“

Neruoši. Jeigu matai, kad jis kažkoks yra, bet tu nežinai, kas yra ateityje, tu net nežinai, kas jo laukia, tu jį palieki tokį, koks jis yra dabar. Ir tada nebelieka tų barnių, tų visokių nesusikalbėjimų, aiškinimosi – nieko, nes tu nenori pakeisti.

O kai nenori vaiko pakeisti, jis nekovoja su tavimi, jis nemaištauja, jam nereikia saugoti savo erdvės, jam nėra ko saugotis, nes jis nejaučia kovos namuose. Jis jaučia, kad jis toks, koks yra, – jisai yra. Tai labai geras tas jausmas.

Daugiau video

▶Nei tu sulūžusi, nei tavo vaikas. Kodėl matai kitaip?▶Metų metus bandai pakeisti vaiką. Užtektų 20 minučių▶Bijai, kad vaikas susimaus? Ši baimė – apie tave