Video · 11 min. · Rytis ir Violeta

Nei tu sulūžusi, nei tavo vaikas. Kodėl matai kitaip?

„Jaučiuosi bloga mama“ – pažįstama mintis, kai sūnus vėl sėdi prie kompo, o tu vėl puoli jį taisyti? Šiame video Violeta ir Rytis kalba apie tai, kodėl nei tu, nei tavo vaikas nesate sulūžę ir kodėl, matydama vaiką sulūžusį, jam nepadėsi – jis tik dar labiau maištaus.

Išgirsi, ką reiškia sąmoningai atiduoti vaiką į Dievo rankas, kaip naudotis tuo, kas tave nervina ir trigerina, kad atsibustum, ir kodėl vietoj „aš nesu auka“ geriau sakyti „aš esu dieviška“. Rytis pradeda nuo klausimo, kas iš tikrųjų valdo kūną, – iš čia atsiranda nuolankumas gyvenimui.

Ryčio ir Violetos Akademija

Matai vaiką sulūžusį ir vis puoli taisyti?

Akademijoje 6 vakarus per mėnesį gyvai išjaučiame tai, kas kyla, kai vaikas trigerina, – kad grįžtum į stebėjimą ir matytum jį dievišką.

Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.

Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija

Klausyk arba skaityk

Žemiau – video tekstas.

Kas iš tikrųjų valdo kūną?

Rytis: Protas sako: „Aš – šitas kūnas, aš valdau gyvenimą.“ Kas tau širdį plaka, kas tavo maistą virškina, kas tavo kraują tekina, organais rūpinasi, ląsteles daugina? Kas atsakingas už tai? Kas mintis atsiunčia? Kokia bus kita mintis – kas žino? Kokia emocija kada ateis? Kiek jinai ilgai bus? Kas gydo kūną per sesiją? Kokia energija judina jausmus, energijas per kūną?

Nieko nedarai išvis. Tai kiek procentų tu gali pakeisti kažką arba padaryti, jeigu tu išvis realiai nieko nedarai su savo kūnu? O susitapatini fiziškai su savo kūnu – „čia aš“, laikai jį savimi, bet visiškai jo nejauti. Ne tai, kad nejauti jo, – negali sukontroliuoti jo procesų.

Tai tada atsiranda nuolankumas gyvenimui: okei, yra kažkaip sąmonė, susieta su šituo kūnu. Tai aš leidžiu kūne viskam vykti, aš leidžiu patirtims ateiti, o aš būsiu ta sąmonė – stebėsiu viską daugiau. Ir tada tavo identitetas pasikeičia iš kūno į stebėjimą, į sąmonę.

Valdinga mama ir rolių našta

Violeta: Ir tada – iš tos valdingos mamos, kuri nori, žinai, viską sudėlioti teisingai… Kabutėse „teisingai“, o greičiausiai netgi neįsivaizduoji, kas tas „teisingai“ yra, nes nežinai, kas sūnui reikalinga patirti. Tikrai nežinai, kas jam reikalinga gyvenime patirti ir kodėl jis eina per šitą patirtį. Tu gali tik spėlioti pagal save.

Ir tada, žinai, iš to viso užsikrauni tokią didelę naštą: „Aš mama, aš turiu, aš privalau, kitaip būsiu apsileidusi, netinkama, negera…“ – nežinau, dar kokių visokių tavo galvoje yra.

Tai dažniau grįžk į tą stebėjimą, stebėjimą kūno. Kaip grįžti į kūną, pasižiūrėti, kas jame yra, taip grįžti į stebėjimą, kai maliesi su mintimis: „Dabar tą daryk, dabar tą, dabar tą, gal tą.“ Tada maliesi ir nesi stebėjime, ir nejauti kūno. Tai šitas vien jautimas kūno padeda sugrįžti į stebėjimą: aš nesu tai, aš nesu darytoja. Kažkaip čia viskas yra kitaip.

Atiduoti į Dievo rankas – sąmoningai

Rytis: Dėl to yra tas mūsų posakis: „Aš atiduodu tai į Dievo rankas“ arba „į Visatos rankas“. Tada gaunasi, kad tu atiduodi savo įsivaizdavimą, kad turi kontrolę, aukštesniajai jėgai. Tu net neturėjai kontrolės, bet tu atiduodi šitą savo įsitikinimą, sakydamas „atiduodu“. Tavo įsivaizduojamas „aš“ atiduoda laisvą valią aukštesniajai jėgai. Arba gali sakyti: tavo vienas smegenų pusrutulis atiduoda kitam smegenų pusrutuliui erdvę. Naudokit, padeda.

Dalyvė: Vaiką atidaviau į Dievo rankas nežinau kiek kartų – ir po to vėl pasiimu.

Violeta: Bet žinai, atiduodi į Dievo rankas ir pamatai sūnų tinginiaujantį prie kompo ar apsileidusį…

Rytis: Prisimink, kad atidavei.

Violeta: …ir puoli jį taisyti. Tai nelabai atidavei į Dievo rankas, supranti? Turi atiduoti sąmoningai. Sąmoningai atiduodi.

Dalyvė: Jo.

Rytis: Tada, ką atneša, sakai: „Jo.“

Violeta: „Jo, jisai sėdi prie kompo, okei. Bet atidaviau į Dievo rankas – tai Dievas jį pasodino vėl prie to kompo.“

Rytis: Tada matai televiziją, filmą, kuris padeda tau pabusti kuo greičiau. Naudokis tuo.

Naudokis tuo, kas tave trigerina

Violeta: Naudokis tuo. Naudokis šituo, kas tave nervina, trigerina ir dėl ko nerandi vietos. Naudokis, kad išeitum iš tų iliuzijų. Tiesiog naudokis, pradėk naudotis. Nekurk dramos, nevaidink mamos rolės, nebūk gera mama, negydyk sūnaus – naudokis, kad atsibustum. Naudokis, kad pamatytum: viskas, ką darei, nepadėjo. Vadinasi, ne tai. Naudokis tuo, kad pamatytum visą šitą iliuziją – viso šito pasaulio iliuziją, visko, kas yra, – kad tau vis labiau aiškėtų.

Naudokis. Ne gydyti sūnų, ne keisti ten kažką, ne spręsti, bet eiti į savo vidų visais įmanomais būdais, visaip, kaip tik tau galima, kaip tik tau išeina. Tiesiog paimk, žinai, tą savo gyvenimo liniją, kur eini: mama, teisinga mama, gera mama, besirūpinanti sūnumi, teisingas žmogus ar mama gelbėtoja sūnaus, – ir pakeisk šitą savo istoriją į „atsibusti“. Na, žinai, tą kabutėse „atsibusti“: pamatyti iliuzijas, pamatyti tas savo roles, pamatyti, kokį melą neši, kokius įsitikinimus.

Tiesiog naudokis tuo, nes tau tam ir duota. Duota ne tam, kad tu sūnų išgydytum, supranti? O gal matysi, kad jam nieko nereikia padėti, viskas yra tobula. Jis eina pačia nuostabiausia savo patirtimi, tobuliau negali būti. Jis yra ten, kur turi būti, patiria tai, ką dabar turi patirti. Neturi būti net kitaip, supranti?

Bet kol tave trigerina, kol tau skauda, kol tau sunku, eik į savo vidų. Ne sūnų keisk, bet eik atsibusti. Nieko kito daugiau neverta daryti, nes budinsi kitus pati mieganti – nepabudinsi. Nepabudinsi sūnaus, jei tu miegi. Neįmanoma to padaryti. Matysi projekciją, keisi jį – jisai maištaus.

Nei tu, nei sūnus nesulūžę

Rytis: Jei matysi jį sulūžusį, nepadėsi jam.

Violeta: Taip, nepadėsi jam. Jei matysi, kad turi jį išgelbėti, nepadėsi jam – jam dar labiau kursis maištas, lįs į tą kompą, nes ten jam bus smagiau negu su tavim. Jam bus didesnis džiaugsmas būti kompe negu su tavim.

Rytis: Įsivaizduok: ateini pas mus į sesiją, o mes laikom tave sulūžusia. Mes tada negalėtumėm padėti niekam. O mes padedam sesijoje gal ne tiek savo žodžiais ar kažkuo – mūsų energija yra į tai, kad tu esi dieviška, kad tau nieko blogo nenutiko, o protas tiesiog svaigsta, ir tiesiog niekas neišmokė gyvenime jausti jausmų. Tai dar kartą: tu dieviška, protas svaigsta, niekas neišmokė kūno jausti.

Violeta: Jo, pamatyk šitą proto svaigimą.

Rytis: Ir šitie trys dalykai – kai juos sujungi, gaunasi graži tiesa. Tai jeigu matytumėm tave sulūžusią, negalėtumėm padėti niekaip, nei pro kur. Tai kai matai savo sūnų, jeigu sakai: „Aš myliu jį“, tai nematyk jo sulūžusio – matyk jį dievišką. Tada atsiveria naujas langas.

Violeta: Žinai, jei matytume tave sulūžusią, tavo ego protui būtų visai faina. Jisai sakytų: „Na jo, aš vargšė.“ Na jo, sakytume: „Tu vargšė, kokią tu naštą neši – šitokį sūnų. Oi Jėzau, kaip tau sunku…“

Rytis: „Kaip tau čia nepasisekė.“

Violeta: „Kaip tu čia išspręsi…“ Jo, tai tavo ego: „Oi, sakyk, kaip skanu, niam niam niam, žinai, dar noriu.“

Rytis: „Gal jums paaukoti pinigų?“

Violeta: „Oi Jėzau, kaip jie nuostabiai daro.“ O mes sakom: „Ne. Nei tu nesulūžusi, nei sūnus nesulūžęs. Eik į savo vidų.“ Bet ne tam, kad ten sulūžę, – susitiksi su šituo melu, kur laikai save sulūžusia. Mes sakom, kad tu nesulūžusi, bet tu galvoji, kad tu esi sulūžusi, tu galvoji, kad esi bloga mama. Tu galvoji, kad sūnus sulūžęs, apsileidėlis, nesirūpina savimi. Tai mes sakom: „Eik į vidų, pamatyk, kad nei tu, nei jis nesulūžę.“

„Aš esu dieviška“

Dalyvė: Jo, aš tikrai nenoriu būti auka.

Violeta: Ir nesi auka. Supranti? Tu nesi auka. Tau nėra net „būti ar nebūti“ – nesi auka.

Rytis: Geriau pakeisk „aš nesu auka“ į „aš esu dieviška“.

Violeta: Ir tavo sūnus yra dieviškas. Jis nėra auka, jis nesulūžęs, jis ne vargšas, ne kažkoks apsileidėlis. Jis nėra toks.

Rytis: Fokusuokis ne į tai, kaip nebūti problema arba kažkuo blogu, – fokusuokis į dieviškumą, į gerumą, ir tai automatiškai išspręs tai, ką norėjai išspręsti.

Dalyvė: Kai pasakai tą mintį – „aš esu dieviška“, – atrodo, šypsena nuo veido nenueina. Taip gera. Nesvarbu, kad ten ir spaudžia…

Rytis: Jo. Ir laikai šitą energiją, laikai – ir kūnas prisimins, kas esi. Įsivaizduoji: tu savo mintimis visą gyvenimą bandai iškreipti kūną – kad jisai kažkoks užspaustas, varganas ir dar kažkoks. Tai tu atidarai jį jo prigimčiai, kai leidi sau būti, kas esi, – prisiimi savo prigimtį. Mūsų prigimtis yra Dievo: Dievo vaikai, iš Dievo pagaminti.

Nėra lengva visus įsitikinimus nukalti, bet įmanoma, ir einam į tai po truputį. Ir jeigu jau pastebi: darant tai, tu jau kitaip žiūri ir matai pasaulį negu tavo žmonės aplinkui, – tai tiesiog tęsk tai ir žinok, kad visko yra dar daug, dar giliau.

Ryčio ir Violetos Akademija

Naudokis tuo, kas trigerina, – kad atsibustum

Akademijoje su Ryčiu ir Violeta gyvai išjaučiame tai, kas kyla, kai artimieji nervina, – ir mokomės grįžti į stebėjimą. Visas įrašų archyvas atsidaro iškart po prisijungimo, galioja 7 dienų grąžinimo garantija.

Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.

Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija

Gyvai Birštone

Nori 2 dienų, skirtų savo vidui?

Jausmų sesijų savaitgalis Birštone su Ryčiu ir Violeta: 2 dienos po 7 valandas gyvai – laikas eiti į savo vidų. Kalbėti ir dalintis nebūtina.

Savaitgaliai Birštone

Skaityk plačiau

Savivertė: 15 Būdų Ją Pakelti (Ir Kur Ji Dingsta) →

Daugiau video

Metų metus bandai pakeisti vaiką. Užtektų 20 minučių

▶Metų metus bandai pakeisti vaiką. Užtektų 20 minučių

Bijai, kad vaikas susimaus? Ši baimė – apie tave

▶Bijai, kad vaikas susimaus? Ši baimė – apie tave

Nori gero vaikui. O gal bandai jį perdaryti?

▶Nori gero vaikui. O gal bandai jį perdaryti?

🎁 Dovana skaitytojams

Gauk 20 min. Jausmų Sesiją su Ryčio vedimu – dovanų

Užsimerk, atsigulk – aš vesiu tave balsu iš sunkumo į lengvumą ir ramybę. Palik el. paštą ir gauk sesiją iškart, kartu gausi ir kitus mano laiškus su daug vertės. 🪽

Nepavyko išsiųsti. Pabandyk dar kartą.

Jokio spamo – atsisakysi vienu paspaudimu.

© 2020-2026 www.rd.lt

Kurį pasaulį maitini – vidinių jausmų pasaulį, savo širdies ir Dievo vedimą ar minčių, programų, argumentų ir baimių pasaulį? Kurį laistai savo laistytuvu per dieną daugiau? Pažiūrėk, kaip kūnas jaučiasi, kai pagalvoji apie Dievo balsą ir jo vedimą, nerūpestingumą, neatsakomybę, nekontroliavimą, visišką paleidimą, ir kaip kūnas jaučiasi, kai tu saugaisi, bijai, suspaudi save, neleidi sau, bėgi, slepiesi, jauti kaltę. Kaip manai, kokioje energijoje kūnas labiau klesti, išlieka jaunas, gyvas, sveikas ir stiprus? Ar Dievo ir širdies balso sekime, ar baimės ir kaltės programų palaikyme?

Visiškai nesvarbu, koks tavo gyvenimas buvo iki šios akimirkos, nesvarbu, ką pridarei ir ko nepridarei – mes visi visko pridarėm ir nepridarėm – šita akimirka yra naujas lapas, nauja reinkarnacija, naujas Dievo pasaulis. Ir šią akimirką tu gali pasirinkti savo širdimi kryptį – į baimę, kaltę, trūkumą ir užspaudimą arba į Dievą, į vidų, į laisvę ir savo karališkumą. Kai tai skaitai, gali kilti minčių: ,,Skamba gražiai, bet kaip tai padaryti, tai ne man, nežinau, kaip iš to išeiti, visą gyvenimą buvo taip”. Tai tik baimės, kaltės ir proto mintys, netikėk jomis, nebelaistyk jų. Palik jas, tegul jos ateina, bet, kai jos ateina, pažymėk jas, kaip paukštukus žiedeliu pažymi prižiūrėtojai, kad, jeigu jie išskrenda ir juos pagauna vėl, atpažintų, kuris yra kuris, ir taip apie juos renka informaciją. Lygiai taip pažymėk visas savo mintis naudojant savo dėmesį ir stebėjimą – pažiūrėk į mintį, pagauk ją savo žvilgsniu, uždėk ant jos žymę, kad “aš jau pamačiau tave, tu jau pamatyta, pažymėta”, ir paleisk. Leisk jai eiti, nebesaugok jos. Daugiau nieko neturi daryti. Tu ją pažymi, uždedi ant kojos žiedelį ir, kai ji išeina, tu ją paleidi. Nebėk paskui ieškoti jos, nes gali ją sekti savo kompiuteryje – tavo duomenų bazėje ji jau įrašyta. Taip pastebėk visas savo mintis, kurios sukuria bet kokį limitą. Pažymėk jas ir paleisk. Stebėjimas yra tam, kad pažymėtum. Neturi su jomis kovoti, neturi maištauti prieš jas. Tu esi tiesiog prižiūrėtojas, kuris pastebi ir pažymi viską, ko nebenori daugiau patirti gyvenime, ir paleisk tai.

Jeigu jauti dar bet kokią savo kontrolę, bet kokį laikymą, atpalaiduok jį, tegu ištirpsta. Ar jauti meilę savo kūnui? Ar gali pasakyti savo kūnui “Aš myliu tave”? Pajausk, kokį jausmą sukelia šis klausimas. Gali pasakyti savo kūnui: “Aš myliu tave, tu nuostabus” ir pajausk, kas vyksta kūne. Leisk visoms visoms energijoms eiti, kilti, plėstis, spausti, judėti, būti. Dabar esi indas, per kurį važiuoja traukiniai – skirtingos energijos, skirtingos vibracijos. Nesvarbu, ar jauti daug jų ar mažai, bet leisk viskam vykti, kad ir kas vyksta šią akimirką ir visiškai nesikišti į tai, atiduoti tai į Dievo rankas, palikti savo kūną, palikti visą šį pasaulį, išeiti atostogų.

Jeigu ateina kokios nors mintys, visiškai nieko nedaryk dėl to. Tu esi erdvė, į kurią mintys ateina ir išeina, kurioje viskas vyksta, pasirodo ir dingsta. Visiškai nieko neturi daryti. Pasitikėk, leisk akimirkos energijai tave nešti ir atnešti visa, ko reikia. Jeigu akimirka atneša mintis ir aktyvų protą, vadinasi – tai pats tobuliausias dalykas, kuris gali dabar nutikti, būk atviras(-a) viskam, visoms mintims ir protui, tegu vyksta, tegu ateina – duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką. Duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką.

Jei jauti, kad kažką dar saugai, priešiniesi ir blokuoji, pabandyk tai atpalaiduoti ir visiškai nebedėti jokių pastangų. Kaip vėjo plaikstomas maišiukas juda ore iš kairės į dešinę, aukštyn, žemyn, taip ir tu leisk energijoms ir vibracijoms tave mėtyti į visas puses: aukštyn, žemyn, į protą, iš proto, į jausmus, iš jausmų, į stebėjimą, iš stebėjimo. Leisk viskam viskam vykti, duok viskam laisvę, tegu kyla, tegu juda, tegu teka ir tirpsta. Absoliučiai nieko nedaryk, nesistenk būti stebėjime, net nestebėk. Neleisk savo protui nieko pačiupti – jokios praktikos, jokio metodo, jokio veiksmo, nieko nereikia. Jeigu ateina mintis ,,Kaip nieko nedaryti, tai ką man daryt, kad nieko nedaryt?” – eina šikt jinai, nieko nedaryk dėl tos minties, pamiršk net stebėjimą. Kas lieka?

Tik tu su savim dabar. Tai ir yra gyvenimas – tu dabar. Visa kita netikra, visa kita eina šikt. Tik Tu ir Dabar.

Iš pradžių klausiau, ar gali pasakyti, kad myli savo kūną, dabar noriu pratęsti ir paklausti – ar gali pasakyti: ,,Aš myliu šį pasaulį, aš myliu Žemės planetą”? Ar gali pasakyti, koks tavo santykis su šiuo pasauliu, su Žeme – ar gera čia būti, ar nekenti čia būti? Pajausk vidumi – ar nori apkabinti Žemę, ar nori pasiimti kūjį ir sudaužyti viską, išsilaisvinti iš šios planetos ir visos kančios, kurią čia patyrei. Jei renkiesi kūji, leisk sau patirti šią energiją, kaip tu daužai viską, kad tu nekenti, kad pyksti, kad tave užkniso. O jeigu myli, pajausk, ar neapgaudinėji savęs ir ar po ta meile nėra paslėptos agresijos ir nekentimo. Būk nuoširdus(-i) sau, kai klausi šitų klausimų.

Kad ir ką jauti dabar – nesipriešink, leisk viskam būti. Ir nieko daugiau nedaryk. Noriu, kad pajaustum savo visą kūną periferiškai, viską kartu nuo galvos iki kojų, pajaustum, kokia dabar yra jo energija, jo vibracija, jo energijos kokybė. Tiesiog pajausk. Pajausk, ar dar yra kokių nors jausmų, emocijų, energijų kūne – galvoj, krūtinėj, pilve, saulės rezginy ar dar kur nors. Jeigu yra, susikoncentruok į bet kurį energijos kamuolį ir pabūk su juo, skirk jam savo dėmesio, energijos, bet nekeisk jo. Pabūk su juo kartu. Stebėk visą savo kūną periferiškai, kas vysta, kaip jis pulsuoja, gal energija teka, gal elektra jaučiasi, stebėk ir jausk, kas kūne vyksta būtent dabar.

Jeigu patiko nieko nedaryti, būti, jausti, stebėti, žinok, kad ši kokybė gali būti su tavimi visą tavo likusią dieną. Paprašyk to dvasios, Dievo. Sakyk: ,,Aš noriu jaustis taip visą dieną”. Turėk tokią intenciją, ir tai išsipildys. Prašyk, ir bus padaryta.

Noriu labai padėkoti tau, kad skaitei šį laišką, kad renkiesi šią erdvę, o ne milijoną kitų dalykų pasauly šią akimirką.

Gera įtraukti tave į mūsų jautrią šeimą, į mūsų ratą, į mūsų energiją, kur jaučiame savo jausmus ir nebijome pažiūrėti į save. Gera širdy stebėti, kaip visi aplinkui plečiasi, kyla, bunda. Ir tegu viskas, kas sunku, ištirpsta kaip sniegas pavasario saulėj. Su meile. Rytutis 😛

Which world are you feeding – the world of inner feelings, your heart, and God’s guidance, or the world of thoughts, programs, arguments, and fears? Which one do you water more each day with your “watering can”? Notice how your body feels when you think about God’s voice and guidance – about being carefree, uninhibited, at ease, completely surrendered – and compare that to how your body feels when you’re guarding yourself, afraid, tense, holding back, running, hiding, feeling guilty. Which energy do you think helps your body thrive, stay young, alive, healthy, and strong? Is it following God’s and your heart’s voice, or sustaining the programs of fear and guilt?

It doesn’t matter what your life has been like up to this moment; it doesn’t matter what you have done or haven’t done – we’ve all done things and left things undone. This very moment is a fresh start, a new incarnation, a new world of God. Right now, you can choose with your heart where to go – toward fear, guilt, lack, and suppression, or toward God, inward, toward freedom and your own sovereignty. As you read this, you may have thoughts like, “That sounds nice, but how do I do it? It’s not for me, I don’t know how to get out of this, it’s been like this my whole life.” But these are just thoughts – fear, guilt, and the mind talking. Don’t believe them, don’t keep watering them. Let them come, let them be, but when they appear, tag them, just like researchers ring birds so they can identify each one if it flies away and is caught again. In the same way, tag all your thoughts by using your attention and observation: look at the thought, catch it with your gaze, label it – “I see you, I’ve noticed you” – then let it go. Let it pass; don’t hold on to it. You have nothing else to do. You mark it, you “ring its leg,” and when it leaves, you release it. Don’t run after it, don’t chase it, because you can trace it in your “computer” – it’s already in your database. That’s how you notice every thought that creates any kind of limitation. Acknowledge it, then let it go. Observation is only there so you can tag it. You don’t have to fight or rebel against it. You are simply the caretaker who notices and tags everything you no longer wish to experience in life, and then lets it go.

If you still feel any form of control or holding on, soften it; allow it to dissolve. Do you feel love for your body? Can you say to your body, “I love you”? Notice what feeling arises. Try saying to your body: “I love you, you are wonderful,” and feel what happens inside you. Allow every kind of energy to come, rise, expand, press, move, and simply exist. Right now, you are a vessel through which trains run – different energies, different vibrations. It doesn’t matter whether you feel a lot or only a little; let everything happen, whatever is occurring at this moment, and don’t interfere at all – surrender it to God, leave your body, leave this whole world, let go completely, go on vacation.

If any thoughts appear, do absolutely nothing about them. You are the space into which thoughts come and go, where everything unfolds, appears, and disappears. You don’t have to do anything. Trust, and allow the energy of the moment to carry you and bring whatever you need. If this moment brings thoughts and an active mind, then that is the most perfect thing that could happen. Embrace it. Be open to everything – all thoughts, the mind – let it happen, let it come. Give total freedom to everything that is happening in this moment.

If you notice you’re still protecting something, resisting, or blocking, try to let it loosen completely and stop making any effort. Like a little bag fluttering in the wind from left to right, up and down, let the energies and vibrations toss you in every direction: up, down, into your mind, out of your mind, into feelings, out of feelings, into observing, out of observing. Give freedom to everything – let it rise, let it move, let it flow and dissolve. Do absolutely nothing. Don’t even try to observe; don’t observe. Don’t let your mind latch onto anything – no practice, no method, no action, no nothing. If a thought arises, “How do I do nothing? What should I do to do nothing?” – to hell with that thought. Do nothing about it. Forget even the observing. What remains?

It’s just you with yourself now. That is life – you, now. Everything else is unreal; let the rest go. Only You and Now remain.

Earlier, I asked if you could say that you love your body; now I want to continue and ask: can you say, “I love this world, I love Planet Earth”? Can you describe your relationship with this world, with the Earth – do you enjoy being here, or do you hate it? Tune in and ask yourself honestly – do you want to hug the Earth, or do you want to grab a hammer and smash everything, freeing yourself from this planet and all the suffering you’ve experienced here? If you choose the hammer, allow yourself to feel that energy fully – smashing everything because you hate it, you’re angry, you’re fed up. And if you love it, feel whether you are deceiving yourself, and whether beneath that love there might be hidden aggression or resentment. Be raw and truthful with yourself.

Whatever you feel at this moment – don’t resist it; let it be. Nothing more. I’d like you to feel your whole body peripherally, from head to toe, notice its energy right now, its vibration, its energetic quality. Just sense it. Notice whether there are any feelings, emotions, or energies in your head, chest, stomach, solar plexus, or anywhere else. If there are, focus on any “ball” of energy and stay with it; give it your attention and energy, but do not change it. Just be with it. Observe your entire body peripherally – notice what’s happening, how it pulses, if the energy is flowing, if you sense electricity. Observe and feel what’s happening in your body right now, in this very moment.

If you enjoyed doing nothing – being, feeling, observing – know that this quality doesn’t have to fade; it can stay with you for the rest of your day. Ask the spirit, God, for it. Say, “I want to feel this way all day.” Have that intention, and it will come true. Ask, and it shall be given.

I want to thank you so much for reading this letter, for choosing this space instead of the million other possibilities the world offers right now.

It feels good to welcome you into our sensitive family, our circle, our energy, where we allow ourselves to feel and aren’t afraid to look within. It warms my heart to see how everyone around is expanding, rising, awakening. May everything heavy dissolve like snow under the spring sun.
With love,
Rytis 😛