Video · 11 min. · Rytis ir Violeta
Bijai pasakyti tėvams „ne“, nes jausiesi kalta?
Supranti, kad reikia pasakyti tėvams „ne“, bet ne visada išeina: nuo vaikystės tau kalama „tu kalta, tu nepadedi“, o vien kalbant apie tai atrodo, kad tuoj širdis iššoks. Šiame video Rytis ir Violeta atsako, kodėl išeiti iš šio rato įmanoma visada – jei tikrai nori ir seki savo vidiniu vedimu, o ne kalte.
Violeta paaiškina, kas nutinka, kai tėvams vis dėlto pasakai „ne“, ir kodėl logiškos mintys „nepadėsiu tėvams, tai būsiu kalta“ yra ego balsas. Rytis vedimą palygina su GPS navigacija, kuri mato visą žemėlapį, kai protas mato tik vieną kvartalą. Jis sako, kad kaltės iš viso nėra, o tai, kuo tiki, reikia patikrinti pačiai.
Ryčio ir Violetos Akademija
Sunku pasakyti „ne“ tiems, kurie tave augino?
Akademijoje 6 vakarus per mėnesį gyvai išjaučiame kaltę, įdiegtą nuo vaikystės, – kad galėtum pasakyti „ne“ ir sekti savo vedimu.
Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija
Klausyk arba skaityk
Žemiau – video tekstas.
Išeina visada – jei tikrai nori
Violeta: Dabar ir atsakėm, kaip išeiti: sekti savo vidumi.
Dalyvė: Viską suprantu, bet kartais tu viską suvoki, supranti, kad reikia tai daryti, bet ne visada išeina.
Rytis: Visada išeina.
Violeta: Jei tikrai nuoširdžiai norėtum, išeitum.
Rytis: Čia melas, kad neišeina.
Violeta: Juk negali neišeiti. Jeigu tikrai nuoširdžiai nori išeiti iš kalčių, baimių, iš visų, išeina.
Rytis: Yra tik gal ant kortos pastatyta daug, kas atsveria. Atrodo: „Šį kartą turiu taip daryti“, bet tada vis tiek išduodi save. Tik kaina yra kita, bet vis tiek save išduodi. Tai išeina visada.
Dalyvė: Bet tas, kaip ir prieš tai kalbėjo moteris, kaltės jausmas – nepadėti tėvams. Ir nuo vaikystės tau taip kalama į galvą: „Tu kalta, tu kalta, tu pati, tu čia nepadedi, tu čia nenori“ ar dar kažką. Eini per „nenoriu“.
Rytis: Tas pasaulis užprogramuoja mus. Š*dą į galvą.
Dalyvė: Ir nuo vaikystės tai yra diegiama ir taip kažkaip sunku nuo to atsiriboti.
Violeta: Bet gali, jeigu tu žinai, kad…
Dalyvė: Jeigu noriu.
Violeta: Taip. Jeigu nesi maža mergaitė, gali, kaip prieš tai ir sakėm, nedaryti. Nustoti daryti tai, ko nenori, nustoti daryti iš baimės ir iš kaltės – ir susitikti su ateinančiais jausmais.
Rytis: Tai yra sunku, bet…
Dalyvė: Labai. Pavyzdžiui, kad ir dabar kalbu – atrodo, tuoj širdis iššoks.
Rytis: Jo, jausk, kas kyla tau. Tai yra sunku ir tu teisi. Bet ką dar tu turi? Kokį geresnį pasirinkimą tu turi dar? Nėra kito pasirinkimo. Turi vis tiek eiti į tai.
Violeta: Nes gali pamatyti, kad kartojasi ir kartojasi tas pats: apsisuko ratas – ir vėl tas pats, apsisuko ratas – ir vėl. Ir išėjimas iš rato yra tavo rankose, supranti? Niekas neišves. Mes patariam tau. Mes galim padėti, bet pati išeini iš rato.
Ir kai jau tau galutinai atsibos suktis tame rate, vis tiek išeisi iš jo. Bet priklauso nuo to, kada tave jau užknis, kada galutinai sakysi: „Užkniso!“ Ir tada rasi išėjimą. Neįmanoma nerasti. Ir jis yra, ir visada jisai yra.
Bet žmogus taip pripranta suktis tame rate – tai, žinai, jo pažįstama komforto zona. Skauda, bet vis tiek jisai tame rate, kol galiausiai nebeskanu iš viso tampa.
Kai tėvams pasakai „ne“
Violeta: Turi suprasti, kad tavo vedimas – ne tėvų baimė, nes jie gal irgi bijo kažką daryti ir galvoja: „Oi, mes kokie silpni, reikia paprašyti pagalbos.“ O tavo vedimas sako: „Ne, nepadėk.“ Bet ateina protas: „Ne, bet tu turi, privalai, nes gi tu dukra, jie tave augino.“
O tavo vedimas sako: „Ne, dabar tau yra kiti dalykai.“ Ir tu sakai „ne“ tėvams. Ir tėvai sako: „Palauk, jinai atsakė mums? Tai okei, mes tai patys pasidarom.“ Jie pasidaro ir sako: „Vau, žiūrėk, mes patys pasidarėm, tai mes dar nesam tokie jau ir slunkiai.“ Supranti?
Tai tavo vidinis vedimas yra kaip Dievo balsas. Tu nematai, žinai. Neįmanoma žmogui iš proto matyti to bendro paveikslo, ką gauna kiekvienas. Bet tas vidinis žinojimas, tas kaip Dievo balsas, jis viską žino, jis viską mato: kas, kodėl, kaip, ką ir kada. Seki tuo vidiniu savo vedimu, kaip seki Dievo balsu, ir tada visiems gaunasi geriausiai.
Vedimas mato visą žemėlapį, protas – vieną kvartalą
Rytis: Čia įsivaizduok kaip Google Maps, GPS navigaciją, kuri turi viso pasaulio žemėlapį. Ir jinai žino, kur tu nori nuvažiuoti, ir žino visus keliukus, šunkelius, greitkelius – kaip ten nuvykti. O kai žiūri per protą, tu matai tik vieną kvartalą ir nežinai daugiau nieko. Tai tu tame kvartale sukiesi ir po to, kai išvažiuoji iš jo, tu paklysti. Nežino protas daugiau, kur vesti tave.
Tai mūsų vedimas yra kaip viso pasaulio Google žemėlapis ir žino viską: visas gatves, visus miestus, visus keliukus. Ir tai yra milijoną kartų stipriau ir tiksliau, kai eini su vedimu savo.
Violeta: Bet žmogus šitą savo vedimą atiduoda į kitų rankas: į tėvų rankas, į savo vaikų rankas, į darbdavių, į dar kitų asmenų rankas – ir perleidžia. Ir tada gaunasi, kad ir jie nelaimingi, ir tu nelaimingas.
„Būsiu kalta“ – ego balso melas
Dalyvė: Jo, čia aišku, reikia tiesiog tai praktikuoti ir tada iš tos praktikos ateis tas vidinis, aiškesnis žinojimas.
Violeta: Suprasti, kad viskas apie praeitį ir viskas, kas apie ateitį sunkaus kalbama tavo galvoje, gąsdina, pasakoja, dejuoja apie tragiškas pasekmes, yra ego balsas. Ego balsas, melas – ir viskas.
Ir tu stebi: „Ar aš tikiu dabar šituo melu?“ Nors jis atrodo labai tikrai: „Nepadėsiu tėvams, tai būsiu kalta, nedėkinga, tėvus nuliūdinsiu“, taram taram. Jis labai logiškai kalba. Bet atsimink, kad jeigu nuo šitų logiškų žodžių, kad ir kokie jie yra protingi, atsiranda sunkumas, liūdesys, nerimas, baimė, tai yra ego balsas.
Nėra kaltės – patikrink, kuo tiki
Rytis: Nėra kaltės išvis.
Violeta: Nėra kaltės. Bet jei tu jauti nedaryti ir ateina šitie visi – žinai: „Ne, netikiu, nedarysiu.“
Rytis: Tai įsivaizduokit mane. Aš dar jaučiu truputį baimės gyvenime, bet 100 procentų nejaučiu kaltės. Žinau visa širdimi, visu vidumi, kad nėra kaltės – iš viso tokio dalyko. Manyje tai jau ištrinta. Tai įsivaizduokit mane: aš nematau išvis kaltės.
Ir ateina žmogus į sesiją, sako: „Aš tokia kalta, kad ten tą padariau ir tą padariau.“ Tai kaip aš turiu žiūrėti į jį, ką aš jam turiu pasakyti? „Netikėk Kalėdų Seneliu, nebus dovanų šiemet.“
Tai supraskit šitą dalyką, kad tai, kuo tikit, turit patikrinti. Netikėti aklai, netikėti, ką jums sakė, netikėti, ką į jus sugrūdo, sukišo. Turit patikrinti kaip mokslininkai.
Ar iš tikrųjų yra tiesa, kuo aš tikiu? Ar iš tikrųjų Dievas baudžia? Ar iš tikrųjų yra kaltė? Ar iš tikrųjų manęs nemyli niekas?
Ar iš tikrųjų aš toks ar anoks? Ar iš tikrųjų aš žmogus iš viso? Kur aš esu? Kas aš esu? Viską patikrinti.
Save klausinėti, tikrinti ir pažiūrėti, kokie yra faktai, ir būti labai nuoširdžiam su savimi. Ir tada žinai. Tada niekas neapgaus tavęs, nes kol tai yra įsitikinimo lygyje, netikrinta, tol, jeigu ir mes pasakysim, tai bus teorija. Reikia patikrinti pačiam, reikia pasižiūrėti.
Tai nėra kažkoks supermokslas. Eini tiesiog ir pažiūri, kas tave apgaudinėja gyvenime. Ir visų pirma kiti žmonės, bet taip pat ir viduje protas, balsas galvoje, jisai irgi apgaudinėja. Tai žiūri atidžiai ir nuoširdžiai, kas vyksta. Taip išeini.
Kiek istorijų prikuria protas
Violeta: Galit pastebėti, kiek protas apgaudinėja mane. Pavyzdžiui, tai dažniausiai apgaudinėja su telefonu. Aš pastoviai įsivaizduoju, kad pamečiau: viskas, nėra, palikau. Ir iškart ateina mintys: „Jau visos nuotraukos prapuolė, istorijos prapuolė, jau reikės naujo…“
Rytis: Jau net atsibodo.
Violeta: Jo, toksai filmas. Jau dabar mažiau pametinėju, bet buvo momentas, kai iš tikro toks filmas praeina, ir – o, radau, čia, ant stalo, stovi. Arba vėl šiandien išvykau iš kažkokios parduotuvės ryte, telefono neturiu – ir vėl tas pats filmas.
Ir galima pažiūrėti, kad melas tai yra, nes nieko neįvyko. Telefonas ten vietoje yra kažkur, tiktais gal nukištas, ir aš niekur neprapuoliau, žinutės neprapuolė, ir video neprapuolė, ir nuotraukos neprapuolė, ir nieko. Ir jis vėl apgavo mane.
Ir taip stebėkit, kiek protas… Kaip Rytis sakė, turit stebėti. Patys paimti ir užsispirti: „Tai negi aš jau ant tiek esu žioplas, kvailas, kad aš neįveiksiu šito proto, kad neįveiksiu šitų programų, sukištų į mane?“ Ir taip pradedi stebėti ir pažiūri, kiek istorijų prikuria, kurios net ne tiesa, kurios neišsipildė, kurios nevirto tiesa ir kurios neatsirado dabartyje, o jos tiesiog buvo didelės tos baimės ar dar kažkokios pripasakotos istorijos – paties proto.
Ryčio ir Violetos Akademija
Tavo vedimas mato visą žemėlapį
Akademijoje su Ryčiu ir Violeta gyvai išjaučiame tai, kas kyla, kai pagaliau pasakai „ne“, ir mokomės stebėti, ką pasakoja protas. Visas įrašų archyvas atsidaro iškart po prisijungimo.
Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija
Gyvai Birštone
Nuo vaikystės sukasi tas pats ratas?
Jausmų sesijų savaitgalis Birštone su Ryčiu ir Violeta: 2 dienos po 7 valandas gyvai – laikas išjausti tai, kas kartojasi. Kalbėti ir dalintis nebūtina.
Savaitgaliai BirštoneSkaityk plačiau


