Kaip susitvarkyti su savo sunkiais jausmais? (Detalus pademonstravimas)

Kaip paleisti emocijas, kai ant širdies guli sunkumas, o norisi tik pabėgti – suvalgyti ką nors sunkaus, įsijungti filmą ar išeiti į lauką? Šiame video Rytis parodo tai gyvai: užsimerkia ir būna su sunkia energija, kuri tuo metu spaudžia jo krūtinę, o garsiai pasakoja, ką jaučia ir ką daro.

Matysi, kaip jis neria į jausmą ir leidžia kūnui daryti, ką šis nori: kvėpavimas gilėja, pečiai kyla, stuburas tiesiasi, kol įtampos neberusena nė žarija. Išgirsi, kodėl darymas iš sunkios emocijos veda į destrukciją ir ką daryti, kai pakeliui ateina mintis paskubinti.

Kai ant širdies sunkumas

Rytis: Labas. Ant mano širdies dabar yra sunkumas, sunki energija. Ir atėjo jausmas, atėjo mintis padaryti šitą video, kad parodyčiau žmonėms, jums, draugams, kaip galima dirbti su savimi, kaip galima transformuoti, paleisti viską, kas jaučiasi negerai kūne ir viduje, ir tapti lengvesniems, tapti tiesiog labiau savimi. Nes visa tai, kas vyksta, – cheminės reakcijos kūne, širdyje, įtampos, skausmai – visa tai nesam mes, visa tai gali palikti mus.

Ir noriu pasidalinti būdu, kuris man veikia labiausiai: ką gali padaryti kaskart, kai jaučiatės blogai ar kažkaip ne taip, ne savi, ar kažkoks sunkumas yra, akmuo. Tai aš dabar papasakosiu, parodysiu, ką aš darysiu su šituo, kas vyksta šiuo metu mano krūtinėje.

Visų pirma, kai yra iškilęs sunkumas, iš karto ateina noras valgyti sunkaus maisto arba įsitraukti kažkur į kažkokį filmą, ar išeiti į lauką, ar kažką padaryti, kad tik nereikėtų to jausti, kad tik nereikėtų eiti į jausmą. Yra vidinis noras, atrodo, kažkur nuo to pabėgti. Ir visų pirma aš šitą norą ignoruoju ir einu jausti šio jausmo savyje.

Neriu į jausmą ir nieko nedarau

Rytis: Dabar visiškai neriu į jį. Esu užmerktomis akimis, susikoncentruoju visą savo dėmesį į energiją mano krūtinėje, į šitą sunkumą, kurį jaučiu, kuris pulsuoja, vibruoja. Atrodo, oda yra truputį suspausta. Nukreipiu savo dėmesį čia. Ir dabar absoliučiai nieko nedarysiu. Tiesiog stebiu jį ir jaučiu jį. Priimu jį ir niekur, niekur nesitraukiu ir nebėgu nuo šito pojūčio, nuo šito jausmo.

Duodu visišką erdvę kūnui tai sutvarkyti. Taip, kaip kūnas – įsipjauname pirštą – pats išgydo žaizdą, tą įpjovą, lygiai taip pat kūnas išgydo bet kokią vidinę žaizdą, bet kokį sunkumą, kuris neturėtų būti jame. Mūsų darbas – tiesiog skirti tam savo sąmonės energiją ir duoti visišką erdvę kūnui tai padaryti.

Kūnas kartais gali kaisti, šalti, verkti, purtytis, drebėti, temptis, trauktis, sunkėti, lengvėti, pykinti. Visišką laisvę jam, kad ir ką jis nori padaryti. Visišką laisvę kūnui susitvarkyti su šiuo jausmu. Aš tiesiog stebiu jį, jaučiu ir leidžiu jam daryti su manimi, su kūnu, ką jisai nori, – persmelkti mane. Leidžiu šitai energijai krūtinėje daryti absoliučiai, ką jinai nori. Niekur nuo to nebėgu.

Pradėjo gilėti kvėpavimas, pradėjo širdis mušti greičiau. Lieku stebėjime, lieku kūno jausme. Leidžiu kūnui tai sutvarkyti.

Dabar užspaudė krūtinę dar labiau, krūtinė pakilo į viršų ir suspaudė pilvą. Absoliučiai nieko dėl to nedarau. Lieku stebėti, lieku jausti – visiškame leidime ir atvirume tam veikti.

Kai nėra pasipriešinimo tam, kas vyksta per mane dabar, yra sunkumas, yra įtampa, bet nėra kančios. Tiesiog išgyvenu sunkią energiją, einančią per kūną. Leidžiu jai visai, visai iškilti ir užimti viską, ką ji nori. Visiškai nieko nedarau dėl to, kas vyksta su kūnu. Dievas daro viską. Dievo operacija.

Visiškai leidžiu viskam vykti. Jokio pasipriešinimo, jokio bėgimo. Visiškas pasitikėjimas procesu – ir jeigu neįsivaizduoju, kas vyksta. Neturiu galvoti, kaip kvėpuoti, ką daryti. Leidžiu kūnui absoliučiai vesti procesą ir į tai nesikišu. Tiesiog stebiu ir jaučiu, nieko nekontroliuoju, nieko nekeičiu, niekur nebėgu. Duodu kelią energijai tekėti.

Emocijų paleidimas: kūnas susitvarko pats

Rytis: Vis dar jaučiasi energija ant krūtinės, bet ji pradeda keisti savo kokybę. Ji lengvėja, šviesėja. Nebėra sunki, nebėra įtampos. Tiesiog jaučiasi kaip uždėta ranka ar kažkas panašaus. Duodu erdvę procesui vykti iki pat pat galo – kaip žiūrint į saulėlydį iki pat paskutinio saulės spindulio. Žiūriu ir jaučiu tai. Tik aš ir jausmas, tik aš ir kūno pojūtis, ir visiška laisvė viskam tekėti.

Mūsų sąmonės dėmesys, vidinis žvilgsnis, nukreiptas į sunkią energiją kūne, aktyvuoja gydymo, transformacijos, paleidimo procesą. Ir tada tiesiog lieka nesikišti į tai, kas vyksta su kūnu, nes tada kūnas lyg atsigula ant Dievo operacijos stalo, ir tada patrauki rankas. Neįsivaizduoji, kas vyksta su juo, su tavimi, bet yra visiškas pasitikėjimas ir visiška ramybė, kad ir koks iškyla skausmas ar įtampa, ar baimė, ar dar kažkas. Tai iškyla tik tam, kad išeitų. Tai iškyla tik todėl, kad yra pasiruošę palikti mūsų šitą nuostabią dievišką saulės sistemą – kūną turiu omenyje.

Ir kiekvienas mūsų vidinis pažiūrėjimas į tai, kas viduje yra iškilę, sunku, negatyvu, išleidžia seną orą. Tai be galo gražus procesas, bent jau man, bent jau mano kelionei.

Kviečiu ir tave tai pabandyti. Kviečiu nebėgti nuo jausmo, atsisėsti su juo, sutelkti ten visą savo dėmesį ir sakyti: „Kūne, sutvarkyk tai.“ Ir kad ir kas iškils, likti su jausmu. Kad ir kokios mintys iškils ir istorijos norės apkaltinti ką nors dėl to, kaip jautiesi, grįžk į kūno jausmą, grįžk į širdį arba į pilvą, ar kad ir kur tau spaudžia, ir lik su šita energija. Stebėk tą energiją, išmok būti su ja. Iš minčių grįžk atgal į kūną. Į kūną, į kūną, į kūną, į jausmą, į pojūtį.

Mano krūtinė vis dar pakelta, stuburas išsitempęs, išsitiesęs, išsirietęs, bet čia vis dar teka energija, vyksta procesas. Aš tam netrukdau, tiesiog stebiu, jaučiu ir papildomai kalbu. Kartais ateina didesnė banga, kartais nurimsta. Stuburas dar labiau išsitiesia.

Čia yra mano kūno transformacijos būdas, jausmų transformacijos. Kiekvienas turi savo kūno mechanizmą, kaip tai sutvarkyti. Dar priklauso nuo emocijos kokybės, kaip kūnas pasirenka tai padaryti: ar tai ašaros, ar kaitimas, šalimas. Priklauso nuo kūno sistemos ir nuo emocijų skirtumų.

Ir dabar pečiai kyla į viršų, tempiasi. Atrodo, kad kūnas pakabintas už pečių ant medžio šakos. Galva vibruoja, spaudžia. Energija iš krūtinės kyla į viršų. Krūtinėje jau beveik, beveik nebesijaučia nieko.

Kai esi „ne savas“

Rytis: Anksčiau, prieš keletą metų, kai iškildavo sunkumas ar koks pyktis, eidavau ką nors aprėkti ar dar ką nors padaryti iš tos emocijos. O dabar einu atsisėsti arba atsigulti tyloje, ramybėje ir pažiūrėti į tai, kas iškilo. Aš tampu kasdien lengvesnis, viskas šviesėja. Rodos, dėl to, kad nebebėgu nuo savęs.

Žinau, kad tai, ką matai, nėra suvaidinta. Tai yra natūralus kūno procesas. Aš to nekontroliuoju, ir tai tiesiog, galima sakyti, daro mane savaime. Yra jėga, kuri dabar daro kūną, tvarko kūną. Ir pasidavimas jai, ir pasitikėjimas ja – absoliutus. Žinau, kad absoliučiai nieko nenutiks ir viskas, kas vyksta, tobula.

Krūtinėje nebesijaučia nieko – tuščia, laisva dabar. Pečiuose, kakle dar liko įtampa. Ir nebėra įtampos kakle, pečiuose. Dabar, atrodo, vyksta balansavimas per visą kūną. Nuo kojų iki galvos juda, atrodo, kaip vanduo teliūškuoja per visą kūną. Dabar vėl truputį jaučiasi lengva įtampa krūtinėje. Leidžiu viskam būti ir toliau. Nieko dėl to nedarau. Nuo šio video pradžios iki dabar aš absoliučiai nieko nedariau su kūnu, apart to, kad kalbu ir pasakoju, ką jaučiu.

Pradeda kilti vibracija, prasideda geras jausmas, vėl grįžta. Mūsų natūrali būsena visada yra geras jausmas. Tiesiog geras buvimas – lengvas, tuščias buvimas. Ir kai atsiranda kas nors kita, tai yra mūsų svoriai, nešami sunkumai, įtampos, senos žaizdos. Kai jos atsiranda, jos yra pasiruošusios iškilti. Ir kai mes susitvarkom su tuo taip, kaip dabar rodau, tada vėl grįžtam į savo lengvumą, į savo tikrą kokybę.

Ir yra posakis: „O, buvau lyg ne savas vakar arba kažkada.“ Tai kada mes esam ne savi? Mes esam ne savi tada, kai kažkas yra iškilę ir kai norim tai manifestuoti ant kažko ir padaryti kažką negatyvaus: aprėkti, apkaltinti, apšaukti, parašyti kažką, kokią žinutę. Kitą rytą, kai praeisi emocijas, tu, atrodo, gailiesi, nes iš tikrųjų viduje, širdyje, nenorėjai taip padaryti.

Kad tai, kas mums iškyla, netaptų destrukcija mūsų gyvenime, aš žmonėms per sesijas sakau, kad yra geresnis variantas: tu užmerki akis, užčiaupi burną ir eini į savo vidų pažiūrėti, kas ten vyksta. Kai matai akimis žmones, tu nori juos apkaltinti. Kai turi atvirą burną, tu nori kažką iš to pasakyti. O čia – visiškas stop. Viskas mano viduje. Mano jausmai yra mano jausmai. Išorė tik iškelia juos manyje. Ačiū išorei, ačiū visiems. Einu į savo vidų pažiūrėti, kur dar esu išsitepęs savo užpakalį.

Ir užmerkiu akis, užčiaupiu burną, susiieškau kūne, kur manyje yra sunku, kur spaudžia. Nukreipiu ten savo dėmesį, visą savo sąmonės dėmesį į tą vietą, į tą energiją. Gaunu ją už kojos. Sakau: „Labas, ateinu pas tave. Dabar stebėsiu tave, nepaleisiu iš akių ir niekur nuo tavęs nebėgsiu. Ir, kūne, dabar tu daryk su tuo, ką nori. Aš tau leidžiu ir aš palaikau ranką tau.“

Ir va taip viskas veikia. Taip užsikuria procesas, taip ateina Dievas, paguldo kūną ant operacijos stalo, ir taip mes paleidžiam, išleidžiam šitą seną orą iš savęs. Ir procesas baigiasi tada, kai visas kūnas jaučiasi tuščias, lengvas, lengvas kaip oras, kaip kosmosas, kai viduje nebėra jokių judesių, niekas nebespaudžia ir nebėra jokios įtampos.

Kai protas nori paskubinti

Rytis: Mano kūnas dabar visas tuščias, išskyrus tai, kad krūtinėje dar jaučiasi lengva įtampa. Ir aš dabar žiūriu į ją, jaučiu ją toliau, susikoncentravęs ties ja. Atėjo viena mintis: tikiuosi, viskas čia puikiai įsirašinėja, nes, rodos, labai daug išminties šitame video pasakyta ir parodyta. Tikiuosi, man pavyks tai jums įkelti. Vis dar jaučiasi lengva įtampa krūtinėje, ir aš absoliučiai nieko dėl to nedariau.

Atėjo mintis kažkaip tai paskubinti. Aš jos neimu ir duodu kūnui visą greitį nuspręsti. Ne mano rankose šito proceso greitis. Nenoriu to kontroliuoti, ir aš nežinau, kokiu greičiu tai turi nutikti. Būsiu tiek, kiek reikės, kol bus tuščia, kol nebebus jokio taško su įtampa, jokio sunkumo, į kurį reikėtų pažiūrėti viduje. Širdis pamažu atsileidžia, atsipalaiduoja raumenys. Įtampa mažėja, bet dar jaučiasi.

Jaučiuosi kietai, padaręs visa tai prieš kamerą, nes aš viduje dar neturiu daug patirties prieš kamerą ir dar būdavo visokių baimių ar kažkokių savęs vertinimų. Dabar jaučiuosi labai lengvai, žinodamas, kad visa tai įrašinėju. Ne tai, kad „o, pažiūrėkit į mane“, kaip anksčiau būdavo, bet „pažiūrėkit į mane ir padarykit tai patys su savimi“. Labai geras jausmas parodyti, kaip tai veikia. Ne iš ego – „ei, pažiūrėkit, koks aš gražus“ ar kažkas tokio, – bet iš vidaus, tiesiog pasidalinti savo patirtimi. Labai gera tai jausti.

Krūtinėje įtampa dar mažėja, bet dar jaučiasi. Dar liko trupinys. Tęsiu stebėjimą, tęsiu jausmą ir tęsiu nieko nedarymą, nesikišimą. Vėl pradeda atsirasti šypsena, nes vibracija kyla ir išleidžiama.

Jeigu bijai, kad tave medžioja tavo sunkūs jausmai, tu tapk medžiotoju. Viename filme girdėjau šitą posakį. Neleisk emocijoms tavęs medžioti – tu jas medžiok. Tapk medžiotoju. Puikiai veikia.

Dar jaučiasi rusenimas kaip žarijų. Iš šitos sunkios įtampos liko tik rusenančios žarijos, bet kairėje širdies pusėje dar jaučiasi truputis įtampos. Tėra vidinė laisvė, vidinė tuštuma, mano vidinė kokybė pradeda įtraukti tą likusią įtampą – kaip juodoji skylė, atrodo, suvalgyti, įsiurbti į save tai, kas iš jos liko. Dar liko 2 % įtampos iš 100. Vos vos rusena.

Dar jaučiasi trupinėlis, trupinėlis. Dar jaučiu šitoje vietoje. Neskubinu. Leidžiu tam vykti savo greičiu iki pat pat galo, kol nebelieka nieko. Jau beveik… Dar jaučiasi trupinėlis. Lieku su juo iki pat galo. Tik aš ir mano jausmas.

Atėjo mintis gal kaip nors tai paskubinti, nes video bus ilgas. Aš ja netikiu, neimu jos. Prioritetas – jausmui, ir lieku toliau iki pat galo išbūti su juo. Video baigsis tada, kai manyje nebeliks jokio jausmo, jokios emocijos, jokios įtampos.

Atėjo mintis kažkaip tai paskubinti. Neimu jos. Lieku su jausmu. Vis dar truputį, truputį tai jaučiasi. Noriu tai pagerbti iki pat galo.

Ateina mintis, kad video truks labai ilgai, kad tiek ilgai žiūrėti iki galo neištvers niekas. Tokios ateina mintys, ir jos irgi kyla iš to likusio jausmo. Nekreipiu į jas dėmesio, lieku su jausmu toliau.

Manyje iš seniau yra kažkoks noras įtikti žmonėms, įtikti jų protams, užimti juos, kad jiems būtų įdomu. Ir va dabar aš jaučiu, išgyvenu tą jausmą – norą įtikti kitiems, parduodant dėl to savo kokybę. Leidžiu sau tai jausti. Krūtinėje čia vis dar jaučiasi taškas, kuris juda, sukasi, ir iš jo gimsta šitas mažas teroras. Duodu tam erdvę. Ir toliau nieko dėl to nedarau.

Išbūti iki pat galo

Rytis: Lieku su kūno jausmu. Tai nėra apie mintis, tai nėra apie vizijas. Visada – likti su kūno jausmu, o kai dėmesys kažkur nukrypsta, grįžti atgal į kūną, vėl į tą kūne esančią sunkią, judančią energiją.

Ir kai mumyse yra sunkūs jausmai, yra be galo didelis noras dėl to kažką daryti. Kažką reikia daryti dabar, kuo greičiau. Ir bet koks darymas iš jausmo, iš sunkios emocijos niekur nenuveda. Jisai nuveda į kokio nors tipo destrukciją: ar į persivalgymą, ar į prisigėrimą, ar į kažką tokio destruktyvaus sau. Ir tai nėra labai išmintingas būdas. Išmintingesnis būdas galbūt būtų nebėgti nuo to ir nieko dėl to nedaryti. Tiesiog pabandyk mano variantą. Pažiūrėk, kas nutiks.

Vis dar jaučiasi įtampa kairėje krūtinės pusėje. Energija vėl truputį pasunkėjo, vibracija nusileido žemyn. Ir aš leidžiu sau į tai nerti. Dabar spaudžia galvą. Sunki teroro energija kyla iš krūtinės į viršų. Kūnas daro viską pats. Jis geriausiai žino, ką daryti.

Jeigu aš šiandien nieko nebūčiau, nereikėtų galvoti, kaip aš atrodau. Kad ir kaip kūnas dabar atrodo, jis atrodo taip, kaip turi atrodyti per procesą. Dabar laužia vieną kūno pusę: dešinį petį traukia žemyn, kairį – aukštyn. Visiškai pasiduodu, kaip tik galiu. Temperatūra šiek tiek kyla. Prakaitas muša šiek tiek. Noras kažkaip specialiai atrodyti, apsimesti.

Lieku su jausmu, leidžiu kūnui maksimaliai daryti tai, ką jis nori, atsiduodamas, pasiduodamas šitam procesui. Pirmą kartą darau tokį video, tai iškyla visokių sunkių jausmų dėl to.

Kūnas virpa, stuburas ištemptas. Prakaitas šiek tiek išpylęs pilvą, nugarą. Stebiu toliau, jaučiu toliau. Didėja vidinė laisvė. Bele kaip atrodyti, bele ką sakyti.

Laužia pečius žemyn, galvą žemyn. Tempiasi kūno vietos, dalys. Vibruoja rankos, delnai, pirštai. Stipriai teka per juos kraujas. Elektra.

Įtampos kūne nebėra jokios, jokio taško, kad galėčiau koncentruotis į sunkumą. Nebėra sunkumo. Dabar vyksta balansas, gydymas, energijos tiekimas, atlaisvėjimas, susikalibravimas. Procesas dar nesibaigia, dar vyksta. Balansas. Ir viskas eina į pabaigą.

Ir va taip mes dirbam su savimi namuose karantino metu. Gera vėl būti tuščiam. Nežinau, ką pasakyti pabaigai. Neturiu per daug ką pasakyti, bet pabandyk ir tu tai. Ir jeigu išbuvai iki galo, tu šaunuolis arba šaunuolė, ir ačiū tau iš visos širdies už tavo kantrybę.

Daugiau video

▶Tu, Žemė, kaip išeiti▶Ramybė nėra pasiekimas – štai ko visi ieško ne ten▶Jausmų sesija vienam – ką daryti, kai užgriūva sunkumas