Baimė: Kaip Ją Suprasti ir Įveikti

Ta širdies susitraukimo akimirka. Tas sustingimas. Tas „aš negaliu". Baimė yra universali – bet tai nereiškia, kad ji turi valdyti tavo gyvenimą. Šis gidas padės tau ją SUPRASTI ir pradėti gyventi LAISVIAU.

Baimė kaip emocija - moteris jaučia baimę ir pažeidžiamumą

Štai Tiesa Apie Baimę

Tu nesi silpnas/a dėl to, kad bijai.

Baimė yra PATI seniausia emocija – ji saugo žmoniją jau milijonus metų. Be jos mes nebūtume išgyvenę. Lokiai, liūtai, nuodingos gyvatės – baimė sakė „BĖK" ir mes bėgome. Ji yra giliai įrašyta tavo DNR.

Tik problema, kad ta pati sistema, kuri saugojo nuo lokių, dabar reaguoja į:

  • Viešą kalbėjimą – lyg nuo to priklausytų gyvybė
  • Atmetimą – lyg tai būtų mirties nuosprendis
  • Nesėkmę – lyg tai būtų negrįžtama katastrofa
  • Nežinomybę – lyg kontrolė būtų vienintelė išgyvenimo garantija
  • Kito žmogaus nuomonę – lyg nuo jos priklausytų tavo vertė

Tavo smegenys mato GRĖSMĘ ten, kur jos objektyviai nėra. Ir reaguoja TAIP PAT, kaip reaguotų į lokį. Širdis daužosi. Rankos dreba. Protas sustingsta. Nors tikro pavojaus – nėra.

Gera žinia, tu gali išmokti gyventi su baime – ne prieš ją, o ŠALIA jos. Ir tą gyvenimą, kurį nori gyventi – gali gyventi NET bijodamas/a.

📊 Ką Sako Mokslas Apie Baimę:

• Baimės reakcija įsijungia per 0.3 sekundės – dar prieš tau sąmoningai suvokiant

~12% žmonių patiria specifines fobijas per gyvenimą

75% visų mūsų baimių yra IŠMOKTOS – ne prigimtinės

• Ekspozicijos terapija turi iki 90% sėkmės gydant tam tikras fobijas

• Tik ~20% žmonių su fobijomis ieško pagalbos

„Drąsa – tai ne baimės nebuvimas. Tai ėjimas į priekį, KAI baisu. Patys drąsiausi žmonės, kuriuos pažįstu – bijo. Bet jie eina. Jie veikia. Jie kuria. Net kai kūnas sako: bėk."

— Rytis

Kas Yra Baimė Iš Tikrųjų? 🧠

Baimė yra apsaugos sistema. Ji skirta išsaugoti tavo gyvybę. Tai viena iš bazinių emocijų, kurias turi visi žmonės – ir daugelis gyvūnų.

Kai smegenys (tiksliau – amigdala, „baimės centras") aptinka potencialią grėsmę, per milisekundes įjungia „kovok arba bėk" (fight-or-flight) režimą. Visa tai įvyksta AUTOMATIŠKAI – be tavo sąmoningo sutikimo.

Štai kas nutinka tavo kūne per 0.3 sekundes:

  • Adrenalinas išsilieja – kūnas pasiruošęs veikti greitai ir galingai
  • Širdis ima daužytis – kraujas pumpuojamas į raumenis (pasiruošimui bėgti ar kovoti)
  • Kvėpavimas pagreitėja – daugiau deguonies raumenims
  • Vyzdžiai išsiplečia – geriau matyti „pavojų"
  • Virškinimas sustoja – energija nukreipiama „išgyvenimui"
  • Raumenys įsitempia – pasiruošimas veiksmui
  • Mąstymas „susiaurėja" – tik vienas tikslas: IŠGYVENTI

Svarbu suprasti: visa tai įvyksta PER 0.3 sekundes – dar PRIEŠ tau SUVOKIANT, kas vyksta.

Štai kodėl žodžiai: „nustok bijoti" NEVEIKIA. Tu negali nustoti bijoti to, kas vyksta automatiškai, nesąmoningai. Baimė nėra mąstymo reikalas – ji yra KŪNO ir NERVŲ SISTEMOS reakcija.

Ir todėl dirbti su baime reikia per KŪNĄ ir nervų sistemą – ne tik per loginį mąstymą.

ℹ️ Baimė vs. Nerimas: Koks Skirtumas?

Baimė yra reakcija į konkretų, aiškų pavojų – realų ar įsivaizduojamą. Ji turi OBJEKTĄ (bijau šuns, bijau viešo kalbėjimo).

Nerimas yra difuzinis, „plūduriuojantis" jausmas – „kažkas negerai", bet negalima tiksliai pasakyti kas. Jis neturi aiškaus objekto.

Baimė dažnai intensyvesnė, bet trumpesnė. Nerimas – mažiau intensyvus, bet ilgalaikis, nuolatinis.

Baimės įveikimas - moteris drąsiai žengia į priekį iš tamsos į šviesą

Drąsa prasideda nuo VIENO žingsnio į tai, kas baisu

Baimės Rūšys ir Fobijos 🔍

Ne visos baimės yra vienodos. Kai kurios yra prigimtinės (gimėme su jomis), kitos – išmoktos (įgijome per patirtis).

Instinktyvinės (prigimtinės) baimės:

Šios baimės yra „įrašytos" mūsų smegenyse nuo gimimo – jų nereikia mokytis:

  • Kritimo baimė – net kūdikiai ją turi (Vizualinio Skardžio eksperimentas)
  • Garsių, staigių garsų baimė – natūralus apsauginis refleksas
  • Mirties baimė – giliausia, pati bazinė visų baimių šaknis

Išmoktos (įgytos) baimės:

Šios baimės atsiranda per patirtis, stebėjimą arba mokymąsi:

  • Socialinės baimės – atmetimo, pažeminimo, nuteisimo, viešo kalbėjimo
  • Specifinės fobijos – vorų (arachnofobija), aukščio (akrofobija), skraidymo (aviofobija), uždarų erdvių (klaustrofobija), kraujo, adatų ir kt.
  • Traumų sukeltos baimės – situacijos, kurios primena skausmingą praeitį
  • Egzistencinės baimės – prasmės praradimo, vienatvės, laiko stokos, senatvės

„Paslėptos" baimės (mes jas MASKUOJAME):

Dažnai mes nesuvokiame, kad tam tikri mūsų elgesio modeliai yra baimės MASKUOTĖS:

  • Perfekcionizmas – maskuoja baimę suklysti, būti atmestam, nebūti pakankamai geram
  • Kontroliavimas – maskuoja baimę, kad kas nors pasisuks blogai, nesaugumo jausmą
  • Atidėliojimas (prokrastinacija) – maskuoja baimę nepakakti, nepavykti, būti įvertintam
  • Pyktis – dažnai maskuoja baimę būti pažeidžiamam, nesaugumą
  • Išdidumas/arogancija – maskuoja baimę būti nevertam, nepakankamam
  • Nuolatinis užimtumas – maskuoja baimę sustoti ir susidurti su savimi

Klausk savęs: „Kokia BAIMĖ slypi už mano elgesio? Ko aš iš tikrųjų bijau?"

Baimė Kūne: Kur Tu Ją Jauti? 💪

Baimė nėra tik „mintis" galvoje. Ji gyvena KŪNE. Ir pirmas žingsnis ją įveikti – ją TEN pajusti ir atpažinti.

Kur kūne dažniausiai jaučiame baimę:

  • Krūtinė – spaudimas, suspaudimas, „širdis į gerklę", širdies daužymasis
  • Pilvas – „drugeliai", pykinimas, maudimas, „gumulas"
  • Gerklė – gumulas, sunku nuryti, sausumas, balso virpėjimas
  • Rankos – drebėjimas, šaltos ir drėgnos delnas, tirpimas
  • Kojos – silpnumas, „vatinės kojos", noras bėgti
  • Raumenys – įsitempę (ypač pečiai, kaklas, žandikaulis, nugaros apačia)
  • Kvėpavimas – seklus, greitas, „oro trūksta", sunku įkvėpti
  • Veidas – išblyškimas arba raudonis, prakaitavimas

Štai praktika, kurią gali naudoti DABAR:

Kai pajunti baimę – užuot bandęs ją NUSTUMTI – sustok ir paklausk:

  • „KUR aš jaučiu šią baimę kūne? Kokioje vietoje?"
  • „Kaip ji atrodo? Kokia jos forma, dydis?"
  • „Jei ji turėtų spalvą – kokia ji būtų?"
  • „Ar ji juda, ar statiška? Pulsuoja, spaudžia, virpa?"

Kai PAŽĮSTI baimę – ji praranda dalį savo galios. Tai, kas nežinoma – baugina labiausiai. Kai įvardini, apibrėži, lokalizuoji – baimė nebėra visagalė.

Kodėl TU Bijai? 🎯

Kiekviena baimė turi ŠAKNIS. Suprasdami, iš kur ji kyla, galime su ja dirbti efektyviau.

  • Vaikystės patirtys
    Dauguma mūsų baimių susiformavo vaikystėje. Jei buvai pažemintas viešai – smegenys užkodavo: „viešas pasirodymas = pavojus". Jei tėvai buvo kritikuojantys – smegenys užkodavo: „klysti = netekti meilės". Šios asociacijos gyvena nesąmoningai ir aktyvuojasi automatiškai.
  • Traumos
    Stiprūs neigiami išgyvenimai palieka pėdsakus nervų sistemoje. Jei yra patirta trauma – smegenys „užrakina" tą situaciją kaip pavojingą. Ir kaskart, kai kažkas primena tą situaciją – įsijungia baimės reakcija.
  • Išmoktas elgesys (stebėjimas)
    Vaikai perima tėvų baimes. Jei tavo mama bijojo vorų – tikėtina, kad ir tu bijosi. Ne todėl, kad vorai pavojingi – o todėl, kad IŠMOKAI, kad jų reikia bijoti.
  • Blogi prisiminimai (vienkartiniai įvykiai)
    Kartais pakanka vieno blogo patyrimo – šuns įkandimo, panikos atakos lėktuve, pažeminimo prezentacijoje – ir baimė „užsifiksuoja" visam gyvenimui.
  • Genetika/temperamentas
    Kai kurie žmonės gimsta su jautresne nervų sistema. Jų amigdala (baimės centras) reaguoja stipriau į potencialius pavojus. Tai nereiškia, kad negalima keisti – tik kad reikia daugiau dėmesio.
  • Kultūra ir media
    Žiniasklaida dažnai „parduoda" baimę – nes baimė „parduodama". Nuolatinis negatyvių žinių srautas sukuria nuolatinę grėsmės būseną – net kai tau asmeniškai niekas negresia.

Klausk savęs: „Kada ši baimė atsirado? Kas tada nutiko? Ką aš tada patyriau?"

„Baimė dažnai yra sargybinis, kuris saugo seną žaizdą. Ji sako: ,,Neik ten – bus skaudu". Bet ta žaizda jau seniai užgijo. O sargybinis vis dar stovi. Laikas jam pasakyti: ,,Ačiū, bet aš jau saugus/i".

— Violeta

Vidinis saugumas - moteris jaučia ramybę ir saugumą su ranka ant širdies

Tikras saugumas – ne aplinkybėse. Jis TAVYJE.

Noriu Išmokti Būti Su Baime 🦁

Akademijoje mokome praktiškai dirbti su emocijomis

7 Būdai Įveikti Baimę 🛠️

Baimės negalima „išjungti" kaip šviesos jungiklį. Bet gali išmokti JĄ VALDYTI. Štai 7 praktiniai būdai:

1️⃣ SUSTOK ir KVĖPUOK

Ką daryti: Kai baimė užgriūva – PIRMAS dalykas: lėtas, gilus kvėpavimas.
Įkvėpk per nosį 4 sek → Laikyk 4 sek → Iškvėpk per burną 6-8 sek

Kodėl veikia: Ilgas iškvėpimas aktyvuoja parasimpatinę nervų sistemą (ramybės režimą). Tu tiesiogiai siunti signalą kūnui: „Pavojaus nėra. Galiu atsipalaiduoti".

2️⃣ ĮVARDINK Baimę

Ką daryti: Pasakyk GARSIAI: „Tai baimė. Aš dabar jaučiu baimę". Galima dar tiksliau: „Aš jaučiu baimę būti atmestam. Aš bijau nesėkmės".

Kodėl veikia: Tyrimai (UCLA) rodo: kai įvardiname emociją, sumažėja amigdalos (baimės centro) aktyvumas. Tai vadinama „affect labeling" – žodžiai ramina smegenis.

3️⃣ PAJUSK Ją Kūne

Ką daryti: Užuot bėgęs nuo jausmo – eik į jį. Kur kūne jį jauti? Kokia jo forma? Spalva? Ar jis juda? Stebėk – be teisimo, be bandymo pakeisti.

Kodėl veikia: Tai, kas stebima – transformuojasi. Kai nebesipriešini jausmui, o tiesiog jį stebi – jis netenka galios. Baimė „maitinasi" pasipriešinimu.

4️⃣ Klausk: „Ar Tai TIKRA Grėsmė?"

Ką daryti: Sustok ir paklausk savęs:
• „Ar tai grėsmė mano GYVYBEI?"
• „Kas iš tikrųjų nutiks blogiausiu atveju?"
• „Ar tai tikrai pavojinga – ar tiesiog nepatogu?"

Kodėl veikia: 90% baimių yra dėl dalykų, kurie NEĮVYKS arba nėra tikro pavojus gyvybei. Kai atskiriate tikrą pavojų nuo diskomforto – baimė mažėja.

5️⃣ MAŽAIS Žingsneliais (Ekspozicija)

Ką daryti: Eksponuok save baimei PALAIPSNIUI, kontroliuojamoje aplinkoje.
Jei bijai viešo kalbėjimo: pradėk nuo kalbėjimo prieš veidrodį → paskui vienam draugui → tada mažai grupei → ir t.t.

Kodėl veikia: Tai vadinama „ekspozicijos terapija" – vienas efektyviausių būdų įveikti fobijas. Kiekvienas mažas sąlytis su baime perprogramuoja smegenis: „Žiūrėk, nieko blogo nenutiko".

6️⃣ „Blogiausio Scenarijaus" Metodas

Ką daryti: Paklausk savęs (ir ATSAKYK raštu):
• „Kas BLOGIAUSIA gali nutikti?"
• „Ar aš tai išgyvenčiau?"
• „Ką daryčiau, jei tai nutiktų?"
• „Ar yra žmonių, kurie tai išgyveno?"

Kodėl veikia: Dažnai supranti: net blogiausiu atveju – tu susitvarkysi. Tai nebūtų pabaiga. Baimė mėgsta neapibrėžtumą – kai ją „apibrėži", ji mažėja.

7️⃣ VEIK – NEPAISANT Baimės

Ką daryti: Nelauk, kol baimė praeis. Ji gali nepraeiti. Bet gali VEIKTI net bijodamas/a. Padaryk bent mažiausią žingsnį link to, ko bijai.

Kodėl veikia: Kiekvienas veiksmas NEPAISANT baimės – tai drąsos aktas. Ir kiekvienas toks aktas SILPNINA tos baimės galią. Tu įrodyk pats/i sau: „Galiu. Net kai baisu".

ATMINK: Tikslas ne SUNAIKINTI baimę. Tikslas – gyventi LAISVAI, net kai ji šalia.

Baimės apdorojimas rašant - moteris rašo apie savo baimes dienoraštyje

Rašymas apie baimes – būdas „ištraukti" jas iš šešėlio į šviesą

Baimė ir Drąsa 🦁

Štai didžiausia tiesa apie drąsą:

Drąsa nėra baimės NEBUVIMAS. Drąsa yra VEIKSMAS, kai baisu.

Patys drąsiausi žmonės istorijoje – BIJOJO. Bet jie ėjo. Jie veikė. Jie kūrė NEPAISANT baimės. Jie nebuvo „bebaimiai" – jie buvo tie, kurie NEPAISĖ baimės.

Jei lauksi, kol nebebijosi – lauksi visą gyvenimą.

Pagalvok:

Kiekviena svajonė, kurios nesiekei – slypi už baimės sienos.

Kiekvienas pokalbis, kurio neturėjai – slypi už baimės sienos.

Kiekvienas „taip", kurį pasakei, kai norėjai pasakyti „ne" – buvo iš baimės.

Kiekvienas „ne", kurį pasakei, kai norėjai pasakyti „taip" – irgi buvo iš baimės.

Kiekvienas santykis, kurio neišgyvenai pilnai – buvo apribotas baimės.

Ar tu leisi baimei rašyti tavo gyvenimo istoriją?

Ar PATS/I rašysi – net jei ranka dreba?

Kitoje baimės pusėje – viskas, ko tu nori. Santykiai. Kūryba. Sėkmė. Pilnatvė. Ramybė. Visa tai slypi už VIENO žingsnio – žingsnio, kurį padarai bijodamas/a.

„Aš (Violeta) visą gyvenimą bijojau būti MATOMA. Slėpiausi. Tylėjau. Vengiau kamerų, scenų, pokalbių. Ir tai kainavo man viską – santykius, karjerą, save. Kai pagaliau pradėjau kalbėti – NEPAISANT baimės – gyvenimas pasikeitė. Dabar bijau VIS DAR. Bet kalbu vis tiek. Ir kaskart baimė mažėja. Ne todėl, kad praeina – o todėl, kad AŠ stiprėju."

— Violeta

Laisvė po baimės įveikimo - moteris jaučia džiaugsmą ir pasitikėjimą savimi

Kitoje baimės pusėje – laisvė, kurios taip ilgai ieškojai

Prisijungti Prie Akademijos ✨

Saugi erdvė ištirti savo baimes – kartu su kitais

Ko Mes Mokome Akademijoje

Akademijoje mes padedame žmonėms susipažinti su savo baimėmis – ir išmokti gyventi LAISVAI, net kai jos šalia.

  • Saugi erdvė jaustis – čia galima bijoti, ir tai normalu. Niekas neteisia.
  • Praktiniai įrankiai – ne tik teorija, bet kasdien naudojami metodai baimei valdyti.
  • Grupinės sesijos – baimė mėgsta izoliaciją. Kartu su kitais – ji mažėja.
  • Baimės šaknų tyrinėjimas – suprask, iš kur tavo baimė kyla, ir dirbk su priežastimi.
  • Drąsos praktikavimas – mažais žingsneliais, palaikančioje aplinkoje.

D.U.K. – Dažnai Užduodami Klausimai ❓

Kuo skiriasi baimė nuo nerimo?

BAIMĖ yra reakcija į konkretų, aiškų pavojų – pvz., šuo, kuris puls, viešas kalbėjimas. Ji turi OBJEKTĄ. NERIMAS yra difuzinis jausmas – „kažkas negerai", bet negalima tiksliai pasakyti kas. Baimė dažnai intensyvesnė, bet trumpesnė; nerimas – mažiau intensyvus, bet ilgalaikis.

Kodėl aš bijau to, kas nepavojinga?

Smegenys negali atskirti tikros grėsmės nuo įsivaizduojamos. Jei vaikystėje patyrei emocinį skausmą tam tikroje situacijoje, smegenys užkodavo: „tai pavojinga". Tai vadinama „išmokta baimė" – ir tai galima „išmokti" iš naujo per ekspozicijos terapiją ir sąmoningą darbą su nervų sistema.

Kaip žinoti, ar mano baimė normali ar sutrikimas?

NORMALI baimė: proporcinga situacijai, praeina kai praeina situacija, saugo nuo realaus pavojaus. SUTRIKIMAS (fobija): neproporcinga, neleidžia normaliai gyventi, verčia vengti įprastų situacijų, sukelia stiprius fizinius simptomus. Jei baimė VALDO tavo gyvenimą ir neleidžia daryti kasdienių dalykų – verta kreiptis į specialistą.

Ar galima visiškai įveikti baimę?

Išmoktas baimes (fobijas) galima labai sėkmingai gydyti – ekspozicijos terapija turi iki 90% sėkmės tam tikroms fobijoms. Tačiau bazinė baimė kaip emocija niekur nedings – ji yra apsaugos sistema, skirta mus saugoti. Tikslas ne „nebijoti", o GEBĖTI veikti NEPAISANT baimės. Tai ir yra drąsa.

Kodėl kai kurie žmonės bijo mažiau?

Tai priklauso nuo genetikos (aktyvesnė/mažiau aktyvi amigdala), patirčių (saugi vaikystė formuoja mažiau „jautrią" nervų sistemą), įgūdžių (jie galbūt išmoko valdyti baimę) ir perspektyvos (tai jiems atrodo mažiau grėsminga). Nėra „bebaimių" žmonių – yra tie, kurie išmoko gyventi su baime.

Kaip padėti vaikui įveikti baimę?

1) Neignoruok – „čia nieko baisaus" nemažina baimės; 2) Pripažink – „matau, kad tau baisu, tai normalu"; 3) Nebausk – neversk staigiai susidurti su baime (tai traumuoja); 4) Mokyk palaipsniui – mažais žingsneliais; 5) Rodyk pavyzdį – kaip TU susitvarkai su savo baimėmis. Vaiko baimės yra natūralios ir svarbios.

Kas yra ekspozicijos terapija ir ar ji veikia?

Ekspozicijos terapija – tai palaipsnis, kontroliuojamas sąlytis su baimės objektu. Pradedama nuo mažiausiai baisaus (pvz., žiūrėti nuotraukas vorų) ir lėtai einama prie vis intensyvesnio sąlyčio (pvz., būti šalia tikro voro). Tyrimai rodo, kad tai vienas efektyviausių būdų gydyti fobijas – iki 90% sėkmės tam tikroms fobijoms.

Tavo Laisvė Laukia

Kitoje baimės pusėje – viskas, ko tu nori.

Santykiai. Kūryba. Sėkmė. Pilnatvė. Ramybė. Gyvenimas, kurį nori gyventi.

Visa tai slypi už VIENO žingsnio – žingsnio, kurį padarai bijodamas/a.

Akademijoje mes einame kartu. Mokomės jaustis. Mokomės judėti link baimės – ne nuo jos. Ir kaskart tampame vis laisvesni.

Pradėti Kelią Į Laisvę – 33€/mėn

🛡️ 100% Pinigų Grąžinimo Garantija – 7 Dienos

Su tikėjimu tavo drąsa,

Rytis ir Violeta ❤️

Pasidalink su Facebook draugais

Kurį pasaulį maitini – vidinių jausmų pasaulį, savo širdies ir Dievo vedimą ar minčių, programų, argumentų ir baimių pasaulį? Kurį laistai savo laistytuvu per dieną daugiau? Pažiūrėk, kaip kūnas jaučiasi, kai pagalvoji apie Dievo balsą ir jo vedimą, nerūpestingumą, neatsakomybę, nekontroliavimą, visišką paleidimą, ir kaip kūnas jaučiasi, kai tu saugaisi, bijai, suspaudi save, neleidi sau, bėgi, slepiesi, jauti kaltę. Kaip manai, kokioje energijoje kūnas labiau klesti, išlieka jaunas, gyvas, sveikas ir stiprus? Ar Dievo ir širdies balso sekime, ar baimės ir kaltės programų palaikyme?

Visiškai nesvarbu, koks tavo gyvenimas buvo iki šios akimirkos, nesvarbu, ką pridarei ir ko nepridarei – mes visi visko pridarėm ir nepridarėm – šita akimirka yra naujas lapas, nauja reinkarnacija, naujas Dievo pasaulis. Ir šią akimirką tu gali pasirinkti savo širdimi kryptį – į baimę, kaltę, trūkumą ir užspaudimą arba į Dievą, į vidų, į laisvę ir savo karališkumą. Kai tai skaitai, gali kilti minčių: ,,Skamba gražiai, bet kaip tai padaryti, tai ne man, nežinau, kaip iš to išeiti, visą gyvenimą buvo taip”. Tai tik baimės, kaltės ir proto mintys, netikėk jomis, nebelaistyk jų. Palik jas, tegul jos ateina, bet, kai jos ateina, pažymėk jas, kaip paukštukus žiedeliu pažymi prižiūrėtojai, kad, jeigu jie išskrenda ir juos pagauna vėl, atpažintų, kuris yra kuris, ir taip apie juos renka informaciją. Lygiai taip pažymėk visas savo mintis naudojant savo dėmesį ir stebėjimą – pažiūrėk į mintį, pagauk ją savo žvilgsniu, uždėk ant jos žymę, kad “aš jau pamačiau tave, tu jau pamatyta, pažymėta”, ir paleisk. Leisk jai eiti, nebesaugok jos. Daugiau nieko neturi daryti. Tu ją pažymi, uždedi ant kojos žiedelį ir, kai ji išeina, tu ją paleidi. Nebėk paskui ieškoti jos, nes gali ją sekti savo kompiuteryje – tavo duomenų bazėje ji jau įrašyta. Taip pastebėk visas savo mintis, kurios sukuria bet kokį limitą. Pažymėk jas ir paleisk. Stebėjimas yra tam, kad pažymėtum. Neturi su jomis kovoti, neturi maištauti prieš jas. Tu esi tiesiog prižiūrėtojas, kuris pastebi ir pažymi viską, ko nebenori daugiau patirti gyvenime, ir paleisk tai.

Jeigu jauti dar bet kokią savo kontrolę, bet kokį laikymą, atpalaiduok jį, tegu ištirpsta. Ar jauti meilę savo kūnui? Ar gali pasakyti savo kūnui “Aš myliu tave”? Pajausk, kokį jausmą sukelia šis klausimas. Gali pasakyti savo kūnui: “Aš myliu tave, tu nuostabus” ir pajausk, kas vyksta kūne. Leisk visoms visoms energijoms eiti, kilti, plėstis, spausti, judėti, būti. Dabar esi indas, per kurį važiuoja traukiniai – skirtingos energijos, skirtingos vibracijos. Nesvarbu, ar jauti daug jų ar mažai, bet leisk viskam vykti, kad ir kas vyksta šią akimirką ir visiškai nesikišti į tai, atiduoti tai į Dievo rankas, palikti savo kūną, palikti visą šį pasaulį, išeiti atostogų.

Jeigu ateina kokios nors mintys, visiškai nieko nedaryk dėl to. Tu esi erdvė, į kurią mintys ateina ir išeina, kurioje viskas vyksta, pasirodo ir dingsta. Visiškai nieko neturi daryti. Pasitikėk, leisk akimirkos energijai tave nešti ir atnešti visa, ko reikia. Jeigu akimirka atneša mintis ir aktyvų protą, vadinasi – tai pats tobuliausias dalykas, kuris gali dabar nutikti, būk atviras(-a) viskam, visoms mintims ir protui, tegu vyksta, tegu ateina – duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką. Duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką.

Jei jauti, kad kažką dar saugai, priešiniesi ir blokuoji, pabandyk tai atpalaiduoti ir visiškai nebedėti jokių pastangų. Kaip vėjo plaikstomas maišiukas juda ore iš kairės į dešinę, aukštyn, žemyn, taip ir tu leisk energijoms ir vibracijoms tave mėtyti į visas puses: aukštyn, žemyn, į protą, iš proto, į jausmus, iš jausmų, į stebėjimą, iš stebėjimo. Leisk viskam viskam vykti, duok viskam laisvę, tegu kyla, tegu juda, tegu teka ir tirpsta. Absoliučiai nieko nedaryk, nesistenk būti stebėjime, net nestebėk. Neleisk savo protui nieko pačiupti – jokios praktikos, jokio metodo, jokio veiksmo, nieko nereikia. Jeigu ateina mintis ,,Kaip nieko nedaryti, tai ką man daryt, kad nieko nedaryt?” – eina šikt jinai, nieko nedaryk dėl tos minties, pamiršk net stebėjimą. Kas lieka?

Tik tu su savim dabar. Tai ir yra gyvenimas – tu dabar. Visa kita netikra, visa kita eina šikt. Tik Tu ir Dabar.

Iš pradžių klausiau, ar gali pasakyti, kad myli savo kūną, dabar noriu pratęsti ir paklausti – ar gali pasakyti: ,,Aš myliu šį pasaulį, aš myliu Žemės planetą”? Ar gali pasakyti, koks tavo santykis su šiuo pasauliu, su Žeme – ar gera čia būti, ar nekenti čia būti? Pajausk vidumi – ar nori apkabinti Žemę, ar nori pasiimti kūjį ir sudaužyti viską, išsilaisvinti iš šios planetos ir visos kančios, kurią čia patyrei. Jei renkiesi kūji, leisk sau patirti šią energiją, kaip tu daužai viską, kad tu nekenti, kad pyksti, kad tave užkniso. O jeigu myli, pajausk, ar neapgaudinėji savęs ir ar po ta meile nėra paslėptos agresijos ir nekentimo. Būk nuoširdus(-i) sau, kai klausi šitų klausimų.

Kad ir ką jauti dabar – nesipriešink, leisk viskam būti. Ir nieko daugiau nedaryk. Noriu, kad pajaustum savo visą kūną periferiškai, viską kartu nuo galvos iki kojų, pajaustum, kokia dabar yra jo energija, jo vibracija, jo energijos kokybė. Tiesiog pajausk. Pajausk, ar dar yra kokių nors jausmų, emocijų, energijų kūne – galvoj, krūtinėj, pilve, saulės rezginy ar dar kur nors. Jeigu yra, susikoncentruok į bet kurį energijos kamuolį ir pabūk su juo, skirk jam savo dėmesio, energijos, bet nekeisk jo. Pabūk su juo kartu. Stebėk visą savo kūną periferiškai, kas vysta, kaip jis pulsuoja, gal energija teka, gal elektra jaučiasi, stebėk ir jausk, kas kūne vyksta būtent dabar.

Jeigu patiko nieko nedaryti, būti, jausti, stebėti, žinok, kad ši kokybė gali būti su tavimi visą tavo likusią dieną. Paprašyk to dvasios, Dievo. Sakyk: ,,Aš noriu jaustis taip visą dieną”. Turėk tokią intenciją, ir tai išsipildys. Prašyk, ir bus padaryta.

Noriu labai padėkoti tau, kad skaitei šį laišką, kad renkiesi šią erdvę, o ne milijoną kitų dalykų pasauly šią akimirką.

Gera įtraukti tave į mūsų jautrią šeimą, į mūsų ratą, į mūsų energiją, kur jaučiame savo jausmus ir nebijome pažiūrėti į save. Gera širdy stebėti, kaip visi aplinkui plečiasi, kyla, bunda. Ir tegu viskas, kas sunku, ištirpsta kaip sniegas pavasario saulėj. Su meile. Rytutis 😛

Which world are you feeding — the world of inner feelings, your heart, and God’s guidance, or the world of thoughts, programs, arguments, and fears? Which one do you water more each day with your “watering can”? Notice how your body feels when you think about God’s voice and guidance — about being carefree, uninhibited, at ease, completely surrendered — and compare that to how your body feels when you’re guarding yourself, afraid, tense, holding back, running, hiding, feeling guilty. Which energy do you think helps your body thrive, stay young, alive, healthy, and strong? Is it following God’s and your heart’s voice, or sustaining the programs of fear and guilt?

It doesn’t matter what your life has been like up to this moment; it doesn’t matter what you have done or haven’t done — we’ve all done things and left things undone. This very moment is a fresh start, a new incarnation, a new world of God. Right now, you can choose with your heart where to go — toward fear, guilt, lack, and suppression, or toward God, inward, toward freedom and your own sovereignty. As you read this, you may have thoughts like, “That sounds nice, but how do I do it? It’s not for me, I don’t know how to get out of this, it’s been like this my whole life.” But these are just thoughts — fear, guilt, and the mind talking. Don’t believe them, don’t keep watering them. Let them come, let them be, but when they appear, tag them, just like researchers ring birds so they can identify each one if it flies away and is caught again. In the same way, tag all your thoughts by using your attention and observation: look at the thought, catch it with your gaze, label it — “I see you, I’ve noticed you” — then let it go. Let it pass; don’t hold on to it. You have nothing else to do. You mark it, you “ring its leg,” and when it leaves, you release it. Don’t run after it, don’t chase it, because you can trace it in your “computer” — it’s already in your database. That’s how you notice every thought that creates any kind of limitation. Acknowledge it, then let it go. Observation is only there so you can tag it. You don’t have to fight or rebel against it. You are simply the caretaker who notices and tags everything you no longer wish to experience in life, and then lets it go.

If you still feel any form of control or holding on, soften it; allow it to dissolve. Do you feel love for your body? Can you say to your body, “I love you”? Notice what feeling arises. Try saying to your body: “I love you, you are wonderful,” and feel what happens inside you. Allow every kind of energy to come, rise, expand, press, move, and simply exist. Right now, you are a vessel through which trains run — different energies, different vibrations. It doesn’t matter whether you feel a lot or only a little; let everything happen, whatever is occurring at this moment, and don’t interfere at all — surrender it to God, leave your body, leave this whole world, let go completely, go on vacation.

If any thoughts appear, do absolutely nothing about them. You are the space into which thoughts come and go, where everything unfolds, appears, and disappears. You don’t have to do anything. Trust, and allow the energy of the moment to carry you and bring whatever you need. If this moment brings thoughts and an active mind, then that is the most perfect thing that could happen. Embrace it. Be open to everything — all thoughts, the mind — let it happen, let it come. Give total freedom to everything that is happening in this moment.

If you notice you’re still protecting something, resisting, or blocking, try to let it loosen completely and stop making any effort. Like a little bag fluttering in the wind from left to right, up and down, let the energies and vibrations toss you in every direction: up, down, into your mind, out of your mind, into feelings, out of feelings, into observing, out of observing. Give freedom to everything — let it rise, let it move, let it flow and dissolve. Do absolutely nothing. Don’t even try to observe; don’t observe. Don’t let your mind latch onto anything — no practice, no method, no action, no nothing. If a thought arises, “How do I do nothing? What should I do to do nothing?” — to hell with that thought. Do nothing about it. Forget even the observing. What remains?

It’s just you with yourself now. That is life — you, now. Everything else is unreal; let the rest go. Only You and Now remain.

Earlier, I asked if you could say that you love your body; now I want to continue and ask: can you say, “I love this world, I love Planet Earth”? Can you describe your relationship with this world, with the Earth — do you enjoy being here, or do you hate it? Tune in and ask yourself honestly — do you want to hug the Earth, or do you want to grab a hammer and smash everything, freeing yourself from this planet and all the suffering you’ve experienced here? If you choose the hammer, allow yourself to feel that energy fully — smashing everything because you hate it, you’re angry, you’re fed up. And if you love it, feel whether you are deceiving yourself, and whether beneath that love there might be hidden aggression or resentment. Be raw and truthful with yourself.

Whatever you feel at this moment — don’t resist it; let it be. Nothing more. I’d like you to feel your whole body peripherally, from head to toe, notice its energy right now, its vibration, its energetic quality. Just sense it. Notice whether there are any feelings, emotions, or energies in your head, chest, stomach, solar plexus, or anywhere else. If there are, focus on any “ball” of energy and stay with it; give it your attention and energy, but do not change it. Just be with it. Observe your entire body peripherally — notice what’s happening, how it pulses, if the energy is flowing, if you sense electricity. Observe and feel what’s happening in your body right now, in this very moment.

If you enjoyed doing nothing — being, feeling, observing — know that this quality doesn’t have to fade; it can stay with you for the rest of your day. Ask the spirit, God, for it. Say, “I want to feel this way all day.” Have that intention, and it will come true. Ask, and it shall be given.

I want to thank you so much for reading this letter, for choosing this space instead of the million other possibilities the world offers right now.

It feels good to welcome you into our sensitive family, our circle, our energy, where we allow ourselves to feel and aren’t afraid to look within. It warms my heart to see how everyone around is expanding, rising, awakening. May everything heavy dissolve like snow under the spring sun.
With love,
Rytis 😛