Video · 2024 m. · 27 min. · Rytis ir Violeta

Joks žmogus ar emocija negali paveikti tavęs, jeigu supranti tai

Aukos vaidmuo prasideda nuo minties, kad kitas žmogus atsakingas už tai, ką jauti. Kai kas nors tave įžeidžia, aprėkia ar sunervina, pirmas noras – apkaltinti tą, kuris iškėlė sunkų jausmą. Šiame video Rytis kalba apie tai, kodėl tada atiduodi savo jėgą ir jautiesi auka, nors iš tikrųjų joks žmogus ar emocija negali tavęs paveikti, jeigu supranti jausmus ir save.

Išgirsi, ką daryti vietoj kaltinimo: eiti į kūną, stebėti, kur spaudžia, ir pabūti su jausmu, netikint mintimis. Tada pykčio banga pakyla iki piko ir pati nusileidžia. Rytis kalba ir apie kaltę bei atleidimą – kodėl iš tikrųjų neturi ko sau atleisti – ir apie tai, kad esi lyg tuščias kambarys, kuriame viskas vyksta, bet niekas jo nepaliečia: jokia vandenyno banga negali paskandinti vandenyno.

Ryčio ir Violetos Akademija

Jautiesi auka, kai kas nors tave įskaudina?

Akademijoje 6 vakarus per mėnesį gyvai išjauti jausmus, kuriuos iškelia kiti žmonės, – kad banga pereitų per kūną ir liktų ramybė.

Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.

Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija

Klausyk arba skaityk

Žemiau – video tekstas.

Kūnas gyvena be tavo kontrolės

Rytis: Labas visiems mano draugams. Gera sveikintis su tavimi, kad ir kur esi pasaulyje, kad ir kada klausai – ryte ar vakare, ar dieną – šio įrašo. Gera sveikintis su tavimi ir pasidalinti savo energija. Ir ačiū, kad skiri laiką paklausyti Ryčio, o ne žiūri „Santa Barbarą“ ar „Be namų negerai“, ar skaitai kokį nors laikraštį. Ačiū tau.

Tai pradėdamas šitą įrašą, aš norėčiau pabūti su tavimi porą minučių tyloje ir tiesiog susijungti su savo kūnu, su tavimi. Ir jeigu gali, užmerk dabar akis ir sustok – kad ir ką veiki, sustok. Ir pabandyk nejudinti kūno, kai klausysi manęs šitą porą minučių. Tai visiškai nejudėk ir užmerk akis. Valgiau ką tik vynuogių – biškį stringa gerklė dar.

Tai esam užsimerkę dabar. Galim kartu giliai, giliai įkvėpti ir iškvėpti. Ir dar vieną kartą giliai, giliai įkvėpti ir iškvėpti. Labai smagu iškvepiant yra pridėti šiek tiek garso, kad nebūtų tai tyloje viskas, o kad įnešti gyvybės į tai. Tai dar kartą iškvėpk kartu su manimi, bet leisk sau atsidusti, leisk sau išpūsti tą orą su garsu šiek tiek. Įkvepiam giliai ir iškvepiam.

Ir dabar pajausk, ką jauti šitame nuostabiame momente, kur šoka gyvenimas, kur viskas vyksta, kur plaka tavo širdis ir kraujas bėga per tavo venas be jokios tavo kontrolės ir be jokio tavo įsikišimo. Tavo širdis plaka, ir tavo kūne vyksta daug daug gražių dalykų, procesų, cheminių reakcijų, operacijų. Tu dabar tiesiog esi, ir visa tai vyksta be tavo įsikišimo, be tavo kontrolės.

Ir kaip nuostabu yra, kad mums nereikia rūpintis, kai įsipjauni pirštą, kaip užgydyti žaizdą piršte, kokius siųsti atomus, neuronus ar chemikalus, ar kad ir ką kūnas daro, kad tai išgydytų. Gal daktarai geriau žino, aš nežinau, bet aš džiaugiuosi tuo, kad man nereikia to kontroliuoti. Ir aš nekontroliuoju kūno virškinimo, aš nekontroliuoju žaizdų gijimo. Aš galiu padėti kūnui, duodamas erdvę ar vaisių valgydamas, kad jis turėtų kuo daugiau energijos tam, bet patį procesą jisai daro.

Ir su mūsų emocijomis, ir jausmais – tai, ko dauguma žmonių nesupranta dar ir apie ką nekalba visuomenė. Nuo mažens mūsų niekas nemokė jausti, niekas nemokė, ką daryti, kai iškyla pyktis arba liūdesys, arba visa tai, ko nenorim jausti, ane? Niekas mūsų nemokė, kas tai yra ir ką daryti su tuo. Ir užaugę mes tiesiog bijom tų jausmų, nenorim į juos žiūrėti, nes jie yra mums nepažįstami ir baisūs. Baisūs, pavadinkim.

Atrodo, kad jie yra didesni už mus, bet mes niekada nebuvom pažiūrėję į juos su šviesa, su savo vidiniu žvilgsniu, su savo stebėjimu – pažiūrėti: kas iš tikrųjų vyksta, kai iškyla pyktis? Kas iš tikrųjų vyksta, kai aprėkia tave žmona ar vyras ir tu reaguoji? Kas iš tikrųjų vyksta, kai pamatai savo draugą ar draugę, šokančią su kitu vyru intymiai, ane? Kas nutinka tavo kūnui ir kas vyksta?

Tu niekada nesi auka

Rytis: Ir pirminė reakcija yra noras apkaltinti tą žmogų, kuris iškėlė mums šituos jausmus. Be to, noriu aš tau pasakyti dar, kad, jeigu nori, gali likti užsimerkęs, kai kalbu. Jeigu nori, gali atsimerkti. Up to you – tu pasirink. Bet aš tiesiog kalbu toliau, nes čia, manau, užtruks ilgiau negu 2 minutes.

Tai pirma reakcija yra apkaltinti tą žmogų, kuris iškelia mums mūsų sunkų jausmą. Tai yra pirmas dalykas, ką mums protas ir įprotis sukuria. Jeigu žmogus gatvėje arba salėje, arba tavo šeimoje supykdo tave, įžeidžia tave arba sunervina tave, tu iškart nuteiki ir suprojektuoji savo viduje, sukuri, kad jisai yra kaltas dėl to – kad jisai yra atsakingas už tavo jausmą.

Jeigu tai būtų tiesa – ačiū, kad nėra, – bet jeigu tai būtų tiesa, tu būtum bejėgis prieš šitą pasaulį ir prieš žmones, ir kiti žmonės galėtų paveikti tave. Bet gera žinia yra ta, kad niekas neturi tokios jėgos, kad galėtų tave paveikti šitame pasaulyje. Niekas absoliučiai negali tavęs paveikti išorėje, kai supranti jausmus ir save.

Sakant tai, kai tu galvoji, kad kitas žmogus yra atsakingas už tai, kaip tu jautiesi, ir už tai, kas iškilo tavyje, tu atiduodi jam savo jėgą, išaukštini jį pasąmonėje ir pats jautiesi mažas, bejėgis ir auka, pavadinkim. Ir tai yra visiška netiesa. Tai neįmanoma. Tu niekada nesi auka, ir kitas žmogus neturi jokios jėgos prieš tave – pavadinkim, nuskriausti tave arba įžeisti tavęs, arba įskaudinti tavęs, arba sužeisti, paliesti sunkiai tavęs. Niekas pasaulyje šitame, visatoje neturi tokios jėgos. Tai yra tik sukurta mūsų protų.

Šita reakcija, pavadinkim, jinai yra išmokta tokia iš visuomenės, ir jinai vyksta, nes niekas jos neatpainioja ir nepažiūri iš šono į tai. Jeigu tave kas nors įžeidžia, kas nors įskaudina, kas nors apvaro, kas nors… Tuoj išjungsiu savo paštą. Ne, neišeina išjungti. Jeigu kas nors apvaro tave, tas žmogus nėra atsakingas už tavo jausmą.

Jisai daro tai, ką jisai jaučia tuo metu, kas jam jaučiasi ir kokia jo reakcija yra tuo metu. Jisai yra atsakingas tik už savo reakciją. Tu esi atsakingas, atsakinga už savo reakciją.

Sakant tai, gyvenimas visada yra mūsų pusėje. Atrodo kartais, kad gyvenimas skriaudžia mus, kad nori mums blogo, kad gyvenimas yra sunkus ir šiurkštus, ir grubus, ir taip toliau. Bet iš tikrųjų yra krūva angelų, gidų ir „salės pagalba“, kaip aš vadinu, kuri visada mums padeda, kad įvyktų mūsų, pavadinkim, sielos tikslas arba mūsų misija, kurią mes norim atlikti su šitais kūnais. Ir mūsų misija, aš norėčiau spėti, yra pabusti iš šio sapno ir grįžti namo į Dievą, į ten, kur yra mūsų namai.

Tu turėtum jausti giliai arba negiliai, bet turėtum jausti, kad šitas pasaulis nėra tavo namai, nesijaučia kaip tavo namai. Jisai yra toks… Viskas su juo kartais būna gerai, bet nėra tokio namų jausmo, kurį tu galbūt viduje jautei ir atsimeni.

Ir bent jau mano kelionės tikslas, jausmas, intencija, dėl ko aš dariau ir darau visa tai, buvo grįžti namo, nes nežinojau, kur yra mano namai. Aš turiu prisiminimų visokių iš, sakykim, praeitų gyvenimų ar dar iš ko nors – yra tai manyje, kaip turi būti viskas, bet nežinau tiksliai, kur yra mano namai. Bet aš žinau, kad tai nebuvo čia, šitoje žemėje, pavadinkim.

Dabar esu čia, bet aš jaučiu, kad aš esu čia, lyg keliauju po Europą, ane, po kitas šalis, bet tai nereiškia, kad tu gyveni jose. Tiesiog užsibūnam truputį, kartais ilgiau negu kelias dienas. Bet ką aš noriu pasakyti tuo? Šitas jausmas veda mane visą gyvenimą, ir aš tiesiog norėjau grįžti namo. Ir visa tai, ką dariau su savimi, vedė, veda į tai, ir vyksta tai.

Ir jaučiu, kad namai dabar yra sąmonės vibracija. Tai yra lyg vibracija tam tikra. Ir aš dabar, būdamas žemėje, jaučiuosi visiškai kitaip negu anksčiau būdamas. Ir aš galiu pasakyti, kad fizinė vieta – kaip tu ją patirsi ir pajausi – priklauso nuo to, kokia yra tavo vibracija, kaip tu patiri viską, kaip tu vibruoji šiandien. Toks yra tavo pasaulis.

Ir jeigu mes jaučiamės sunkiai ir kuriam, tęsiam tą dramą, mūsų pasaulis tampa sunkus, grubus, pilkas, nedraugiškas, piktas. Tu matai situacijas atitinkančias.

Joks jausmas nėra didesnis už tave

Rytis: Jeigu tu darai sesijas jausmų, stebi save dienos metu, neleidi protui valdyti tavęs, sakai jam: „Cit! Į būdą“, kaip šuniui. Ir laikai stebėjimą ir atvirumą savo viduje, savo kūne. Visko vyksta, vyksta ir sunkių akimirkų daug. Visko vyksta, bet viskas teka laisvai ir neužstringa. Ir kai teka laisvai viskas, tu jauti taiką ir tu jauti, kad niekas negali tavęs paliesti – joks jausmas, jokia mintis, – jeigu tu nesipriešini ir nesaugai savęs nuo to.

Tai čia dar yra viena tema, dar vienas konceptas, pavadinkim, kad, jeigu tu nesaugosi savęs nuo energijų ir nuo jausmų kylančių, tau niekada nieko nenutiks. Joks jausmas nėra didesnis už tave. Ir galim pritaikyti tam tą pačią analogiją: kad joks žmogus negali paveikti tavęs išorėje – jis neturi tokios galios – ir taip pat joks jausmas negali paveikti tavęs viduje.

Jokia emocija, joks pyktis, jokia baimė, jokia kaltė ar liūdesys negali tavęs paveikti, jeigu tu esi savyje ir laikai atvirumą, sąmoningai neleidi kūnui užsidaryti, neleidi sau išsigąsti. Ir tiesiog, kad ir kas vyksta, sakai: „Varom, Dieve, aš pasitikiu, aš tikiu. Ir daryk, ką nori, per mane. Kelk visus jausmus, kurie turi kilti, ir aš nesipriešinu daugiau, nebenoriu priešintis. Ir aš pasitikiu viskuo, kas vyksta šitoje akimirkoje“, mano drauge.

Tai joks jausmas, jokia mintis, joks žmogus šitame pasaulyje negali tavęs paveikti. Gali susikurti atrodanti tokia patirtis, jeigu tu tikėsi tuo. Bet net jeigu ir tikėsi tuo, tai nėra tiesa niekada.

Ir kur yra džiaugsmas tame: kad visos istorijos tavo praeityje, kuriose tu ką nors įskaudinai, kuriose atrodo, kad turi atleisti kam nors arba tau turi atleisti, kuriose jauti kaltę, kuriose jauti, kad užstrigusi energija yra kažkokia, kuriose jauti, kad pridirbai ir Dievas tave dabar nubausti turi, negali pažiūrėti į save už tai, ką padarei, – visa tai nėra tiesa. Visa tai yra sukurta iš įsitikinimų, kurie nėra tiesa, kurie yra melas, kurie yra klaidingi.

Ir didžiausias paradoksas yra, kad, kai, atrodo, mums reikia kažkokio atleidimo už tai, ką mes padarėm arba ko nepadarėm, iš tikrųjų tu pats turi sau atleisti. Arba dar tiksliau būtų suvokti, kad neturi ko atleisti sau ir neturi jokios nuodėmės. Didžiausias vakarėlis yra suvokti, kad viskas, ką padarei gyvenime, viskas, kas nutiko per tave, buvo Dievo valia. Ir dabar irgi vyksta Dievo valia – klausytis šio įrašo. Ir, kad ir kas bus po to, bus taip pat Dievo valia, vykstanti, šokanti per šią akimirką.

Ir kas tu esi tame? Tu esi lyg erdvė, lyg kambarys, tuščias, kuriame visa tai vyksta, kuris talpina visa tai, bet nėra asmeniškai susijęs su turiniu, kuris vyksta.

Tai, pavyzdžiui, aš dabar stebiu, kaip Ryčio kūnas sėdi, kalba. Aš nežinau, koks bus kitas žodis, bet yra visiška laisvė jam išsireikšti, nes jaučiasi tokia energija, jaučiasi toks laikas dabar, kad Rytis turi kalbėti, ir nėra tam pasipriešinimo, ir nėra tam blokų, ir tiesiog tai vyksta.

Bet kas aš esu? Pavadinkim – aš. Aš laikau tam erdvę. Aš esu tiesiog, aš esu, ir be manęs negalėtų vykti šitas Ryčio pokalbis, bet aš esu nesusijęs su tuo ir su tuo, ką jisai sako.

Tai gal paradoksiškai skamba, bet pamatysi – jeigu eisi į tai ir pradėsi stebėti savo protą, savo kūną, savo emocijas, tu pamatysi, kad viskas ateina tiesiog į šią akimirką. Viskas ateina. Ateina energijos, ateina mintys, ateina emocijos, ateina suvokimai. Tavo kūnas veikia kažką.

Kai pyktis pakyla kaip banga

Rytis: Ir kaip kalbėjau pradžioje: kaip gera yra nežinoti, kaip užgydyti žaizdą piršte, ir kad nereikia visai rūpintis ja ir gydyti jos. O kokia našta! Arba virškinti maisto nereikia – įsivaizduok, sustumdyti visus baltymus, angliavandenius ir pašalinti, ko nereikia, ir užsiimti visu tuo. Ačiū. Žudykit mane švelniai, ane? Aš nenoriu nieko daryti. Aš visiškai nenoriu to kontroliuoti.

Ir išorėje, gyvenime, gali būti panašus jausmas. Gali susikurti sau gyvenime panašų jausmą, kur tu leidi viskam ateiti, leidi stebėti viską, kas ateina, leidi sau priimti, atveri savo kūną jausmams ir emocijoms eiti per tave. Visoms emocijoms eiti – ir stebi jas, ir jauti jas, ir žiūri, kaip jos eina per kūną. Žiūri, kaip pakyla pykčio banga, žiūri, kaip nusileidžia jinai.

Pamatai vyrą savo su kita moterimi kalbantį – žiūri, kaip užspaudžia tau krūtinę, žiūri, kaip eina mintys: „Koks jisai asilas! Kaip jis taip gali mane išdavinėti!“ Netiki tomis mintimis, netiki, kad jisai turi tokią galią paveikti, kaip tu jautiesi. Niekas neturi tokios galios paveikti, kaip tu jautiesi gyvenime, nebent tuo tiki, bet net ir tada neturi niekas tokios galios. Tik sukuri sau tokią nemalonią patirtį, tiki tuo.

Tai tu negali kaltinti to žmogaus, nes jisai nekaltas visiškai yra dėl to. Tu matai paveiksliuką arba savo mintis apie tai, ir jos aktyvuoja tau tam tikrą emociją, tam tikrą jausmą tavo kūne, ir kartu kyla mintys. Ir dažniausiai žmonės nuvaro su tomis mintimis ir kuria dramą, kaltinimus, pykčius, užsivelia, skiriasi ir dar visko daug.

Ir ką mes darom, ką aš darau? Mes einam į kūną, mes stebim tą energiją kūne, stebim, kaip spaudžia krūtinę. Būnam su tuo jausmu, apkabinam jį, žiūrim į jį, būnam su kūno jausmu. Ir neini į protą, ignoruoji protą ir būni su kūno jausmu. Ir taip prisiimi atsakomybę už viską, ką jauti gyvenime, už viską, ką tau atneša diena, prisiimi atsakomybę ir jauti.

Ir kiekvieną sekundę tau vis atneša gyvenimas kažką. Tai nėra, kad svetimi žmonės tau atneša tai. Tuoj išgersiu stiklinę vandens.

Gyvenimas atnešė man gerklės užstrigimą su vynuoge kažkokia, ir reikėjo atsigerti vandens, ir aš to nepasirinkau. Tai susidėliojo viskas – vienas veiksmas po kito. Ir taip viskas ateina. Ir aš stebiu tai, ir esu stebėjime, ir esu. Aš esu.

Mano drauge, tai tu stebi visa tai ir leidi, kad gyvenime viskas ateitų, ir stengiesi negydyti žaizdos pats, stengiesi nevirškinti maisto pats, stengiesi nekontroliuoti emocijų ir minčių, ir to, kas vyksta su tavo kūnu, ir palikti viską. Palikti viską ir pažiūrėti, kaip tobulai viskas bus, jeigu tu nekiši savo pirštų ir paliksi viską, ir leisi gyvenimui, Dievui šokti per tave šią akimirką ir pakelti bangą, pakelti ją iki pat piko.

„O, kaip jaučiu pyktį! O, kaip kyla! O, nervina!“ Tu stebi tai, nedarai dramos, stebi, kaip kyla banga per tave, ir pamatai, kaip jinai lygėja ir pradeda leistis, pradeda tirpti, pradeda lengvėti, pradeda kilti energetika, vibracija, sunkumas išeina. Ir: „O, aš nieko nedariau, ir atėjo pyktis. Jisai pabuvo, kilo mintys, aš nereagavau į jas, ir viskas išėjo.“ Ir dabar yra taika.

Tai mūsų darbas yra būti stebėjime. Mūsų darbas yra nesikišti į tai, kas vyksta. Mūsų darbas yra būti kūne ir ne tiek daug skirti energijos mintims.

Mintyse nieko nėra – jokios tiesos, jokio atsakymo. Kūne yra veiksmas. Kūne yra darbas. Stebi jausmus, kurie kyla kūne, kur spaudžia, pabūni su tuo.

Pažiūrėk į savo dėžutę

Rytis: Ir mūsų darbas yra suvokti, kad joks žmogus ar mintis, ar emocija negali tavęs paveikti, nebent tu įsivaizduoji tai, nebent tu tiki tuo. Bet jeigu pažiūrėsi į tai… Aš tau galiu pasakyti iš savo patirties. Tai nebus tavo patirtis, kol tu pats, pati neišsiaiškinsi to. Bet mano patirtyje aš ištyrinėjau, kad viskas, kas vyksta mano kūne, mano jausmuose, yra mano patirtis, ir niekas nėra už tai atsakingas.

Tai lyg mano nešulys, mano dėžutė, mano kuprinė, su kuria aš keliauju ir į kurią nenoriu žiūrėti dažnai. Bet jeigu aš savo dėmesį skiriu tiems žmonėms, kurie aktyvavo kažką iš tos dėžutės, aš niekada negalėsiu pamatyti, kas joje iš tikrųjų yra, koks jos turinys, kas tenais vyksta. Aš negalėsiu to pamatyti, nes mano dėmesys bus nukreiptas į išorę ir ne į mano dėžutę, ir ne į mano jausmus.

Tai, mano drauge, šiandien yra nuostabi diena pažiūrėti į savo dėžutę. Šiandien yra nuostabi diena nebekaltinti nieko dėl to, kaip jautiesi. Ir man jau rašinėja kažkas, ir išjungsiu kitą kartą savo Facebookus ir laiškus, bet tam kartui noriu pasakyti pabaigai: ačiū, kad esi, ačiū, kad klausai, ačiū, kad jauti.

Nedaryk dramų dėl savo jausmų, nedaryk dramų, jeigu kas nors rėkia ant tavęs arba puola tave. Žinok, kad tokie yra gyvenimo specefektai – tau šią akimirką pažiūrėti, kas tavo viduje, kas tavo dėžutėje. Neatstumk to, nebėk nuo to, nesislėpk nuo to. Pažiūrėk, kas kyla tavo kūne. Užmerk akis, sustok, nejudink kūno, išjausk visa tai, ir viskas praeis.

Tai tik banga, ir jokia banga neturi jėgos prieš tave. Jokia banga negali paliesti tavęs ar paveikti tavęs. Jokia vandenyno banga negali paskandinti vandenyno, ane? Tai tik iliuzija, ir jokia emocija negali paskandinti tavo ramybės, kuri yra visada tavo viduje. Tai tik iliuzija.

Tai leisk emocijoms banguoti, leisk protui, mintims keliauti, leisk savo kūnui daryti procesus – virškinti, gydyti, auginti plaukus – ir leisk sau patirti tai ir išorėje, kai tu stebi, kaip viskas vyksta, kaip kūnas gyvena, kaip žmonės ateina, vaizdai, garsai, potyriai keičiasi, o tu esi ir laikai erdvę visam tam, kaip tuščias Dievo kambarys, kuris talpina viską, bet tuo pačiu nėra paliestas jokio turinio, kuris vyksta jame.

Ir jeigu kosmose susprogs kometa, kosmosui visiškai nieko nenutiks, mano drauge. Tai mes esam kosmosas, kuris negali būti sužeistas jokioje situacijoje, ypač gyvenimiškose situacijose, kurios žmonėms yra svarbiausios: santykiai ir taip toliau. Niekas negali sužeisti tavęs. Tai tik iliuzija. Pajausk save, sustok, pajausk, kas esi iš tikrųjų, ir pasijuok iš viso, kas buvo iki šiol.

Ačiū tau, kad klausai. Su meile, iki pasimatymo. Parašyk komentarą, ar patiko klausyti. Tai buvo gal truputį nerišlu, išmėtyta viskas, bet taip ėjosi šiandien. Ir lauk mano kitų laiškų.

Prisijunk prie Akademijos, sekmadienio grupės, jeigu dar nesi joje. Ten grupinės sesijos vyksta apie visa tai, ir tai labai padeda integruoti viską į gyvenimą. Ačiū ir iki pasimatymo.

Ryčio ir Violetos Akademija

Nuostabi diena pažiūrėti į savo dėžutę

Akademijoje gyvai, su Ryčiu ir Violeta, guli, jauti jausmą kūne ir leidi jam plėstis, kol banga pati nusileidžia. Visas įrašų archyvas atsidaro iškart po prisijungimo, o jei per 7 dienas nepatiks – grąžinam pinigus.

Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.

Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija

Gyvai Birštone

Nori per savaitgalį pažiūrėti, kas tavo dėžutėje?

Jausmų sesijų savaitgalis Birštone su Ryčiu ir Violeta – 2 dienos po 7 valandas gyvai: guli, jauti ir neri į tai, ką nešiojiesi savo kuprinėje. Kalbėti ir dalintis nebūtina.

Savaitgaliai Birštone
Pasidalink su Facebook draugais
🎁 Dovana skaitytojams

Gauk 20 min. Jausmų Sesiją su Ryčio vedimu – dovanų

Užsimerk, atsigulk – aš vesiu tave balsu iš sunkumo į lengvumą ir ramybę. Palik el. paštą ir gauk sesiją iškart, kartu gausi ir kitus mano laiškus su daug vertės. 🪽

Nepavyko išsiųsti. Pabandyk dar kartą.

Jokio spamo – atsisakysi vienu paspaudimu.

Kurį pasaulį maitini – vidinių jausmų pasaulį, savo širdies ir Dievo vedimą ar minčių, programų, argumentų ir baimių pasaulį? Kurį laistai savo laistytuvu per dieną daugiau? Pažiūrėk, kaip kūnas jaučiasi, kai pagalvoji apie Dievo balsą ir jo vedimą, nerūpestingumą, neatsakomybę, nekontroliavimą, visišką paleidimą, ir kaip kūnas jaučiasi, kai tu saugaisi, bijai, suspaudi save, neleidi sau, bėgi, slepiesi, jauti kaltę. Kaip manai, kokioje energijoje kūnas labiau klesti, išlieka jaunas, gyvas, sveikas ir stiprus? Ar Dievo ir širdies balso sekime, ar baimės ir kaltės programų palaikyme?

Visiškai nesvarbu, koks tavo gyvenimas buvo iki šios akimirkos, nesvarbu, ką pridarei ir ko nepridarei – mes visi visko pridarėm ir nepridarėm – šita akimirka yra naujas lapas, nauja reinkarnacija, naujas Dievo pasaulis. Ir šią akimirką tu gali pasirinkti savo širdimi kryptį – į baimę, kaltę, trūkumą ir užspaudimą arba į Dievą, į vidų, į laisvę ir savo karališkumą. Kai tai skaitai, gali kilti minčių: ,,Skamba gražiai, bet kaip tai padaryti, tai ne man, nežinau, kaip iš to išeiti, visą gyvenimą buvo taip”. Tai tik baimės, kaltės ir proto mintys, netikėk jomis, nebelaistyk jų. Palik jas, tegul jos ateina, bet, kai jos ateina, pažymėk jas, kaip paukštukus žiedeliu pažymi prižiūrėtojai, kad, jeigu jie išskrenda ir juos pagauna vėl, atpažintų, kuris yra kuris, ir taip apie juos renka informaciją. Lygiai taip pažymėk visas savo mintis naudojant savo dėmesį ir stebėjimą – pažiūrėk į mintį, pagauk ją savo žvilgsniu, uždėk ant jos žymę, kad “aš jau pamačiau tave, tu jau pamatyta, pažymėta”, ir paleisk. Leisk jai eiti, nebesaugok jos. Daugiau nieko neturi daryti. Tu ją pažymi, uždedi ant kojos žiedelį ir, kai ji išeina, tu ją paleidi. Nebėk paskui ieškoti jos, nes gali ją sekti savo kompiuteryje – tavo duomenų bazėje ji jau įrašyta. Taip pastebėk visas savo mintis, kurios sukuria bet kokį limitą. Pažymėk jas ir paleisk. Stebėjimas yra tam, kad pažymėtum. Neturi su jomis kovoti, neturi maištauti prieš jas. Tu esi tiesiog prižiūrėtojas, kuris pastebi ir pažymi viską, ko nebenori daugiau patirti gyvenime, ir paleisk tai.

Jeigu jauti dar bet kokią savo kontrolę, bet kokį laikymą, atpalaiduok jį, tegu ištirpsta. Ar jauti meilę savo kūnui? Ar gali pasakyti savo kūnui “Aš myliu tave”? Pajausk, kokį jausmą sukelia šis klausimas. Gali pasakyti savo kūnui: “Aš myliu tave, tu nuostabus” ir pajausk, kas vyksta kūne. Leisk visoms visoms energijoms eiti, kilti, plėstis, spausti, judėti, būti. Dabar esi indas, per kurį važiuoja traukiniai – skirtingos energijos, skirtingos vibracijos. Nesvarbu, ar jauti daug jų ar mažai, bet leisk viskam vykti, kad ir kas vyksta šią akimirką ir visiškai nesikišti į tai, atiduoti tai į Dievo rankas, palikti savo kūną, palikti visą šį pasaulį, išeiti atostogų.

Jeigu ateina kokios nors mintys, visiškai nieko nedaryk dėl to. Tu esi erdvė, į kurią mintys ateina ir išeina, kurioje viskas vyksta, pasirodo ir dingsta. Visiškai nieko neturi daryti. Pasitikėk, leisk akimirkos energijai tave nešti ir atnešti visa, ko reikia. Jeigu akimirka atneša mintis ir aktyvų protą, vadinasi – tai pats tobuliausias dalykas, kuris gali dabar nutikti, būk atviras(-a) viskam, visoms mintims ir protui, tegu vyksta, tegu ateina – duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką. Duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką.

Jei jauti, kad kažką dar saugai, priešiniesi ir blokuoji, pabandyk tai atpalaiduoti ir visiškai nebedėti jokių pastangų. Kaip vėjo plaikstomas maišiukas juda ore iš kairės į dešinę, aukštyn, žemyn, taip ir tu leisk energijoms ir vibracijoms tave mėtyti į visas puses: aukštyn, žemyn, į protą, iš proto, į jausmus, iš jausmų, į stebėjimą, iš stebėjimo. Leisk viskam viskam vykti, duok viskam laisvę, tegu kyla, tegu juda, tegu teka ir tirpsta. Absoliučiai nieko nedaryk, nesistenk būti stebėjime, net nestebėk. Neleisk savo protui nieko pačiupti – jokios praktikos, jokio metodo, jokio veiksmo, nieko nereikia. Jeigu ateina mintis ,,Kaip nieko nedaryti, tai ką man daryt, kad nieko nedaryt?” – eina šikt jinai, nieko nedaryk dėl tos minties, pamiršk net stebėjimą. Kas lieka?

Tik tu su savim dabar. Tai ir yra gyvenimas – tu dabar. Visa kita netikra, visa kita eina šikt. Tik Tu ir Dabar.

Iš pradžių klausiau, ar gali pasakyti, kad myli savo kūną, dabar noriu pratęsti ir paklausti – ar gali pasakyti: ,,Aš myliu šį pasaulį, aš myliu Žemės planetą”? Ar gali pasakyti, koks tavo santykis su šiuo pasauliu, su Žeme – ar gera čia būti, ar nekenti čia būti? Pajausk vidumi – ar nori apkabinti Žemę, ar nori pasiimti kūjį ir sudaužyti viską, išsilaisvinti iš šios planetos ir visos kančios, kurią čia patyrei. Jei renkiesi kūji, leisk sau patirti šią energiją, kaip tu daužai viską, kad tu nekenti, kad pyksti, kad tave užkniso. O jeigu myli, pajausk, ar neapgaudinėji savęs ir ar po ta meile nėra paslėptos agresijos ir nekentimo. Būk nuoširdus(-i) sau, kai klausi šitų klausimų.

Kad ir ką jauti dabar – nesipriešink, leisk viskam būti. Ir nieko daugiau nedaryk. Noriu, kad pajaustum savo visą kūną periferiškai, viską kartu nuo galvos iki kojų, pajaustum, kokia dabar yra jo energija, jo vibracija, jo energijos kokybė. Tiesiog pajausk. Pajausk, ar dar yra kokių nors jausmų, emocijų, energijų kūne – galvoj, krūtinėj, pilve, saulės rezginy ar dar kur nors. Jeigu yra, susikoncentruok į bet kurį energijos kamuolį ir pabūk su juo, skirk jam savo dėmesio, energijos, bet nekeisk jo. Pabūk su juo kartu. Stebėk visą savo kūną periferiškai, kas vysta, kaip jis pulsuoja, gal energija teka, gal elektra jaučiasi, stebėk ir jausk, kas kūne vyksta būtent dabar.

Jeigu patiko nieko nedaryti, būti, jausti, stebėti, žinok, kad ši kokybė gali būti su tavimi visą tavo likusią dieną. Paprašyk to dvasios, Dievo. Sakyk: ,,Aš noriu jaustis taip visą dieną”. Turėk tokią intenciją, ir tai išsipildys. Prašyk, ir bus padaryta.

Noriu labai padėkoti tau, kad skaitei šį laišką, kad renkiesi šią erdvę, o ne milijoną kitų dalykų pasauly šią akimirką.

Gera įtraukti tave į mūsų jautrią šeimą, į mūsų ratą, į mūsų energiją, kur jaučiame savo jausmus ir nebijome pažiūrėti į save. Gera širdy stebėti, kaip visi aplinkui plečiasi, kyla, bunda. Ir tegu viskas, kas sunku, ištirpsta kaip sniegas pavasario saulėj. Su meile. Rytutis 😛

Which world are you feeding – the world of inner feelings, your heart, and God’s guidance, or the world of thoughts, programs, arguments, and fears? Which one do you water more each day with your “watering can”? Notice how your body feels when you think about God’s voice and guidance – about being carefree, uninhibited, at ease, completely surrendered – and compare that to how your body feels when you’re guarding yourself, afraid, tense, holding back, running, hiding, feeling guilty. Which energy do you think helps your body thrive, stay young, alive, healthy, and strong? Is it following God’s and your heart’s voice, or sustaining the programs of fear and guilt?

It doesn’t matter what your life has been like up to this moment; it doesn’t matter what you have done or haven’t done – we’ve all done things and left things undone. This very moment is a fresh start, a new incarnation, a new world of God. Right now, you can choose with your heart where to go – toward fear, guilt, lack, and suppression, or toward God, inward, toward freedom and your own sovereignty. As you read this, you may have thoughts like, “That sounds nice, but how do I do it? It’s not for me, I don’t know how to get out of this, it’s been like this my whole life.” But these are just thoughts – fear, guilt, and the mind talking. Don’t believe them, don’t keep watering them. Let them come, let them be, but when they appear, tag them, just like researchers ring birds so they can identify each one if it flies away and is caught again. In the same way, tag all your thoughts by using your attention and observation: look at the thought, catch it with your gaze, label it – “I see you, I’ve noticed you” – then let it go. Let it pass; don’t hold on to it. You have nothing else to do. You mark it, you “ring its leg,” and when it leaves, you release it. Don’t run after it, don’t chase it, because you can trace it in your “computer” – it’s already in your database. That’s how you notice every thought that creates any kind of limitation. Acknowledge it, then let it go. Observation is only there so you can tag it. You don’t have to fight or rebel against it. You are simply the caretaker who notices and tags everything you no longer wish to experience in life, and then lets it go.

If you still feel any form of control or holding on, soften it; allow it to dissolve. Do you feel love for your body? Can you say to your body, “I love you”? Notice what feeling arises. Try saying to your body: “I love you, you are wonderful,” and feel what happens inside you. Allow every kind of energy to come, rise, expand, press, move, and simply exist. Right now, you are a vessel through which trains run – different energies, different vibrations. It doesn’t matter whether you feel a lot or only a little; let everything happen, whatever is occurring at this moment, and don’t interfere at all – surrender it to God, leave your body, leave this whole world, let go completely, go on vacation.

If any thoughts appear, do absolutely nothing about them. You are the space into which thoughts come and go, where everything unfolds, appears, and disappears. You don’t have to do anything. Trust, and allow the energy of the moment to carry you and bring whatever you need. If this moment brings thoughts and an active mind, then that is the most perfect thing that could happen. Embrace it. Be open to everything – all thoughts, the mind – let it happen, let it come. Give total freedom to everything that is happening in this moment.

If you notice you’re still protecting something, resisting, or blocking, try to let it loosen completely and stop making any effort. Like a little bag fluttering in the wind from left to right, up and down, let the energies and vibrations toss you in every direction: up, down, into your mind, out of your mind, into feelings, out of feelings, into observing, out of observing. Give freedom to everything – let it rise, let it move, let it flow and dissolve. Do absolutely nothing. Don’t even try to observe; don’t observe. Don’t let your mind latch onto anything – no practice, no method, no action, no nothing. If a thought arises, “How do I do nothing? What should I do to do nothing?” – to hell with that thought. Do nothing about it. Forget even the observing. What remains?

It’s just you with yourself now. That is life – you, now. Everything else is unreal; let the rest go. Only You and Now remain.

Earlier, I asked if you could say that you love your body; now I want to continue and ask: can you say, “I love this world, I love Planet Earth”? Can you describe your relationship with this world, with the Earth – do you enjoy being here, or do you hate it? Tune in and ask yourself honestly – do you want to hug the Earth, or do you want to grab a hammer and smash everything, freeing yourself from this planet and all the suffering you’ve experienced here? If you choose the hammer, allow yourself to feel that energy fully – smashing everything because you hate it, you’re angry, you’re fed up. And if you love it, feel whether you are deceiving yourself, and whether beneath that love there might be hidden aggression or resentment. Be raw and truthful with yourself.

Whatever you feel at this moment – don’t resist it; let it be. Nothing more. I’d like you to feel your whole body peripherally, from head to toe, notice its energy right now, its vibration, its energetic quality. Just sense it. Notice whether there are any feelings, emotions, or energies in your head, chest, stomach, solar plexus, or anywhere else. If there are, focus on any “ball” of energy and stay with it; give it your attention and energy, but do not change it. Just be with it. Observe your entire body peripherally – notice what’s happening, how it pulses, if the energy is flowing, if you sense electricity. Observe and feel what’s happening in your body right now, in this very moment.

If you enjoyed doing nothing – being, feeling, observing – know that this quality doesn’t have to fade; it can stay with you for the rest of your day. Ask the spirit, God, for it. Say, “I want to feel this way all day.” Have that intention, and it will come true. Ask, and it shall be given.

I want to thank you so much for reading this letter, for choosing this space instead of the million other possibilities the world offers right now.

It feels good to welcome you into our sensitive family, our circle, our energy, where we allow ourselves to feel and aren’t afraid to look within. It warms my heart to see how everyone around is expanding, rising, awakening. May everything heavy dissolve like snow under the spring sun.
With love,
Rytis 😛