Tu, Žemė, kaip išeiti

Dvasinis pabudimas šiame video – tai prisiminti, kad esi šviesa, kuri patiria kūną Žemėje. Rytis, piešdamas ant balto lapo, paaiškina visą modelį: tu – šviesos kamuolys, kuris, kad būtų Žemėje, pasiima kūną. Prisirišimai prie vaikų, pinigų, šlovės ir paties „aš“ sukuria baimes, o kūne kaupiasi emocijų burbulai.

Rytis kviečia išsiaiškinti, kas iš tikrųjų girdi šiuos žodžius ir žiūri pro tavo akis. Išgirsi, kodėl žmonės, kurie tave erzina ar pykdo, yra tavo projekcijos, kodėl mintyse nėra atsakymo ir kodėl kelias namo – eiti į kūną ir išjausti tai, ką neši. Pabaigoje – kodėl jis sukūrė Jausmų sesiją: užsidedi raištį, atsiguli, nejudini kūno ir jauti.

Šviesos kamuolys Žemėje

Rytis: Noriu jums papasakoti patį principą: kas vyksta mūsų kūne, mūsų viduje gyvenimo metu, dienos metu. Ir tiesiog paaiškinti visą modelį: kaip veikia mintys, kas yra jausmai ir ką daryti su jomis, kad gyvenimo patirtis būtų kuo geresnė ir kad kuo greičiau pabustume į save.

Tai nupieškim kokį nors šviesos kamuoliuką. Vau, tobula, mano drauge. Čia esi tu. Čia esu aš. Čia yra Dievas – nesvarbu koks žodis. Mes esam va taip.

Ir kad būtume Žemėje, mes turim turėti kūną. Va, turim turėti kūną – su 3 plaukais arba 4. Nes šitas dalykas negali būti Žemės planetoje: Žemės planetoje reikia turėti Žemės kūną. Veneros planetoje galbūt reikėtų turėti Veneros kūną. Arba jeigu esi kokioje šeštoje dimensijoje, septintoje, turi turėti atitinkamą kūną, atitinkamą mašiną, kad būtum toje planetoje, toje vibracijoje, toje energijoje.

Šiuo atveju Žemėje mes turim turėti kombinezoną, žemišką kombinezoną, kuris veikia šituo principu ir gali būti čia, Žemėje. Tikiuosi, kol kas aišku. Šviesos kamuolys negali būti Žemėje be kūno: kad patirtų Žemės dalykus, pojūčius, jis turi turėti žemišką kūną – su šviesiomis akimis. Tai va, ir su didele, didele širdimi.

O kas gaunasi? Kai mes esam čia, Žemėje, mes ateinam kaip šviesos kamuolys ir pasiimam kūną. Nupieškim čia Žemę. Čia bus Žemė, Žemės planeta. Žemė turi daug visokių dalykų, niuansų, pasiūlymų ir gali sukurti visokių emocijų, kurios gali pririšti tave prie jos. Pavyzdžiui, pasidarai vaikų, mažyčių. Ir tada nenori jų paleisti. Pradedi juos kontroliuoti. Nenori jų paleisti, nenori, kad jiems kažkas nutiktų.

Ir tada kas nutinka tau? Tu, kaip šviesos kamuolys, turėdamas šitą kūną, pradedi jausti dėl bet kokio prisirišimo prie Žemės. Tu ateini čia kaip keliautojas – kaip skrendi į kitą šalį pažiūrėti, kas nutiks. Tu skrendi į kitą šalį ir nori kažką ten patirti, nori kažką pamatyti, kažkur pakeliauti. Bet kai ateini į Žemę, Žemė turi daug pagundų, dramų ir visko, ir tu prisiriši. Tu prisiriši prie kažko – nesvarbu, kas tai būtų: ar vaikai, ar pinigai, ar koks nors gyvenimo tikslas, šlovė. Žodžiu, bet kas, kad ir kas tai yra tau, – tu prisiriši prie šitų dalykų, būdamas Žemėje.

Ir taip pat ateina baimė mirties, nes tu galvoji, kad tu esi šitas kūnas, o ne šitas dalykas. Pamiršti, kad čia yra tik tavo skafandras, o tu iš tikrųjų esi šitas didžiulis šviesos burbulas – nemirštantis, amžinas.

„Aš“, prisirišimai ir baimės

Rytis: Ir didžiausias susitapatinimas, didžiausias kirtis ir sunkumas yra tai, kad tu prisiriši prie kūno. Kūnas. Ir dar už to – prisiriši prie „aš“. Dabar žodis „aš“. Tu jį vartoji per dieną daug daug kartų: aš myliu, aš negaliu, aš pavargau, aš nebenoriu, man atsibodo. Aš, man, apie mane – viskas, kas yra asmeniška. Tu jį vartoji daug kartų per dieną, ir tai yra pagrindinis žodis tavo kalboje, tavo draugų kalboje, tavo tėvų kalboje, visų pasaulio žmonių kalboje. Pagrindinis žodis yra „aš“.

Tai yra sukurta istorija apie tave – „aš“. Tada už to „aš“ yra jausmas, kad aš esu kūnas. Ir už to yra jausmas, kad aš esu šitas žmogeliukas, bet ne šitas šviesos kamuolys. Ir tu visiškai pamiršti šitą dalyką: kai esi Žemėje, ateina visa šita iliuzija, kad viskas čia yra svarbu. Viskas, kas vyksta čia: šlovė, mirtis, pinigai, vaikai, žemė, kūnas, sveikata, darbas, karjera ir taip toliau. Visa tai yra svarbu, svarbiausias dalykas.

Bet tu pamiršti, kad tu esi šviesa ir kad visą savo energiją, visą savo gyvybę, viską, kas vyksta dabar, tavo širdį plaka šita vieta: šitas šviesos, energijos ir gyvybės kamuolys, vibracijų kamuolys. Jisai plaka tavo širdį dabar – tavo gyvybė. Dėl to, kai žmogus miršta, kūnas lieka, bet gyvybė tiesiog atsikabina nuo šito kūno. Ir tu lieki tuo, kas ir visada buvai, kas ir dabar esi.

Einam toliau. Kai esi Žemėje ir esi šitas žmogeliukas, tu sieki šlovės, tu sieki pinigų, tu prisiriši prie vaikų, tu prisiriši prie kūno ir dar prie milijono skirtingų dalykų. Tu pradedi jausti emocijas, ir atsiranda baimė. Atsiranda baimė prarasti savo vaikus, atsiranda baimė neturėti pinigų arba prarasti pinigus, atsiranda baimė nepatirti tokio likimo ir savo gyvenimo išpildymo, kokį tu matai. Atsiranda baimė mirti, atsiranda baimė susirgti, atsiranda baimė, kad kūnui kažkas nutiks.

Atsiranda baimė, kad tau kažkas nutiks, kad „man“ kažkas nutiks, kad mano asmenybei kažkas nutiks – šiuo atveju mano vardas Rytis, tai kad Ryčiui kažkas nutiks. Visa tai, kas čia vyksta, visas šitas burbulas, visas šitas dalykas yra Žemės pasaulis – tai, ką tu matai čia, šitoje Žemėje, savo akimis, savo ausimis, savo uosle, savo prisilietimu, savo skoniu, visais savo pojūčiais. Viskuo tu matai patirtį. Tu matai filmą, kaip mes sakom, filmą, kuris keičiasi bet kurią sekundę.

Baltas lapas – ši akimirka

Rytis: Ir matai, kiek aš visko pripiešiau dabar ant šito balto lapo. Bet ar tu pastebėjai, kai aš piešiau, kur visa tai piešėsi? Visa tai piešėsi ant balto lapo, kuris visiškai neatkreipia dėmesio į save, kuris tiesiog yra ir kuris neturi jokios savybės. Jeigu aš dabar paimčiau ir padaryčiau va taip – viską ištrinčiau, – baltas lapas lieka. Baltam lapui nieko nenutinka. Jisai lieka nepažeistas, ir ant jo gali atsirasti pasaulis, kūnas, šlovė, mirtis, baimė, dramos, pinigai, vaikai. Visa tai gali nieko nebūti. Baltam lapui niekas nepasikeičia.

Tai atkreipk dėmesį dabar į baltą lapą – į tai, kad viskas vyksta kažkur, ant kažko. Ir baltas lapas yra šita akimirka, kuri laiko visą šitą pasaulį, visą gyvenimą, visą egzistenciją, visas patirtis talpina į vieną vietą, į vieną dalyką. Ir jo neįmanoma sunaikinti. Jo neįmanoma pažeisti. Jisai yra visur, visada, visuose amžiuose, visose vietose – šitas baltas lapas, šitas momentas.

Jeigu patiri kažką, jeigu esi gyvas, tai turi vykti čia, tai turi vykti dabar. Ir jeigu pažiūrėsi į savo gyvenimą atgal, nebuvo nė vieno momento, kada tai nebuvo čia ir dabar. Gyvenimas visada vyksta čia ir dabar. Nėra nė vieno momento, kada jisai vyksta kažkur kitur. Protas paima, sudėlioja atmintį, sudėlioja vaizdus: visa tai vyko po to, po to, po to – į dėžutes.

Bet kai paimi patirtį, kai pažiūri į patirtį, tu niekada nerasi savęs niekur kitur, tik čia ir dabar. Tu gali galvoti mintimis apie ateitį, apie praeitį, bet galvosi dabartyje – tiesiog kursi vizijas ir istorijas savo prote. Bet šitas veiksmas, šitas procesas vyksta dabartyje. Taigi yra baltas lapas, ir yra visas šitas reikalas, kuris uždėtas ant balto lapo.

Emocijų burbulai, projekcijos ir mintys

Rytis: Eikime toliau. Kai atsiranda emocijos ir prisirišimai prie šlovės, mirties, baimės, vaikų, žemės, kūno, „aš“, Ryčio, kūne atsiranda vadinamieji energijos burbulai. Tai gali būti ties tavo pilvu, ties tavo krūtine, ties kuria nors tavo koja, ties tavo galva. Yra daug skirtingų emocijų. Tai yra energijos kamuoliai kūne, kurie yra arba neaktyvūs, arba aktyvūs. Labai svarbu suprasti, kad emocijos burbulas gali būti ir neaktyvus, ir aktyvus.

Neaktyvus emocijos burbulas reiškia, kad tu sėdi, valgai, žiūri televizorių ir šiuo metu nieko nejauti, bet tavo viduje yra didžiulis skausmas iš vaikystės. Kai tu norėjai aprėkti, iškeikti kokį nors savo draugą, kad pavogė tavo dviratį, bet pabijojai, kad jisai tave primuš ar panašiai, ir dėl to viską tiesiog nurijai, neiškeikei ir pasilikai tai sau. Ir tai liko tavo kūne kaip emocijos kamuolys.

Ir kas nutinka? Šita šviesa, jinai maždaug sako: „Eina š*kt, kiek daug Žemėje visko prisirinkom, kiek daug yra visokių kablių, prisirišimų. Kokiu dabar būdu susigrąžinti savo energiją iš Žemės atgal sau? Nes aš nebenoriu būti Žemėje, aš nebenoriu būti ten strigęs. Kokiu būdu dabar susigrąžinti visa tai?“

Ir kas tada nutinka? Tu, kaip šitas šviesos kamuolys, susikuri Žemėje ir padarai sandėrį su kitais šviesos kamuoliais – nupieškim dar, – su kitais šviesos kamuoliais, kurie čia turi savo žmogeliukus. Vienas ir antras. Tu sakai: „Aš noriu, kad išeitų visas šitas emocinis purvas iš mano kūno, kad nebereikėtų nieko turėti bendro su Žeme, kad nebenorėčiau turėti jokių reikalų su Žeme.“ Ir tu padarai kontraktą su šitais kitais energijos kamuoliais. Sakai: „Pabūkit, prašau, man atspindžiu, kad aš galėčiau savo neaktyvią emociją iš senų laikų išsikelti į viršų, išgyventi, transformuoti ir paleisti.“

Ir tada kas nutinka? Kai tu eini dienos metu, tu susiduri su šita projekcija, ir jinai tave erzina, pavyzdžiui, arba tave pykdo, arba kažkaip stumia ant tavęs, arba aplieja tave kava, arba muša tave, arba prievartauja tave, arba padaro tau kažką panašaus, kas jau buvo tau nutikę kažkada. Kad tu galėtum išsikelti savyje šitą tamsų, sunkų burbulą kūne, šitą energiją, kad galėtum ją išjausti, paleisti ir dingti iš tos vibracijos – šiuo atveju iš Žemės.

Ir dar vienas dalykas – dėl minčių. Kai turim šitą emociją ir kai jinai aktyvuojasi mums per projekciją, atsiranda, sakykim, galvoje mintys. Ir jos gali sakyti kažką maždaug tokio – kai tau ateina kas nors ir apipila tave kava: „Asilas, d*bilas. Kodėl aš esu su tokiais žmonėmis aplink mane? Kaip jis drįsta taip daryti ir neatsiprašyti? Užmušiu aš tą gaidį.“ Pradedi kurti visokias mintis viduje, galvoje.

Ir ką daro žmonės, einantys dvasingumo keliu? Jie kreipia dėmesį į šitą kontekstą – aš tai vadinu kontekstu, iš ko padarytas jausmas. Jie kreipia dėmesį į mintis. Bet tai yra tik pasekmė – emocijos, iškilusios kūne, energijos, iškilusios kūne, pasekmė. Jeigu tu kreipi dėmesį į mintis, tu niekada nerasi atsakymo ir niekada neišeisi iš to. Turi eiti į kūną ir išgyventi tą iškilusią energiją, aktyvią emociją. Išgyventi ją.

Ypatingai gerai veikia per Jausmų sesiją ją surasti ir, nejudant, išjausti, išjausti ją visą per savo kūną. Kai jinai kyla per kūną, tau eina srautas minčių: „Tu toks, tu anoks, tu tą man padarei. Va, aš nebegaliu. Ką aš čia darau, nesąmonės, kodėl aš turiu jausti visa tai…“ Tau eina, bet tu nereaguoji. Tu stebi toliau su kūnu, stebi, kas vyksta kūne, ir, kiek įmanoma, esi stebėjime, esi šviesa, kai tai vyksta.

Dvasinis pabudimas: tu esi šviesa ir stebėjimas

Rytis: Noriu dar trumpam parašyti: stebėjimas. Va, čia yra stebėjimas. Tu žiūri iš savo šviesos, tu žiūri lyg žemyn iš dangaus į žemę ir matai savo kūną, matai jausmus, matai mintis, matai visą šitą dramą. Ir tu nesi čia. Tu esi čia. Tu esi šitas dalykas. Paradoksas toks, kad žmonės galvoja, jog jie yra Žemėje ir yra gyvi Žemėje – kaip tu, kaip asmenybė, kaip kūnas, kaip Rytis. Tu esi šviesa, kuri patiria kūną Žemėje, bet tu nesi žemė. Tu esi šviesa.

Paieškok, kur esi. Paieškok, iš kur dabar girdi mano žodžius. Pamatysi, kad jie eina per kūno ausį, bet paklausk savęs: kas juos girdi? Kur yra girdėtojas, šito įrašo klausytojas dabar? Kur tu esi? Kas mato per tavo akis? Patyrinėk, paklausk savęs. Jeigu galvoji, kad meluoju ar nusišneku, išsiaiškink tai, bet būk akylus ir stebėk, kad tai nebūtų dar viena mintis, o kad tai būtų tavo tiesioginė patirtis. Išsiaiškink, kur esi ir kas dabar žiūri šitą įrašą.

Ir dabar žiūriu į šitą lapą ir – vau – galvoju, kaip aš čia gražiai viską nupiešiau. Tai kas gaunasi? Reziumė, susumuojam. Tu esi šviesa. Tu esi šviesa, kuri stebi ir nieko daugiau nedaro. Ir tu turi tokią savybę kaip dėmesys. Kur nukreipi savo dėmesį, ten viskas gyja, žydi gėlės, viskas tobula, tobulai vyksta. Tu esi šviesa ir stebėjimas. Didelis, didelis, akinantis stebėjimas ir šviesa.

Žemėje yra tavo kūnas, bet tu nesi asmenybė ir nesi vardas, kurį tau davė tėvai ir ligoninėje užrašė vaikystėje. Tu esi šviesa, turinti Žemėje kūną, ir tame kūne yra emocijų kamuolių, kurie susiję su prisirišimais, su baime, su kalte, su gėda, su atskirumu nuo Dievo, nuo, pavadinkim, šitos šviesos. Ne, tu bijai šitos šviesos. Tu, būdamas Žemėje, bijai savo šviesos. Dėl to esi „aš pats“, „aš pati“. Nebijok savo šviesos, mano drauge.

Ir yra daug troškimų, daug visko ir didžiulis, didžiulis noras grįžti namo, nes jauti, kad Žemėje ne tavo vieta. Tavo namai yra ten, kur tu dabar žiūri pro šitas akis ir kur klausai šio įrašo. Išsiaiškink, kas esi. Išsiaiškink, kur tu. Pamatysi, koks geras jausmas suprasti, kad tavo kūnas yra Žemėje, bet tu nesi Žemėje – tu esi visiškai kitoje vietoje.

Ir pažiūrėk, ar nusišneku. Pažiūrėk, ar meluoju. Išsiaiškink tai pats. Bet jeigu yra bent 1 %, kad sakau tiesą, galbūt verta patyrinėti, kur tu esi. Tai išsiaiškink, kur tu esi, kur yra stebėjimas, kur jisai veda.

Emocija lygu ego – ir kodėl Jausmų sesija

Rytis: Ir Žemėje mes turim draugų. Žemėje mes turim visus šituos kontaktus, su kuriais esam sudarę sutartis, kurie mums atspindi, veikia mums kaip skirtingos projekcijos ir padeda pamatyti, kas mes esam ir ką mes nešam savo kūne. Nes stebėjimas sako: „Noriu pabaigti šitą dramą.“ Čia bajerius aš rašau. Bet yra energija tavo viduje, kurią jau užkniso asmenybė, kurią užkniso visos dramos ir visas šitas gyvenimas. Nesakau, kad turi mirti ar dar kažką, bet sakau, kad mes visi norim namo, mes visi norim išeiti, mes visi norim suprasti, kas čia vyksta. Ir atsakymas yra eiti į kūną ir išjausti viską, viską, ką nešam jame.

Nes dar vienas dalykas: kai tu neši visą šitą emocinį sunkumą – aš jį nupiešiu dar kur nors, – jisai tave pritraukia prie Žemės planetos, nes čia yra tam tikra vibracija, ir jinai pritraukia tave prie planetos, kurioje yra panaši vibracija. Kai tu neši š*dą, sunkumą, baimę, gėdą, kaltę savo auroje, tu pritrauki Žemės planetą, nes tokia yra energija. Ir kiekvieną kartą tu susikuri naują kūną, ateini su šituo ir visada sakai: „Dabar aš šį kartą tikrai viską išjausiu, išgyvensiu, pamatysiu, ir niekas man netrukdys.“

Ir kai tu ateini čia, tu viską pamiršti. Pamiršti, kad tavo projekcijos yra tavo draugai, tavo verslo partneriai, su kuriais tu susitarei, kad jie tau iškels tavo jausmus ir padės išgyti, ir su kuriais galbūt susitarei, kad tu jiems iškelsi jų jausmus ir padėsi išgyti jiems. Tai vieni kitiems mes veidrodžiuojam, vieni kitiems padedam pamatyti tiesą ir padedam išeiti iš šio žaidimo.

Tai, sutrumpinant viską, niekada neik į mintis. Mintyse nėra jokio atsakymo. Ten yra melas. Tai kaip visiškas spamas, kai tau į mailą spamina visokias reklamas kiniečiai. Mintyse nėra jokios tiesos. Nieko neliesk, kas yra mintyse. Tu eini į kūną, eini išgaudyti viską, kas jame sunkaus, visus emocinius kamuolius. Ir tavo darbas yra būti be emocijų. Jeigu kyla emocijos, yra ego. Parašysiu dar čia: emocija. Emocija lygu ego. Jeigu nenori būti ego, ištirpdyk emocijas, pagauk jas iš stebėjimo.

Žiūrėk į savo kūną, į vidų. Savo šviesa, savo akinančia šviesa pažiūrėk į bet ką, kas iškils sunkaus: baimė, gėda, kaltė, bet kokia energija kūne – pažiūrėk iš stebėjimo. Nejudink kūno, ir viskas ištirps, ir nebebus. Ir ta energija ištirps, ir dar liks 9 000, ir nebebus ego tavo kūne. Ir kai nebebus ego, tavo kūnas pradės dažytis šviesa. Jūs dar pajausit vienas kitą vis labiau ir labiau: tavo aukštesnis aš su tavo žemuoju aš, pavadinkim, susijungs, ir pajausi, kad tu esi Žemėje šviesa, kad tavęs niekas nebestabdo.

Tau neberūpi šlovė, nebebijai mirties, nebebijai baimių. Tau nebesvarbus ir kūnas. Tavo asmenybė ir Rytis nebeveikia tavęs. Tu esi šviesa, ir tu nuo visko atsiriši. Paleidi vaikus, paleidi tėvus, leidi jiems eiti. Paleidi pinigus, žinai, kad tavimi viskuo rūpinasi gyvenimas, ir įsimyli savo projekcijas, kurios tau nuostabiai parodo, kas dar liko, kad būtum dar daugiau šviesa. Ir lieka tik šviesa, mano drauge.

Koks nuostabus gavosi įrašas. Ačiū tau, kad klausei. Čia yra pasaka, bet tai yra ir tiesa, ir realybė. Panaudok ją informaciniais tikslais, bet galbūt kažkas tau įkris ir daugiau suprasi, kaip viskas veikia. Ir galbūt daugiau suprasi, kodėl aš sukūriau Jausmų sesiją. Nes, supratęs tai, aš norėjau greičiausiu būdu išgaudyti visas emocijas, emocinę energiją iš savo kūno, kad kuo mažiau trigerintų, kad kuo mažiau liktų projekcijų.

Ir tai yra Jausmų sesija. Tu užsidedi raištį, atsiguli, nejudini savo kūno, užmerki akis ir eini jausti. Ir jauti, ir jauti, ir jauti, ir viskas kyla, ir jauti. Ir tada šviesa didėja, didėja, didėja, o mintys mažėja, nes mintys visada ateina iš emocijų. Jos yra kartu, mintis ir emocija, kaip višta ir kiaušinis. Nėra emocijų – nėra minčių. Pamatysi pats, jeigu dar nematei.

Ir gali naudotis savo mintimis: jeigu kyla mintys, eik iškart į kūną, ieškok, kur yra kažkas iškilę, ir visada atrasi aktyvią emociją. Tai mes turim neaktyvias emocijas, kurios dar nėra iškilusios, ir aktyvias emocijas. Kūnas visada iškels emociją tik tada, kai gali ją išgyventi. Niekada neiškels daugiau, negu gali išgyventi. Dėl to, kad ir kokią paniką jauti ar baimę, ar atrodo, kad tuoj mirsi, pasitikėk – kūnas išgyvens.

Yra emocijų, kurių gal dar negali išgyventi, nes jos per stiprios. Jos yra neaktyvios. Bet ateis laikas, ir viskas kils, kils, kils. Kuo daugiau stiprėsi savo stebėjimu, savo vidumi, tuo daugiau ir stipriau viskas kils, ir gilesni dalykai iškils. Vadinasi, tuo didesnį raumenį būsi užsiauginęs šitame nuostabiame vidiniame darbe.

Tai keliaujam namo, keliaujam į šviesą ir prisimenam, kad esam šviesa. Jau dabar šviesa žiūri per mūsų akis. Ir dabar laikas nebesitapatinti nei su kūnu, nei su „aš“, nei su Ryčiu ir pradėti tirpdyti viską, prie ko esam prisirišę Žemėje. Ir paleidžiam Žemę, ir būnam tuo, kas esam. Būnam šviesa. Ir Dievas taip pat yra čia – šita šviesa, per mus visus ir visada. Ačiū, draugai.

Daugiau video

▶Kaip susitvarkyti su savo sunkiais jausmais? (Detalus pademonstravimas)▶Ramybė nėra pasiekimas – štai ko visi ieško ne ten▶Jausmų sesija vienam – ką daryti, kai užgriūva sunkumas