Video · 2025 m. · 29 min. · Rytis ir Violeta

Jeigu gyvenimas yra sunkus – kažkas nėra gerai su juo

Kodėl gyvenimas sunkus, kai tiek stengiesi: keliesi anksti, sieki, tobulėji, nori įrodyti tėvams, kaimynams ir sau, ką gali? Šiame video Rytis iš Egipto kalba apie tai, kaip tas bėgimas dažnai gimsta iš to, kad nejauti meilės, ir kodėl gyvenimas gali būti daug paprastesnis.

Ir apie tai, ką su tuo daryti: pajausti, ką darai, ko iš tikro nenori daryti, leisti sau iš to išeiti ir sekti vidiniu vedimu, kuris veda paprastai – nuo mandarinų ryte iki kisieliaus, iš kurio gali gimti visai nauja idėja. Pabaigoje – kodėl laimę gali jausti tik dabar.

Ryčio ir Violetos Akademija

Vis vari, o lengviau netampa?

Akademijoje 6 vakarus per mėnesį gyvai išjaučiame sunkumą, kurį neši kūne, – kad išgirstum savo vedimą ir gyventum paprasčiau.

Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.

Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija

Klausyk arba skaityk

Žemiau – video tekstas.

Gyvenimas sukurtas būti paprastas

Rytis: Norėjau parodyti patį geriausią maistą pasaulyje. Ir tai yra vaisiai. Daržovės irgi visai nieko būna, bet dažnai jos būna su prieskoniais arba su druska. Pačios daržovės iš savęs ne tokios skanios, dėl to neįskaičiuoji jų į šitą vakarėlį taip stipriai.

Aš tikiu viduje, kad maistas, kuris žmogui skirtas labiausiai, turi būti pats skanus iš savęs, be jokių priedų, be jokių pagardinimų. Ir taip gaunasi, kad vaisiai – sultingi, švieži, skanūs, išsirpę – yra būtent tai. Visa kita neatitinka šito kriterijaus.

Ir mano mityba kažkur 90 procentų yra vaisiai. Valgau salotas, kartais duoną, kartais kokius ryžius dar, kartais kokius grikius, kartais čipsus – „Estrella“ mėlynus arba „Taffel San Diego“. Kaip be čipsų, ane? Anksčiau labai ribojau save. Buvo 100 procentų vaisiavalgystė, bet dabar neriboju tiek daug savęs, bet vis tiek valgau daugiausia vaisius. Bet kartais galiu ką nors kita suvalgyti, nes kūnas vis tiek greitai išsivalo. Kai pažįsti savo kūną, gali žaisti su tuo, ir daug smagiau yra gyventi tada.

Sakant tai, užmerkiam akis kaip visada ir giliai, giliai kvepiam. Ir iškvepiam per burną. Dar kartą giliai, giliai kvepiam ir iškvepiam per burną. Praskenuok savo kūną: kaip jautiesi dabar, kas vyksta šiuo metu tavo kūne.

Gera pradėti šitą įrašą taip paprastai, vaikiškai, kvailai kabutėse. Aš kai žiūriu „Facebooke“ dabar ar „YouTube“ tuos įrašus žmonių – mokytojų, dvasinių ir šiaip visokių gyvenimo koučerių ir taip toliau, – visi tokie rimti, pridėję filtrų ten daug, visokių schemų, daug visokių ten dar statistikų ir… Oh my God! Aš mėgstu paprastumą ir aš mėgstu viską daryti paprastai. Ir taip gaunasi, kad gyvenimas ir sukurtas mano akyse būti paprastu – neperdegti ir neperdaryti jo kuo sunkesniu, kaip yra įprasta visuomenėje.

Pažiūrėk į sunkiausią vietą kūne

Rytis: Ir tuoj pakalbėsiu apie tai, bet dabar noriu, kad pajaustum pačią sunkiausią vietą, kurią jauti dabar savo kūne. Galbūt tai krūtinė, galbūt tai pilvas, galbūt tai gerklė, galbūt tai galva. Kad ir kas tai yra, pajausk ją, nukreipk savo dėmesį į ją. Pasakyk: „Labas, matau tave. Ką tu? Kaip tu? Žiūriu į tave.“

Ir kai tu pažiūri į šitą sunkų jausmą, tu atsitapatini nuo jo. Jeigu nepažiūri į jį, tu jautiesi jo dalis. Galbūt jautiesi auka to jausmo. Galbūt jautiesi, kad jisai kažkaip užgožęs tave, įtraukęs, įsiurbęs. Bet kai pažiūri į jį, vyksta magija. Vyksta toks grožis. Ir gaunasi taip, kad tu savo sąmonėje atsiskiri nuo to jausmo ir jisai nebegali tavęs paveikti ar valdyti taip stipriai.

Tai visa esmė yra pažiūrėti į jį ir pastebėti, kad yra aš, kuris žiūri, ir yra jausmas, kurį matai. Ir tas jausmas, kurį matai, yra ne tai, kas žiūri į jį. Tu esi tai, kas žiūri į jį. Jausmas yra tavo kūne energijos kamuolys. Jis nėra didesnis už tave, ir jisai nieko tau negali padaryti, kai tu žiūri į jį.

Bet jeigu nežiūri į jį, jeigu viskas vyksta automatu, tada gali jaustis jo auka. Gali jaustis: „O, mane užvaldė nerimas, pyktis, stresas.“ Tavęs niekada neužvaldo nerimas, pyktis ir stresas. Kas iš tikrųjų vyksta tavo kūne? Tiesiog padaugėja tos energijos, padidėja intensyvumas, bet tu, stebėtojas, stebėtoja, niekada nesi užvaldytas streso, emocijų ar pykčio. Tai nėra įmanoma.

Tu lyg visada žiūri pro langą, kaip kieme, matai, kaip kieme vaikšto stirnos. Matai, kaip jos valgo žolę ir medžius, o tu žiūri pro langą į jas. Tai tu visada pro langą žiūri į savo emocijas, į tai, kas vyksta tavo kūne, ir niekas niekada negali paveikti tavęs.

Tai norėjom pasisveikinti dabar tik su tavo jausmais, su tuo, kas yra tavo kūne. Ir dabar galim atmerkti akis, pasisveikinti dar kartą vienas su kitu. Linkėjimai tau iš Egipto. Aš dabar esu tokioje pavėsinėje. Gera šiandien pakalbėti su tavimi apie tai. Tai va, apie paprastumą viskas.

Kam tas bėgimas?

Rytis: Mes ir čia, Egipte, šnekėjom su žmonėmis: Europoje žmonės turi labai didelį bėgimą, įsikabinimą į savo tikslus. Kad kuo daugiau visko turėti, kuo daugiau pasiekti, kuo daugiau įrodyti prieš kitus, ką aš galiu, kuo daugiau prieš kaimynus ir savo tėvus pasirodyti, kad aš geriausias vaikas, geriausias žmogus, turtingiausias, stipriausias ir taip toliau.

Ir viskas ok su tuo – tai žaidimas, tai Dievo pasaulis, galima žaisti kiek tik nori su viskuo, laisvė, ir tu nekaltas dėl nieko. Bet kas nutinka: labai apsikraunam nuo to, labai sunku pasidaro, ir tiesiog užknisa kartais nešti tą sunkumą ir tą įtampą visą savo kūne.

Tai aš noriu pasidalinti savo įrašais, pasidalinti visu tuo, kuo dalinuosi, tiesiog kad įneščiau žiupsnelį lengvumo į žmonių gyvenimus. Ir nes daugiau neturiu ką veikti, ir man patinka šnekėti ir žiūrėti save kameroje, tai tiesiog tą ir darau.

Tai Europoje, Amerikoje, visur, kur yra turtingos šalys, yra tas stiprus „varyk, varyk, varyk, siek, siek, siek, tobulėk, tobulėk, tobulėk“. Jeigu pažiūrėsi iškabas gatvėse arba reklamas, kokios ateina: būk gražiausias, būk lygiausia oda, būk plaukais ypatingais, būk protingiausias, būk sąmoningiausias dvasingume, ar ne? Visada yra: būk kažkuo kitu, negu dabar esi. Visada būk kažkuo ateityje, negu esi šiandien ir dabar.

Ir mano vienas didžiausių suvokimų, per kurį aš vis dar einu dabar, per kurį vis dar mokausi ir gilinuosi į save, yra tai, kad kai aš nesijaučiu mylimas, aš tada noriu kažkaip įrodyti save prieš kažką – prieš tėvus, prieš Dievą, prieš žmones, – kad pasijausčiau mylimas, kad pasijausčiau vertas ir pakankamas.

Ir jeigu aš nesijaučiu mylimas, noriu užkišti save pasiekimais, pinigais, žmonėmis, daiktais – kažkaip užkišti tą juodą skylę savęs nemylėjimo arba tiesiog meilės nejautimo. Tai kas nutinka? Šitame pasaulyje joks daiktas, joks žmogus negali tau suteikti jausmo, kad tu esi mylimas.

Tai yra absoliučiai tavo ryšys su savimi, tavo ryšys su Dievu – arba kad ir kokiu žodžiu tai pavadinsi: šaltiniu, kūrėju, visata, aukštesniuoju savimi. Tai yra tavo, kaip žemiškų smegenų, mažo ego – Ryčio, Kristinos, Tado, – ryšys su tuo, kas plaka tavo širdį dabar.

Aš turiu tokią analogiją: jeigu nori rasti Dievą, surask, kas plaka tavo širdį dabar, kas atsakingas už tavo širdies plakimą, ir atrasi save, atrasi Dievą, ane? Ir tai, kas plaka mano širdį, plaka ir tavo širdį. Ir ta energija, kuri leidžia man šnekėti dabar šitame įraše, leidžia ir tau šnekėti, ir klausytis jo, ir matyti jį.

Tai va, sakant taip: yra daug apsikrovimo gyvenime – siekti tobulėti ir keltis rytais, eiti vėlai miegoti, žodžiu, būti pervargusiems, jausti daug streso, tą stresą užvalgyti visaip, ir tada jaustis dar sunkiau. Ligos atsiranda nuo svorio, nuo perdegimo, nuo įtampos – emocinės, fizinės. Žiūrėk, užsisuka visa tai. Ir nėra smagus toks gyvenimas.

Tai aš kalbėjau čia su vietiniais egiptiečiais. Jie neturi daug pinigų, jie neturi daug daiktų. Viskas yra labai basic, paprasta, apleista. Viskas yra labai paprasta čia, bet jie sako… Aš matau, kaip varo tie žmonės Europoje ir net ir čia – Kaire, didmiesčiuose, Aleksandrijoje. Žodžiu, Egipte visi daug varo: daryti, daryti, dirbti, dirbti, dirbti.

Ir čia, kur esam, į šitą miestelį atvažiuoja žmonės dirbti ir būti, dažniausiai iš tų didelių miestų, atsidaro sau kokią mažytę krautuvytę ir sako: „Aš noriu turėti laisvę. Man nereikia tų daug pinigų, kad varyčiau ir visus atiduočiau nuomai, visus atiduočiau savo sveikatai gydyti ir taip toliau. Man nereikia to. Aš renkuosi paprastą gyvenimą, aš renkuosi turėti jūrą, turėti draugus, turėti laisvę dienos metu, turėti maisto skanaus, turėti gamtą. Ir man to užtenka. Ir aš žinau, kad vieną dieną vis tiek mirsiu.“

Ir kam man bėgti į tą mirtį, jeigu aš galiu mėgautis savo kelione? Kam man lėkti, kam man skubėti į ją, kam man krautis viską, jeigu net nepanešu aš to, ir tai yra svoris gyvenime?

Tai, mano drauge, išmintis yra tokia: pasidaryti gyvenimą paprastesnį, pasidaryti gyvenimą paprastesnį, negu yra dabar. Jeigu gyvenimas nėra lengvas, tai kažkas nėra gerai su juo. Jeigu gyvenimas yra sunkus, kažkas yra ne taip su juo.

Ir mes dirbam su emocijomis, mes dirbam su mintimis ir su sunkumais. Prisijunk prie Akademijos, atvaryk į mūsų savaitgalius, į mūsų renginius gyvai. Ten mes pažiūrėsim į vidines emocijas sunkias, kurios yra tavo kūne, mūsų kūnuose, ir pagausim jas, sumedžiosim jas, išjausim jas, ir ištirps tas oras, ir tada pritrauksi lengvesnius dalykus gyvenime.

Kai viduje ištirpsta sunkumas, išorėje pritrauki daugiau lengvumo taip pat, nebėra taip sunku, nes iš vidaus atsispindi visa išorė. Ir gyvenimas neturi būti sunkus. Visą sunkumą galima ištirpdyti. Visas sunkumas yra netikras. Tai nėra tiesa, tai yra melas. Visa tai galima ištirpdyti.

Ką darai, ko iš tikro nenori daryti?

Rytis: Tai va, ką galima čia tau pasakyti šiandien, kad tavo gyvenimas būtų dar paprastesnis? Pajausk vidumi: ką darai gyvenime, ko nenori daryti? Ką darai gyvenime, ko iš tikro nenori daryti?

Pavyzdžiui, aš, kai ėjau į mokyklą, nekenčiau keltis rytais su žadintuvu į mokyklą. Aš norėdavau miegoti, norėdavau laisvės. Sakiau: „Aš tikrai gyvenime užaugęs nesikelsiu į darbą, kaip dabar keliuosi į mokyklą.“ Ir su šita intencija aš gyvenau. Ir aš susikūriau darbą tokį, kad visada galėčiau nesikelti, jeigu nenoriu, ane. Faina atsikelti saulėtekyje, bet nesmagu atsikelti, kai varo tėvai į mokyklą ir šalta lauke, minus 20 laipsnių. Tai nesmagu.

Ir pažiūrėk dabar gyvenime: ką tu darai, ko nenori iš tikro daryti? Galbūt tavo darbas nepatinka tau, galbūt tavo santykiai nepatinka tau, galbūt dalykai, kuriuos darai dienos metu – rūpiniesi gėlėmis kažkokiomis arba žmonėmis, arba dar kuo nors, – nepatinka tau. Leisk sau nedaryti to. Leisk sau išeiti iš to.

Ir gali kilti mintis: „Ryti, bet tu nesupranti mano gyvenimo. Aš privalau tai daryti. Aš privalau eiti į darbą. Aš nesu kaip tu – išskridęs, sėdintis Egipte prie palmių ir kuriuo Dievas rūpinasi. Manimi nesirūpina Dievas. Aš pati turiu arti, aš pats turiu arti ir pasiekti savo tikslus, pasiekti savo išgyvenimo resursus visus, ane.“

Tai gali būti taip, kad vienais rūpinasi Dievas, visata, o kitais nesirūpina Dievas ir visata? Apsižvalgykim aplink. Aš kiek matau, visais rūpinasi visata. Išskyrus – tu gali tikėti, kad tavimi nesirūpina. Ir jeigu tu, kaip Dievo dalis, patiki, kad tavimi nesirūpina, tavo tikėjimas virsta manifestacija, ir tu patiri tokią patirtį, kad tavimi iš tikrųjų nesirūpina. Tu pats sau patvirtini per savo patirtį ir manifestuoji tai, kad tavimi nesirūpina. Viskas priklauso nuo šito įsitikinimo.

Tu ari gyvenime, tu darai dalykus, kurių nemyli ir nemėgsti, dėl to, kad tu tiki, jog jeigu tu juos nustosi daryti ir darysi tai, ką mėgsti, tu neišgyvensi, tavimi nepasirūpins ir sugrius tavo pasaulis. Mano drauge, tavo pasaulis jau dabar yra sugriuvęs tikriausiai, daugiau ar mažiau, ir tu net daug ką gali prarasti jau. Bet žinok, kad yra kitas būdas gyventi. Ir jis yra labai paprastas, ir jis yra labai džiaugsmingas, ir tave nuves į tavo didžiausias svajones.

Jeigu tu pasitikėsi ir pradėsi klausytis tik to balso savyje, kuris tau kalba, ką daryti, kur eiti, kur neiti, ką pasakyti, ko nesakyti, ką dirbti, ko nedirbti, – jeigu tu klausysi šito balso, jisai tave nuves į žvaigždes. Bet tavo darbas yra pradėti jo klausyti. Tavo darbas yra pradėti juo tikėti. Ir tavo darbas yra nustoti daryti tai, kas yra sunku, ir nustoti eiti ten, kur tu nenori, kur kenti. Nustoti draugauti su santykiais savo arba su žmonėmis, kurie tau nesijaučia širdyje gerai, artimi, kurie tau sukelia sunkumą, – nedaryti to.

Leisk sau išeiti iš visko, kas yra sunku. Aišku, tai turbūt nenutiks per dieną. Bet leisk sau nedaryti to, ko nenori.

Vedimas veda paprastai

Rytis: Mano visas gyvenimo džiaugsmas yra, kai aš pats renkuosi – ne tai, kad pats renkuosi, bet jaučiu vedimą, ką daryti. Atsikėlus nuo ryto iki vakaro visada yra vedimas, bet jisai veda paprastai. Tu atsikeli, tu pajauti, ką nori daryti: pasportuoti, suvalgyti mandarinų, nueiti nusiprausti, parašyti laišką, dar kažką. Tada po to ateina kitkas, po to ateina dar kitkas ir po to ateina dar kitkas. Ir žiūrėk – čia susikūrė jau savaitgaliai, renginiai, čia pasidarė kursai, čia kelionės vyksta… Viskas vyksta, kai tu seki vedimu.

Ir šiandienos žinutė yra apie tai, kad viską galima daryti daug paprasčiau. Viską galima daryti be streso ir be įtampos, ir be šito tikėjimo, kad jeigu aš varysiu, varysiu, varysiu, mano gyvenimas bus geresnis, džiaugsmingas. Viskas yra apie dabartį. Viskas nėra apie tai, kas bus ateityje, jeigu aš varysiu ir pasieksiu. Viskas yra apie kokybę – kokia tu vari ir kokia seki.

Ir išvis, jeigu pajauti, kad tu mylimas esi – Dievo, visatos, žmonių, kad tu iš tikrųjų mylimas esi, – pajauti, kad daug dalykų tu darei dėl to, kad įrodytum save prieš kažką, ir kad tau tiesiog nebereikia to daryti. Ir nėra prasmės varyti tiek daug.

Žinok, kad mes visi Dievo vaikai. Žinok, kad mumis visais nori rūpintis gyvenimas. Ir žinok, kad tik mes patys užblokuojam lyg tą rūpestį. Bet net jeigu ir užblokuojam, mumis vis tiek rūpinasi, vis tiek bando vesti, bando pramušti ir veda. Bet jeigu tu pats atveri save tam, jeigu tu pats atsiduodi ir pasitiki, viskas daug sklandžiau vyksta, negu gyvenimui reikia pramušti per sieną, ane?

Tai jeigu tu atidarai savo duris, įsileidi dvasią, įsileidi savo tą aukštesnę energiją vesti tave ir leidi sau nebedaryti nieko, ko nenori, – nieko nedaryti, ko nenori, ir tiesiog to nedaryti. Labai paprastai: tiesiog nedaryti, ko nenori. Ir padėti visus „reikia“, „privalau“.

Viskam ateina savo laikas. Gali būti, kad reikia kažką padaryti labai, bet šiandien ryte nėra skirtas laikas tam iš visatos, o yra skirta vakare, pavyzdžiui. Jeigu tu save muštruoji ir stumi padaryti tai ryte per prievartą, tu nepataikai į visatos vedimą. Tau ryte skirta yra išeiti į lauką, pasportuoti, pakvėpuoti oru, o tu bandai padaryti projektą. Ir tada nepataikai, jauti stresą, įtampą ir sunkumą.

Tai jeigu tu eini į lauką pakvėpuoti oru, išsivalo galva, gal pasirengia kūnas, ateina dar minčių kokių gerų. Grįžti namo, pasidarai arbatos, užsidegi žvakę, ir tada – vu! – ateina tau kūrybinė energija, ir pradedi varyti tą projektą. Taip veikia viskas. Turi palaukti, kol ateis energija, ją paimti, perleisti per save ir tada daryti iš jos.

Tai dabar atėjo energija padaryti šitą įrašą. Prieš 10 minučių gulėjau kaip slabakas ir nenorėjau nieko daryti, ir galvojau: ar daryti, ar reikės daryti šitą įrašą, ar ne? Bet galvojau: palauksiu, kol ateis energija. Tai nuėjau į tualetą, atsiprausiau truputį, suvalgiau braškes, dar kelias. Ir atėjo energija padaryti šitą įrašą. Dėl to žinok, kad viskas gali būti paprastai.

Kai seki vedimu, visada pataikai

Rytis: O aš žinau, kad šitie įrašai atneša tam tikrą energiją žmogui. Ir aš žinau, kad ta energija prisės sėklų. Nebūtinai šiandien, bet ateityje galbūt. Ir aš žinau, kad dalis žmonių, kurie perklausys šitą įrašą, susidomės ir ateis į mūsų grupinę sesiją, ateis į kokį nors renginį, papasakos draugui. Ir taip viskas sklinda.

Tai kai mes dalinamės iš širdies, kai mes darom tai, kas eina iš širdies, iš vedimo, tai visada paveikia kitus ir paveikia visą pasaulį į gražiąją pusę, ir prisideda prie tavo gausos taip pat. Tai tavo gausa yra tai, kas yra tavo vedimas.

Ir jeigu aš daryčiau dabar – reikia kažką ten padaryti, ko aš nenoriu, – aš daryčiau iš sunkaus vaibo, iš sunkios energijos ir nieko gero nesukurčiau. Tai geriausi dalykai pasaulyje visada yra sukuriami iš meilės, iš lengvumo, iš grožio, iš gerumo, o iš sunkumo ne kažką gero sukursi. Gali sukurti mechaniškai kažką, bet nėra tame širdies, nėra tame gyvybės. Ir gyvybė yra ten, kur tavo energija, kur tavo vedimas. Ir iš jos daryk viską.

Ir atmink: nedaryk nieko, ko nenori. Pabandyk vieną dieną, vieną valandą nedaryti nieko, ko iš tiesų nenori, ir pažiūrėk, koks bus jausmas.

Gali užmerkti akis, giliai įkvėpti, iškvėpti ir pajausti: ką aš noriu labiausiai dabar veikti, kas mane priverstų dabar atsikelti iš tos lovos? Ir ateina: „Dabar noriu kokio nors kisieliaus.“ Ir tada eini ieškoti, kaip išsivirti kisielių, arba kur tavo mieste daro kisielių, arba kaip pasidaryti kisielių, nueiti į parduotuvę – ir tada ateina tau entuziazmas, įkvėpimas, ir eini tai daryti. Ir visiškai galbūt tai nepraktiška, nelogiška, bet tave veda tai, ir eini tai daryti.

Ir bedarant kisielių gal ateina tau koks nors suvokimas, koks nors dvasinis, arba perskaitai ką nors ant pakuotės, kas tau šauna ir sukuria idėją, ir iš jos sukuri verslą arba kažkokią dar praktiką, ar kursą, ar sutinki kokį žmogų parduotuvėje perkant kisielių, kuris tau kažkaip surezonuoja širdyje ir tampa po to tavo gyvenimo vyru arba moterimi, ane? Va taip vyksta viskas.

Jeigu nėra jokios logikos išvis tame, kai tu seki jausmu, – bet jeigu seki vedimu, jausmu vidiniu, tu visada pataikai. Ir tai yra menas, kurį gali išmokti. Kuo daugiau praktikuosi, tuo aiškiau išgirsi.

Ir sunku yra išgirsti tai, kai emocijų sunkių daug yra, nes zyzia mintys kaip musės galvoje ir trukdo, atrodo, išgirsti – susimaišo tavo vedimas su emocijų balsu: „Tas asilas tą padarė, nekenčiu jo“ arba „Nežinau, kaip dabar gyventi, viską praradau, darbas nepatinka“ – ir tu užsisuki tame.

Tai jausmų sesijos yra tam sukurtos, kad tave nuvestų į tylą, nuvestų tave į buvimą, nuvestų į vietą, kur nėra minčių ir nėra emocijų ir kur tu jauti, stebi ir girdi dabartį. Ir šitoje vietoje tu girdi savo vedimą. Ir šitoje vietoje aš gyvenu visą dieną beveik. Violeta… Mes girdim, stebim, jaučiam, kas ateina, ir darom dalykus iš tos vietos, ir sekam savo vedimu.

Tai va, mano drauge. Valgyk daug vaisių, valgyk rytais, per pietus, kada tik išeina, šviežių, sultingų vaisių, obuolių, kad ir kas yra šiuo metu racione.

Ir žinok, kad pasaulis gali būti paprastas, gyvenimas gali būti paprastas, jeigu tu leisi jam būti tokiam ir jeigu tu įsileisi dvasią, Dievą – nenoriu to žodžio vartoti, nes daugumai jisai sunkus, – bet įsileisi Dievą į savo širdį, įsileisi visatą į savo kūną ir leisi, kad padarytų ta energija tave ir atvestų tave ten, kur dar niekada nebuvai.

Mane veda, mus visus veda, bet leisk tam nutikti ir pamatysi, kaip gera. Nebereikės stumti pačiam to vežimo, o gausi arklį, kuris stums vežimą, ir tu galėsi karietoje sėdėti kartu ir važiuoti su juo. Nebereikės pačiam stumti jo savo jėgomis, mano drauge.

Ir pabaigai. Viskas yra apie dabartį. Ateityje nėra laimės. Arba jauti laimę dabar, arba niekada. Jeigu nejauti dabar laimės, tavo ateitis bus lieva. Jeigu jauti dabar laimę, tavo ateitis bus tobula. Tai padaryk savo dabartį tobulą, lengvą, ir tavo ateitis bus tobula, lengva. Jeigu bėgsi nuo dabarties į ateitį sunkume, tavo ateitis bus tokia pat – sunkume. Tai einam į tai, mokomės jausti ir sekti savo širdimi visą parą.

Ir nesvarbu, ką aš šneku, viskas yra apie energiją ir kokia energija eina. Ir aš tiesiog šneku bele ką, bet svarbu energija, nes energija daro pokytį. Žodžiai yra tik priedas prie žinutės.

Ryčio ir Violetos Akademija

Kai nurimsta emocijos, išgirsti savo vedimą

Akademijoje su Ryčiu ir Violeta gyvai mokomės nerti į sunkius jausmus, kol lieka tyla ir aiškumas, ką daryti toliau. Visas įrašų archyvas atsidaro iškart po prisijungimo.

Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.

Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija

Gyvai Birštone

Nori savaitgalį leisti gyvenimui būti paprastam?

Jausmų sesijų savaitgalis Birštone su Ryčiu ir Violeta: 2 dienos po 7 valandas gyvai. Kalbėti ir dalintis nebūtina – tiesiog esi su savo kūnu ir jauti.

Savaitgaliai Birštone
Pasidalink su Facebook draugais
🎁 Dovana skaitytojams

Gauk 20 min. Jausmų Sesiją su Ryčio vedimu – dovanų

Užsimerk, atsigulk – aš vesiu tave balsu iš sunkumo į lengvumą ir ramybę. Palik el. paštą ir gauk sesiją iškart, kartu gausi ir kitus mano laiškus su daug vertės. 🪽

Nepavyko išsiųsti. Pabandyk dar kartą.

Jokio spamo – atsisakysi vienu paspaudimu.

Kurį pasaulį maitini – vidinių jausmų pasaulį, savo širdies ir Dievo vedimą ar minčių, programų, argumentų ir baimių pasaulį? Kurį laistai savo laistytuvu per dieną daugiau? Pažiūrėk, kaip kūnas jaučiasi, kai pagalvoji apie Dievo balsą ir jo vedimą, nerūpestingumą, neatsakomybę, nekontroliavimą, visišką paleidimą, ir kaip kūnas jaučiasi, kai tu saugaisi, bijai, suspaudi save, neleidi sau, bėgi, slepiesi, jauti kaltę. Kaip manai, kokioje energijoje kūnas labiau klesti, išlieka jaunas, gyvas, sveikas ir stiprus? Ar Dievo ir širdies balso sekime, ar baimės ir kaltės programų palaikyme?

Visiškai nesvarbu, koks tavo gyvenimas buvo iki šios akimirkos, nesvarbu, ką pridarei ir ko nepridarei – mes visi visko pridarėm ir nepridarėm – šita akimirka yra naujas lapas, nauja reinkarnacija, naujas Dievo pasaulis. Ir šią akimirką tu gali pasirinkti savo širdimi kryptį – į baimę, kaltę, trūkumą ir užspaudimą arba į Dievą, į vidų, į laisvę ir savo karališkumą. Kai tai skaitai, gali kilti minčių: ,,Skamba gražiai, bet kaip tai padaryti, tai ne man, nežinau, kaip iš to išeiti, visą gyvenimą buvo taip”. Tai tik baimės, kaltės ir proto mintys, netikėk jomis, nebelaistyk jų. Palik jas, tegul jos ateina, bet, kai jos ateina, pažymėk jas, kaip paukštukus žiedeliu pažymi prižiūrėtojai, kad, jeigu jie išskrenda ir juos pagauna vėl, atpažintų, kuris yra kuris, ir taip apie juos renka informaciją. Lygiai taip pažymėk visas savo mintis naudojant savo dėmesį ir stebėjimą – pažiūrėk į mintį, pagauk ją savo žvilgsniu, uždėk ant jos žymę, kad “aš jau pamačiau tave, tu jau pamatyta, pažymėta”, ir paleisk. Leisk jai eiti, nebesaugok jos. Daugiau nieko neturi daryti. Tu ją pažymi, uždedi ant kojos žiedelį ir, kai ji išeina, tu ją paleidi. Nebėk paskui ieškoti jos, nes gali ją sekti savo kompiuteryje – tavo duomenų bazėje ji jau įrašyta. Taip pastebėk visas savo mintis, kurios sukuria bet kokį limitą. Pažymėk jas ir paleisk. Stebėjimas yra tam, kad pažymėtum. Neturi su jomis kovoti, neturi maištauti prieš jas. Tu esi tiesiog prižiūrėtojas, kuris pastebi ir pažymi viską, ko nebenori daugiau patirti gyvenime, ir paleisk tai.

Jeigu jauti dar bet kokią savo kontrolę, bet kokį laikymą, atpalaiduok jį, tegu ištirpsta. Ar jauti meilę savo kūnui? Ar gali pasakyti savo kūnui “Aš myliu tave”? Pajausk, kokį jausmą sukelia šis klausimas. Gali pasakyti savo kūnui: “Aš myliu tave, tu nuostabus” ir pajausk, kas vyksta kūne. Leisk visoms visoms energijoms eiti, kilti, plėstis, spausti, judėti, būti. Dabar esi indas, per kurį važiuoja traukiniai – skirtingos energijos, skirtingos vibracijos. Nesvarbu, ar jauti daug jų ar mažai, bet leisk viskam vykti, kad ir kas vyksta šią akimirką ir visiškai nesikišti į tai, atiduoti tai į Dievo rankas, palikti savo kūną, palikti visą šį pasaulį, išeiti atostogų.

Jeigu ateina kokios nors mintys, visiškai nieko nedaryk dėl to. Tu esi erdvė, į kurią mintys ateina ir išeina, kurioje viskas vyksta, pasirodo ir dingsta. Visiškai nieko neturi daryti. Pasitikėk, leisk akimirkos energijai tave nešti ir atnešti visa, ko reikia. Jeigu akimirka atneša mintis ir aktyvų protą, vadinasi – tai pats tobuliausias dalykas, kuris gali dabar nutikti, būk atviras(-a) viskam, visoms mintims ir protui, tegu vyksta, tegu ateina – duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką. Duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką.

Jei jauti, kad kažką dar saugai, priešiniesi ir blokuoji, pabandyk tai atpalaiduoti ir visiškai nebedėti jokių pastangų. Kaip vėjo plaikstomas maišiukas juda ore iš kairės į dešinę, aukštyn, žemyn, taip ir tu leisk energijoms ir vibracijoms tave mėtyti į visas puses: aukštyn, žemyn, į protą, iš proto, į jausmus, iš jausmų, į stebėjimą, iš stebėjimo. Leisk viskam viskam vykti, duok viskam laisvę, tegu kyla, tegu juda, tegu teka ir tirpsta. Absoliučiai nieko nedaryk, nesistenk būti stebėjime, net nestebėk. Neleisk savo protui nieko pačiupti – jokios praktikos, jokio metodo, jokio veiksmo, nieko nereikia. Jeigu ateina mintis ,,Kaip nieko nedaryti, tai ką man daryt, kad nieko nedaryt?” – eina šikt jinai, nieko nedaryk dėl tos minties, pamiršk net stebėjimą. Kas lieka?

Tik tu su savim dabar. Tai ir yra gyvenimas – tu dabar. Visa kita netikra, visa kita eina šikt. Tik Tu ir Dabar.

Iš pradžių klausiau, ar gali pasakyti, kad myli savo kūną, dabar noriu pratęsti ir paklausti – ar gali pasakyti: ,,Aš myliu šį pasaulį, aš myliu Žemės planetą”? Ar gali pasakyti, koks tavo santykis su šiuo pasauliu, su Žeme – ar gera čia būti, ar nekenti čia būti? Pajausk vidumi – ar nori apkabinti Žemę, ar nori pasiimti kūjį ir sudaužyti viską, išsilaisvinti iš šios planetos ir visos kančios, kurią čia patyrei. Jei renkiesi kūji, leisk sau patirti šią energiją, kaip tu daužai viską, kad tu nekenti, kad pyksti, kad tave užkniso. O jeigu myli, pajausk, ar neapgaudinėji savęs ir ar po ta meile nėra paslėptos agresijos ir nekentimo. Būk nuoširdus(-i) sau, kai klausi šitų klausimų.

Kad ir ką jauti dabar – nesipriešink, leisk viskam būti. Ir nieko daugiau nedaryk. Noriu, kad pajaustum savo visą kūną periferiškai, viską kartu nuo galvos iki kojų, pajaustum, kokia dabar yra jo energija, jo vibracija, jo energijos kokybė. Tiesiog pajausk. Pajausk, ar dar yra kokių nors jausmų, emocijų, energijų kūne – galvoj, krūtinėj, pilve, saulės rezginy ar dar kur nors. Jeigu yra, susikoncentruok į bet kurį energijos kamuolį ir pabūk su juo, skirk jam savo dėmesio, energijos, bet nekeisk jo. Pabūk su juo kartu. Stebėk visą savo kūną periferiškai, kas vysta, kaip jis pulsuoja, gal energija teka, gal elektra jaučiasi, stebėk ir jausk, kas kūne vyksta būtent dabar.

Jeigu patiko nieko nedaryti, būti, jausti, stebėti, žinok, kad ši kokybė gali būti su tavimi visą tavo likusią dieną. Paprašyk to dvasios, Dievo. Sakyk: ,,Aš noriu jaustis taip visą dieną”. Turėk tokią intenciją, ir tai išsipildys. Prašyk, ir bus padaryta.

Noriu labai padėkoti tau, kad skaitei šį laišką, kad renkiesi šią erdvę, o ne milijoną kitų dalykų pasauly šią akimirką.

Gera įtraukti tave į mūsų jautrią šeimą, į mūsų ratą, į mūsų energiją, kur jaučiame savo jausmus ir nebijome pažiūrėti į save. Gera širdy stebėti, kaip visi aplinkui plečiasi, kyla, bunda. Ir tegu viskas, kas sunku, ištirpsta kaip sniegas pavasario saulėj. Su meile. Rytutis 😛

Which world are you feeding – the world of inner feelings, your heart, and God’s guidance, or the world of thoughts, programs, arguments, and fears? Which one do you water more each day with your “watering can”? Notice how your body feels when you think about God’s voice and guidance – about being carefree, uninhibited, at ease, completely surrendered – and compare that to how your body feels when you’re guarding yourself, afraid, tense, holding back, running, hiding, feeling guilty. Which energy do you think helps your body thrive, stay young, alive, healthy, and strong? Is it following God’s and your heart’s voice, or sustaining the programs of fear and guilt?

It doesn’t matter what your life has been like up to this moment; it doesn’t matter what you have done or haven’t done – we’ve all done things and left things undone. This very moment is a fresh start, a new incarnation, a new world of God. Right now, you can choose with your heart where to go – toward fear, guilt, lack, and suppression, or toward God, inward, toward freedom and your own sovereignty. As you read this, you may have thoughts like, “That sounds nice, but how do I do it? It’s not for me, I don’t know how to get out of this, it’s been like this my whole life.” But these are just thoughts – fear, guilt, and the mind talking. Don’t believe them, don’t keep watering them. Let them come, let them be, but when they appear, tag them, just like researchers ring birds so they can identify each one if it flies away and is caught again. In the same way, tag all your thoughts by using your attention and observation: look at the thought, catch it with your gaze, label it – “I see you, I’ve noticed you” – then let it go. Let it pass; don’t hold on to it. You have nothing else to do. You mark it, you “ring its leg,” and when it leaves, you release it. Don’t run after it, don’t chase it, because you can trace it in your “computer” – it’s already in your database. That’s how you notice every thought that creates any kind of limitation. Acknowledge it, then let it go. Observation is only there so you can tag it. You don’t have to fight or rebel against it. You are simply the caretaker who notices and tags everything you no longer wish to experience in life, and then lets it go.

If you still feel any form of control or holding on, soften it; allow it to dissolve. Do you feel love for your body? Can you say to your body, “I love you”? Notice what feeling arises. Try saying to your body: “I love you, you are wonderful,” and feel what happens inside you. Allow every kind of energy to come, rise, expand, press, move, and simply exist. Right now, you are a vessel through which trains run – different energies, different vibrations. It doesn’t matter whether you feel a lot or only a little; let everything happen, whatever is occurring at this moment, and don’t interfere at all – surrender it to God, leave your body, leave this whole world, let go completely, go on vacation.

If any thoughts appear, do absolutely nothing about them. You are the space into which thoughts come and go, where everything unfolds, appears, and disappears. You don’t have to do anything. Trust, and allow the energy of the moment to carry you and bring whatever you need. If this moment brings thoughts and an active mind, then that is the most perfect thing that could happen. Embrace it. Be open to everything – all thoughts, the mind – let it happen, let it come. Give total freedom to everything that is happening in this moment.

If you notice you’re still protecting something, resisting, or blocking, try to let it loosen completely and stop making any effort. Like a little bag fluttering in the wind from left to right, up and down, let the energies and vibrations toss you in every direction: up, down, into your mind, out of your mind, into feelings, out of feelings, into observing, out of observing. Give freedom to everything – let it rise, let it move, let it flow and dissolve. Do absolutely nothing. Don’t even try to observe; don’t observe. Don’t let your mind latch onto anything – no practice, no method, no action, no nothing. If a thought arises, “How do I do nothing? What should I do to do nothing?” – to hell with that thought. Do nothing about it. Forget even the observing. What remains?

It’s just you with yourself now. That is life – you, now. Everything else is unreal; let the rest go. Only You and Now remain.

Earlier, I asked if you could say that you love your body; now I want to continue and ask: can you say, “I love this world, I love Planet Earth”? Can you describe your relationship with this world, with the Earth – do you enjoy being here, or do you hate it? Tune in and ask yourself honestly – do you want to hug the Earth, or do you want to grab a hammer and smash everything, freeing yourself from this planet and all the suffering you’ve experienced here? If you choose the hammer, allow yourself to feel that energy fully – smashing everything because you hate it, you’re angry, you’re fed up. And if you love it, feel whether you are deceiving yourself, and whether beneath that love there might be hidden aggression or resentment. Be raw and truthful with yourself.

Whatever you feel at this moment – don’t resist it; let it be. Nothing more. I’d like you to feel your whole body peripherally, from head to toe, notice its energy right now, its vibration, its energetic quality. Just sense it. Notice whether there are any feelings, emotions, or energies in your head, chest, stomach, solar plexus, or anywhere else. If there are, focus on any “ball” of energy and stay with it; give it your attention and energy, but do not change it. Just be with it. Observe your entire body peripherally – notice what’s happening, how it pulses, if the energy is flowing, if you sense electricity. Observe and feel what’s happening in your body right now, in this very moment.

If you enjoyed doing nothing – being, feeling, observing – know that this quality doesn’t have to fade; it can stay with you for the rest of your day. Ask the spirit, God, for it. Say, “I want to feel this way all day.” Have that intention, and it will come true. Ask, and it shall be given.

I want to thank you so much for reading this letter, for choosing this space instead of the million other possibilities the world offers right now.

It feels good to welcome you into our sensitive family, our circle, our energy, where we allow ourselves to feel and aren’t afraid to look within. It warms my heart to see how everyone around is expanding, rising, awakening. May everything heavy dissolve like snow under the spring sun.
With love,
Rytis 😛