Video · 2025 m. · 29 min. · Rytis ir Violeta
Jeigu gyvenimas yra sunkus – kažkas nėra gerai su juo
Kodėl gyvenimas sunkus, kai tiek stengiesi: keliesi anksti, sieki, tobulėji, nori įrodyti tėvams, kaimynams ir sau, ką gali? Šiame video Rytis iš Egipto kalba apie tai, kaip tas bėgimas dažnai gimsta iš to, kad nejauti meilės, ir kodėl gyvenimas gali būti daug paprastesnis.
Ir apie tai, ką su tuo daryti: pajausti, ką darai, ko iš tikro nenori daryti, leisti sau iš to išeiti ir sekti vidiniu vedimu, kuris veda paprastai – nuo mandarinų ryte iki kisieliaus, iš kurio gali gimti visai nauja idėja. Pabaigoje – kodėl laimę gali jausti tik dabar.
Ryčio ir Violetos Akademija
Vis vari, o lengviau netampa?
Akademijoje 6 vakarus per mėnesį gyvai išjaučiame sunkumą, kurį neši kūne, – kad išgirstum savo vedimą ir gyventum paprasčiau.
Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija
Klausyk arba skaityk
Žemiau – video tekstas.
Gyvenimas sukurtas būti paprastas
Rytis: Norėjau parodyti patį geriausią maistą pasaulyje. Ir tai yra vaisiai. Daržovės irgi visai nieko būna, bet dažnai jos būna su prieskoniais arba su druska. Pačios daržovės iš savęs ne tokios skanios, dėl to neįskaičiuoji jų į šitą vakarėlį taip stipriai.
Aš tikiu viduje, kad maistas, kuris žmogui skirtas labiausiai, turi būti pats skanus iš savęs, be jokių priedų, be jokių pagardinimų. Ir taip gaunasi, kad vaisiai – sultingi, švieži, skanūs, išsirpę – yra būtent tai. Visa kita neatitinka šito kriterijaus.
Ir mano mityba kažkur 90 procentų yra vaisiai. Valgau salotas, kartais duoną, kartais kokius ryžius dar, kartais kokius grikius, kartais čipsus – „Estrella“ mėlynus arba „Taffel San Diego“. Kaip be čipsų, ane? Anksčiau labai ribojau save. Buvo 100 procentų vaisiavalgystė, bet dabar neriboju tiek daug savęs, bet vis tiek valgau daugiausia vaisius. Bet kartais galiu ką nors kita suvalgyti, nes kūnas vis tiek greitai išsivalo. Kai pažįsti savo kūną, gali žaisti su tuo, ir daug smagiau yra gyventi tada.
Sakant tai, užmerkiam akis kaip visada ir giliai, giliai kvepiam. Ir iškvepiam per burną. Dar kartą giliai, giliai kvepiam ir iškvepiam per burną. Praskenuok savo kūną: kaip jautiesi dabar, kas vyksta šiuo metu tavo kūne.
Gera pradėti šitą įrašą taip paprastai, vaikiškai, kvailai kabutėse. Aš kai žiūriu „Facebooke“ dabar ar „YouTube“ tuos įrašus žmonių – mokytojų, dvasinių ir šiaip visokių gyvenimo koučerių ir taip toliau, – visi tokie rimti, pridėję filtrų ten daug, visokių schemų, daug visokių ten dar statistikų ir… Oh my God! Aš mėgstu paprastumą ir aš mėgstu viską daryti paprastai. Ir taip gaunasi, kad gyvenimas ir sukurtas mano akyse būti paprastu – neperdegti ir neperdaryti jo kuo sunkesniu, kaip yra įprasta visuomenėje.
Pažiūrėk į sunkiausią vietą kūne
Rytis: Ir tuoj pakalbėsiu apie tai, bet dabar noriu, kad pajaustum pačią sunkiausią vietą, kurią jauti dabar savo kūne. Galbūt tai krūtinė, galbūt tai pilvas, galbūt tai gerklė, galbūt tai galva. Kad ir kas tai yra, pajausk ją, nukreipk savo dėmesį į ją. Pasakyk: „Labas, matau tave. Ką tu? Kaip tu? Žiūriu į tave.“
Ir kai tu pažiūri į šitą sunkų jausmą, tu atsitapatini nuo jo. Jeigu nepažiūri į jį, tu jautiesi jo dalis. Galbūt jautiesi auka to jausmo. Galbūt jautiesi, kad jisai kažkaip užgožęs tave, įtraukęs, įsiurbęs. Bet kai pažiūri į jį, vyksta magija. Vyksta toks grožis. Ir gaunasi taip, kad tu savo sąmonėje atsiskiri nuo to jausmo ir jisai nebegali tavęs paveikti ar valdyti taip stipriai.
Tai visa esmė yra pažiūrėti į jį ir pastebėti, kad yra aš, kuris žiūri, ir yra jausmas, kurį matai. Ir tas jausmas, kurį matai, yra ne tai, kas žiūri į jį. Tu esi tai, kas žiūri į jį. Jausmas yra tavo kūne energijos kamuolys. Jis nėra didesnis už tave, ir jisai nieko tau negali padaryti, kai tu žiūri į jį.
Bet jeigu nežiūri į jį, jeigu viskas vyksta automatu, tada gali jaustis jo auka. Gali jaustis: „O, mane užvaldė nerimas, pyktis, stresas.“ Tavęs niekada neužvaldo nerimas, pyktis ir stresas. Kas iš tikrųjų vyksta tavo kūne? Tiesiog padaugėja tos energijos, padidėja intensyvumas, bet tu, stebėtojas, stebėtoja, niekada nesi užvaldytas streso, emocijų ar pykčio. Tai nėra įmanoma.
Tu lyg visada žiūri pro langą, kaip kieme, matai, kaip kieme vaikšto stirnos. Matai, kaip jos valgo žolę ir medžius, o tu žiūri pro langą į jas. Tai tu visada pro langą žiūri į savo emocijas, į tai, kas vyksta tavo kūne, ir niekas niekada negali paveikti tavęs.
Tai norėjom pasisveikinti dabar tik su tavo jausmais, su tuo, kas yra tavo kūne. Ir dabar galim atmerkti akis, pasisveikinti dar kartą vienas su kitu. Linkėjimai tau iš Egipto. Aš dabar esu tokioje pavėsinėje. Gera šiandien pakalbėti su tavimi apie tai. Tai va, apie paprastumą viskas.
Kam tas bėgimas?
Rytis: Mes ir čia, Egipte, šnekėjom su žmonėmis: Europoje žmonės turi labai didelį bėgimą, įsikabinimą į savo tikslus. Kad kuo daugiau visko turėti, kuo daugiau pasiekti, kuo daugiau įrodyti prieš kitus, ką aš galiu, kuo daugiau prieš kaimynus ir savo tėvus pasirodyti, kad aš geriausias vaikas, geriausias žmogus, turtingiausias, stipriausias ir taip toliau.
Ir viskas ok su tuo – tai žaidimas, tai Dievo pasaulis, galima žaisti kiek tik nori su viskuo, laisvė, ir tu nekaltas dėl nieko. Bet kas nutinka: labai apsikraunam nuo to, labai sunku pasidaro, ir tiesiog užknisa kartais nešti tą sunkumą ir tą įtampą visą savo kūne.
Tai aš noriu pasidalinti savo įrašais, pasidalinti visu tuo, kuo dalinuosi, tiesiog kad įneščiau žiupsnelį lengvumo į žmonių gyvenimus. Ir nes daugiau neturiu ką veikti, ir man patinka šnekėti ir žiūrėti save kameroje, tai tiesiog tą ir darau.
Tai Europoje, Amerikoje, visur, kur yra turtingos šalys, yra tas stiprus „varyk, varyk, varyk, siek, siek, siek, tobulėk, tobulėk, tobulėk“. Jeigu pažiūrėsi iškabas gatvėse arba reklamas, kokios ateina: būk gražiausias, būk lygiausia oda, būk plaukais ypatingais, būk protingiausias, būk sąmoningiausias dvasingume, ar ne? Visada yra: būk kažkuo kitu, negu dabar esi. Visada būk kažkuo ateityje, negu esi šiandien ir dabar.
Ir mano vienas didžiausių suvokimų, per kurį aš vis dar einu dabar, per kurį vis dar mokausi ir gilinuosi į save, yra tai, kad kai aš nesijaučiu mylimas, aš tada noriu kažkaip įrodyti save prieš kažką – prieš tėvus, prieš Dievą, prieš žmones, – kad pasijausčiau mylimas, kad pasijausčiau vertas ir pakankamas.
Ir jeigu aš nesijaučiu mylimas, noriu užkišti save pasiekimais, pinigais, žmonėmis, daiktais – kažkaip užkišti tą juodą skylę savęs nemylėjimo arba tiesiog meilės nejautimo. Tai kas nutinka? Šitame pasaulyje joks daiktas, joks žmogus negali tau suteikti jausmo, kad tu esi mylimas.
Tai yra absoliučiai tavo ryšys su savimi, tavo ryšys su Dievu – arba kad ir kokiu žodžiu tai pavadinsi: šaltiniu, kūrėju, visata, aukštesniuoju savimi. Tai yra tavo, kaip žemiškų smegenų, mažo ego – Ryčio, Kristinos, Tado, – ryšys su tuo, kas plaka tavo širdį dabar.
Aš turiu tokią analogiją: jeigu nori rasti Dievą, surask, kas plaka tavo širdį dabar, kas atsakingas už tavo širdies plakimą, ir atrasi save, atrasi Dievą, ane? Ir tai, kas plaka mano širdį, plaka ir tavo širdį. Ir ta energija, kuri leidžia man šnekėti dabar šitame įraše, leidžia ir tau šnekėti, ir klausytis jo, ir matyti jį.
Tai va, sakant taip: yra daug apsikrovimo gyvenime – siekti tobulėti ir keltis rytais, eiti vėlai miegoti, žodžiu, būti pervargusiems, jausti daug streso, tą stresą užvalgyti visaip, ir tada jaustis dar sunkiau. Ligos atsiranda nuo svorio, nuo perdegimo, nuo įtampos – emocinės, fizinės. Žiūrėk, užsisuka visa tai. Ir nėra smagus toks gyvenimas.
Tai aš kalbėjau čia su vietiniais egiptiečiais. Jie neturi daug pinigų, jie neturi daug daiktų. Viskas yra labai basic, paprasta, apleista. Viskas yra labai paprasta čia, bet jie sako… Aš matau, kaip varo tie žmonės Europoje ir net ir čia – Kaire, didmiesčiuose, Aleksandrijoje. Žodžiu, Egipte visi daug varo: daryti, daryti, dirbti, dirbti, dirbti.
Ir čia, kur esam, į šitą miestelį atvažiuoja žmonės dirbti ir būti, dažniausiai iš tų didelių miestų, atsidaro sau kokią mažytę krautuvytę ir sako: „Aš noriu turėti laisvę. Man nereikia tų daug pinigų, kad varyčiau ir visus atiduočiau nuomai, visus atiduočiau savo sveikatai gydyti ir taip toliau. Man nereikia to. Aš renkuosi paprastą gyvenimą, aš renkuosi turėti jūrą, turėti draugus, turėti laisvę dienos metu, turėti maisto skanaus, turėti gamtą. Ir man to užtenka. Ir aš žinau, kad vieną dieną vis tiek mirsiu.“
Ir kam man bėgti į tą mirtį, jeigu aš galiu mėgautis savo kelione? Kam man lėkti, kam man skubėti į ją, kam man krautis viską, jeigu net nepanešu aš to, ir tai yra svoris gyvenime?
Tai, mano drauge, išmintis yra tokia: pasidaryti gyvenimą paprastesnį, pasidaryti gyvenimą paprastesnį, negu yra dabar. Jeigu gyvenimas nėra lengvas, tai kažkas nėra gerai su juo. Jeigu gyvenimas yra sunkus, kažkas yra ne taip su juo.
Ir mes dirbam su emocijomis, mes dirbam su mintimis ir su sunkumais. Prisijunk prie Akademijos, atvaryk į mūsų savaitgalius, į mūsų renginius gyvai. Ten mes pažiūrėsim į vidines emocijas sunkias, kurios yra tavo kūne, mūsų kūnuose, ir pagausim jas, sumedžiosim jas, išjausim jas, ir ištirps tas oras, ir tada pritrauksi lengvesnius dalykus gyvenime.
Kai viduje ištirpsta sunkumas, išorėje pritrauki daugiau lengvumo taip pat, nebėra taip sunku, nes iš vidaus atsispindi visa išorė. Ir gyvenimas neturi būti sunkus. Visą sunkumą galima ištirpdyti. Visas sunkumas yra netikras. Tai nėra tiesa, tai yra melas. Visa tai galima ištirpdyti.
Ką darai, ko iš tikro nenori daryti?
Rytis: Tai va, ką galima čia tau pasakyti šiandien, kad tavo gyvenimas būtų dar paprastesnis? Pajausk vidumi: ką darai gyvenime, ko nenori daryti? Ką darai gyvenime, ko iš tikro nenori daryti?
Pavyzdžiui, aš, kai ėjau į mokyklą, nekenčiau keltis rytais su žadintuvu į mokyklą. Aš norėdavau miegoti, norėdavau laisvės. Sakiau: „Aš tikrai gyvenime užaugęs nesikelsiu į darbą, kaip dabar keliuosi į mokyklą.“ Ir su šita intencija aš gyvenau. Ir aš susikūriau darbą tokį, kad visada galėčiau nesikelti, jeigu nenoriu, ane. Faina atsikelti saulėtekyje, bet nesmagu atsikelti, kai varo tėvai į mokyklą ir šalta lauke, minus 20 laipsnių. Tai nesmagu.
Ir pažiūrėk dabar gyvenime: ką tu darai, ko nenori iš tikro daryti? Galbūt tavo darbas nepatinka tau, galbūt tavo santykiai nepatinka tau, galbūt dalykai, kuriuos darai dienos metu – rūpiniesi gėlėmis kažkokiomis arba žmonėmis, arba dar kuo nors, – nepatinka tau. Leisk sau nedaryti to. Leisk sau išeiti iš to.
Ir gali kilti mintis: „Ryti, bet tu nesupranti mano gyvenimo. Aš privalau tai daryti. Aš privalau eiti į darbą. Aš nesu kaip tu – išskridęs, sėdintis Egipte prie palmių ir kuriuo Dievas rūpinasi. Manimi nesirūpina Dievas. Aš pati turiu arti, aš pats turiu arti ir pasiekti savo tikslus, pasiekti savo išgyvenimo resursus visus, ane.“
Tai gali būti taip, kad vienais rūpinasi Dievas, visata, o kitais nesirūpina Dievas ir visata? Apsižvalgykim aplink. Aš kiek matau, visais rūpinasi visata. Išskyrus – tu gali tikėti, kad tavimi nesirūpina. Ir jeigu tu, kaip Dievo dalis, patiki, kad tavimi nesirūpina, tavo tikėjimas virsta manifestacija, ir tu patiri tokią patirtį, kad tavimi iš tikrųjų nesirūpina. Tu pats sau patvirtini per savo patirtį ir manifestuoji tai, kad tavimi nesirūpina. Viskas priklauso nuo šito įsitikinimo.
Tu ari gyvenime, tu darai dalykus, kurių nemyli ir nemėgsti, dėl to, kad tu tiki, jog jeigu tu juos nustosi daryti ir darysi tai, ką mėgsti, tu neišgyvensi, tavimi nepasirūpins ir sugrius tavo pasaulis. Mano drauge, tavo pasaulis jau dabar yra sugriuvęs tikriausiai, daugiau ar mažiau, ir tu net daug ką gali prarasti jau. Bet žinok, kad yra kitas būdas gyventi. Ir jis yra labai paprastas, ir jis yra labai džiaugsmingas, ir tave nuves į tavo didžiausias svajones.
Jeigu tu pasitikėsi ir pradėsi klausytis tik to balso savyje, kuris tau kalba, ką daryti, kur eiti, kur neiti, ką pasakyti, ko nesakyti, ką dirbti, ko nedirbti, – jeigu tu klausysi šito balso, jisai tave nuves į žvaigždes. Bet tavo darbas yra pradėti jo klausyti. Tavo darbas yra pradėti juo tikėti. Ir tavo darbas yra nustoti daryti tai, kas yra sunku, ir nustoti eiti ten, kur tu nenori, kur kenti. Nustoti draugauti su santykiais savo arba su žmonėmis, kurie tau nesijaučia širdyje gerai, artimi, kurie tau sukelia sunkumą, – nedaryti to.
Leisk sau išeiti iš visko, kas yra sunku. Aišku, tai turbūt nenutiks per dieną. Bet leisk sau nedaryti to, ko nenori.
Vedimas veda paprastai
Rytis: Mano visas gyvenimo džiaugsmas yra, kai aš pats renkuosi – ne tai, kad pats renkuosi, bet jaučiu vedimą, ką daryti. Atsikėlus nuo ryto iki vakaro visada yra vedimas, bet jisai veda paprastai. Tu atsikeli, tu pajauti, ką nori daryti: pasportuoti, suvalgyti mandarinų, nueiti nusiprausti, parašyti laišką, dar kažką. Tada po to ateina kitkas, po to ateina dar kitkas ir po to ateina dar kitkas. Ir žiūrėk – čia susikūrė jau savaitgaliai, renginiai, čia pasidarė kursai, čia kelionės vyksta… Viskas vyksta, kai tu seki vedimu.
Ir šiandienos žinutė yra apie tai, kad viską galima daryti daug paprasčiau. Viską galima daryti be streso ir be įtampos, ir be šito tikėjimo, kad jeigu aš varysiu, varysiu, varysiu, mano gyvenimas bus geresnis, džiaugsmingas. Viskas yra apie dabartį. Viskas nėra apie tai, kas bus ateityje, jeigu aš varysiu ir pasieksiu. Viskas yra apie kokybę – kokia tu vari ir kokia seki.
Ir išvis, jeigu pajauti, kad tu mylimas esi – Dievo, visatos, žmonių, kad tu iš tikrųjų mylimas esi, – pajauti, kad daug dalykų tu darei dėl to, kad įrodytum save prieš kažką, ir kad tau tiesiog nebereikia to daryti. Ir nėra prasmės varyti tiek daug.
Žinok, kad mes visi Dievo vaikai. Žinok, kad mumis visais nori rūpintis gyvenimas. Ir žinok, kad tik mes patys užblokuojam lyg tą rūpestį. Bet net jeigu ir užblokuojam, mumis vis tiek rūpinasi, vis tiek bando vesti, bando pramušti ir veda. Bet jeigu tu pats atveri save tam, jeigu tu pats atsiduodi ir pasitiki, viskas daug sklandžiau vyksta, negu gyvenimui reikia pramušti per sieną, ane?
Tai jeigu tu atidarai savo duris, įsileidi dvasią, įsileidi savo tą aukštesnę energiją vesti tave ir leidi sau nebedaryti nieko, ko nenori, – nieko nedaryti, ko nenori, ir tiesiog to nedaryti. Labai paprastai: tiesiog nedaryti, ko nenori. Ir padėti visus „reikia“, „privalau“.
Viskam ateina savo laikas. Gali būti, kad reikia kažką padaryti labai, bet šiandien ryte nėra skirtas laikas tam iš visatos, o yra skirta vakare, pavyzdžiui. Jeigu tu save muštruoji ir stumi padaryti tai ryte per prievartą, tu nepataikai į visatos vedimą. Tau ryte skirta yra išeiti į lauką, pasportuoti, pakvėpuoti oru, o tu bandai padaryti projektą. Ir tada nepataikai, jauti stresą, įtampą ir sunkumą.
Tai jeigu tu eini į lauką pakvėpuoti oru, išsivalo galva, gal pasirengia kūnas, ateina dar minčių kokių gerų. Grįžti namo, pasidarai arbatos, užsidegi žvakę, ir tada – vu! – ateina tau kūrybinė energija, ir pradedi varyti tą projektą. Taip veikia viskas. Turi palaukti, kol ateis energija, ją paimti, perleisti per save ir tada daryti iš jos.
Tai dabar atėjo energija padaryti šitą įrašą. Prieš 10 minučių gulėjau kaip slabakas ir nenorėjau nieko daryti, ir galvojau: ar daryti, ar reikės daryti šitą įrašą, ar ne? Bet galvojau: palauksiu, kol ateis energija. Tai nuėjau į tualetą, atsiprausiau truputį, suvalgiau braškes, dar kelias. Ir atėjo energija padaryti šitą įrašą. Dėl to žinok, kad viskas gali būti paprastai.
Kai seki vedimu, visada pataikai
Rytis: O aš žinau, kad šitie įrašai atneša tam tikrą energiją žmogui. Ir aš žinau, kad ta energija prisės sėklų. Nebūtinai šiandien, bet ateityje galbūt. Ir aš žinau, kad dalis žmonių, kurie perklausys šitą įrašą, susidomės ir ateis į mūsų grupinę sesiją, ateis į kokį nors renginį, papasakos draugui. Ir taip viskas sklinda.
Tai kai mes dalinamės iš širdies, kai mes darom tai, kas eina iš širdies, iš vedimo, tai visada paveikia kitus ir paveikia visą pasaulį į gražiąją pusę, ir prisideda prie tavo gausos taip pat. Tai tavo gausa yra tai, kas yra tavo vedimas.
Ir jeigu aš daryčiau dabar – reikia kažką ten padaryti, ko aš nenoriu, – aš daryčiau iš sunkaus vaibo, iš sunkios energijos ir nieko gero nesukurčiau. Tai geriausi dalykai pasaulyje visada yra sukuriami iš meilės, iš lengvumo, iš grožio, iš gerumo, o iš sunkumo ne kažką gero sukursi. Gali sukurti mechaniškai kažką, bet nėra tame širdies, nėra tame gyvybės. Ir gyvybė yra ten, kur tavo energija, kur tavo vedimas. Ir iš jos daryk viską.
Ir atmink: nedaryk nieko, ko nenori. Pabandyk vieną dieną, vieną valandą nedaryti nieko, ko iš tiesų nenori, ir pažiūrėk, koks bus jausmas.
Gali užmerkti akis, giliai įkvėpti, iškvėpti ir pajausti: ką aš noriu labiausiai dabar veikti, kas mane priverstų dabar atsikelti iš tos lovos? Ir ateina: „Dabar noriu kokio nors kisieliaus.“ Ir tada eini ieškoti, kaip išsivirti kisielių, arba kur tavo mieste daro kisielių, arba kaip pasidaryti kisielių, nueiti į parduotuvę – ir tada ateina tau entuziazmas, įkvėpimas, ir eini tai daryti. Ir visiškai galbūt tai nepraktiška, nelogiška, bet tave veda tai, ir eini tai daryti.
Ir bedarant kisielių gal ateina tau koks nors suvokimas, koks nors dvasinis, arba perskaitai ką nors ant pakuotės, kas tau šauna ir sukuria idėją, ir iš jos sukuri verslą arba kažkokią dar praktiką, ar kursą, ar sutinki kokį žmogų parduotuvėje perkant kisielių, kuris tau kažkaip surezonuoja širdyje ir tampa po to tavo gyvenimo vyru arba moterimi, ane? Va taip vyksta viskas.
Jeigu nėra jokios logikos išvis tame, kai tu seki jausmu, – bet jeigu seki vedimu, jausmu vidiniu, tu visada pataikai. Ir tai yra menas, kurį gali išmokti. Kuo daugiau praktikuosi, tuo aiškiau išgirsi.
Ir sunku yra išgirsti tai, kai emocijų sunkių daug yra, nes zyzia mintys kaip musės galvoje ir trukdo, atrodo, išgirsti – susimaišo tavo vedimas su emocijų balsu: „Tas asilas tą padarė, nekenčiu jo“ arba „Nežinau, kaip dabar gyventi, viską praradau, darbas nepatinka“ – ir tu užsisuki tame.
Tai jausmų sesijos yra tam sukurtos, kad tave nuvestų į tylą, nuvestų tave į buvimą, nuvestų į vietą, kur nėra minčių ir nėra emocijų ir kur tu jauti, stebi ir girdi dabartį. Ir šitoje vietoje tu girdi savo vedimą. Ir šitoje vietoje aš gyvenu visą dieną beveik. Violeta… Mes girdim, stebim, jaučiam, kas ateina, ir darom dalykus iš tos vietos, ir sekam savo vedimu.
Tai va, mano drauge. Valgyk daug vaisių, valgyk rytais, per pietus, kada tik išeina, šviežių, sultingų vaisių, obuolių, kad ir kas yra šiuo metu racione.
Ir žinok, kad pasaulis gali būti paprastas, gyvenimas gali būti paprastas, jeigu tu leisi jam būti tokiam ir jeigu tu įsileisi dvasią, Dievą – nenoriu to žodžio vartoti, nes daugumai jisai sunkus, – bet įsileisi Dievą į savo širdį, įsileisi visatą į savo kūną ir leisi, kad padarytų ta energija tave ir atvestų tave ten, kur dar niekada nebuvai.
Mane veda, mus visus veda, bet leisk tam nutikti ir pamatysi, kaip gera. Nebereikės stumti pačiam to vežimo, o gausi arklį, kuris stums vežimą, ir tu galėsi karietoje sėdėti kartu ir važiuoti su juo. Nebereikės pačiam stumti jo savo jėgomis, mano drauge.
Ir pabaigai. Viskas yra apie dabartį. Ateityje nėra laimės. Arba jauti laimę dabar, arba niekada. Jeigu nejauti dabar laimės, tavo ateitis bus lieva. Jeigu jauti dabar laimę, tavo ateitis bus tobula. Tai padaryk savo dabartį tobulą, lengvą, ir tavo ateitis bus tobula, lengva. Jeigu bėgsi nuo dabarties į ateitį sunkume, tavo ateitis bus tokia pat – sunkume. Tai einam į tai, mokomės jausti ir sekti savo širdimi visą parą.
Ir nesvarbu, ką aš šneku, viskas yra apie energiją ir kokia energija eina. Ir aš tiesiog šneku bele ką, bet svarbu energija, nes energija daro pokytį. Žodžiai yra tik priedas prie žinutės.
Ryčio ir Violetos Akademija
Kai nurimsta emocijos, išgirsti savo vedimą
Akademijoje su Ryčiu ir Violeta gyvai mokomės nerti į sunkius jausmus, kol lieka tyla ir aiškumas, ką daryti toliau. Visas įrašų archyvas atsidaro iškart po prisijungimo.
Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija
Gyvai Birštone
Nori savaitgalį leisti gyvenimui būti paprastam?
Jausmų sesijų savaitgalis Birštone su Ryčiu ir Violeta: 2 dienos po 7 valandas gyvai. Kalbėti ir dalintis nebūtina – tiesiog esi su savo kūnu ir jauti.
Savaitgaliai BirštoneSkaityk plačiau


