Video · 12 min. · Rytis ir Violeta

Gera dukra, gera žmona. O kada renkiesi save?

Tėvai paskambina, prašo atvažiuoti – ir tu jau sėdi mašinoje, kad tik greičiau baigtųsi tas nemalonus jausmas. O kitą kartą vėl tas pats skambutis ir vėl tie patys jausmai. Šiame video Violeta kalba apie tai, kodėl pirmoje vietoje turi būti tavo vedimas, o ne noras būti gera dukra, žmona ar mama, ir kaip sustoti ir pastebėti, ką pasakoja protas.

Rytis – apie „kaltės puodą“: kiekvienas kartas, kai išduodi save, kraunasi kūne, kol vieną dieną nustembi, iš kur tiek pykčio ir liūdesio.

Ryčio ir Violetos Akademija

Vėl sakai „taip“, nors viduje „ne“?

Akademijoje 6 vakarus per mėnesį gyvai išjaučiame kaltę kūnu – kad rinktumeisi savo vedimą be baimės ką nors nuvilti.

Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.

Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija

Klausyk arba skaityk

Žemiau – video tekstas.

Kai kartojasi tas pats

Violeta: Norėsis greičiau ką nors padaryti – sėsti į mašiną, greičiau nuvažiuoti pas tėvus, kad visa tai pasibaigtų. Bet žinai, kad kitą kartą vėl bus tas pats skambutis ir vėl tie patys jausmai. Tai reikia nukirpti tuos galus: paimti tai, kas kartojasi, kartojasi, kartojasi. Ir ne tik su tėvais – visur gyvenime, kur matot tą patį vėl ir vėl.

Paimti ir paklausti: palauk, ko aš nematau, ko aš nesuprantu, kas čia yra? Ir sustoti – bet sąmoningai. Tai reikia daryti labai sąmoningai, grynai stebint: atsitraukti tą žingsnį atgal ir išbūti su jausmais.

Aišku, tai nelengva, nes protas įvairiais būdais bandys įtraukti. Jis gudrus, nenurimsta ir nepasiduoda iš karto. Jis bandys vėl ir vėl įtraukti. Bet svarbu pastebėti, ką jis pasakoja, kokie jausmai kyla, nesusitapatinant su tuo. Tada pereini ir atsiduri kitoje pusėje, aiškiai matai situaciją ir aiškiai žinai, ar dabar važiuoti pas tėvus, ar ne. O jei nevažiuoji – nesi kalta. Tavo pasirinkimas, tavo vedimas.

Pirmoje vietoje – tavo vedimas

Violeta: Pirmoje vietoje visada yra tavo vedimas. Ne pagalba tėvams, ne būti gera dukra, ne būti gera žmona, gera mama, gera drauge, sese ar dar kuo nors. Pirmoje vietoje – tavo vedimas. Taip veda dvasia. Pirmoje vietoje – ką aš jaučiu ir ko aš noriu. Bet nesekant baime, nesekant kalte ir nesekant įsitikinimais. Tada viskas išsigrynina.

Bet reikia turėti drąsos atstovėti savo vedimą prieš protą, nes jis įvairiais būdais bandys jį nulaužti – ir labai logiškais, ir labai protingais. Turi pajausti savo širdimi. Ir tada vis labiau jauti ir vis greičiau žinai: noriu ar nenoriu, darau ar ne, tai ar ne tai.

Stebėti mintis ir neįsivelti

Dalyvė: Dabar, kol kalbi, irgi toks eina… Visokie jausmai. Eina ir pasipriešinimas, atrodo, bet kartu ir paleidžiu jį. Ir dabar kūne toks lengvėjimas. Gal tiesiog reikia išbūti, nors atrodo, kad lyg ir būnu…

Violeta: Stebint mintis. Būti su jausmais – būnu, jaučiu, – bet ir pastebėti mintis, pastebėti, ką pasakoja protas, ir neįsivelti į tai. Jeigu žmogus būna su jausmais ir dar analizuoja, gvildena, dėlioja, mąsto, tie jausmai kūne tik auga, niekur nedingsta. Svarbu nesusitapatinti su mintimis, nesusitapatinti su protu, neimti to, ką sako protas, o išlikti stebėjime.

Tada išsigrynina. Kai kartu išbūni su jausmais, pamatai, kiek protas tau meluoja, kiek jis tave vaiko, tąso, drasko ir kiek nesąmonių prišneka. Ir tada nebetiki. Kitą kartą paskambina tėvai, prašo, o tu: „Ne, turiu savo planus.“ Ir viskas. Drąsiai pasakai „ne“.

Tavo pajautimas veda geriausiai – ir kitiems

Violeta: Ne tėvai jus veda, ne vaikai, ne vyrai, ne žmonos, ne broliai, sesės ar dar kas nors. Jus veda jūsų pajautimas – ir jis veda būtent ten, kur norit atsidurti. Bet dažnai žmogus išduoda savo pajautimą: atiduoda jį tėvams, baimei, vaikams, dar kažkam – ir tada sako: „Aš nelaimingas.“ Aišku, kad nelaimingas, nes neseki savo pajautimu. O tavo pajautimas veda taip, kad būtų geriausia ir kitiems. Jei seki savo pajautimu, viskas geriausiai susidėlioja ir visiems kitiems.

Bet protas, tas ego balsas, niekada nenorės, kad žmogus sektų pajautimu. Jis kurs dramas, pasakos apie pasekmes, apie viską – kad tik žmogus to nedarytų. Bet pagrindas yra pajautimas. Kiekvieną iš jūsų veda jūsų pajautimas, ne kažkas kitas, ir jis veda geriausiai, kaip tik gali būti, jums ir visiems kitiems.

Kartais net atrodo: aš įskaudinsiu kitą, nuliūdinsiu ar įžeisiu. Bet galbūt būtent to kitam ir reikia patirti, kad jis kažką suprastų, suvoktų ir pasirinktų kitokį gyvenimo kelią. O dažnai žmogus iš baimės save sustabdo, pasielgia taip, kaip kiti nori arba kaip patogu, ir tada sako: „Aš nelaimingas, man nesiseka, nesigauna, nepavyksta.“ Bet taip yra todėl, kad neseki.

Tai pažiūrėkit, kiek per dieną sekat savo pajautimu, o kiek – baimėmis, kaltėmis, gėdomis ir viskuo kitu: ką kiti pasakys, kaip atrodysiu prieš kitus, kaip čia nenuvilti kitų arba kaip reikės jausti savo jausmus, jeigu nuvilsiu ar kažką padarysiu ne taip.

Kaltės puodas

Rytis: Kiekvienas gabalėlis, kai išduodam savo vedimą, save, ir renkamės ne džiaugsmą, o pareigą ar darymą iš kaltės, krenta į mūsų – įsivaizduok – puodą viduje. Kaltės puodą. Gabalėlis po gabalėlio kraunasi, kraunasi, o išoriškai tu to nematai. Pavyzdžiui, kai valgai po vieną kąsnį, nejauti taip stipriai, kiek suvalgei. Bet kai pažiūri atgal, pamatai: oh my god, kokio dydžio tas puodas.

Ir tada žmonės sako: „Nežinau, iš kur manyje tiek visokių jausmų – tiek pykčio, tiek liūdesio, tiek visko.“ Tai kraunasi gabalėlis po gabalėlio ir dedasi viduje į saugyklą. Tai gimsta iš to, kad išduodam save, savo vedimą, – tada užstringa emocija, užstringa energija kūne. Tu atlieki pareigą, tėvai tau padėkoja ar dar kas nutinka, ir tu jautiesi dvejopai: gerai, nes kažką įvykdei, bet blogai, nes save išdavei. Ir pasąmonėje lieka tas kartėlis.

Jeigu nori atsipainioti, turi kuo greičiau nustoti save išdavinėti, kuo greičiau nustoti tikėti kalte ir pradėti jausti visus jausmus, gaudyti protą – ką jis sako, kokiais žodžiais kalba. Daug žmonių sau kalba, kad nemyli savęs, nekenčia savęs, nemyli savo kūno. Visi šie žodžiai krenta ir sukuria tavo gyvenimo patirtį. Vienas žmogus gyvena košmare, kitas – džiaugsme. Ir tai priklauso nuo mūsų santykio su emocijomis ir su protu ir nuo to, ar tu seki savo vedimu, ar kalte.

Ar jauti laisvės skonį?

Rytis: Aš niekada gyvenime, už jokią kainą šitame pasaulyje dabar neišduočiau savo vedimo. Tegu kūnas miršta, tegu visas pasaulis kenčia, susprogsta, vargsta – aš nekeisčiau savo vedimo už nieką, už jokią kainą. Tai jau taip stipriai įsišakniję ir suvokta kaip pati didžiausia šio gyvenimo vertė – mūsų vidinis balsas.

Ir aš jums linkiu nepamesti savo vidaus – to, kas esat iš tikrųjų, – ir daugiau neišduoti savęs dėl šio pasaulio vargo. Jis net neturi ką pasiūlyti – nebent algą, padėką, padėkos raštą, kažkokį palinkėjimą ar komplimentą. Ką gali pasiūlyti jums žmonės ar šis pasaulis? Tai vis tiek veda į mirtį.

Tai visą tą laiką, kol kūnas gyvas, ar nenorit nuveikti su juo ką nors įdomesnio už tai, ką jau žinot ir ką matot aplinkui – kaimynus, tėvus ir visa kita? Ar nenorit patirti gyvenimo, kokį patyrė Buda, Jėzus ar kiti, – visiškai kitokio, visiškai iš kito kampo? Ar jums neįdomu?

Išeiti iš kaltės ir maksimaliai sekti savo vidumi. Nustoti išdavinėti save. Nustoti daryti tai, ko nemėgstat. Nustoti daryti tai, ko nekenčiat. Nustoti būti vietose, iš kurių norit kuo greičiau išeiti. Nustoti susitikti su žmonėmis, su kuriais nenorit būti. Ar nejaučiat laisvės skonio tame, ką dabar sakau? Ir jeigu jaučiat – pažiūrėkit, kur save išduodat: ką darot, ko nenorit daryti, ką sakot, ko nenorit sakyti, ir su kuo esat, su kuo nenorit būti.

Ryčio ir Violetos Akademija

Kaltės puodą galima ištuštinti

Akademijoje su Ryčiu ir Violeta gyvai išjaučiame tai, kas prisikaupė per daugelį metų pareigų ir „taip“ iš kaltės. Visas įrašų archyvas atsidaro iškart po prisijungimo.

Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.

Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija

Gyvai Birštone

Nori savaitgalio, kai pirmoje vietoje – tu?

Jausmų sesijų savaitgalis Birštone su Ryčiu ir Violeta: 2 dienos, 14 valandų gyvai – laikas išjausti tai, kas prisikaupė.

Savaitgaliai Birštone
Pasidalink su Facebook draugais
🎁 Dovana skaitytojams

Gauk 20 min. Jausmų Sesiją su Ryčio vedimu – dovanų

Užsimerk, atsigulk – aš vesiu tave balsu iš sunkumo į lengvumą ir ramybę. Palik el. paštą ir gauk sesiją iškart, kartu gausi ir kitus mano laiškus su daug vertės. 🪽

Nepavyko išsiųsti. Pabandyk dar kartą.

Jokio spamo – atsisakysi vienu paspaudimu.

Kurį pasaulį maitini – vidinių jausmų pasaulį, savo širdies ir Dievo vedimą ar minčių, programų, argumentų ir baimių pasaulį? Kurį laistai savo laistytuvu per dieną daugiau? Pažiūrėk, kaip kūnas jaučiasi, kai pagalvoji apie Dievo balsą ir jo vedimą, nerūpestingumą, neatsakomybę, nekontroliavimą, visišką paleidimą, ir kaip kūnas jaučiasi, kai tu saugaisi, bijai, suspaudi save, neleidi sau, bėgi, slepiesi, jauti kaltę. Kaip manai, kokioje energijoje kūnas labiau klesti, išlieka jaunas, gyvas, sveikas ir stiprus? Ar Dievo ir širdies balso sekime, ar baimės ir kaltės programų palaikyme?

Visiškai nesvarbu, koks tavo gyvenimas buvo iki šios akimirkos, nesvarbu, ką pridarei ir ko nepridarei – mes visi visko pridarėm ir nepridarėm – šita akimirka yra naujas lapas, nauja reinkarnacija, naujas Dievo pasaulis. Ir šią akimirką tu gali pasirinkti savo širdimi kryptį – į baimę, kaltę, trūkumą ir užspaudimą arba į Dievą, į vidų, į laisvę ir savo karališkumą. Kai tai skaitai, gali kilti minčių: ,,Skamba gražiai, bet kaip tai padaryti, tai ne man, nežinau, kaip iš to išeiti, visą gyvenimą buvo taip”. Tai tik baimės, kaltės ir proto mintys, netikėk jomis, nebelaistyk jų. Palik jas, tegul jos ateina, bet, kai jos ateina, pažymėk jas, kaip paukštukus žiedeliu pažymi prižiūrėtojai, kad, jeigu jie išskrenda ir juos pagauna vėl, atpažintų, kuris yra kuris, ir taip apie juos renka informaciją. Lygiai taip pažymėk visas savo mintis naudojant savo dėmesį ir stebėjimą – pažiūrėk į mintį, pagauk ją savo žvilgsniu, uždėk ant jos žymę, kad “aš jau pamačiau tave, tu jau pamatyta, pažymėta”, ir paleisk. Leisk jai eiti, nebesaugok jos. Daugiau nieko neturi daryti. Tu ją pažymi, uždedi ant kojos žiedelį ir, kai ji išeina, tu ją paleidi. Nebėk paskui ieškoti jos, nes gali ją sekti savo kompiuteryje – tavo duomenų bazėje ji jau įrašyta. Taip pastebėk visas savo mintis, kurios sukuria bet kokį limitą. Pažymėk jas ir paleisk. Stebėjimas yra tam, kad pažymėtum. Neturi su jomis kovoti, neturi maištauti prieš jas. Tu esi tiesiog prižiūrėtojas, kuris pastebi ir pažymi viską, ko nebenori daugiau patirti gyvenime, ir paleisk tai.

Jeigu jauti dar bet kokią savo kontrolę, bet kokį laikymą, atpalaiduok jį, tegu ištirpsta. Ar jauti meilę savo kūnui? Ar gali pasakyti savo kūnui “Aš myliu tave”? Pajausk, kokį jausmą sukelia šis klausimas. Gali pasakyti savo kūnui: “Aš myliu tave, tu nuostabus” ir pajausk, kas vyksta kūne. Leisk visoms visoms energijoms eiti, kilti, plėstis, spausti, judėti, būti. Dabar esi indas, per kurį važiuoja traukiniai – skirtingos energijos, skirtingos vibracijos. Nesvarbu, ar jauti daug jų ar mažai, bet leisk viskam vykti, kad ir kas vyksta šią akimirką ir visiškai nesikišti į tai, atiduoti tai į Dievo rankas, palikti savo kūną, palikti visą šį pasaulį, išeiti atostogų.

Jeigu ateina kokios nors mintys, visiškai nieko nedaryk dėl to. Tu esi erdvė, į kurią mintys ateina ir išeina, kurioje viskas vyksta, pasirodo ir dingsta. Visiškai nieko neturi daryti. Pasitikėk, leisk akimirkos energijai tave nešti ir atnešti visa, ko reikia. Jeigu akimirka atneša mintis ir aktyvų protą, vadinasi – tai pats tobuliausias dalykas, kuris gali dabar nutikti, būk atviras(-a) viskam, visoms mintims ir protui, tegu vyksta, tegu ateina – duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką. Duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką.

Jei jauti, kad kažką dar saugai, priešiniesi ir blokuoji, pabandyk tai atpalaiduoti ir visiškai nebedėti jokių pastangų. Kaip vėjo plaikstomas maišiukas juda ore iš kairės į dešinę, aukštyn, žemyn, taip ir tu leisk energijoms ir vibracijoms tave mėtyti į visas puses: aukštyn, žemyn, į protą, iš proto, į jausmus, iš jausmų, į stebėjimą, iš stebėjimo. Leisk viskam viskam vykti, duok viskam laisvę, tegu kyla, tegu juda, tegu teka ir tirpsta. Absoliučiai nieko nedaryk, nesistenk būti stebėjime, net nestebėk. Neleisk savo protui nieko pačiupti – jokios praktikos, jokio metodo, jokio veiksmo, nieko nereikia. Jeigu ateina mintis ,,Kaip nieko nedaryti, tai ką man daryt, kad nieko nedaryt?” – eina šikt jinai, nieko nedaryk dėl tos minties, pamiršk net stebėjimą. Kas lieka?

Tik tu su savim dabar. Tai ir yra gyvenimas – tu dabar. Visa kita netikra, visa kita eina šikt. Tik Tu ir Dabar.

Iš pradžių klausiau, ar gali pasakyti, kad myli savo kūną, dabar noriu pratęsti ir paklausti – ar gali pasakyti: ,,Aš myliu šį pasaulį, aš myliu Žemės planetą”? Ar gali pasakyti, koks tavo santykis su šiuo pasauliu, su Žeme – ar gera čia būti, ar nekenti čia būti? Pajausk vidumi – ar nori apkabinti Žemę, ar nori pasiimti kūjį ir sudaužyti viską, išsilaisvinti iš šios planetos ir visos kančios, kurią čia patyrei. Jei renkiesi kūji, leisk sau patirti šią energiją, kaip tu daužai viską, kad tu nekenti, kad pyksti, kad tave užkniso. O jeigu myli, pajausk, ar neapgaudinėji savęs ir ar po ta meile nėra paslėptos agresijos ir nekentimo. Būk nuoširdus(-i) sau, kai klausi šitų klausimų.

Kad ir ką jauti dabar – nesipriešink, leisk viskam būti. Ir nieko daugiau nedaryk. Noriu, kad pajaustum savo visą kūną periferiškai, viską kartu nuo galvos iki kojų, pajaustum, kokia dabar yra jo energija, jo vibracija, jo energijos kokybė. Tiesiog pajausk. Pajausk, ar dar yra kokių nors jausmų, emocijų, energijų kūne – galvoj, krūtinėj, pilve, saulės rezginy ar dar kur nors. Jeigu yra, susikoncentruok į bet kurį energijos kamuolį ir pabūk su juo, skirk jam savo dėmesio, energijos, bet nekeisk jo. Pabūk su juo kartu. Stebėk visą savo kūną periferiškai, kas vysta, kaip jis pulsuoja, gal energija teka, gal elektra jaučiasi, stebėk ir jausk, kas kūne vyksta būtent dabar.

Jeigu patiko nieko nedaryti, būti, jausti, stebėti, žinok, kad ši kokybė gali būti su tavimi visą tavo likusią dieną. Paprašyk to dvasios, Dievo. Sakyk: ,,Aš noriu jaustis taip visą dieną”. Turėk tokią intenciją, ir tai išsipildys. Prašyk, ir bus padaryta.

Noriu labai padėkoti tau, kad skaitei šį laišką, kad renkiesi šią erdvę, o ne milijoną kitų dalykų pasauly šią akimirką.

Gera įtraukti tave į mūsų jautrią šeimą, į mūsų ratą, į mūsų energiją, kur jaučiame savo jausmus ir nebijome pažiūrėti į save. Gera širdy stebėti, kaip visi aplinkui plečiasi, kyla, bunda. Ir tegu viskas, kas sunku, ištirpsta kaip sniegas pavasario saulėj. Su meile. Rytutis 😛

Which world are you feeding – the world of inner feelings, your heart, and God’s guidance, or the world of thoughts, programs, arguments, and fears? Which one do you water more each day with your “watering can”? Notice how your body feels when you think about God’s voice and guidance – about being carefree, uninhibited, at ease, completely surrendered – and compare that to how your body feels when you’re guarding yourself, afraid, tense, holding back, running, hiding, feeling guilty. Which energy do you think helps your body thrive, stay young, alive, healthy, and strong? Is it following God’s and your heart’s voice, or sustaining the programs of fear and guilt?

It doesn’t matter what your life has been like up to this moment; it doesn’t matter what you have done or haven’t done – we’ve all done things and left things undone. This very moment is a fresh start, a new incarnation, a new world of God. Right now, you can choose with your heart where to go – toward fear, guilt, lack, and suppression, or toward God, inward, toward freedom and your own sovereignty. As you read this, you may have thoughts like, “That sounds nice, but how do I do it? It’s not for me, I don’t know how to get out of this, it’s been like this my whole life.” But these are just thoughts – fear, guilt, and the mind talking. Don’t believe them, don’t keep watering them. Let them come, let them be, but when they appear, tag them, just like researchers ring birds so they can identify each one if it flies away and is caught again. In the same way, tag all your thoughts by using your attention and observation: look at the thought, catch it with your gaze, label it – “I see you, I’ve noticed you” – then let it go. Let it pass; don’t hold on to it. You have nothing else to do. You mark it, you “ring its leg,” and when it leaves, you release it. Don’t run after it, don’t chase it, because you can trace it in your “computer” – it’s already in your database. That’s how you notice every thought that creates any kind of limitation. Acknowledge it, then let it go. Observation is only there so you can tag it. You don’t have to fight or rebel against it. You are simply the caretaker who notices and tags everything you no longer wish to experience in life, and then lets it go.

If you still feel any form of control or holding on, soften it; allow it to dissolve. Do you feel love for your body? Can you say to your body, “I love you”? Notice what feeling arises. Try saying to your body: “I love you, you are wonderful,” and feel what happens inside you. Allow every kind of energy to come, rise, expand, press, move, and simply exist. Right now, you are a vessel through which trains run – different energies, different vibrations. It doesn’t matter whether you feel a lot or only a little; let everything happen, whatever is occurring at this moment, and don’t interfere at all – surrender it to God, leave your body, leave this whole world, let go completely, go on vacation.

If any thoughts appear, do absolutely nothing about them. You are the space into which thoughts come and go, where everything unfolds, appears, and disappears. You don’t have to do anything. Trust, and allow the energy of the moment to carry you and bring whatever you need. If this moment brings thoughts and an active mind, then that is the most perfect thing that could happen. Embrace it. Be open to everything – all thoughts, the mind – let it happen, let it come. Give total freedom to everything that is happening in this moment.

If you notice you’re still protecting something, resisting, or blocking, try to let it loosen completely and stop making any effort. Like a little bag fluttering in the wind from left to right, up and down, let the energies and vibrations toss you in every direction: up, down, into your mind, out of your mind, into feelings, out of feelings, into observing, out of observing. Give freedom to everything – let it rise, let it move, let it flow and dissolve. Do absolutely nothing. Don’t even try to observe; don’t observe. Don’t let your mind latch onto anything – no practice, no method, no action, no nothing. If a thought arises, “How do I do nothing? What should I do to do nothing?” – to hell with that thought. Do nothing about it. Forget even the observing. What remains?

It’s just you with yourself now. That is life – you, now. Everything else is unreal; let the rest go. Only You and Now remain.

Earlier, I asked if you could say that you love your body; now I want to continue and ask: can you say, “I love this world, I love Planet Earth”? Can you describe your relationship with this world, with the Earth – do you enjoy being here, or do you hate it? Tune in and ask yourself honestly – do you want to hug the Earth, or do you want to grab a hammer and smash everything, freeing yourself from this planet and all the suffering you’ve experienced here? If you choose the hammer, allow yourself to feel that energy fully – smashing everything because you hate it, you’re angry, you’re fed up. And if you love it, feel whether you are deceiving yourself, and whether beneath that love there might be hidden aggression or resentment. Be raw and truthful with yourself.

Whatever you feel at this moment – don’t resist it; let it be. Nothing more. I’d like you to feel your whole body peripherally, from head to toe, notice its energy right now, its vibration, its energetic quality. Just sense it. Notice whether there are any feelings, emotions, or energies in your head, chest, stomach, solar plexus, or anywhere else. If there are, focus on any “ball” of energy and stay with it; give it your attention and energy, but do not change it. Just be with it. Observe your entire body peripherally – notice what’s happening, how it pulses, if the energy is flowing, if you sense electricity. Observe and feel what’s happening in your body right now, in this very moment.

If you enjoyed doing nothing – being, feeling, observing – know that this quality doesn’t have to fade; it can stay with you for the rest of your day. Ask the spirit, God, for it. Say, “I want to feel this way all day.” Have that intention, and it will come true. Ask, and it shall be given.

I want to thank you so much for reading this letter, for choosing this space instead of the million other possibilities the world offers right now.

It feels good to welcome you into our sensitive family, our circle, our energy, where we allow ourselves to feel and aren’t afraid to look within. It warms my heart to see how everyone around is expanding, rising, awakening. May everything heavy dissolve like snow under the spring sun.
With love,
Rytis 😛