Video · 9 min. · Rytis ir Violeta

Panika praeina per 5 minutes – jei nustoji nuo jos bėgti

Panikos priepuolis užeina – spaudžia krūtinę, užima kvapą, dreba kūnas – ir norisi kuo greičiau bėgti? Šiame video Violeta ir Rytis kalba apie tai, kodėl panika auga, kai išsigąsti ir neleidi sau jausti, ir kodėl ji visų pirma yra baimė to, kas tau dar tik gali nutikti.

Rytis pasakoja apie cunamį, kurį stebi iš penkto viešbučio aukšto: kai lieki vietoje ir nebėgi į mintis, jausmų banga ateina ir praeina. Violeta – apie palengvėjimą ir džiaugsmą, kurie ateina, kai leidi sau jausti iki galo.

Ryčio ir Violetos Akademija

Bijai, kad jausmas tave užlies?

Akademijoje 6 vakarus per mėnesį gyvai mokomės likti su jausmu, kai jis kyla, – stebėti ir jausti ramiai.

Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.

Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija

Klausyk arba skaityk

Žemiau – video tekstas.

Panika auga, kai neleidi sau jausti

Violeta: Bet dabar pati matai, kad tai nėra nei panikos ataka, nei kažkoks košmaras, nei kažkas labai blogo, ir nieko tau nenutiko. Tu sustojai ir jautei jausmą, jautei spaudimą: jautei skrandžio, jautei krūtinės. Ir taip jaučiant viskas nurimsta ir praeina.

Bet kai tu neleidi sau jausti, kai išsigąsti, užblokuoji, tuomet kaupiasi tavyje ir tada auga. Ir tada tai gali tapti panikos ataka, nes tu neleidi jausti. Panika yra iš to, kad neleidi jausti, neleidi tam jausmui keliauti per kūną, jį užspaudi.

Rytis: Ta baimė sukuria tau paniką, bet ne pati panika sukuria paniką. Ir tai visų pirma yra apie ateitį, ne apie dabartį. Ir baimė, kas tau nutiks. Ir kol tu lauki, kas tau nutiks, tu sukuri dabartyje strigimą.

Ir protas žaidžia ir įkalina į tai, kas tau nutiks. Tu patiki tuo ir tada paralyžiuoji save dabartyje, gyvenime tikrame, su ta mintimi, kad tau kažkas blogo nutiks kažkada vėliau. Ir taip praeina gyvenimas: tu lauki blogo, bet dabartyje stringi ir įkalini save.

Kaip išeiti: pasitikėti ir jausti

Rytis: Ir būdas išeiti iš to yra visų pirma pasitikėti Dievo visata, kad tavimi pasirūpins ir kad tau iš tikrųjų nieko nenutiks, kad protas meluoja. O antra – jausti jausmus, nes jeigu tu nebijai jausti, tau nieko nenutiks, nes tiesiog protas gąsdina jausmais, kad iškils jausmų – šiuo atveju panika, – ir tu bijai jausti tai.

Jeigu leidi sau jausti paniką, tai nebėra daugiau panika. Tai yra tik energijos srautas, jausmų kratinys, jausmų banga, kuri praeina per 2 minutes, jeigu tu sustoji, nebėgi, jauti ir nekuri dramų apie tai. Yra tik energija: spaudžia krūtinę, užima kvapą, dreba kūnas – 5 minutes pabūni tame, ir praeina, ir viskas.

Žmonės bijo to 20 metų, bėga, savo gyvenimus suvaro, suvaržo, limituoja, kankina – vietoj to, kad pabūtų 5 minutes su savimi, su savo jausmais, stabiliai. Protas sukuria burbulą didžiulį apie tai, bet tai yra tik kelios minutės jausmų intensyvumo, ir viskas. Tai yra panika, panikos ataka.

Jinai gali ateiti bet kada, taip, bet taip pat bet kada tu gali sustoti ir jausti, lygiai taip pat. Ir tame nėra nieko baisaus realiai, jeigu tu jauti.

Violeta: Ir netiki nė viena mintimi – ir pamatysi, kai ateis palengvėjimas. Ir taip padarysi keletą kartų pati viena, ir tau nustos ateiti baimė, panikos ataka, nes pamatysi, kad jų tiesiog nėra, kad tai yra užspausti jausmai – daug daug užspaustų jausmų ir neleidimas sau jausti.

Palengvėjimas ir virpuliukas krūtinėje

Violeta: Ir kai leisi sau jausti, tau atsidarys galbūt dar daugiau tų jausmų, nes jų tikriausiai yra nemažai viduje užspausta. Bet tau jaučiant ateis ir begalinis, didelis palengvėjimas, ir laisvė.

Pajausi vis dažniau ir dažniau… kai jaučiu krūtinėje virpuliuką ar tokį džiaugsmą, kai nežinau, iš kur jisai. Tai va, kai pajausi, kai leisi sau jausti jausmus, tu vis dažniau gyvenime pajausi tą džiaugsmą ir tą virpuliuką krūtinėje. Toks iš niekur ateina džiaugsmas ir virpuliukas.

Nes palengvėja: išeina tie sunkūs jausmai, tas užspaudimas, ta kančia, tas svoris, ir vis daugiau ateina to virpuliuko ir džiaugsmo. Bet ne dėl to, kad tu pakeiti kažką išorėje, bet dėl to, kad tu leidi sau jausti pilnai, ir tie jausmai išeina iš tavo vidaus, ir ateina vis daugiau to džiaugsmo, to virpuliuko, to lengvumo tokio. Ai, smagu.

Cunamis ir penktas aukštas

Rytis: Įsivaizduok: esi tropinėje Japonijoje, viešbutyje ant jūros kranto, penktame aukšte. Įsivaizduoji?

Violeta: Jo.

Rytis: Ir praneša aliarmą, kad cunamis ateina. Ir matai, kaip žmonės panikuoja, rėkia visi, puola, nežino, kur bėgti, ką daryti: evakuotis, neevakuotis, likti, nelikti. Matai tą visą paniką, stebi ją. Tu esi aukščiausiame aukšte viešbutyje.

Ir tau sako: „Nesijaudinkit, tiems, kurie yra virš trečio aukšto, visiškai saugu likti, ir nieko nenutiks jums.“ Matai, kaip žmonės panikuoja, laksto, ten, žodžiu, panika, o tu stebi ramiai, ir tau sako, kad tau nieko nenutiks. Ir tu matai tą cunamį ateinantį, tu žiūri į jį ir tu pasitiki, kad tau nieko nenutiks, kad tas neužlies, kad tau nieko nenutiks. Ir tu leidi žmonėms panikuoti, visiems kitiems, ir tu leidi cunamiui pilnai ateiti, nes tu žinai, kad tau nieko nenutiks.

Panikuojančios mintys: mintys š*ka į batą – „Oi, čia panika, oi, čia puola mane“, laksto. Matai, kaip jos laksto. Tu matai jausmų bangą ateinančią. Tu matai, kaip tau jinai ateina per kūną, užima kvapą, užlieja, krūtinę užspaudžia. Ir tu nebijai, tu pasitiki. Tu žinai, kad tu esi aukščiausiame aukšte, ir tu žinai, kad tu saugi ir tau išvis nieko nenutiks, jeigu tu tiesiog būsi vietoje, niekur neisi.

Jeigu tu leisiesi žemyn evakuotis iš to namo, bandysi bėgti, tai turėsi nusileisti iš penkto aukšto į vestibiulį, ir ten tave iš tikrųjų gali užlieti, užpulti ir sutrypti tie kiti panikuojantys žmonės. Ir jeigu tu nusileisi į mintis iš jausmo, tave gali sutrypti jos.

Bet jeigu lieki stebėjime, jeigu lieki penktame aukšte ir niekur neini – tau sako, kad tu saugi, – pasitiki tuo. Tu stebi, kaip cunamis ateina, kaip praeina, kaip užlieja ten pakrantę. Tu stebi panikuojančias mintis – žmones – ir tu išbūni tai, palauki 10 minučių ir vėl eini degintis po to. Ir va taip eini per procesus. Tu neini į mintis, tu neini į cunamį, nebijai jo. Tu išbūni, stebi, jauti ramiai.

Lik savo aukšte ir stebėk

Violeta: Nededant nei „gerai“, nei „blogai“, nededant nei „keisti“, nei „daryti“, nei „išspręsti“, nei „sutvarkyti“, nei „išmąstyti“ – nieko nededant ant viršaus. Kaip Rytis pasakė prieš tai: ateina cunamis – tu neini į apačią, nelipi, nes ten tave nusineš, ir nelipi ant stogo, nes ten irgi gali kažkas nutikti. Pasilieki tame pačiame aukšte ir stebi per langą, kas vyksta. Ir viskas. Ir tada greičiausiai viskas susidėlioja.

Bet jeigu žmogus pradeda panikuoti, bėgioti iš vieno aukšto į kitą, dar bandyti išspręsti, dar sugalvoti, sumąstyti, sudėlioti planą, ir išvis tada pasimeta, tada laksto per visą viešbutį be galvos kartu su visais kitais ir panikuoja.

Bet jeigu sustingsti – sustingsti tą akimirką: sunku, skauda, spaudžia, nežinau, ką daryti, pasimetimas – sustingsti ir būni. Ir kur tai yra kūne? Ir kūnas visada pasako, parodo, kur tai yra, ir būni visu dėmesiu. Ir banga praeina.

Ryčio ir Violetos Akademija

Bangą išbūti lengviau kartu

Gyvose sesijose su Ryčiu ir Violeta išjaučiame tai, kas prisikaupė, kai neleidai sau jausti. Visas įrašų archyvas atsidaro iškart po prisijungimo, galioja 7 dienų grąžinimo garantija.

Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.

Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija

Gyvai Birštone

Savaitgalis, kai gali tiesiog būti ir jausti

Jausmų sesijų savaitgalis Birštone su Ryčiu ir Violeta: 2 dienos po 7 valandas gyvai. Kalbėti ir dalintis nebūtina.

Savaitgaliai Birštone

Skaityk plačiau

Panikos Ataka? SOS: 5-4-3-2-1 Įžeminimo Įrankis →

Daugiau video

Ką daryti su nerimu – praleisk jį per kūną, ne per mintis

▶Ką daryti su nerimu – praleisk jį per kūną, ne per mintis

Kodėl taip sunku paleisti tai, kas tave skaudina?

▶Kodėl taip sunku paleisti tai, kas tave skaudina?

Bijai netekti artimo žmogaus? Ko iš tikrųjų bijai

▶Bijai netekti artimo žmogaus? Ko iš tikrųjų bijai

🎁 Dovana skaitytojams

Gauk 20 min. Jausmų Sesiją su Ryčio vedimu – dovanų

Užsimerk, atsigulk – aš vesiu tave balsu iš sunkumo į lengvumą ir ramybę. Palik el. paštą ir gauk sesiją iškart, kartu gausi ir kitus mano laiškus su daug vertės. 🪽

Nepavyko išsiųsti. Pabandyk dar kartą.

Jokio spamo – atsisakysi vienu paspaudimu.

© 2020-2026 www.rd.lt

Kurį pasaulį maitini – vidinių jausmų pasaulį, savo širdies ir Dievo vedimą ar minčių, programų, argumentų ir baimių pasaulį? Kurį laistai savo laistytuvu per dieną daugiau? Pažiūrėk, kaip kūnas jaučiasi, kai pagalvoji apie Dievo balsą ir jo vedimą, nerūpestingumą, neatsakomybę, nekontroliavimą, visišką paleidimą, ir kaip kūnas jaučiasi, kai tu saugaisi, bijai, suspaudi save, neleidi sau, bėgi, slepiesi, jauti kaltę. Kaip manai, kokioje energijoje kūnas labiau klesti, išlieka jaunas, gyvas, sveikas ir stiprus? Ar Dievo ir širdies balso sekime, ar baimės ir kaltės programų palaikyme?

Visiškai nesvarbu, koks tavo gyvenimas buvo iki šios akimirkos, nesvarbu, ką pridarei ir ko nepridarei – mes visi visko pridarėm ir nepridarėm – šita akimirka yra naujas lapas, nauja reinkarnacija, naujas Dievo pasaulis. Ir šią akimirką tu gali pasirinkti savo širdimi kryptį – į baimę, kaltę, trūkumą ir užspaudimą arba į Dievą, į vidų, į laisvę ir savo karališkumą. Kai tai skaitai, gali kilti minčių: ,,Skamba gražiai, bet kaip tai padaryti, tai ne man, nežinau, kaip iš to išeiti, visą gyvenimą buvo taip”. Tai tik baimės, kaltės ir proto mintys, netikėk jomis, nebelaistyk jų. Palik jas, tegul jos ateina, bet, kai jos ateina, pažymėk jas, kaip paukštukus žiedeliu pažymi prižiūrėtojai, kad, jeigu jie išskrenda ir juos pagauna vėl, atpažintų, kuris yra kuris, ir taip apie juos renka informaciją. Lygiai taip pažymėk visas savo mintis naudojant savo dėmesį ir stebėjimą – pažiūrėk į mintį, pagauk ją savo žvilgsniu, uždėk ant jos žymę, kad “aš jau pamačiau tave, tu jau pamatyta, pažymėta”, ir paleisk. Leisk jai eiti, nebesaugok jos. Daugiau nieko neturi daryti. Tu ją pažymi, uždedi ant kojos žiedelį ir, kai ji išeina, tu ją paleidi. Nebėk paskui ieškoti jos, nes gali ją sekti savo kompiuteryje – tavo duomenų bazėje ji jau įrašyta. Taip pastebėk visas savo mintis, kurios sukuria bet kokį limitą. Pažymėk jas ir paleisk. Stebėjimas yra tam, kad pažymėtum. Neturi su jomis kovoti, neturi maištauti prieš jas. Tu esi tiesiog prižiūrėtojas, kuris pastebi ir pažymi viską, ko nebenori daugiau patirti gyvenime, ir paleisk tai.

Jeigu jauti dar bet kokią savo kontrolę, bet kokį laikymą, atpalaiduok jį, tegu ištirpsta. Ar jauti meilę savo kūnui? Ar gali pasakyti savo kūnui “Aš myliu tave”? Pajausk, kokį jausmą sukelia šis klausimas. Gali pasakyti savo kūnui: “Aš myliu tave, tu nuostabus” ir pajausk, kas vyksta kūne. Leisk visoms visoms energijoms eiti, kilti, plėstis, spausti, judėti, būti. Dabar esi indas, per kurį važiuoja traukiniai – skirtingos energijos, skirtingos vibracijos. Nesvarbu, ar jauti daug jų ar mažai, bet leisk viskam vykti, kad ir kas vyksta šią akimirką ir visiškai nesikišti į tai, atiduoti tai į Dievo rankas, palikti savo kūną, palikti visą šį pasaulį, išeiti atostogų.

Jeigu ateina kokios nors mintys, visiškai nieko nedaryk dėl to. Tu esi erdvė, į kurią mintys ateina ir išeina, kurioje viskas vyksta, pasirodo ir dingsta. Visiškai nieko neturi daryti. Pasitikėk, leisk akimirkos energijai tave nešti ir atnešti visa, ko reikia. Jeigu akimirka atneša mintis ir aktyvų protą, vadinasi – tai pats tobuliausias dalykas, kuris gali dabar nutikti, būk atviras(-a) viskam, visoms mintims ir protui, tegu vyksta, tegu ateina – duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką. Duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką.

Jei jauti, kad kažką dar saugai, priešiniesi ir blokuoji, pabandyk tai atpalaiduoti ir visiškai nebedėti jokių pastangų. Kaip vėjo plaikstomas maišiukas juda ore iš kairės į dešinę, aukštyn, žemyn, taip ir tu leisk energijoms ir vibracijoms tave mėtyti į visas puses: aukštyn, žemyn, į protą, iš proto, į jausmus, iš jausmų, į stebėjimą, iš stebėjimo. Leisk viskam viskam vykti, duok viskam laisvę, tegu kyla, tegu juda, tegu teka ir tirpsta. Absoliučiai nieko nedaryk, nesistenk būti stebėjime, net nestebėk. Neleisk savo protui nieko pačiupti – jokios praktikos, jokio metodo, jokio veiksmo, nieko nereikia. Jeigu ateina mintis ,,Kaip nieko nedaryti, tai ką man daryt, kad nieko nedaryt?” – eina šikt jinai, nieko nedaryk dėl tos minties, pamiršk net stebėjimą. Kas lieka?

Tik tu su savim dabar. Tai ir yra gyvenimas – tu dabar. Visa kita netikra, visa kita eina šikt. Tik Tu ir Dabar.

Iš pradžių klausiau, ar gali pasakyti, kad myli savo kūną, dabar noriu pratęsti ir paklausti – ar gali pasakyti: ,,Aš myliu šį pasaulį, aš myliu Žemės planetą”? Ar gali pasakyti, koks tavo santykis su šiuo pasauliu, su Žeme – ar gera čia būti, ar nekenti čia būti? Pajausk vidumi – ar nori apkabinti Žemę, ar nori pasiimti kūjį ir sudaužyti viską, išsilaisvinti iš šios planetos ir visos kančios, kurią čia patyrei. Jei renkiesi kūji, leisk sau patirti šią energiją, kaip tu daužai viską, kad tu nekenti, kad pyksti, kad tave užkniso. O jeigu myli, pajausk, ar neapgaudinėji savęs ir ar po ta meile nėra paslėptos agresijos ir nekentimo. Būk nuoširdus(-i) sau, kai klausi šitų klausimų.

Kad ir ką jauti dabar – nesipriešink, leisk viskam būti. Ir nieko daugiau nedaryk. Noriu, kad pajaustum savo visą kūną periferiškai, viską kartu nuo galvos iki kojų, pajaustum, kokia dabar yra jo energija, jo vibracija, jo energijos kokybė. Tiesiog pajausk. Pajausk, ar dar yra kokių nors jausmų, emocijų, energijų kūne – galvoj, krūtinėj, pilve, saulės rezginy ar dar kur nors. Jeigu yra, susikoncentruok į bet kurį energijos kamuolį ir pabūk su juo, skirk jam savo dėmesio, energijos, bet nekeisk jo. Pabūk su juo kartu. Stebėk visą savo kūną periferiškai, kas vysta, kaip jis pulsuoja, gal energija teka, gal elektra jaučiasi, stebėk ir jausk, kas kūne vyksta būtent dabar.

Jeigu patiko nieko nedaryti, būti, jausti, stebėti, žinok, kad ši kokybė gali būti su tavimi visą tavo likusią dieną. Paprašyk to dvasios, Dievo. Sakyk: ,,Aš noriu jaustis taip visą dieną”. Turėk tokią intenciją, ir tai išsipildys. Prašyk, ir bus padaryta.

Noriu labai padėkoti tau, kad skaitei šį laišką, kad renkiesi šią erdvę, o ne milijoną kitų dalykų pasauly šią akimirką.

Gera įtraukti tave į mūsų jautrią šeimą, į mūsų ratą, į mūsų energiją, kur jaučiame savo jausmus ir nebijome pažiūrėti į save. Gera širdy stebėti, kaip visi aplinkui plečiasi, kyla, bunda. Ir tegu viskas, kas sunku, ištirpsta kaip sniegas pavasario saulėj. Su meile. Rytutis 😛

Which world are you feeding – the world of inner feelings, your heart, and God’s guidance, or the world of thoughts, programs, arguments, and fears? Which one do you water more each day with your “watering can”? Notice how your body feels when you think about God’s voice and guidance – about being carefree, uninhibited, at ease, completely surrendered – and compare that to how your body feels when you’re guarding yourself, afraid, tense, holding back, running, hiding, feeling guilty. Which energy do you think helps your body thrive, stay young, alive, healthy, and strong? Is it following God’s and your heart’s voice, or sustaining the programs of fear and guilt?

It doesn’t matter what your life has been like up to this moment; it doesn’t matter what you have done or haven’t done – we’ve all done things and left things undone. This very moment is a fresh start, a new incarnation, a new world of God. Right now, you can choose with your heart where to go – toward fear, guilt, lack, and suppression, or toward God, inward, toward freedom and your own sovereignty. As you read this, you may have thoughts like, “That sounds nice, but how do I do it? It’s not for me, I don’t know how to get out of this, it’s been like this my whole life.” But these are just thoughts – fear, guilt, and the mind talking. Don’t believe them, don’t keep watering them. Let them come, let them be, but when they appear, tag them, just like researchers ring birds so they can identify each one if it flies away and is caught again. In the same way, tag all your thoughts by using your attention and observation: look at the thought, catch it with your gaze, label it – “I see you, I’ve noticed you” – then let it go. Let it pass; don’t hold on to it. You have nothing else to do. You mark it, you “ring its leg,” and when it leaves, you release it. Don’t run after it, don’t chase it, because you can trace it in your “computer” – it’s already in your database. That’s how you notice every thought that creates any kind of limitation. Acknowledge it, then let it go. Observation is only there so you can tag it. You don’t have to fight or rebel against it. You are simply the caretaker who notices and tags everything you no longer wish to experience in life, and then lets it go.

If you still feel any form of control or holding on, soften it; allow it to dissolve. Do you feel love for your body? Can you say to your body, “I love you”? Notice what feeling arises. Try saying to your body: “I love you, you are wonderful,” and feel what happens inside you. Allow every kind of energy to come, rise, expand, press, move, and simply exist. Right now, you are a vessel through which trains run – different energies, different vibrations. It doesn’t matter whether you feel a lot or only a little; let everything happen, whatever is occurring at this moment, and don’t interfere at all – surrender it to God, leave your body, leave this whole world, let go completely, go on vacation.

If any thoughts appear, do absolutely nothing about them. You are the space into which thoughts come and go, where everything unfolds, appears, and disappears. You don’t have to do anything. Trust, and allow the energy of the moment to carry you and bring whatever you need. If this moment brings thoughts and an active mind, then that is the most perfect thing that could happen. Embrace it. Be open to everything – all thoughts, the mind – let it happen, let it come. Give total freedom to everything that is happening in this moment.

If you notice you’re still protecting something, resisting, or blocking, try to let it loosen completely and stop making any effort. Like a little bag fluttering in the wind from left to right, up and down, let the energies and vibrations toss you in every direction: up, down, into your mind, out of your mind, into feelings, out of feelings, into observing, out of observing. Give freedom to everything – let it rise, let it move, let it flow and dissolve. Do absolutely nothing. Don’t even try to observe; don’t observe. Don’t let your mind latch onto anything – no practice, no method, no action, no nothing. If a thought arises, “How do I do nothing? What should I do to do nothing?” – to hell with that thought. Do nothing about it. Forget even the observing. What remains?

It’s just you with yourself now. That is life – you, now. Everything else is unreal; let the rest go. Only You and Now remain.

Earlier, I asked if you could say that you love your body; now I want to continue and ask: can you say, “I love this world, I love Planet Earth”? Can you describe your relationship with this world, with the Earth – do you enjoy being here, or do you hate it? Tune in and ask yourself honestly – do you want to hug the Earth, or do you want to grab a hammer and smash everything, freeing yourself from this planet and all the suffering you’ve experienced here? If you choose the hammer, allow yourself to feel that energy fully – smashing everything because you hate it, you’re angry, you’re fed up. And if you love it, feel whether you are deceiving yourself, and whether beneath that love there might be hidden aggression or resentment. Be raw and truthful with yourself.

Whatever you feel at this moment – don’t resist it; let it be. Nothing more. I’d like you to feel your whole body peripherally, from head to toe, notice its energy right now, its vibration, its energetic quality. Just sense it. Notice whether there are any feelings, emotions, or energies in your head, chest, stomach, solar plexus, or anywhere else. If there are, focus on any “ball” of energy and stay with it; give it your attention and energy, but do not change it. Just be with it. Observe your entire body peripherally – notice what’s happening, how it pulses, if the energy is flowing, if you sense electricity. Observe and feel what’s happening in your body right now, in this very moment.

If you enjoyed doing nothing – being, feeling, observing – know that this quality doesn’t have to fade; it can stay with you for the rest of your day. Ask the spirit, God, for it. Say, “I want to feel this way all day.” Have that intention, and it will come true. Ask, and it shall be given.

I want to thank you so much for reading this letter, for choosing this space instead of the million other possibilities the world offers right now.

It feels good to welcome you into our sensitive family, our circle, our energy, where we allow ourselves to feel and aren’t afraid to look within. It warms my heart to see how everyone around is expanding, rising, awakening. May everything heavy dissolve like snow under the spring sun.
With love,
Rytis 😛