Video · 9 min. · Rytis ir Violeta

Lauki, kad kas nors pastebėtų ir pagirtų? Todėl ir nesulauki

Trūksta dėmesio, pripažinimo, pagyrimo – ir vis lauki, kad kas nors pagaliau pastebėtų? Šiame video Rytis ir Violeta atsako į klausimą, kodėl tie, kuriuos laikai autoritetais, tavęs negiria ir kodėl kuo labiau nori pagyrimo, tuo mažiau jo sulauki.

Rytis – apie tai, kam iš tikrųjų reikia pripažinimo: ne tau, o protui, asmenybei. Violeta – kaip pasistatyti save autoritetu, kodėl tavo darymas yra tai, ką darai šią akimirką, ir kaip tiesiog jausti tai, kas kyla, – net nepilnavertiškumo jausmą.

Ryčio ir Violetos Akademija

Vis dar lauki, kol kas nors pagirs?

Akademijoje 6 vakarus per mėnesį gyvai išjaučiame nepilnavertiškumą, mažumą ir kitus jausmus, kurie verčia ieškoti pritarimo, – kad autoritetas atsirastų viduje.

Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.

Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija

Klausyk arba skaityk

Žemiau – video tekstas.

Kam iš tikrųjų reikia pripažinimo?

Rytis: Turi suprasti kai ką: tie žmonės, kuriuos tu laikai autoritetais, jeigu iš tikrųjų yra tokie, kokie tu sakai, – jiems po ch*i tavo šitas visas vaidmuo, tavo kelionė ir kur tu esi.

Dalyvė: Aš tą suprantu, bet aš kalbu apie tai, kad aš iš jų laukiu kažko – jie man ir nesako.

Rytis: Aš suprantu, kad tu lauki. Bet aš sakau, kad jiems nėra skirtumo apie tave, kur tu esi, nes jie žino, kad tu esi savo vietoje – tave taip pat veda dvasia. Tai tu esi būtent ten, kur turi būti.

Ir bet koks paskatinimas, išaukštinimas – „tu šaunuolė, vau, tu čia kietai varai“ ar dar kažkas – tai kaip tik išvis nėra prasmės to sakyti žmogui dvasinėje ar vidinėje kelionėje. Nes, visų pirma, tai eina tiesiai į ego. O antra, tai net nėra tiesa, nes tu realiai išvis niekur nekeliauji – net neaugi, nekeliauji ir net nieko nedarai. Tu esi dabar, čia, visada, amžinai. Iliuzija, kad keliauji kažkur.

Ir tas noras, apie kurį tu sakai, gimsta iš kažkokio savęs sutapatinimo su kažkuo kitu, kuo tu nesi. Gali sakyti – su ego arba su iliuzija, arba su protu, su asmenybe. Bet tai ne tu. Tu esi dabar, čia, klausai šitų žodžių. Ir tame yra nuogumas – visiškas, kiauras nuogumas, kurio neaprengsi ir kurio nenurengsi. Ir visi žodžiai – aukščiau, žemiau, „maladiec“, „ne maladiec“ – nėra skirti šitam nuogumui. Tai skirta kažkam kitam, fikcijai, bet ne tau.

Tai, kad tu sakai: „Man reikia pripažinimo“, – iš tikrųjų jo reikia net ne tau. Reikia gal tavo protui, asmenybei, bet ne tau. Tau to nereikia. Tu dabar esi, tu klausai šitų žodžių – taip pat, kaip matai tą mintį, kai ji ateina: „Man reikia pripažinimo.“ O tai yra mintis, vaizdinys, galbūt jausmas, kurį tu jauti arba matai. Bet tai ne tu, tai ne apie tave.

Pasistatyk save autoritetu

Violeta: Nesulaukei dėmesio – kokia tu faina, nesulaukei meilės, ko visi, visi, visi nesulaukia savo būdu. Jie davė tau meilę, bet davė savo būdu, o tu jos nesulaukei tuo būdu, kokiu norėjai. Ir čia visi turim tą patį, nes tėvai negali duoti to, ko mes norim. Niekas negali duoti – nė vienas žmogus pasaulyje negali duoti to, ko nori tu. Bet tai gali duoti pati sau.

Ir jeigu jau pamatei: „Tikiuosi iš kitų kažkokio palaikymo“, – tai sakai: „Palauk, stop. Dar gražiau – koks čia autoritetas? Čia ji turi mane pagirti, ar aš jau tampu kažkuo ypatinga?“ Na, žinai, pati jau tai pamatei, tai pati tiesiog to netęsk, tiesiog nedaryk to. Pamatyk, kad tai tiek kvaila, ir pati sau esi autoritetas. Pasistatyk save autoritetu sau – ir nereikės iš visų kitų nieko laukti.

Kodėl kuo labiau trokšti dėmesio, tuo mažiau jo gauni

Violeta: Ir dar, žinai, vienas: jeigu tu nori, kad tave pagirtų, tai faktas – tavęs niekada nepagirs. Žinok, taip jaučiasi: kai žmogus, pavyzdžiui, nori, kad jį pagirtų, ar klausinėja, ar kalba kažkaip protingai, tai jo jau niekada nesinori pagirti. Tikriausiai pati esi buvusi situacijose, kur žmogus nori tavo dėmesio, ir kaip tik nesinori jam duoti dėmesio. Čia taip yra.

Moteris, kuri trokšta meilės iš vyro: „O, meilės duok man, duok man“, – jisai kaip tik su ja elgiasi prasčiau negu su bet kuriais kitais žmonėmis. Su svetimais elgiasi geriau negu su ja, nes tas troškimas padaro tokį atstūmimą. Tai kuo labiau, žinai, norėsi to palaikymo, to išmokyto dėmesio, tuo jo gausi vis mažiau ir mažiau – taip gaunasi.

Tai tiesiog pati pasistatyk save autoritetu. Ko negavai vaikystėje, tai negavai, ir viskas. Visi čia negavę. Bet dabar esi suaugusi moteris ir sakai: „Aš sprendžiu apie save. Aš save paskatinu, jei reikia, aš už save pastoviu, aš už save padarau.“

Ir kai bus tas pajautimas savęs, tada nereikės tau kitų patvirtinimų – kiti kaip tik pradės tave tvirtinti, sakys: „Kokia tu faina, vau, kaip gerai!“ Ir tau jau bus „da lampočki“. Kaip tau dėl išvaizdos „da lampočki“, taip bus ir dėl to. Pastatyk save į tą autoritetą. Tu esi didžiausias autoritetas. Joks mokytojas nėra autoritetas – joks mokytojas.

Tavo darymas – tai, ką darai dabar

Rytis: Tu turi, žinai, pasirinkimą – ne tik tau čia sakau, visiems. Yra toks visuomenės niuansas, išmoktas: kad reikia gydyti save, reikia keisti save, gydyti ir tobulinti save. Ir iš šitos minties gimsta tai, ko tu klausi: „Man reikia dar kažką išspręsti, ir tada bus geriau. Kai išspręsiu problemą apie savęs pagyrimą, tada mane pagirs už tai, kad išsprendžiau šitą problemą.“ Supranti?

Violeta: Arba: „Nereikės pagyrimo, paskatinimo – tada galėsiu daryti kažką.“ Ir kartu aš jaučiu, kad tavyje tai dar ir pasiteisinimai dėl to, kad tu galbūt dar nedarai to, ką jaustum daryti, kuo kaifuotum ar kas tau būtų džiaugsmas. Tai iš visų pusių ieškai, kodėl dar nedarai: neturi kažkieno patvirtinimo, paskatinimo ir kažkokio leidimo – „o, todėl nedarau“.

Bet realiai pažiūrėk: jei nedarai, tai ir nedarai. Tu darai kitus dalykus. Tu vis tiek kiekvieną dieną kažką darai. Vadinasi, tai, ką tu darai kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką, šią akimirką, ir yra tavo darymas. Ne kažkas, kas turi būti „vau“ – ėjimas į darbą, į veiklas, visur.

Man buvo momentas Egipte. Darymas: gulėjau pusę dienos, į saulę žiūrėjau, jūroje maudžiausi ir nueidavau kavytės. Ir visas darymas. Sakiau: „Dieve, kiek laiko tai tęsis? Nors ir labai smagu, ir faina, ir atsipalaidavimas, bet gal man jau per daug šito atsipalaidavimo.“ Ir atrodo, niekada nesibaigs. Ir tada ateina toks neramumas. Bet kai sustoji: „Palauk, dabar aš darau – nesvarbu ką, bet šią akimirką darau, ir tai yra tas darymas.“

Na, žinai, protas nori, kad būtų kažkas ypatinga, kažkas „vau“ – ypač kai visi aplinkui kažką padaro ar stimuliuoja tave, ir visi gauna tą stimuliaciją. Atrodo, ir aš turiu. Bet tavo darymas ir yra tas, ką tu darai. Va tai ir yra tavo darymas, supranti?

Aišku, protui tai sunku suprasti, nes vis tiek norisi kitaip. Bet pabandyk širdimi – pabandyk širdimi: tai, ką darai tą akimirką, būtent ir yra tavo darymas. Nelaukiant, kad būtų kitaip, ir nekeičiant. Ir tada, žinok, prasideda nuostabūs dalykai: „Va taip, va tai yra tas darymas.“

Taip, tai čia tas „nenoriu jausti“. Jauti tai, kas yra, ir viskas. Jauti, susitinki su jausmu. Neini į protą – susitinki su jausmu, kad tau nepatogu. Jautiesi nepilnavertė, gal nepilna, jautiesi maža, jautiesi nevykėlė, jautiesi dar visokia. Jauti šituos jausmus, bet neini į mintis: „Turiu daryti, turiu projektus, turiu kažką.“ Neimi minčių, bet jauti jausmus.

Ryčio ir Violetos Akademija

Kai jauti save, pagyrimai tampa nesvarbūs

Akademijoje su Ryčiu ir Violeta gyvai mokomės susitikti su jausmu – nepatogumu, mažumu, nepilnavertiškumu – ir jį išjausti. Visas įrašų archyvas atsidaro iškart po prisijungimo, galioja 7 dienų grąžinimo garantija.

Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.

Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija

Gyvai Birštone

Savaitgalis, kai tavo darymas – jausti

Jausmų sesijų savaitgalis Birštone su Ryčiu ir Violeta: 2 dienos po 7 valandas gyvai. Kalbėti ir dalintis nebūtina.

Savaitgaliai Birštone

Skaityk plačiau

Pasitikėjimas Savimi: Iš Kur Jis ir Kaip Jį Atgauti →

Daugiau video

Turi būti naudinga, kad būtum verta? Kas tave taip užprogramavo

▶Turi būti naudinga, kad būtum verta? Kas tave taip užprogramavo

Jei niekas tavęs nematytų, kaip atrodytum? Ką darai tik dėl kitų

▶Jei niekas tavęs nematytų, kaip atrodytum? Ką darai tik dėl kitų

Kaip nustoti lyginti save su kitais? Tu – beržas, ji – liepa

▶Kaip nustoti lyginti save su kitais? Tu – beržas, ji – liepa

🎁 Dovana skaitytojams

Gauk 20 min. Jausmų Sesiją su Ryčio vedimu – dovanų

Užsimerk, atsigulk – aš vesiu tave balsu iš sunkumo į lengvumą ir ramybę. Palik el. paštą ir gauk sesiją iškart, kartu gausi ir kitus mano laiškus su daug vertės. 🪽

Nepavyko išsiųsti. Pabandyk dar kartą.

Jokio spamo – atsisakysi vienu paspaudimu.

© 2020-2026 www.rd.lt

Kurį pasaulį maitini – vidinių jausmų pasaulį, savo širdies ir Dievo vedimą ar minčių, programų, argumentų ir baimių pasaulį? Kurį laistai savo laistytuvu per dieną daugiau? Pažiūrėk, kaip kūnas jaučiasi, kai pagalvoji apie Dievo balsą ir jo vedimą, nerūpestingumą, neatsakomybę, nekontroliavimą, visišką paleidimą, ir kaip kūnas jaučiasi, kai tu saugaisi, bijai, suspaudi save, neleidi sau, bėgi, slepiesi, jauti kaltę. Kaip manai, kokioje energijoje kūnas labiau klesti, išlieka jaunas, gyvas, sveikas ir stiprus? Ar Dievo ir širdies balso sekime, ar baimės ir kaltės programų palaikyme?

Visiškai nesvarbu, koks tavo gyvenimas buvo iki šios akimirkos, nesvarbu, ką pridarei ir ko nepridarei – mes visi visko pridarėm ir nepridarėm – šita akimirka yra naujas lapas, nauja reinkarnacija, naujas Dievo pasaulis. Ir šią akimirką tu gali pasirinkti savo širdimi kryptį – į baimę, kaltę, trūkumą ir užspaudimą arba į Dievą, į vidų, į laisvę ir savo karališkumą. Kai tai skaitai, gali kilti minčių: ,,Skamba gražiai, bet kaip tai padaryti, tai ne man, nežinau, kaip iš to išeiti, visą gyvenimą buvo taip”. Tai tik baimės, kaltės ir proto mintys, netikėk jomis, nebelaistyk jų. Palik jas, tegul jos ateina, bet, kai jos ateina, pažymėk jas, kaip paukštukus žiedeliu pažymi prižiūrėtojai, kad, jeigu jie išskrenda ir juos pagauna vėl, atpažintų, kuris yra kuris, ir taip apie juos renka informaciją. Lygiai taip pažymėk visas savo mintis naudojant savo dėmesį ir stebėjimą – pažiūrėk į mintį, pagauk ją savo žvilgsniu, uždėk ant jos žymę, kad “aš jau pamačiau tave, tu jau pamatyta, pažymėta”, ir paleisk. Leisk jai eiti, nebesaugok jos. Daugiau nieko neturi daryti. Tu ją pažymi, uždedi ant kojos žiedelį ir, kai ji išeina, tu ją paleidi. Nebėk paskui ieškoti jos, nes gali ją sekti savo kompiuteryje – tavo duomenų bazėje ji jau įrašyta. Taip pastebėk visas savo mintis, kurios sukuria bet kokį limitą. Pažymėk jas ir paleisk. Stebėjimas yra tam, kad pažymėtum. Neturi su jomis kovoti, neturi maištauti prieš jas. Tu esi tiesiog prižiūrėtojas, kuris pastebi ir pažymi viską, ko nebenori daugiau patirti gyvenime, ir paleisk tai.

Jeigu jauti dar bet kokią savo kontrolę, bet kokį laikymą, atpalaiduok jį, tegu ištirpsta. Ar jauti meilę savo kūnui? Ar gali pasakyti savo kūnui “Aš myliu tave”? Pajausk, kokį jausmą sukelia šis klausimas. Gali pasakyti savo kūnui: “Aš myliu tave, tu nuostabus” ir pajausk, kas vyksta kūne. Leisk visoms visoms energijoms eiti, kilti, plėstis, spausti, judėti, būti. Dabar esi indas, per kurį važiuoja traukiniai – skirtingos energijos, skirtingos vibracijos. Nesvarbu, ar jauti daug jų ar mažai, bet leisk viskam vykti, kad ir kas vyksta šią akimirką ir visiškai nesikišti į tai, atiduoti tai į Dievo rankas, palikti savo kūną, palikti visą šį pasaulį, išeiti atostogų.

Jeigu ateina kokios nors mintys, visiškai nieko nedaryk dėl to. Tu esi erdvė, į kurią mintys ateina ir išeina, kurioje viskas vyksta, pasirodo ir dingsta. Visiškai nieko neturi daryti. Pasitikėk, leisk akimirkos energijai tave nešti ir atnešti visa, ko reikia. Jeigu akimirka atneša mintis ir aktyvų protą, vadinasi – tai pats tobuliausias dalykas, kuris gali dabar nutikti, būk atviras(-a) viskam, visoms mintims ir protui, tegu vyksta, tegu ateina – duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką. Duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką.

Jei jauti, kad kažką dar saugai, priešiniesi ir blokuoji, pabandyk tai atpalaiduoti ir visiškai nebedėti jokių pastangų. Kaip vėjo plaikstomas maišiukas juda ore iš kairės į dešinę, aukštyn, žemyn, taip ir tu leisk energijoms ir vibracijoms tave mėtyti į visas puses: aukštyn, žemyn, į protą, iš proto, į jausmus, iš jausmų, į stebėjimą, iš stebėjimo. Leisk viskam viskam vykti, duok viskam laisvę, tegu kyla, tegu juda, tegu teka ir tirpsta. Absoliučiai nieko nedaryk, nesistenk būti stebėjime, net nestebėk. Neleisk savo protui nieko pačiupti – jokios praktikos, jokio metodo, jokio veiksmo, nieko nereikia. Jeigu ateina mintis ,,Kaip nieko nedaryti, tai ką man daryt, kad nieko nedaryt?” – eina šikt jinai, nieko nedaryk dėl tos minties, pamiršk net stebėjimą. Kas lieka?

Tik tu su savim dabar. Tai ir yra gyvenimas – tu dabar. Visa kita netikra, visa kita eina šikt. Tik Tu ir Dabar.

Iš pradžių klausiau, ar gali pasakyti, kad myli savo kūną, dabar noriu pratęsti ir paklausti – ar gali pasakyti: ,,Aš myliu šį pasaulį, aš myliu Žemės planetą”? Ar gali pasakyti, koks tavo santykis su šiuo pasauliu, su Žeme – ar gera čia būti, ar nekenti čia būti? Pajausk vidumi – ar nori apkabinti Žemę, ar nori pasiimti kūjį ir sudaužyti viską, išsilaisvinti iš šios planetos ir visos kančios, kurią čia patyrei. Jei renkiesi kūji, leisk sau patirti šią energiją, kaip tu daužai viską, kad tu nekenti, kad pyksti, kad tave užkniso. O jeigu myli, pajausk, ar neapgaudinėji savęs ir ar po ta meile nėra paslėptos agresijos ir nekentimo. Būk nuoširdus(-i) sau, kai klausi šitų klausimų.

Kad ir ką jauti dabar – nesipriešink, leisk viskam būti. Ir nieko daugiau nedaryk. Noriu, kad pajaustum savo visą kūną periferiškai, viską kartu nuo galvos iki kojų, pajaustum, kokia dabar yra jo energija, jo vibracija, jo energijos kokybė. Tiesiog pajausk. Pajausk, ar dar yra kokių nors jausmų, emocijų, energijų kūne – galvoj, krūtinėj, pilve, saulės rezginy ar dar kur nors. Jeigu yra, susikoncentruok į bet kurį energijos kamuolį ir pabūk su juo, skirk jam savo dėmesio, energijos, bet nekeisk jo. Pabūk su juo kartu. Stebėk visą savo kūną periferiškai, kas vysta, kaip jis pulsuoja, gal energija teka, gal elektra jaučiasi, stebėk ir jausk, kas kūne vyksta būtent dabar.

Jeigu patiko nieko nedaryti, būti, jausti, stebėti, žinok, kad ši kokybė gali būti su tavimi visą tavo likusią dieną. Paprašyk to dvasios, Dievo. Sakyk: ,,Aš noriu jaustis taip visą dieną”. Turėk tokią intenciją, ir tai išsipildys. Prašyk, ir bus padaryta.

Noriu labai padėkoti tau, kad skaitei šį laišką, kad renkiesi šią erdvę, o ne milijoną kitų dalykų pasauly šią akimirką.

Gera įtraukti tave į mūsų jautrią šeimą, į mūsų ratą, į mūsų energiją, kur jaučiame savo jausmus ir nebijome pažiūrėti į save. Gera širdy stebėti, kaip visi aplinkui plečiasi, kyla, bunda. Ir tegu viskas, kas sunku, ištirpsta kaip sniegas pavasario saulėj. Su meile. Rytutis 😛

Which world are you feeding – the world of inner feelings, your heart, and God’s guidance, or the world of thoughts, programs, arguments, and fears? Which one do you water more each day with your “watering can”? Notice how your body feels when you think about God’s voice and guidance – about being carefree, uninhibited, at ease, completely surrendered – and compare that to how your body feels when you’re guarding yourself, afraid, tense, holding back, running, hiding, feeling guilty. Which energy do you think helps your body thrive, stay young, alive, healthy, and strong? Is it following God’s and your heart’s voice, or sustaining the programs of fear and guilt?

It doesn’t matter what your life has been like up to this moment; it doesn’t matter what you have done or haven’t done – we’ve all done things and left things undone. This very moment is a fresh start, a new incarnation, a new world of God. Right now, you can choose with your heart where to go – toward fear, guilt, lack, and suppression, or toward God, inward, toward freedom and your own sovereignty. As you read this, you may have thoughts like, “That sounds nice, but how do I do it? It’s not for me, I don’t know how to get out of this, it’s been like this my whole life.” But these are just thoughts – fear, guilt, and the mind talking. Don’t believe them, don’t keep watering them. Let them come, let them be, but when they appear, tag them, just like researchers ring birds so they can identify each one if it flies away and is caught again. In the same way, tag all your thoughts by using your attention and observation: look at the thought, catch it with your gaze, label it – “I see you, I’ve noticed you” – then let it go. Let it pass; don’t hold on to it. You have nothing else to do. You mark it, you “ring its leg,” and when it leaves, you release it. Don’t run after it, don’t chase it, because you can trace it in your “computer” – it’s already in your database. That’s how you notice every thought that creates any kind of limitation. Acknowledge it, then let it go. Observation is only there so you can tag it. You don’t have to fight or rebel against it. You are simply the caretaker who notices and tags everything you no longer wish to experience in life, and then lets it go.

If you still feel any form of control or holding on, soften it; allow it to dissolve. Do you feel love for your body? Can you say to your body, “I love you”? Notice what feeling arises. Try saying to your body: “I love you, you are wonderful,” and feel what happens inside you. Allow every kind of energy to come, rise, expand, press, move, and simply exist. Right now, you are a vessel through which trains run – different energies, different vibrations. It doesn’t matter whether you feel a lot or only a little; let everything happen, whatever is occurring at this moment, and don’t interfere at all – surrender it to God, leave your body, leave this whole world, let go completely, go on vacation.

If any thoughts appear, do absolutely nothing about them. You are the space into which thoughts come and go, where everything unfolds, appears, and disappears. You don’t have to do anything. Trust, and allow the energy of the moment to carry you and bring whatever you need. If this moment brings thoughts and an active mind, then that is the most perfect thing that could happen. Embrace it. Be open to everything – all thoughts, the mind – let it happen, let it come. Give total freedom to everything that is happening in this moment.

If you notice you’re still protecting something, resisting, or blocking, try to let it loosen completely and stop making any effort. Like a little bag fluttering in the wind from left to right, up and down, let the energies and vibrations toss you in every direction: up, down, into your mind, out of your mind, into feelings, out of feelings, into observing, out of observing. Give freedom to everything – let it rise, let it move, let it flow and dissolve. Do absolutely nothing. Don’t even try to observe; don’t observe. Don’t let your mind latch onto anything – no practice, no method, no action, no nothing. If a thought arises, “How do I do nothing? What should I do to do nothing?” – to hell with that thought. Do nothing about it. Forget even the observing. What remains?

It’s just you with yourself now. That is life – you, now. Everything else is unreal; let the rest go. Only You and Now remain.

Earlier, I asked if you could say that you love your body; now I want to continue and ask: can you say, “I love this world, I love Planet Earth”? Can you describe your relationship with this world, with the Earth – do you enjoy being here, or do you hate it? Tune in and ask yourself honestly – do you want to hug the Earth, or do you want to grab a hammer and smash everything, freeing yourself from this planet and all the suffering you’ve experienced here? If you choose the hammer, allow yourself to feel that energy fully – smashing everything because you hate it, you’re angry, you’re fed up. And if you love it, feel whether you are deceiving yourself, and whether beneath that love there might be hidden aggression or resentment. Be raw and truthful with yourself.

Whatever you feel at this moment – don’t resist it; let it be. Nothing more. I’d like you to feel your whole body peripherally, from head to toe, notice its energy right now, its vibration, its energetic quality. Just sense it. Notice whether there are any feelings, emotions, or energies in your head, chest, stomach, solar plexus, or anywhere else. If there are, focus on any “ball” of energy and stay with it; give it your attention and energy, but do not change it. Just be with it. Observe your entire body peripherally – notice what’s happening, how it pulses, if the energy is flowing, if you sense electricity. Observe and feel what’s happening in your body right now, in this very moment.

If you enjoyed doing nothing – being, feeling, observing – know that this quality doesn’t have to fade; it can stay with you for the rest of your day. Ask the spirit, God, for it. Say, “I want to feel this way all day.” Have that intention, and it will come true. Ask, and it shall be given.

I want to thank you so much for reading this letter, for choosing this space instead of the million other possibilities the world offers right now.

It feels good to welcome you into our sensitive family, our circle, our energy, where we allow ourselves to feel and aren’t afraid to look within. It warms my heart to see how everyone around is expanding, rising, awakening. May everything heavy dissolve like snow under the spring sun.
With love,
Rytis 😛