Video · 2025 m. · 23 min. · Rytis ir Violeta

Galvoje tik chaosas, o dabartyje tavo laisvė (kur tavo dėmesys?)

Chaosas galvoje: mintys apie rytojų, darbus ir planus, o tam, kas vyksta dabar, nebelieka laiko? Šiame video Rytis paskutinę dieną Egipte, stovėdamas basas ant smėlio, kalba apie tai, kur yra tavo dėmesys ir kaip jį grąžinti iš minčių į kūną ir į tai, ką jauti dabar.

Išgirsi, kodėl lenktynės į tobulesnę ateitį tau sako, kad dabar nepakanka, kodėl santykiuose dažnai draugauja ne dviese, o keturiese, ir ką daryti, kai kyla sunkus jausmas: nejudinti kūno, pabūti su juo ir leisti energijai pravažiuoti per tave kaip traukiniui per stotį.

Ryčio ir Violetos Akademija

Kur dabar tavo dėmesys – mintyse ar kūne?

Akademijoje 6 vakarus per mėnesį gyvai grąžiname dėmesį iš minčių į kūną ir išjaučiame tai, kas kyla dabar.

Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.

Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija

Klausyk arba skaityk

Žemiau – video tekstas.

Vienintelė užduotis – būti šiame momente

Rytis: Aš anksčiau tiek daug rūpindavausi, kas bus rytoj, ką reikės daryti, ką reikės dirbti, kaip reikės susitvarkyti darbus grįžus iš kažkur. Ir šiandien yra paskutinė mūsų su Violeta diena Egipte, ir nieko išvis nesijaudinu. Esu pilnai čia, esu dabartyje ir darau šitą įrašą tau.

Ir mūsų užduotis yra viena. Vienintelė užduotis šitame gyvenime – pilnai išnykti šitame momente: ištirpdyti savo asmenybę, ištirpdyti tai, kas, jaučiam, yra asmeniška, ir panirti į patirtį, panirti į jausmą, panirti į tai, ką aš dabar jaučiu šiame momente, kas vyksta.

Vėjas pučia, bangos ošia, plaukai kedenasi, saulė šviečia, mašina važiuoja, paukštis skrenda, čiulba, pėdos stovi ant smėlio, ant žemės, siūbuoja šortai, liečia koją, ir jaučiu, kaip laidas liečia kaklą. Ir visa tai vyksta šiuo metu, dabartyje.

Yra skirtingi potyriai, skirtingi patyrimai, skirtingi jausmai, kuriuos mes apimam per visus savo receptorius, matomus ir nematomus. Intuicija taip pat yra jausmas – mūsų vidiniai suvokimai, vidiniai potyriai. Jie taip pat vyksta, ir gera visa tai jausti. Ir mano užduotis – būti įstrigusiam šiame momente be galimybės ištrūkti.

Kai dėlioji ateitį, dabarčiai nelieka laiko

Rytis: Ir tiek daug visko vyksta, kai mes galvojam, kai mes planuojam, kai mes dėliojam mintis į ateitį, kurios dažniausiai vis tiek neveikia, ir viskas visada būna kitaip. Kai mes visa tai dėliojam, tada neturim laiko – tiesiog neturim laiko susikoncentruoti ir susifokusuoti į tai, kas yra čia ir dabar.

Manyje vis yra kažkokia baimė, kad šitas daikčiukas fainas gali išsikrauti, nes neaišku, kiek dar liko baterijos, bet atiduodam tai į Dievo rankas. Žodžiu, tiek daug visko vyksta, ir yra įprotis – tiesiog yra įprotis – kurti mintimis, kas bus toliau: ką aš veiksiu, kai kažkas pasibaigs, ką aš veiksiu grįžęs iš darbo, ką aš veiksiu, kai pavalgysiu, ką aš veiksiu rytoj vakare.

Mūsų retrituose, kai atvažiuodavom, žmonėms sakydavom: yra viena taisyklė – neklausk, kas bus toliau. Pasitikėk mumis, pasitikėk programa, pasitikėk mūsų pajautimu ir daryk tik tai, kas yra duota dabar. Esam čia ir darom tik tai, kas yra čia.

Ir jeigu esi žygyje su nuostabiais kriokliais, kalnais, neapsakomais vaizdais, tu nenori galvoti, kas bus rytoj. Tu nori viską paimti į save, viską viską sugerti, save apkabinti ir, žodžiu, iki pat paskutinio lašelio tai įsiurbti į save. Tu nenori galvoti, kas bus po to. Tu nori paimti tai, ką Dievas tau duoda dabar.

Ir vienas komentaras rašė: „Ryti, kas tau yra Dievas?“ Tai Dievas yra tai, kas ateina į dabartį, ir tai, kas dabar plaka mano širdį. Tiesiog apsižvalgyk aplinkui: kas yra tavo pojūčiuose, patirtyje duota tau dabar, tavo realybėje. Tai yra Dievas. Tai yra tai, kas vyksta. Tai yra tai, kas yra. Ir tai yra gyvybė, energija, kuri šiuo metu plaka mano širdį ir tavo širdį.

Paklausyk: tik tik, tik tik. Aš neplaku savo širdies, o tu? Tu irgi tikriausiai neplaki savo širdies, kaip ir nevirškini savo maisto, kaip ir nestumdai kraujo per venas, kaip ir neaugini savo plaukų. Nors kai visai neaugini, jie auga. Žodžiu, mes nedarom šitų dalykų.

Yra energija, kuri pučia vėją. Yra energija, kuri plaka mano širdį. Ar tai ta pati energija? Geras klausimas – pafilosofuoti ir pagalvoti apie tai. Kiek yra energijų gyvenime – viena ar daugiau? Ir saulė, kuri šviečia, vėjas, kuris pučia, širdis, kuri plaka, – ar tai tas pats, ar ne? Pažiūrėkim, kas nutiks.

Lenktynės į tobulesnę ateitį

Rytis: Tai va, šita žinutė apie tai, kad galima kurti fantazijas apie ateitį. Galima eiti į praeities liūdesį, ir jeigu jis iškyla, viskas ok su tuo. Bet kas populiaru dabar – kuo daugiau išsikopti savo praeities skausmų ir tragedijų, kuo daugiau skirti tam dėmesio ir neskirti dėmesio tam, kas yra dabar.

Įsivaizduok supjaustytą duoną. Ta duona, kurioje dabar esam, yra viduryje. Tai paimam tą vieną riekę iš duonos vidurio – ir tai yra tai, kas dabar vyksta. Visa kita duona į kairę pusę ir į dešinę pusę yra ne tai, kas dabar vyksta. Dėl to nevalgom svetimų duonų kairėje ir nevalgom svetimų duonų dešinėje. Tai skirta kitiems – sakykim, kitiems ateiviams, kitoms būtybėms. Mūsų duona yra centrinė, mūsų duona yra viduryje, dabar, ir mes valgom tik ją.

Ir mano duona dabar – kurti šitą įrašą tau, bijoti, ar neišsikraus kada nors mikrofonas. Vis tiek pereisiu šitą baimę ir tapsiu geresniu žmogumi, ane? Yra toks jausmas, kad jeigu aš pereisiu daugiau baimių, daugiau savo praeities skausmo, tapsiu geresniu, tapsiu sąmoningesniu, tapsiu aukščiau, negu dabar esu.

Ir tada tu vis tiek esi tose žiurkių lenktynėse: kažkada ateityje aš tapsiu tobulu, kažkada ateityje aš tapsiu pakankamu, kažkada ateityje aš tapsiu sąmoningesniu, negu dabar esu. Ir ką tau tai sako apie tave? Tai sako tau, kad dabar yra lievai, dabar yra nepakankamai, dabar yra blogai.

Ir tu, tai kurdamas, tuo tikėdamas, kuri šitą tiesą sau, manifestuoji šitą energiją sau: jeigu aš darysiu šitą praktiką, aš pasieksiu tai, ką aš noriu pasiekti, – pabudimą, nušvitimą, vidinę laisvę. Jeigu aš darysiu tai, aš pasieksiu tai. Vadinasi, tai darydamas aš tikiu istorija ir kuriu sau realybę, kad dabar aš esu lievas ir nepakankamas ir tik 20 metų padaręs tą praktiką būsiu pakankamas. Ir taip tai kuriasi, taip kuriasi visas šitas žaidimas.

Ir kai tai pastebi, tu nebenori to kurti. Tu nori ne tikėti, tu nori žinoti: net jeigu aš ir nesuvokiu dabar to, net jeigu aš ir nesuprantu, net jeigu ir nejaučiu, aš noriu paimti šitą faktą, kad aš esu pilnas dabartyje, kad aš esu nušvitęs, aš esu pabudęs, kad aš esu tai, kuo noriu būti gyvenime, – tai aš esu dabartyje.

Kas, jeigu aukščiausia tavo sąmonės forma yra priimti absoliučiai viską, ko nenori priimti dabartyje, ir būti tuo, kas esi tu, ir būti tuo, kas vyksta dabar? Kas, jeigu tai yra pati aukščiausia forma?

Besąlygiška meilė ir tai, kas vyksta dabar

Rytis: Besąlygiška meilė. Ar girdėjot apie tai? Besąlygiška meilė. Jeigu nori būti besąlygiška meile, mano drauge, tai myli viską absoliučiai. Tai myli ir pyktį, tai myli ir liūdesį, tai myli ir skausmą, tai myli ir tragediją, tai myli ir savo demonus.

Žmonės tai vadina demonais, bet tai yra angeliukai, užsidėję kaukes, kad tave apgautų. Nėra jokių demonų – yra tik meilė, yra tik gerumas, yra tik Dievas, yra tik pasaulis, tik gyvybė, tik gyvenimas ir žmonių interpretacija apie tai.

Tai kai kalbam apie gėrį ir blogį, viskas yra mūsų galvoje. Vienam žmogui tai bus gėris, kitam bus blogis. O kas yra iš tiesų? Iš tiesų tai nėra nei gėris, nei blogis. Tai yra žodžiai, konceptai. Iš tiesų tai yra tai, kas yra būtent dabar, būtent tai, kas vyksta. Ir tai nėra nei gėris, nei blogis, nei aukšta, nei žema, nei pabudimas, nei nepabudimas. Tai yra tai, kas vyksta dabar, ką aš jaučiu dabar savo kūne.

Plaukai kedenasi, saulė šviečia, stoviu ant smėlio, vėjas pučia, judina kažkokias lentas, medžio kamienas daužosi, ir lapai juda, ir debesys plaukia, ir širdis lengva krūtinėje, ir gera jausti dabartį. Tai va taip mes gyvenam.

Vienintelis klausimas: ką aš jaučiu dabar savo kūne? Kas vyksta dabar mano kūne? Kas vyksta dabartyje šią sekundę? Ir prarandi save, neri kaip nuo liepto į vandenį, neri kaip į bedugnę ir panyri tame jausme, kurį jauti.

Iš chaoso galvoje – atgal į kūną

Rytis: Tai jeigu tu esi santykiuose su savo drauge ar draugu, tu nesi santykiuose keturiese – du kūnai ir du protai. Nori būti dviese. Dažniausiai žmonės draugauja keturiese. Jeigu dar atsineši savo projekcijų iš praeities, apie savo tėvus ar dar ką nors, tai jūsų santykyje draugauja jau 11.

Tai santykyje tu nori būti dviese. Ir jeigu nori būti dviese, turi susikoncentruoti į savo kūną ir į savo partnerės kūną ir išeiti iš proto. Išeiti iš proto tiesiogine prasme: pamiršti savo protą, pamiršti mintis, grąžinti savo dėmesį iš galvos į jausmą, į kūną ir į dabartį.

Ir pažiūrėk, kas nutiks, kai tu apkabini žmogų ir kai tu jauti savo kūną: jauti savo virpėjimą, gal nedrąsumą, gal jauti savo kvėpavimą, ir jauti kito žmogaus kūną. Jauti: gal jisai įsitempęs, gal nori stipriau apkabinti, gal nori lengviau apkabinti, gal nori paglostyti. Tu jauti, tu esi čia.

Ir jeigu pažiūrėsi į žmones, kurie sako, kad yra pabudę, nušvitę mokytojai, – tu jauti, kad jie yra čia. Tu jauti: jų kūnas yra čia. Nėra taip, kad tu kažkur skraidai ar dar kas nors. Tu esi čia, tu esi kūne, tu esi.

Ir tai yra žinutė tau šiandien. Labai daug žmonių yra atsiskyrę nuo savo kūno – atrodo, istorijose. Ne tai, kad kažkas su tuo blogai, bet yra būdas, kaip galima gyventi kitaip: tu savo dėmesį iš minčių ir istorijų, iš proto kūrybos grąžini į kūną. Ką aš dabar jaučiu? Kas vyksta dabar?

Ir tiesiog paliesk save. Paliesk save pirštu – ir tu esi čia. Ir tą akimirką, kai tu lieti save ir jauti prisilietimą, tą akimirką tu negalvoji, ir tavo dėmesys yra kūne.

Ir mano dabartis keičiasi: čia vaikšto kažkas iš darbuotojų, kažko ieško. Ir dabar per mikrofoną prasideda musulmonų kaip mišios, turbūt kaip meldimasis. Čia per radiją leidžia viso kaimo maldas, ir kiekvieną dieną gal po 3 kartus. Ir smagu tai patirti, nes mes su Violeta irgi kalbėjom: kai tu darai tas praktikas, kai darai bent po 5 minutes per dieną kažką sau, darai ne su intencija, kad taptum geresniu ar tobulesniu, negu dabar esi.

Nes apsičiupinėk: tai yra pati aukščiausia tavo dieviška forma, kokia tik gali būti dabar. Kodėl? Nes tai yra tik tai, kas yra dabar. Daugiau nieko kito nėra. Dievas yra dabar, gyvenimas yra dabar. Ir jeigu tavo kūnas dabar yra toks, ir jeigu tavo dabartis dabar yra tokia, vadinasi, tai yra pati aukščiausia gyvenimo forma, mano drauge. Ir dėl to nėra kur keliauti.

Tai kai turi šitą intenciją, tu gali su tuo žaisti. Ir tu gali daryti įvairias praktikas: gali daryti jausmų sesijas, gali daryti meditacijas, gali daryti maldas. Ne dėl to, kad taptum kažkuo, ne dėl to, kad patobulintum save, bet dėl to, kad tiesiog gera sustoti ir gera savo dėmesį skirti tam, ką jauti dabar.

Ir kai darai daug darbų – pavyzdžiui, dabar dariau reklamas mūsų savaitgaliui, truputį atnaujinau puslapį, – kai darai dalykus prie kompo, tu esi kompe ir ne tiek jauti savo kūną, tu esi kūryboje. Ir tai yra nuostabu. Bet šitie sustojimai labai labai geri: grąžinti savo dėmesį į kūną, į tai, ką jauti, ir gerti, gerti gyvybę, gerti energiją, gerti šaltinį. Ir jisai nėra toks šaltas, tas šaltinis, mano drauge.

Ir žinutė tau šiandien dar kartą: sugrąžink savo dėmesį – kad ir kur jis yra – atgal į tai, ką aš jaučiu dabartyje, savyje, savo kūne. Giliai giliai įkvėpk, iškvėpk.

Atverk kūną ir leisk jausmui pravažiuoti

Rytis: Ir žinai, kaip tu gali eiti į gyvenimą? Tu gali eiti į gyvenimą arba uždaręs save nuo gyvenimo, arba lyg saugant save nuo gyvenimo, kad kas nors tave sužeis. Galbūt yra koks nors prisiminimas, kaip buvai atviras ir tave kas nors skaudino. Galbūt yra nesaugu. Bet pabandyk bent 10 procentų, bent 5 procentus atverti savo kūną, atverti savo vidų, priimti daugiau, priimti tai, kas vyksta dabar.

Ir jeigu tau dabar skauda, jeigu kyla sunkių jausmų, jeigu kyla spaudimas krūtinėje ar koks nors akmuo, ar spaudžia gerklę, didžiausias gerumas, ką gali padaryti, – tai nejudinti savo kūno ir pabūti su tuo. Ir jeigu tu pabūsi su tuo, tai pradės judėti, tai pradės keistis. Galbūt ašaros atsiras kūne, galbūt koks nors virpėjimas, ir ta energija išsivaikščios.

Ta energija, įsivaizduok, nori grįžti namo, į savo planetą, kaip aš sakau, ir jinai yra užstrigusi tavo kūne. Ir tik mūsų neleidimas jausti neleidžia jai išeiti iš tavo kūno. Tai mes, lyg apsaugodami save nuo jausmų ir neleisdami sau jų jausti, kaip tik gramzdinam save į sunkumą ir neleidžiam tam jausmui išeiti.

Tai išeitis – atverti savo kūną, susikoncentruoti į jausmą ir leisti tai energijai eiti per tave. Eiti kaip traukiniui per traukinių stotį – ir tu leidi jam važiuoti per tave. Leidi tam jausmui, tai energijai krūtinėje, pilve, gerklėje, važiuoti per tave. Ir pravažiuoja jinai, ir nieko nelieka kūne.

Žmonės mūsų klausia, kaip mes neprisiimam žmonių sunkių emocijų ar energijų po renginių, kai dirbam su sunkiais egzorcizmais ir su sunkiais sunkiais jausmais, žmonių traumomis, – kaip nieko nelieka kūne. Nes viskas yra atvira.

Nes jeigu tu ką nors užspaudi, jeigu tu saugai ar bijai, tada tai sukuria bloką, sakykim, energetinį, ir tada ta energija negali pratekėti. Tada lyg ant traukinio bėgių pastatai karvę, ir tas traukinys turi sustoti – negali pravažiuoti per tą karvę – arba turi nutrenkti karvę, ir viskas išsitaško. Žodžiu, nedėk jokių karvių ant savo bėgių ir atverk, atverk save, kiek išeina šiandien.

Ir jeigu jauti, kad dar kažką laikai, dar kažką stabdai, kai jauti jausmus ar kad ir patį orgazmą jauti mylintis, – kad ir kas tai yra, tai yra energija. Energija nori vaikščioti per tave. Jeigu tu jauti, kad kažką dar laikai ar stabdai, ar yra kažkas ant bėgių, švelniai nori tai patraukti, švelniai nori tai padėti į šoną ir sakyti: „Saugu. Aš pasitikiu, aš atveriu save, man nieko nenutiks. Nėra didesnio jausmo už mane, ir aš čia esu. Ir man nieko negali nutikti. Ir aš noriu pasitikėti šiandien. Net jeigu dar nepasitikiu, vis tiek noriu pasitikėti.“

Ir darant šitą veiksmą aš pareiškiu, kad aš nuo šiandien pradedu pasitikėti ir pasitikiu tuo, ką man atneša gyvenimas, Dievas, Visata. Ir tai nėra mūsų priešai, tai nėra kažkas, su kuo mes turim kovoti. Mes kaip tik norim tam atverti save.

Ir tik mūsų užsidarymas, tik mūsų atskirumas nuo šaltinio – kuris nėra toks šaltas, jisai visai šiltas, – nuo šaltinio, nuo kitų, nuo visų, tiesiog nuo pasaulio, nuo gyvūnų, nuo gamtos, – mūsų atskirumas ir sukuria tą sunkumą. Ir mūsų susigrąžinimas to susiliejimo, atvėrimas savęs, įsileidimas ir pasitikėjimas viską sustato į vietas, ir viskas grįžta į natūralumą.

Ir viskas pradeda susitvarkyti, susidėlioti, čakros susitvarko, kaip ten sako kiti. Nors neįsivaizduoju, kur yra mano čakros, aš jų net nematau. Yra jausmas kažkur krūtinėje, pilve, bet nematau aš čia spalvotų žalių mėlynų kamuolių. Bet sakant tai, aš jaučiu save, aš matau save, matau, kas vyksta dabar, ir jaučiu, kaip tvirtai stoviu ant kojų, ant smėlio. Basomis kojomis vaikštau jau beveik 2 savaites. Tik vieną kartą užsidėjau batus, kai su Violeta ėjom į kalnus. Ir gera tai yra.

Ir dabar keliausiu toliau – keliausiu į Lietuvą daryti renginių. Ir ten mokom viso to: kaip būti čia, kaip jausti jausmus. Ne tai, kad pasikeisti, ne tai, kad tapti geresniu, kažkuo tobulesniu, bet numesti iliuziją, numesti tai, kas trukdo matyti tave, save iš tikrųjų, ir kas trukdo matyti tikrą pasaulį. Ne tokį, kaip pasaulyje jisai yra rodomas ir reklamuojamas, o tikrą pasaulį, mano drauge, kur tu gali jausti save, jausti kitą ir stovėti tvirtai ant kojų žemėje, bet visiškai būti susiliejus su Dievu ir Visata.

Ir tada viskas auga natūraliai, taip, kaip ir lemta, taip, kaip tavo likimas nori tave išreikšti. Kai tu visiškai atsiduodi vedimui ir dabarčiai, ir jausmui, išeina taip, kad tu ir keliauji ten, kur labiausiai nori, ir keliauji ten, kur yra tavo likimas. Ir tik tavo užsidarymas, tavo atskirumas, tavo baimė – sakykim, baimė eiti, baimė priimti tai, kas ateina, baimė jausti savo jausmus, – tik jinai stabdo.

Tai mes šiandien truputį, vos vos atveriam tą baimę, išplečiam savo krūtinę, išplečiam savo rankas ir sakai: „Aš pasiruošęs. Net jeigu bijau, net jeigu sunku, net jeigu nesuprantu, noriu pokyčio, noriu išsilaisvinti, noriu pajausti save, noriu pajausti save be baimių ir be kaukių. Ir tebūnie, ir per amžius.“ Ačiū.

Ryčio ir Violetos Akademija

Leisk jausmui pravažiuoti kaip traukiniui

Akademijoje gyvai, su Ryčiu ir Violeta, guli, jauti, kur spaudžia, ir leidi jausmui plėstis, kol jis pravažiuoja. Visas įrašų archyvas atsidaro iškart po prisijungimo, galioja 7 dienų pinigų grąžinimo garantija.

Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.

Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija

Gyvai Birštone

Nori savaitgalio, kai klausi tik: ką jaučiu dabar?

Jausmų sesijų savaitgalis Birštone su Ryčiu ir Violeta – 2 dienos po 7 valandas gyvai: guli, jauti ir grąžini dėmesį į kūną. Kalbėti ir dalintis nebūtina.

Savaitgaliai Birštone
Pasidalink su Facebook draugais
🎁 Dovana skaitytojams

Gauk 20 min. Jausmų Sesiją su Ryčio vedimu – dovanų

Užsimerk, atsigulk – aš vesiu tave balsu iš sunkumo į lengvumą ir ramybę. Palik el. paštą ir gauk sesiją iškart, kartu gausi ir kitus mano laiškus su daug vertės. 🪽

Nepavyko išsiųsti. Pabandyk dar kartą.

Jokio spamo – atsisakysi vienu paspaudimu.

Kurį pasaulį maitini – vidinių jausmų pasaulį, savo širdies ir Dievo vedimą ar minčių, programų, argumentų ir baimių pasaulį? Kurį laistai savo laistytuvu per dieną daugiau? Pažiūrėk, kaip kūnas jaučiasi, kai pagalvoji apie Dievo balsą ir jo vedimą, nerūpestingumą, neatsakomybę, nekontroliavimą, visišką paleidimą, ir kaip kūnas jaučiasi, kai tu saugaisi, bijai, suspaudi save, neleidi sau, bėgi, slepiesi, jauti kaltę. Kaip manai, kokioje energijoje kūnas labiau klesti, išlieka jaunas, gyvas, sveikas ir stiprus? Ar Dievo ir širdies balso sekime, ar baimės ir kaltės programų palaikyme?

Visiškai nesvarbu, koks tavo gyvenimas buvo iki šios akimirkos, nesvarbu, ką pridarei ir ko nepridarei – mes visi visko pridarėm ir nepridarėm – šita akimirka yra naujas lapas, nauja reinkarnacija, naujas Dievo pasaulis. Ir šią akimirką tu gali pasirinkti savo širdimi kryptį – į baimę, kaltę, trūkumą ir užspaudimą arba į Dievą, į vidų, į laisvę ir savo karališkumą. Kai tai skaitai, gali kilti minčių: ,,Skamba gražiai, bet kaip tai padaryti, tai ne man, nežinau, kaip iš to išeiti, visą gyvenimą buvo taip”. Tai tik baimės, kaltės ir proto mintys, netikėk jomis, nebelaistyk jų. Palik jas, tegul jos ateina, bet, kai jos ateina, pažymėk jas, kaip paukštukus žiedeliu pažymi prižiūrėtojai, kad, jeigu jie išskrenda ir juos pagauna vėl, atpažintų, kuris yra kuris, ir taip apie juos renka informaciją. Lygiai taip pažymėk visas savo mintis naudojant savo dėmesį ir stebėjimą – pažiūrėk į mintį, pagauk ją savo žvilgsniu, uždėk ant jos žymę, kad “aš jau pamačiau tave, tu jau pamatyta, pažymėta”, ir paleisk. Leisk jai eiti, nebesaugok jos. Daugiau nieko neturi daryti. Tu ją pažymi, uždedi ant kojos žiedelį ir, kai ji išeina, tu ją paleidi. Nebėk paskui ieškoti jos, nes gali ją sekti savo kompiuteryje – tavo duomenų bazėje ji jau įrašyta. Taip pastebėk visas savo mintis, kurios sukuria bet kokį limitą. Pažymėk jas ir paleisk. Stebėjimas yra tam, kad pažymėtum. Neturi su jomis kovoti, neturi maištauti prieš jas. Tu esi tiesiog prižiūrėtojas, kuris pastebi ir pažymi viską, ko nebenori daugiau patirti gyvenime, ir paleisk tai.

Jeigu jauti dar bet kokią savo kontrolę, bet kokį laikymą, atpalaiduok jį, tegu ištirpsta. Ar jauti meilę savo kūnui? Ar gali pasakyti savo kūnui “Aš myliu tave”? Pajausk, kokį jausmą sukelia šis klausimas. Gali pasakyti savo kūnui: “Aš myliu tave, tu nuostabus” ir pajausk, kas vyksta kūne. Leisk visoms visoms energijoms eiti, kilti, plėstis, spausti, judėti, būti. Dabar esi indas, per kurį važiuoja traukiniai – skirtingos energijos, skirtingos vibracijos. Nesvarbu, ar jauti daug jų ar mažai, bet leisk viskam vykti, kad ir kas vyksta šią akimirką ir visiškai nesikišti į tai, atiduoti tai į Dievo rankas, palikti savo kūną, palikti visą šį pasaulį, išeiti atostogų.

Jeigu ateina kokios nors mintys, visiškai nieko nedaryk dėl to. Tu esi erdvė, į kurią mintys ateina ir išeina, kurioje viskas vyksta, pasirodo ir dingsta. Visiškai nieko neturi daryti. Pasitikėk, leisk akimirkos energijai tave nešti ir atnešti visa, ko reikia. Jeigu akimirka atneša mintis ir aktyvų protą, vadinasi – tai pats tobuliausias dalykas, kuris gali dabar nutikti, būk atviras(-a) viskam, visoms mintims ir protui, tegu vyksta, tegu ateina – duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką. Duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką.

Jei jauti, kad kažką dar saugai, priešiniesi ir blokuoji, pabandyk tai atpalaiduoti ir visiškai nebedėti jokių pastangų. Kaip vėjo plaikstomas maišiukas juda ore iš kairės į dešinę, aukštyn, žemyn, taip ir tu leisk energijoms ir vibracijoms tave mėtyti į visas puses: aukštyn, žemyn, į protą, iš proto, į jausmus, iš jausmų, į stebėjimą, iš stebėjimo. Leisk viskam viskam vykti, duok viskam laisvę, tegu kyla, tegu juda, tegu teka ir tirpsta. Absoliučiai nieko nedaryk, nesistenk būti stebėjime, net nestebėk. Neleisk savo protui nieko pačiupti – jokios praktikos, jokio metodo, jokio veiksmo, nieko nereikia. Jeigu ateina mintis ,,Kaip nieko nedaryti, tai ką man daryt, kad nieko nedaryt?” – eina šikt jinai, nieko nedaryk dėl tos minties, pamiršk net stebėjimą. Kas lieka?

Tik tu su savim dabar. Tai ir yra gyvenimas – tu dabar. Visa kita netikra, visa kita eina šikt. Tik Tu ir Dabar.

Iš pradžių klausiau, ar gali pasakyti, kad myli savo kūną, dabar noriu pratęsti ir paklausti – ar gali pasakyti: ,,Aš myliu šį pasaulį, aš myliu Žemės planetą”? Ar gali pasakyti, koks tavo santykis su šiuo pasauliu, su Žeme – ar gera čia būti, ar nekenti čia būti? Pajausk vidumi – ar nori apkabinti Žemę, ar nori pasiimti kūjį ir sudaužyti viską, išsilaisvinti iš šios planetos ir visos kančios, kurią čia patyrei. Jei renkiesi kūji, leisk sau patirti šią energiją, kaip tu daužai viską, kad tu nekenti, kad pyksti, kad tave užkniso. O jeigu myli, pajausk, ar neapgaudinėji savęs ir ar po ta meile nėra paslėptos agresijos ir nekentimo. Būk nuoširdus(-i) sau, kai klausi šitų klausimų.

Kad ir ką jauti dabar – nesipriešink, leisk viskam būti. Ir nieko daugiau nedaryk. Noriu, kad pajaustum savo visą kūną periferiškai, viską kartu nuo galvos iki kojų, pajaustum, kokia dabar yra jo energija, jo vibracija, jo energijos kokybė. Tiesiog pajausk. Pajausk, ar dar yra kokių nors jausmų, emocijų, energijų kūne – galvoj, krūtinėj, pilve, saulės rezginy ar dar kur nors. Jeigu yra, susikoncentruok į bet kurį energijos kamuolį ir pabūk su juo, skirk jam savo dėmesio, energijos, bet nekeisk jo. Pabūk su juo kartu. Stebėk visą savo kūną periferiškai, kas vysta, kaip jis pulsuoja, gal energija teka, gal elektra jaučiasi, stebėk ir jausk, kas kūne vyksta būtent dabar.

Jeigu patiko nieko nedaryti, būti, jausti, stebėti, žinok, kad ši kokybė gali būti su tavimi visą tavo likusią dieną. Paprašyk to dvasios, Dievo. Sakyk: ,,Aš noriu jaustis taip visą dieną”. Turėk tokią intenciją, ir tai išsipildys. Prašyk, ir bus padaryta.

Noriu labai padėkoti tau, kad skaitei šį laišką, kad renkiesi šią erdvę, o ne milijoną kitų dalykų pasauly šią akimirką.

Gera įtraukti tave į mūsų jautrią šeimą, į mūsų ratą, į mūsų energiją, kur jaučiame savo jausmus ir nebijome pažiūrėti į save. Gera širdy stebėti, kaip visi aplinkui plečiasi, kyla, bunda. Ir tegu viskas, kas sunku, ištirpsta kaip sniegas pavasario saulėj. Su meile. Rytutis 😛

Which world are you feeding – the world of inner feelings, your heart, and God’s guidance, or the world of thoughts, programs, arguments, and fears? Which one do you water more each day with your “watering can”? Notice how your body feels when you think about God’s voice and guidance – about being carefree, uninhibited, at ease, completely surrendered – and compare that to how your body feels when you’re guarding yourself, afraid, tense, holding back, running, hiding, feeling guilty. Which energy do you think helps your body thrive, stay young, alive, healthy, and strong? Is it following God’s and your heart’s voice, or sustaining the programs of fear and guilt?

It doesn’t matter what your life has been like up to this moment; it doesn’t matter what you have done or haven’t done – we’ve all done things and left things undone. This very moment is a fresh start, a new incarnation, a new world of God. Right now, you can choose with your heart where to go – toward fear, guilt, lack, and suppression, or toward God, inward, toward freedom and your own sovereignty. As you read this, you may have thoughts like, “That sounds nice, but how do I do it? It’s not for me, I don’t know how to get out of this, it’s been like this my whole life.” But these are just thoughts – fear, guilt, and the mind talking. Don’t believe them, don’t keep watering them. Let them come, let them be, but when they appear, tag them, just like researchers ring birds so they can identify each one if it flies away and is caught again. In the same way, tag all your thoughts by using your attention and observation: look at the thought, catch it with your gaze, label it – “I see you, I’ve noticed you” – then let it go. Let it pass; don’t hold on to it. You have nothing else to do. You mark it, you “ring its leg,” and when it leaves, you release it. Don’t run after it, don’t chase it, because you can trace it in your “computer” – it’s already in your database. That’s how you notice every thought that creates any kind of limitation. Acknowledge it, then let it go. Observation is only there so you can tag it. You don’t have to fight or rebel against it. You are simply the caretaker who notices and tags everything you no longer wish to experience in life, and then lets it go.

If you still feel any form of control or holding on, soften it; allow it to dissolve. Do you feel love for your body? Can you say to your body, “I love you”? Notice what feeling arises. Try saying to your body: “I love you, you are wonderful,” and feel what happens inside you. Allow every kind of energy to come, rise, expand, press, move, and simply exist. Right now, you are a vessel through which trains run – different energies, different vibrations. It doesn’t matter whether you feel a lot or only a little; let everything happen, whatever is occurring at this moment, and don’t interfere at all – surrender it to God, leave your body, leave this whole world, let go completely, go on vacation.

If any thoughts appear, do absolutely nothing about them. You are the space into which thoughts come and go, where everything unfolds, appears, and disappears. You don’t have to do anything. Trust, and allow the energy of the moment to carry you and bring whatever you need. If this moment brings thoughts and an active mind, then that is the most perfect thing that could happen. Embrace it. Be open to everything – all thoughts, the mind – let it happen, let it come. Give total freedom to everything that is happening in this moment.

If you notice you’re still protecting something, resisting, or blocking, try to let it loosen completely and stop making any effort. Like a little bag fluttering in the wind from left to right, up and down, let the energies and vibrations toss you in every direction: up, down, into your mind, out of your mind, into feelings, out of feelings, into observing, out of observing. Give freedom to everything – let it rise, let it move, let it flow and dissolve. Do absolutely nothing. Don’t even try to observe; don’t observe. Don’t let your mind latch onto anything – no practice, no method, no action, no nothing. If a thought arises, “How do I do nothing? What should I do to do nothing?” – to hell with that thought. Do nothing about it. Forget even the observing. What remains?

It’s just you with yourself now. That is life – you, now. Everything else is unreal; let the rest go. Only You and Now remain.

Earlier, I asked if you could say that you love your body; now I want to continue and ask: can you say, “I love this world, I love Planet Earth”? Can you describe your relationship with this world, with the Earth – do you enjoy being here, or do you hate it? Tune in and ask yourself honestly – do you want to hug the Earth, or do you want to grab a hammer and smash everything, freeing yourself from this planet and all the suffering you’ve experienced here? If you choose the hammer, allow yourself to feel that energy fully – smashing everything because you hate it, you’re angry, you’re fed up. And if you love it, feel whether you are deceiving yourself, and whether beneath that love there might be hidden aggression or resentment. Be raw and truthful with yourself.

Whatever you feel at this moment – don’t resist it; let it be. Nothing more. I’d like you to feel your whole body peripherally, from head to toe, notice its energy right now, its vibration, its energetic quality. Just sense it. Notice whether there are any feelings, emotions, or energies in your head, chest, stomach, solar plexus, or anywhere else. If there are, focus on any “ball” of energy and stay with it; give it your attention and energy, but do not change it. Just be with it. Observe your entire body peripherally – notice what’s happening, how it pulses, if the energy is flowing, if you sense electricity. Observe and feel what’s happening in your body right now, in this very moment.

If you enjoyed doing nothing – being, feeling, observing – know that this quality doesn’t have to fade; it can stay with you for the rest of your day. Ask the spirit, God, for it. Say, “I want to feel this way all day.” Have that intention, and it will come true. Ask, and it shall be given.

I want to thank you so much for reading this letter, for choosing this space instead of the million other possibilities the world offers right now.

It feels good to welcome you into our sensitive family, our circle, our energy, where we allow ourselves to feel and aren’t afraid to look within. It warms my heart to see how everyone around is expanding, rising, awakening. May everything heavy dissolve like snow under the spring sun.
With love,
Rytis 😛