Video · 2025 m. · 34 min. · Rytis ir Violeta
Gydanti Violetos meditacija – per langą stebi audrą
Ši meditacija ramybei – tau, jei viduje kartais siaučia audra: skauda krūtinę, smarkiau plaka širdis, užplūsta liūdesys ar skausmas, o tu norėtum, kad to nebūtų. Violeta veda tave per kūną nuo kojų pirščiukų iki viršugalvio ir kviečia sustoti ir pažiūrėti į savo jausmą taip, kaip saugiai namuose per langą stebėtum audrą.
Išgirsi, kodėl jausmams, kaip ir vėjui už lango, verta leisti būti: audra gamtoje nulaužia senas šakas ir nupurto pageltusius lapus, kad išaugtų nauji, o jausmas, kurį išjauti, pereina per kūną ir nebegrįžta – prisiminimas gali likti, bet nebeskauda. Violeta kalba ir apie tai, kaip apkabinti savo liūdesį, vienatvę ar baimę ir kaip dienos metu vis sugrįžti į kūną.
Violetos meditacijos – dovana
Nori dažniau sustoti ir pabūti su savimi?
Pradėk nuo 8 gydančių Violetos meditacijų – kiekviena apie valandą. Pirmą gausi el. paštu iškart, o kitas – po vieną kasdien. Atsiguli, užsimerki ir klausai.
Gauti 8 meditacijas nemokamaiNemokamai · Laiškai ateina nuo Violetos (ciairdabar.lt)
Klausyk arba skaityk
Žemiau – video tekstas.
Mus mokė gyventi išorėje
Violeta: Labas tau. Ir vėl gera susitikti šioje mūsų meditacijos erdvėje. Mūsų pajūryje dabar labai didelis vėjas. Už lango siautėja, čia irgi vėjas. Medžiai linguoja, šakos lūžta. Bus įdomu nukeliauti prie jūros, pažiūrėti, kokios bangos, kas tenai darosi.
O aš namučiuose jaukiai, dar vis lovoje po vakarykštės sesijos, po visos vakarykštės dienos. Taip norėjosi dar pagulėti, palepinti save, palepinti kūną, neskubėti, pabūti, patinginiauti. Ir dabar atėjo metas įrašyti jums meditaciją. Ir labai džiaugiuosi, kad galiu tai daryti, kad galiu šiomis meditacijomis į jūsų gyvenimą atnešti truputėlį daugiau ramybės, pilnatvės, sustojimo ir pasibuvimo su savimi.
Kaip būti su pasauliu, kaip gyventi dėl pasaulio, kaip daryti viską dėl pasaulio – ir žmogus žino. Bet kaip gyventi dėl savęs, kaip sustoti, kaip jausti save, kaip nebėgti nuo savęs ir kaip būti su savimi – mažai kas tai patiria, nes visada buvom mokomi gyventi išorėje, veikti išorėje, kurti išorėje, gyventi mintyse, gyventi galvojime, planavime, mąstyme. Bet gyventi pajautime ir gyventi dabartyje, šioje akimirkoje, tame, kas yra, mažai kas gali, nes nėra tam patirties, nes nėra tam suvokimo, nes nėra žinojimo.
Ir gera su jumis man pasidalinti tuo, ką aš esu perėjusi, ką atradusi, ką supratusi, ką pamačiusi, ką ištyrinėjusi. Ir gera, kad priima tai. Ir keliaujam į meditaciją.
Kūno skenavimas: nuo kojų pirščiukų iki krūtinės
Violeta: Tikiuosi, esat jaukiai jaukiai atsigulę, patogiai, su raiščiais. Pažiūrėkit, ar tikrai kūnui yra patogu ir jauku. Gal kažkur irgi pro kaldros apačią ar pleduko vėjas pučia. Apsikamšykit, kad būtų malonu, kad būtų jauku ir saugu.
Ir dabar iš visos išorės sugrįšim į savo vidų. Pažiūrėsim, kaip kūnas laikosi, kaip jame teka energijos. Gal kažkur spaudžia, gal sunku, gal kažkur viesulas siaučia taip, kaip dabar už mano lango, o gal visiškai ramu.
Ir pažiūrim, kaip jaučiasi jūsų kojų pirščiukai, kaip jaučiasi padai, kaip jaučiasi blauzdos, kaip keliai. Jeigu atkeliauja mintys, pastebėk tas mintis, bet nekeliauk su jomis. Pilnai pasilik kūne, pilnai pasilik jautime.
Toliau – kaip jaučiasi tavo šlaunys: ar atsipalaidavusios, ar įsitempusios? Toliau – kaip jaučiasi tavo dubuo? Tik pastebėk. Nieko nereikia keisti, nieko nereikia perdarinėti, nieko tobulinti. Tik pastebėti, kas yra dabar, kas yra šią akimirką ir kas vyksta kūne.
Toliau – kaip jaučiasi tavo visa pilvo apačia? Gal spaudžia, gal skauda, gal sunku. Tik pastebėk. Toliau – kaip jaučiasi tavo krūtinė? Gal plaka smarkiau širdis, o gal viesulas.
Sustoti ir atsisukti į audrą
Violeta: Jeigu dabar aš pulčiau į lauką ir sakyčiau: „Viesule, tu neturi būti! Vėjau, tavęs nereikia, sustok, mane erzina. Aš noriu būti lauke saulėje, o čia ir vėl vėjas. Kaip atsibodo, kaip užkniso, aš nenoriu to“, tai būtų tikriausiai labai kvaila ir tikrai niekas nepasikeistų, nes gamta turi savo ciklus. Gamta turi savo išsivalymą, gamta turi savo ramybę, gamta turi savo siautėjimą ir tai yra natūralu.
Taip lyg ir žmogus, taip lyg ir žmogaus kūne yra jausmai, yra siautėjimas, yra ramybė, yra gerumas, yra meilė, yra pyktis, yra neapykanta, yra džiaugsmas, yra liūdesys, yra ašaros, yra juokas, yra tikrumas, yra melas – ir visa tai yra jausmai. Ir visa tai yra. Ir visa tai yra pilnatvė.
Ir jeigu kažko nepriimi, pavyzdžiui, nepriimi, kad spaudžia dabar širdį, skauda krūtinę arba plaka širdis, ir galvoji, kad to neturi būti: „Kodėl ta širdis plaka? Aš nenoriu. Aš noriu ramybės“, tai yra tas pats, kaip aš bėgčiau į lauką dabar stabdyti vėją. Kvaila, bet žmogus taip daro. Jis taip elgiasi visą gyvenimą.
Jis taip savęs nepriima, nepriima jausmų, lygiai taip pat nepriima ir kitų jausmų. Jis puola stabdyti kitų žmonių jausmus, kad jie neturi to jausti, ką jie jaučia. Jis puola stabdyti savo jausmus įvairiausiais būdais: valgydamas, gerdamas, švęsdamas, sportuodamas, kol nualina savo kūną, arba plepėdamas iki išsiplepėjimo ir tuštumos viduje.
Bet jausmas vis tiek lieka, nes jeigu tik plepi norint gauti patvirtinimą – „Taip, tu teisi“ arba „Taip, kaip tau sunku, kad tu vargšelė“ – ir gauni: „Nu jo, tikrai aš vargšelė ar vargšelis“, tai yra tiesiog plepėjimas. Ir žmogus bėga nuo kiekvieno savo jausmo. Ir tai yra kova, tai yra alinimas, tai yra kančia.
O čia mes mokomės, mes patiriam, kas yra sustoti – nebėgti, bet sustoti. Sustoti, net jeigu ir vyksta aplinkui audra, ir pajausti tą audrą, pajausti tą vėją, pajausti tą širdį, plakančią stipriau, pajausti bet ką, kas dabar yra dabartyje, ir pamatyti, kad nieko tame nėra baisaus, kad galvojai, kad ta audra ir tas vėjas tave nupūs, tau kažkas blogo atsitiks, ir bėgai nuo to, kad tik nepatirti.
Bet kai sustoji ir atsisuki į tą vėją, į tą audrą, pamatai, kad tau nieko nenutiko. Tau nieko nenutiko, ir išgyveni tai, ir patiri tai. Ir vėl ateina ramybė, ir sugrįžta ramybė, pilnatvė, gerumas. Po kiek laiko vėl gali ateiti naujas jausmas.
Ir jeigu tik pastebi, kad nori ir vėl nuo šito jausmo bėgti, sustoji, atsisuki į jį. Gali pažiūrėti tiesiai į tą jausmą, į tą skausmą, į tą nepatogumą, į tą sunkumą, ko labiausiai vengi savo gyvenime, ko labiausiai nenori patirti, dėl ko viską darai, kad tik to nejaustum. Sustoji, atsisuki ir žiūri, ir jauti. Ir taip išgyveni, ir taip jausmas tavo pereina per kūną, per visą nervų sistemą ir iškeliauja.
Jeigu vaikystėje tave skaudino – galbūt mama, galbūt tėtis, galbūt tave paliko kažkuris iš tėvų, – ir tau labai skaudėjo, ir šį jausmą uždarei, kad tik nejaustum, tai atėjus gyvenime situacijai tau visa iškyla. Ir tu vėl nuo jo nori pabėgti. Bet jeigu sustoji, nebėgi, atsisuki taip, kaip į audrą, taip, kaip į vėją, taip, kaip į viesulą, ir stovi, ir žiūri nesaugant savęs, tiesiog žiūri, ir pamatai, kad tas viesulas praeina ir nieko tau nepadaro.
Ir pamatai, kad tas jausmas pereina per tavo kūną. Kuomet jis eina per tavo kūną, yra labai nesmagu, nes tai yra ėjimas per nervų sistemą. Tai, ką užspaudei – nenorėjai patirti vaikystėje ar kažkada vėliau, – išliko. Ir kada jis eina – tas prisiminimas – per visą nervų sistemą, yra nemalonus. Bet jis taip iškeliauja ir nebegrįžta.
Gali būti prisiminimas, bet tau nebeskauda. Gali galvoti apie tą žmogų, bet nebeskauda. Gali prisiminti tą situaciją, bet nebeskauda. Tai yra jausmų išjautimas, jausmų patyrimas, jausmų įsidėjimas į save, susitikimas su jausmu.
Po audros gamta atgyja
Violeta: Ir nurimsta. Ir taip nurimsta kūnas, kaip po audrų, po viesulų ateina ramybė ir ateina gerumas ir lengvumas į visą gamtą. Gali pastebėti tai. Ir atgyja gamta iš naujo.
Atrodo, nulūžta tų šakų, kurios buvo senos, nereikalingos. Nukrenta lapai – nupurto vėjas, – kurie buvo jau pageltę. Ir jų vietoje išauga nauja gyvybė, nauji lapai, naujos šakos, nauja žaluma. Ir taip išsivalo gamta, taip išsivalo žmogus.
Išeina seni, sunkūs jausmai, sunkūs prisiminimai. Tai, kas užspausta, tai, kas nepamatyta, tai, kas giliai giliai nugrūsta, iškeliauja ir tada ateina kažkas naujo ir labai labai gražaus.
Bet jeigu žmogus visus jausmus kolekcionuoja, jeigu jis laiko įsikabinęs ir sako: „Ne, aš nepaleisiu. Aš kiekvieną jausmą uždarysiu ir neleisiu jam išeiti. Aš jau geriau prisivalgysiu, prisikalbėsiu, prigersiu, prirūkysiu ar užspausiu savyje. Aš geriau būsiu auka, aš geriau būsiu vargšas, bet neleisiu jausmams išeiti“, tai tada nieko naujo ir negali ateiti.
Jeigu gamta nemestų lapų, nelūžtų šakos, tai visuomet ir būtų viskas vienodai, ir neatsinaujintų, ir tada virstų viskas pelkėmis, nes nebūtų pokyčių, nebūtų gyvybės. Taip ir žmogus, uždaręs savo jausmus, lėtai lėtai virsta pelke, nors išorėje gali atrodyti, kad su juo viskas gerai, jis fainas, jam smagu, jis laimingas arba jis ramus.
Bet viduje pats žmogus gali pamatyti, kad yra pelkė, kad liūdna, kad skauda, kad tas pats per tą patį, kad beprasmybė, kad pilka, nėra džiaugsmo ir kad labai daug skausmo. Ir lėtai lėtai paleidžiant skausmą gali pastebėti, kad auga džiaugsmas, nes jeigu neleidi lūžti šakoms, kristi seniems lapams, tai negali atsirasti ir nieko naujo.
Ir kada lūžta šakos, krenta lapai, gali būti labai nemalonu. Kada išeina seni jausmai, gali būti labai nemalonu, bet taip ir atsinaujina. Taip atsinaujina gamta, taip atsinaujina žmogus.
Tai leisk, leisk visiems jausmams būti. Leisk ir tiems, kur skauda. Pažiūrėk į juos. Net gali apkabinti skausmą.
Gali apkabinti savo vienatvę, gali apkabinti savo liūdesį, gali apkabinti savo vienišumą, gali apkabinti savo baimę, gali apkabinti savo nežinomybę ir pasakyti: „Labas, aš tave matau. Aš nebebėgsiu nuo tavęs. Aš kaip tik tave apkabinsiu ir pabūsiu su tavimi. Pabūsiu su tavimi liūdesyje tiek, kiek tau reikės. Aš pabūsiu su tavimi skausme tiek, kiek tau reikės.“
Ir jauti, ir būni, ir patiri. Ir taip iškeliauja tai, kas sena, tai, kas tau nereikalinga. Arba įsidedi tai į save. Nebėgi, bet įsidedi.
Neatstumi, bet įsidedi, apkabini ir tada skausmas virsta lengvumu. Tada vienatvė virsta palaima. Tada liūdesys virsta šypsena, nes tu tai įsidėjai, nes tu nebėgi nuo to. Taip kaip gamtoje – prakeliauja audra ir atgyja gamta.
Pastebėk gamtą, pabūk dažniau gamtoje, pajausk ją, pajausk žemę, pajausk medį, pajausk gėlę ir pajausk save, pajausk savo kūną ir pamatysi, kad tu esi gamtos dalis. Nieko nėra kitaip: kaip viesulai siaučia gamtoje, taip viesulai siaučia ir tavo kūne. Ir tame nieko blogo.
Jausti sunkius jausmus nėra blogis. Gamtoje viesulas nėra blogis. Jis yra reikalingas, kad išvalytų, kad atsinaujintų. Taip ir žmoguje siaučiantys viesulai yra reikalingi. Liūdesys, ašaros, skausmas, beprasmybė, vienatvė, užsidarymas, kančia yra reikalingi, kad išsivalytum.
Tie jausmai yra tavyje ir keliauja. Ir leisk, ir susitik su kiekviena akimirka savo gyvenime, ir patirk ją, ir nebėk, ir tame atrasi lengvumą. Pamatysi, kad nėra kur skubėti, nėra ko per daug planuoti, nes viskas ateina pačiu laiku, ateina, kada tau yra reikalinga. Ir patirk tai.
Stebi jausmą kaip audrą per langą
Violeta: Ką dabar jauti savo kūne? Dar baigiam skenuoti jį. Tai kaip jaučiasi tavo dešinė ranka nuo pirštų galiukų iki pat pečių? Ar lengva, ar sunki? Gal įsitempusi?
Toliau – kaip jaučiasi tavo kairė ranka nuo pirštų galiukų iki pat pečių? Visu savo dėmesiu pabandyk pajausti ne mintimi, ne galvojimu, ne analize, bet jausmu, patirtimi, potyriu, kaip jaučiasi dabar tavo kairė ranka.
Toliau – kaip jaučiasi tavo pečiai? Ar sunkūs, ar lengvi? Tik pastebėk. Toliau – kaip jaučiasi tavo kaklas, gerklė? Toliau – kaip jaučiasi tavo veido oda, žandikaulis, lūpos, skruostai, akys, kakta?
Jeigu kažkur yra įtampa, galbūt suraukta kakta ar įsitempęs žandikaulis, pastebėk. Tau nereikia net atpalaiduoti, nieko nedaryk. Tik pastebėk, kaip yra šią akimirką. Jeigu įsitempę, tai įsitempę. Jeigu sunku, tai sunku.
Toliau pastebėk galvos visą odą. Kaip jaučiasi tavo plaukai? Dabar lėtai lėtai savo vidiniu žvilgsniu peržvelk kūną nuo pirštų galiukų iki pat viršugalvio dar kartą ir toje vietoje, kur sunkumas ar skausmas, ar spaudimas, pabūk. Gal tai bus galvoje, gal tas skausmas ar spaudimas yra krūtinėje, o gal pilvo apačioje, kojoje, rankoje.
Pabūk su juo, pastebėk jį. Pastebėk, kaip jisai jaučiasi, kaip jaučiasi tas sunkumas. Jeigu ateina mintys – iš kur jis, kodėl jis, – pastebėk jas ir nieko nedaryk. Tegu jisai būna, o tu stebi, duodi jam erdvę, duodi jam laiką. Neskubini, nespaudi ir nieko nieko nekeiti.
Tik stebi – kaip stebėtum audrą per langą. Nepuoli į audrą, nepuoli stabdyti audros, bet stebi, stovi prie lango ir stebi audrą. Tau nieko negali nutikti, nes tu esi jaukiai namuose. Tau nieko negali atsitikti.
Net jeigu eitų mintys, kad dabar audra tave nupūs, kad dabar audra tau kažką padarys, tu jomis netiki, nes tu žinai, kad jaukiai ir patogiai, ir saugiai esi namuose ir per langą stebi audrą. Taip lygiai ir į savo jausmą. Žinai, kad nieko tau negali nutikti. Tu esi saugi namuose ir stebi jausmą kūne, ir jauti. Ir leidi jam būti.
Nestabdai audros, nestabdai ir savo jausmų. Ir patiri pilnai pilnai. Ir pastebėk, ar stebint tą vietą, kur sunkumas, jinai mažėja, ar didėja. O gal į kitą vietą persikelia? Pastebėk.
Ir taip stebint gali pamatyti, kad tau jausmas mažėja. Jis mažėja ir galiausiai visai gali išnykti. Ir ateina lengvumas, ateina gerumas ir daugiau ateina paprastumo. Nurimsta audra ir gamta atgyja. Pabūni su savo jausmu ir kūnas atgyja.
Sugrįžti į kūną – tarsi grįžti namo
Violeta: Pabandyk šiandieną sustoti ir pažiūrėti, kas dabar jaučiasi kūne. Ar yra sunkumas, ar yra skubėjimas, ar yra įtampa, ar yra skausmas, ar liūdesys, o gal džiaugsmas ir lengvumas? Ir pabūk su tuo. Pastebėti: „Kas dabar vyksta mano kūne?“
Gali sustatyti žadintuvą, kad sučirkštų tau kas valandą priminimas pabūti su kūnu, nes išorė labai greitai įtraukia: darbai, planai, mintys, skubėjimas. Ir tada žmogus pamiršta patį svarbiausią, jam patį reikalingiausią – save.
O kai sustoji, tu prisimeni šią akimirką, tu sugrįžti į šią akimirką ir tu pajauti, kas yra šią akimirką, kaip jaučiasi kūnas. Pastebi mintis ir pamatai, kad lėtai lėtai tau gyvenime daugėja ramybės, daugėja taikos, gerumo ir meilės, nes tu vis dažniau prisimeni save ir pabūni su savo jausmais, su savo kūnu, savo namuose.
Kiekvieną kartą sugrįžus į kūną, gali pajausti, tarsi sugrįžti namo – į šią akimirką, kur gera, ramu ir kur nieko netrūksta. Kad ir ką kalba mintys, žinai, kad nieko tau netrūksta.
Ačiū, kad buvai. Ačiū, kad keliavai. Ar gali pasibūti? Gali atsigulti ant šoniuko, susisukti į jaukų jaukų kamuoliuką ir pagulėti, pabūti su savo kūnu, pajausti jį.
Arba gali keliauti į dieną ir prisiminti vis sustoti: „Ką aš dabar jaučiu? Kas vyksta mano kūne?“ Ne kas vyksta išorėje, bet kas vyksta dabar, šioje akimirkoje, kūne, dabartyje. Ir nieko nekeisti, nieko neperdaryti, netvarkyti.
Sustoji ne tam, kad keistum, bet tam, kad pajaustum, kas yra dabar. Ne tam, kad tvarkytum, bet tam, kad pastebėtum, kas yra dabar, šioje akimirkoje. Sustoji ne tam, kad reikia kažką taisyti ar tvarkyti tavyje, bet tam, kad pamatytum, kas yra dabar: „Kas yra dabar mano kūne? Kokie jausmai? Kokios mintys? Kaip aš jaučiuosi?“ Ir keliauji toliau.
Ir keliauju ir aš toliau. Gera man buvo pasimatyti, gera buvo jus jausti ir susitiksime.
Ryčio ir Violetos Akademija
Audrą kūne lengviau išjausti kartu
Akademijoje 6 vakarus per mėnesį gyvai su Ryčiu ir Violeta mokomės sustoti ir išjausti tai, kas kyla kūne. Visas įrašų archyvas atsidaro iškart po prisijungimo.
Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija
Gyvai Birštone
Nori savaitgalio tik sau ir savo jausmams?
Jausmų sesijų savaitgalis Birštone su Ryčiu ir Violeta – 2 dienos po 7 valandas gyvai. Kalbėti ir dalintis nebūtina.
Savaitgaliai BirštoneSkaityk plačiau


