Video · 2025 m. · 34 min. · Rytis ir Violeta

Gydanti Violetos meditacija – per langą stebi audrą

Ši meditacija ramybei – tau, jei viduje kartais siaučia audra: skauda krūtinę, smarkiau plaka širdis, užplūsta liūdesys ar skausmas, o tu norėtum, kad to nebūtų. Violeta veda tave per kūną nuo kojų pirščiukų iki viršugalvio ir kviečia sustoti ir pažiūrėti į savo jausmą taip, kaip saugiai namuose per langą stebėtum audrą.

Išgirsi, kodėl jausmams, kaip ir vėjui už lango, verta leisti būti: audra gamtoje nulaužia senas šakas ir nupurto pageltusius lapus, kad išaugtų nauji, o jausmas, kurį išjauti, pereina per kūną ir nebegrįžta – prisiminimas gali likti, bet nebeskauda. Violeta kalba ir apie tai, kaip apkabinti savo liūdesį, vienatvę ar baimę ir kaip dienos metu vis sugrįžti į kūną.

Violetos meditacijos – dovana

Nori dažniau sustoti ir pabūti su savimi?

Pradėk nuo 8 gydančių Violetos meditacijų – kiekviena apie valandą. Pirmą gausi el. paštu iškart, o kitas – po vieną kasdien. Atsiguli, užsimerki ir klausai.

Gauti 8 meditacijas nemokamai

Nemokamai · Laiškai ateina nuo Violetos (ciairdabar.lt)

Klausyk arba skaityk

Žemiau – video tekstas.

Mus mokė gyventi išorėje

Violeta: Labas tau. Ir vėl gera susitikti šioje mūsų meditacijos erdvėje. Mūsų pajūryje dabar labai didelis vėjas. Už lango siautėja, čia irgi vėjas. Medžiai linguoja, šakos lūžta. Bus įdomu nukeliauti prie jūros, pažiūrėti, kokios bangos, kas tenai darosi.

O aš namučiuose jaukiai, dar vis lovoje po vakarykštės sesijos, po visos vakarykštės dienos. Taip norėjosi dar pagulėti, palepinti save, palepinti kūną, neskubėti, pabūti, patinginiauti. Ir dabar atėjo metas įrašyti jums meditaciją. Ir labai džiaugiuosi, kad galiu tai daryti, kad galiu šiomis meditacijomis į jūsų gyvenimą atnešti truputėlį daugiau ramybės, pilnatvės, sustojimo ir pasibuvimo su savimi.

Kaip būti su pasauliu, kaip gyventi dėl pasaulio, kaip daryti viską dėl pasaulio – ir žmogus žino. Bet kaip gyventi dėl savęs, kaip sustoti, kaip jausti save, kaip nebėgti nuo savęs ir kaip būti su savimi – mažai kas tai patiria, nes visada buvom mokomi gyventi išorėje, veikti išorėje, kurti išorėje, gyventi mintyse, gyventi galvojime, planavime, mąstyme. Bet gyventi pajautime ir gyventi dabartyje, šioje akimirkoje, tame, kas yra, mažai kas gali, nes nėra tam patirties, nes nėra tam suvokimo, nes nėra žinojimo.

Ir gera su jumis man pasidalinti tuo, ką aš esu perėjusi, ką atradusi, ką supratusi, ką pamačiusi, ką ištyrinėjusi. Ir gera, kad priima tai. Ir keliaujam į meditaciją.

Kūno skenavimas: nuo kojų pirščiukų iki krūtinės

Violeta: Tikiuosi, esat jaukiai jaukiai atsigulę, patogiai, su raiščiais. Pažiūrėkit, ar tikrai kūnui yra patogu ir jauku. Gal kažkur irgi pro kaldros apačią ar pleduko vėjas pučia. Apsikamšykit, kad būtų malonu, kad būtų jauku ir saugu.

Ir dabar iš visos išorės sugrįšim į savo vidų. Pažiūrėsim, kaip kūnas laikosi, kaip jame teka energijos. Gal kažkur spaudžia, gal sunku, gal kažkur viesulas siaučia taip, kaip dabar už mano lango, o gal visiškai ramu.

Ir pažiūrim, kaip jaučiasi jūsų kojų pirščiukai, kaip jaučiasi padai, kaip jaučiasi blauzdos, kaip keliai. Jeigu atkeliauja mintys, pastebėk tas mintis, bet nekeliauk su jomis. Pilnai pasilik kūne, pilnai pasilik jautime.

Toliau – kaip jaučiasi tavo šlaunys: ar atsipalaidavusios, ar įsitempusios? Toliau – kaip jaučiasi tavo dubuo? Tik pastebėk. Nieko nereikia keisti, nieko nereikia perdarinėti, nieko tobulinti. Tik pastebėti, kas yra dabar, kas yra šią akimirką ir kas vyksta kūne.

Toliau – kaip jaučiasi tavo visa pilvo apačia? Gal spaudžia, gal skauda, gal sunku. Tik pastebėk. Toliau – kaip jaučiasi tavo krūtinė? Gal plaka smarkiau širdis, o gal viesulas.

Sustoti ir atsisukti į audrą

Violeta: Jeigu dabar aš pulčiau į lauką ir sakyčiau: „Viesule, tu neturi būti! Vėjau, tavęs nereikia, sustok, mane erzina. Aš noriu būti lauke saulėje, o čia ir vėl vėjas. Kaip atsibodo, kaip užkniso, aš nenoriu to“, tai būtų tikriausiai labai kvaila ir tikrai niekas nepasikeistų, nes gamta turi savo ciklus. Gamta turi savo išsivalymą, gamta turi savo ramybę, gamta turi savo siautėjimą ir tai yra natūralu.

Taip lyg ir žmogus, taip lyg ir žmogaus kūne yra jausmai, yra siautėjimas, yra ramybė, yra gerumas, yra meilė, yra pyktis, yra neapykanta, yra džiaugsmas, yra liūdesys, yra ašaros, yra juokas, yra tikrumas, yra melas – ir visa tai yra jausmai. Ir visa tai yra. Ir visa tai yra pilnatvė.

Ir jeigu kažko nepriimi, pavyzdžiui, nepriimi, kad spaudžia dabar širdį, skauda krūtinę arba plaka širdis, ir galvoji, kad to neturi būti: „Kodėl ta širdis plaka? Aš nenoriu. Aš noriu ramybės“, tai yra tas pats, kaip aš bėgčiau į lauką dabar stabdyti vėją. Kvaila, bet žmogus taip daro. Jis taip elgiasi visą gyvenimą.

Jis taip savęs nepriima, nepriima jausmų, lygiai taip pat nepriima ir kitų jausmų. Jis puola stabdyti kitų žmonių jausmus, kad jie neturi to jausti, ką jie jaučia. Jis puola stabdyti savo jausmus įvairiausiais būdais: valgydamas, gerdamas, švęsdamas, sportuodamas, kol nualina savo kūną, arba plepėdamas iki išsiplepėjimo ir tuštumos viduje.

Bet jausmas vis tiek lieka, nes jeigu tik plepi norint gauti patvirtinimą – „Taip, tu teisi“ arba „Taip, kaip tau sunku, kad tu vargšelė“ – ir gauni: „Nu jo, tikrai aš vargšelė ar vargšelis“, tai yra tiesiog plepėjimas. Ir žmogus bėga nuo kiekvieno savo jausmo. Ir tai yra kova, tai yra alinimas, tai yra kančia.

O čia mes mokomės, mes patiriam, kas yra sustoti – nebėgti, bet sustoti. Sustoti, net jeigu ir vyksta aplinkui audra, ir pajausti tą audrą, pajausti tą vėją, pajausti tą širdį, plakančią stipriau, pajausti bet ką, kas dabar yra dabartyje, ir pamatyti, kad nieko tame nėra baisaus, kad galvojai, kad ta audra ir tas vėjas tave nupūs, tau kažkas blogo atsitiks, ir bėgai nuo to, kad tik nepatirti.

Bet kai sustoji ir atsisuki į tą vėją, į tą audrą, pamatai, kad tau nieko nenutiko. Tau nieko nenutiko, ir išgyveni tai, ir patiri tai. Ir vėl ateina ramybė, ir sugrįžta ramybė, pilnatvė, gerumas. Po kiek laiko vėl gali ateiti naujas jausmas.

Ir jeigu tik pastebi, kad nori ir vėl nuo šito jausmo bėgti, sustoji, atsisuki į jį. Gali pažiūrėti tiesiai į tą jausmą, į tą skausmą, į tą nepatogumą, į tą sunkumą, ko labiausiai vengi savo gyvenime, ko labiausiai nenori patirti, dėl ko viską darai, kad tik to nejaustum. Sustoji, atsisuki ir žiūri, ir jauti. Ir taip išgyveni, ir taip jausmas tavo pereina per kūną, per visą nervų sistemą ir iškeliauja.

Jeigu vaikystėje tave skaudino – galbūt mama, galbūt tėtis, galbūt tave paliko kažkuris iš tėvų, – ir tau labai skaudėjo, ir šį jausmą uždarei, kad tik nejaustum, tai atėjus gyvenime situacijai tau visa iškyla. Ir tu vėl nuo jo nori pabėgti. Bet jeigu sustoji, nebėgi, atsisuki taip, kaip į audrą, taip, kaip į vėją, taip, kaip į viesulą, ir stovi, ir žiūri nesaugant savęs, tiesiog žiūri, ir pamatai, kad tas viesulas praeina ir nieko tau nepadaro.

Ir pamatai, kad tas jausmas pereina per tavo kūną. Kuomet jis eina per tavo kūną, yra labai nesmagu, nes tai yra ėjimas per nervų sistemą. Tai, ką užspaudei – nenorėjai patirti vaikystėje ar kažkada vėliau, – išliko. Ir kada jis eina – tas prisiminimas – per visą nervų sistemą, yra nemalonus. Bet jis taip iškeliauja ir nebegrįžta.

Gali būti prisiminimas, bet tau nebeskauda. Gali galvoti apie tą žmogų, bet nebeskauda. Gali prisiminti tą situaciją, bet nebeskauda. Tai yra jausmų išjautimas, jausmų patyrimas, jausmų įsidėjimas į save, susitikimas su jausmu.

Po audros gamta atgyja

Violeta: Ir nurimsta. Ir taip nurimsta kūnas, kaip po audrų, po viesulų ateina ramybė ir ateina gerumas ir lengvumas į visą gamtą. Gali pastebėti tai. Ir atgyja gamta iš naujo.

Atrodo, nulūžta tų šakų, kurios buvo senos, nereikalingos. Nukrenta lapai – nupurto vėjas, – kurie buvo jau pageltę. Ir jų vietoje išauga nauja gyvybė, nauji lapai, naujos šakos, nauja žaluma. Ir taip išsivalo gamta, taip išsivalo žmogus.

Išeina seni, sunkūs jausmai, sunkūs prisiminimai. Tai, kas užspausta, tai, kas nepamatyta, tai, kas giliai giliai nugrūsta, iškeliauja ir tada ateina kažkas naujo ir labai labai gražaus.

Bet jeigu žmogus visus jausmus kolekcionuoja, jeigu jis laiko įsikabinęs ir sako: „Ne, aš nepaleisiu. Aš kiekvieną jausmą uždarysiu ir neleisiu jam išeiti. Aš jau geriau prisivalgysiu, prisikalbėsiu, prigersiu, prirūkysiu ar užspausiu savyje. Aš geriau būsiu auka, aš geriau būsiu vargšas, bet neleisiu jausmams išeiti“, tai tada nieko naujo ir negali ateiti.

Jeigu gamta nemestų lapų, nelūžtų šakos, tai visuomet ir būtų viskas vienodai, ir neatsinaujintų, ir tada virstų viskas pelkėmis, nes nebūtų pokyčių, nebūtų gyvybės. Taip ir žmogus, uždaręs savo jausmus, lėtai lėtai virsta pelke, nors išorėje gali atrodyti, kad su juo viskas gerai, jis fainas, jam smagu, jis laimingas arba jis ramus.

Bet viduje pats žmogus gali pamatyti, kad yra pelkė, kad liūdna, kad skauda, kad tas pats per tą patį, kad beprasmybė, kad pilka, nėra džiaugsmo ir kad labai daug skausmo. Ir lėtai lėtai paleidžiant skausmą gali pastebėti, kad auga džiaugsmas, nes jeigu neleidi lūžti šakoms, kristi seniems lapams, tai negali atsirasti ir nieko naujo.

Ir kada lūžta šakos, krenta lapai, gali būti labai nemalonu. Kada išeina seni jausmai, gali būti labai nemalonu, bet taip ir atsinaujina. Taip atsinaujina gamta, taip atsinaujina žmogus.

Tai leisk, leisk visiems jausmams būti. Leisk ir tiems, kur skauda. Pažiūrėk į juos. Net gali apkabinti skausmą.

Gali apkabinti savo vienatvę, gali apkabinti savo liūdesį, gali apkabinti savo vienišumą, gali apkabinti savo baimę, gali apkabinti savo nežinomybę ir pasakyti: „Labas, aš tave matau. Aš nebebėgsiu nuo tavęs. Aš kaip tik tave apkabinsiu ir pabūsiu su tavimi. Pabūsiu su tavimi liūdesyje tiek, kiek tau reikės. Aš pabūsiu su tavimi skausme tiek, kiek tau reikės.“

Ir jauti, ir būni, ir patiri. Ir taip iškeliauja tai, kas sena, tai, kas tau nereikalinga. Arba įsidedi tai į save. Nebėgi, bet įsidedi.

Neatstumi, bet įsidedi, apkabini ir tada skausmas virsta lengvumu. Tada vienatvė virsta palaima. Tada liūdesys virsta šypsena, nes tu tai įsidėjai, nes tu nebėgi nuo to. Taip kaip gamtoje – prakeliauja audra ir atgyja gamta.

Pastebėk gamtą, pabūk dažniau gamtoje, pajausk ją, pajausk žemę, pajausk medį, pajausk gėlę ir pajausk save, pajausk savo kūną ir pamatysi, kad tu esi gamtos dalis. Nieko nėra kitaip: kaip viesulai siaučia gamtoje, taip viesulai siaučia ir tavo kūne. Ir tame nieko blogo.

Jausti sunkius jausmus nėra blogis. Gamtoje viesulas nėra blogis. Jis yra reikalingas, kad išvalytų, kad atsinaujintų. Taip ir žmoguje siaučiantys viesulai yra reikalingi. Liūdesys, ašaros, skausmas, beprasmybė, vienatvė, užsidarymas, kančia yra reikalingi, kad išsivalytum.

Tie jausmai yra tavyje ir keliauja. Ir leisk, ir susitik su kiekviena akimirka savo gyvenime, ir patirk ją, ir nebėk, ir tame atrasi lengvumą. Pamatysi, kad nėra kur skubėti, nėra ko per daug planuoti, nes viskas ateina pačiu laiku, ateina, kada tau yra reikalinga. Ir patirk tai.

Stebi jausmą kaip audrą per langą

Violeta: Ką dabar jauti savo kūne? Dar baigiam skenuoti jį. Tai kaip jaučiasi tavo dešinė ranka nuo pirštų galiukų iki pat pečių? Ar lengva, ar sunki? Gal įsitempusi?

Toliau – kaip jaučiasi tavo kairė ranka nuo pirštų galiukų iki pat pečių? Visu savo dėmesiu pabandyk pajausti ne mintimi, ne galvojimu, ne analize, bet jausmu, patirtimi, potyriu, kaip jaučiasi dabar tavo kairė ranka.

Toliau – kaip jaučiasi tavo pečiai? Ar sunkūs, ar lengvi? Tik pastebėk. Toliau – kaip jaučiasi tavo kaklas, gerklė? Toliau – kaip jaučiasi tavo veido oda, žandikaulis, lūpos, skruostai, akys, kakta?

Jeigu kažkur yra įtampa, galbūt suraukta kakta ar įsitempęs žandikaulis, pastebėk. Tau nereikia net atpalaiduoti, nieko nedaryk. Tik pastebėk, kaip yra šią akimirką. Jeigu įsitempę, tai įsitempę. Jeigu sunku, tai sunku.

Toliau pastebėk galvos visą odą. Kaip jaučiasi tavo plaukai? Dabar lėtai lėtai savo vidiniu žvilgsniu peržvelk kūną nuo pirštų galiukų iki pat viršugalvio dar kartą ir toje vietoje, kur sunkumas ar skausmas, ar spaudimas, pabūk. Gal tai bus galvoje, gal tas skausmas ar spaudimas yra krūtinėje, o gal pilvo apačioje, kojoje, rankoje.

Pabūk su juo, pastebėk jį. Pastebėk, kaip jisai jaučiasi, kaip jaučiasi tas sunkumas. Jeigu ateina mintys – iš kur jis, kodėl jis, – pastebėk jas ir nieko nedaryk. Tegu jisai būna, o tu stebi, duodi jam erdvę, duodi jam laiką. Neskubini, nespaudi ir nieko nieko nekeiti.

Tik stebi – kaip stebėtum audrą per langą. Nepuoli į audrą, nepuoli stabdyti audros, bet stebi, stovi prie lango ir stebi audrą. Tau nieko negali nutikti, nes tu esi jaukiai namuose. Tau nieko negali atsitikti.

Net jeigu eitų mintys, kad dabar audra tave nupūs, kad dabar audra tau kažką padarys, tu jomis netiki, nes tu žinai, kad jaukiai ir patogiai, ir saugiai esi namuose ir per langą stebi audrą. Taip lygiai ir į savo jausmą. Žinai, kad nieko tau negali nutikti. Tu esi saugi namuose ir stebi jausmą kūne, ir jauti. Ir leidi jam būti.

Nestabdai audros, nestabdai ir savo jausmų. Ir patiri pilnai pilnai. Ir pastebėk, ar stebint tą vietą, kur sunkumas, jinai mažėja, ar didėja. O gal į kitą vietą persikelia? Pastebėk.

Ir taip stebint gali pamatyti, kad tau jausmas mažėja. Jis mažėja ir galiausiai visai gali išnykti. Ir ateina lengvumas, ateina gerumas ir daugiau ateina paprastumo. Nurimsta audra ir gamta atgyja. Pabūni su savo jausmu ir kūnas atgyja.

Sugrįžti į kūną – tarsi grįžti namo

Violeta: Pabandyk šiandieną sustoti ir pažiūrėti, kas dabar jaučiasi kūne. Ar yra sunkumas, ar yra skubėjimas, ar yra įtampa, ar yra skausmas, ar liūdesys, o gal džiaugsmas ir lengvumas? Ir pabūk su tuo. Pastebėti: „Kas dabar vyksta mano kūne?“

Gali sustatyti žadintuvą, kad sučirkštų tau kas valandą priminimas pabūti su kūnu, nes išorė labai greitai įtraukia: darbai, planai, mintys, skubėjimas. Ir tada žmogus pamiršta patį svarbiausią, jam patį reikalingiausią – save.

O kai sustoji, tu prisimeni šią akimirką, tu sugrįžti į šią akimirką ir tu pajauti, kas yra šią akimirką, kaip jaučiasi kūnas. Pastebi mintis ir pamatai, kad lėtai lėtai tau gyvenime daugėja ramybės, daugėja taikos, gerumo ir meilės, nes tu vis dažniau prisimeni save ir pabūni su savo jausmais, su savo kūnu, savo namuose.

Kiekvieną kartą sugrįžus į kūną, gali pajausti, tarsi sugrįžti namo – į šią akimirką, kur gera, ramu ir kur nieko netrūksta. Kad ir ką kalba mintys, žinai, kad nieko tau netrūksta.

Ačiū, kad buvai. Ačiū, kad keliavai. Ar gali pasibūti? Gali atsigulti ant šoniuko, susisukti į jaukų jaukų kamuoliuką ir pagulėti, pabūti su savo kūnu, pajausti jį.

Arba gali keliauti į dieną ir prisiminti vis sustoti: „Ką aš dabar jaučiu? Kas vyksta mano kūne?“ Ne kas vyksta išorėje, bet kas vyksta dabar, šioje akimirkoje, kūne, dabartyje. Ir nieko nekeisti, nieko neperdaryti, netvarkyti.

Sustoji ne tam, kad keistum, bet tam, kad pajaustum, kas yra dabar. Ne tam, kad tvarkytum, bet tam, kad pastebėtum, kas yra dabar, šioje akimirkoje. Sustoji ne tam, kad reikia kažką taisyti ar tvarkyti tavyje, bet tam, kad pamatytum, kas yra dabar: „Kas yra dabar mano kūne? Kokie jausmai? Kokios mintys? Kaip aš jaučiuosi?“ Ir keliauji toliau.

Ir keliauju ir aš toliau. Gera man buvo pasimatyti, gera buvo jus jausti ir susitiksime.

Ryčio ir Violetos Akademija

Audrą kūne lengviau išjausti kartu

Akademijoje 6 vakarus per mėnesį gyvai su Ryčiu ir Violeta mokomės sustoti ir išjausti tai, kas kyla kūne. Visas įrašų archyvas atsidaro iškart po prisijungimo.

Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.

Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija

Gyvai Birštone

Nori savaitgalio tik sau ir savo jausmams?

Jausmų sesijų savaitgalis Birštone su Ryčiu ir Violeta – 2 dienos po 7 valandas gyvai. Kalbėti ir dalintis nebūtina.

Savaitgaliai Birštone
Pasidalink su Facebook draugais
🎁 Dovana skaitytojams

Gauk 20 min. Jausmų Sesiją su Ryčio vedimu – dovanų

Užsimerk, atsigulk – aš vesiu tave balsu iš sunkumo į lengvumą ir ramybę. Palik el. paštą ir gauk sesiją iškart, kartu gausi ir kitus mano laiškus su daug vertės. 🪽

Nepavyko išsiųsti. Pabandyk dar kartą.

Jokio spamo – atsisakysi vienu paspaudimu.

Kurį pasaulį maitini – vidinių jausmų pasaulį, savo širdies ir Dievo vedimą ar minčių, programų, argumentų ir baimių pasaulį? Kurį laistai savo laistytuvu per dieną daugiau? Pažiūrėk, kaip kūnas jaučiasi, kai pagalvoji apie Dievo balsą ir jo vedimą, nerūpestingumą, neatsakomybę, nekontroliavimą, visišką paleidimą, ir kaip kūnas jaučiasi, kai tu saugaisi, bijai, suspaudi save, neleidi sau, bėgi, slepiesi, jauti kaltę. Kaip manai, kokioje energijoje kūnas labiau klesti, išlieka jaunas, gyvas, sveikas ir stiprus? Ar Dievo ir širdies balso sekime, ar baimės ir kaltės programų palaikyme?

Visiškai nesvarbu, koks tavo gyvenimas buvo iki šios akimirkos, nesvarbu, ką pridarei ir ko nepridarei – mes visi visko pridarėm ir nepridarėm – šita akimirka yra naujas lapas, nauja reinkarnacija, naujas Dievo pasaulis. Ir šią akimirką tu gali pasirinkti savo širdimi kryptį – į baimę, kaltę, trūkumą ir užspaudimą arba į Dievą, į vidų, į laisvę ir savo karališkumą. Kai tai skaitai, gali kilti minčių: ,,Skamba gražiai, bet kaip tai padaryti, tai ne man, nežinau, kaip iš to išeiti, visą gyvenimą buvo taip”. Tai tik baimės, kaltės ir proto mintys, netikėk jomis, nebelaistyk jų. Palik jas, tegul jos ateina, bet, kai jos ateina, pažymėk jas, kaip paukštukus žiedeliu pažymi prižiūrėtojai, kad, jeigu jie išskrenda ir juos pagauna vėl, atpažintų, kuris yra kuris, ir taip apie juos renka informaciją. Lygiai taip pažymėk visas savo mintis naudojant savo dėmesį ir stebėjimą – pažiūrėk į mintį, pagauk ją savo žvilgsniu, uždėk ant jos žymę, kad “aš jau pamačiau tave, tu jau pamatyta, pažymėta”, ir paleisk. Leisk jai eiti, nebesaugok jos. Daugiau nieko neturi daryti. Tu ją pažymi, uždedi ant kojos žiedelį ir, kai ji išeina, tu ją paleidi. Nebėk paskui ieškoti jos, nes gali ją sekti savo kompiuteryje – tavo duomenų bazėje ji jau įrašyta. Taip pastebėk visas savo mintis, kurios sukuria bet kokį limitą. Pažymėk jas ir paleisk. Stebėjimas yra tam, kad pažymėtum. Neturi su jomis kovoti, neturi maištauti prieš jas. Tu esi tiesiog prižiūrėtojas, kuris pastebi ir pažymi viską, ko nebenori daugiau patirti gyvenime, ir paleisk tai.

Jeigu jauti dar bet kokią savo kontrolę, bet kokį laikymą, atpalaiduok jį, tegu ištirpsta. Ar jauti meilę savo kūnui? Ar gali pasakyti savo kūnui “Aš myliu tave”? Pajausk, kokį jausmą sukelia šis klausimas. Gali pasakyti savo kūnui: “Aš myliu tave, tu nuostabus” ir pajausk, kas vyksta kūne. Leisk visoms visoms energijoms eiti, kilti, plėstis, spausti, judėti, būti. Dabar esi indas, per kurį važiuoja traukiniai – skirtingos energijos, skirtingos vibracijos. Nesvarbu, ar jauti daug jų ar mažai, bet leisk viskam vykti, kad ir kas vyksta šią akimirką ir visiškai nesikišti į tai, atiduoti tai į Dievo rankas, palikti savo kūną, palikti visą šį pasaulį, išeiti atostogų.

Jeigu ateina kokios nors mintys, visiškai nieko nedaryk dėl to. Tu esi erdvė, į kurią mintys ateina ir išeina, kurioje viskas vyksta, pasirodo ir dingsta. Visiškai nieko neturi daryti. Pasitikėk, leisk akimirkos energijai tave nešti ir atnešti visa, ko reikia. Jeigu akimirka atneša mintis ir aktyvų protą, vadinasi – tai pats tobuliausias dalykas, kuris gali dabar nutikti, būk atviras(-a) viskam, visoms mintims ir protui, tegu vyksta, tegu ateina – duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką. Duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką.

Jei jauti, kad kažką dar saugai, priešiniesi ir blokuoji, pabandyk tai atpalaiduoti ir visiškai nebedėti jokių pastangų. Kaip vėjo plaikstomas maišiukas juda ore iš kairės į dešinę, aukštyn, žemyn, taip ir tu leisk energijoms ir vibracijoms tave mėtyti į visas puses: aukštyn, žemyn, į protą, iš proto, į jausmus, iš jausmų, į stebėjimą, iš stebėjimo. Leisk viskam viskam vykti, duok viskam laisvę, tegu kyla, tegu juda, tegu teka ir tirpsta. Absoliučiai nieko nedaryk, nesistenk būti stebėjime, net nestebėk. Neleisk savo protui nieko pačiupti – jokios praktikos, jokio metodo, jokio veiksmo, nieko nereikia. Jeigu ateina mintis ,,Kaip nieko nedaryti, tai ką man daryt, kad nieko nedaryt?” – eina šikt jinai, nieko nedaryk dėl tos minties, pamiršk net stebėjimą. Kas lieka?

Tik tu su savim dabar. Tai ir yra gyvenimas – tu dabar. Visa kita netikra, visa kita eina šikt. Tik Tu ir Dabar.

Iš pradžių klausiau, ar gali pasakyti, kad myli savo kūną, dabar noriu pratęsti ir paklausti – ar gali pasakyti: ,,Aš myliu šį pasaulį, aš myliu Žemės planetą”? Ar gali pasakyti, koks tavo santykis su šiuo pasauliu, su Žeme – ar gera čia būti, ar nekenti čia būti? Pajausk vidumi – ar nori apkabinti Žemę, ar nori pasiimti kūjį ir sudaužyti viską, išsilaisvinti iš šios planetos ir visos kančios, kurią čia patyrei. Jei renkiesi kūji, leisk sau patirti šią energiją, kaip tu daužai viską, kad tu nekenti, kad pyksti, kad tave užkniso. O jeigu myli, pajausk, ar neapgaudinėji savęs ir ar po ta meile nėra paslėptos agresijos ir nekentimo. Būk nuoširdus(-i) sau, kai klausi šitų klausimų.

Kad ir ką jauti dabar – nesipriešink, leisk viskam būti. Ir nieko daugiau nedaryk. Noriu, kad pajaustum savo visą kūną periferiškai, viską kartu nuo galvos iki kojų, pajaustum, kokia dabar yra jo energija, jo vibracija, jo energijos kokybė. Tiesiog pajausk. Pajausk, ar dar yra kokių nors jausmų, emocijų, energijų kūne – galvoj, krūtinėj, pilve, saulės rezginy ar dar kur nors. Jeigu yra, susikoncentruok į bet kurį energijos kamuolį ir pabūk su juo, skirk jam savo dėmesio, energijos, bet nekeisk jo. Pabūk su juo kartu. Stebėk visą savo kūną periferiškai, kas vysta, kaip jis pulsuoja, gal energija teka, gal elektra jaučiasi, stebėk ir jausk, kas kūne vyksta būtent dabar.

Jeigu patiko nieko nedaryti, būti, jausti, stebėti, žinok, kad ši kokybė gali būti su tavimi visą tavo likusią dieną. Paprašyk to dvasios, Dievo. Sakyk: ,,Aš noriu jaustis taip visą dieną”. Turėk tokią intenciją, ir tai išsipildys. Prašyk, ir bus padaryta.

Noriu labai padėkoti tau, kad skaitei šį laišką, kad renkiesi šią erdvę, o ne milijoną kitų dalykų pasauly šią akimirką.

Gera įtraukti tave į mūsų jautrią šeimą, į mūsų ratą, į mūsų energiją, kur jaučiame savo jausmus ir nebijome pažiūrėti į save. Gera širdy stebėti, kaip visi aplinkui plečiasi, kyla, bunda. Ir tegu viskas, kas sunku, ištirpsta kaip sniegas pavasario saulėj. Su meile. Rytutis 😛

Which world are you feeding – the world of inner feelings, your heart, and God’s guidance, or the world of thoughts, programs, arguments, and fears? Which one do you water more each day with your “watering can”? Notice how your body feels when you think about God’s voice and guidance – about being carefree, uninhibited, at ease, completely surrendered – and compare that to how your body feels when you’re guarding yourself, afraid, tense, holding back, running, hiding, feeling guilty. Which energy do you think helps your body thrive, stay young, alive, healthy, and strong? Is it following God’s and your heart’s voice, or sustaining the programs of fear and guilt?

It doesn’t matter what your life has been like up to this moment; it doesn’t matter what you have done or haven’t done – we’ve all done things and left things undone. This very moment is a fresh start, a new incarnation, a new world of God. Right now, you can choose with your heart where to go – toward fear, guilt, lack, and suppression, or toward God, inward, toward freedom and your own sovereignty. As you read this, you may have thoughts like, “That sounds nice, but how do I do it? It’s not for me, I don’t know how to get out of this, it’s been like this my whole life.” But these are just thoughts – fear, guilt, and the mind talking. Don’t believe them, don’t keep watering them. Let them come, let them be, but when they appear, tag them, just like researchers ring birds so they can identify each one if it flies away and is caught again. In the same way, tag all your thoughts by using your attention and observation: look at the thought, catch it with your gaze, label it – “I see you, I’ve noticed you” – then let it go. Let it pass; don’t hold on to it. You have nothing else to do. You mark it, you “ring its leg,” and when it leaves, you release it. Don’t run after it, don’t chase it, because you can trace it in your “computer” – it’s already in your database. That’s how you notice every thought that creates any kind of limitation. Acknowledge it, then let it go. Observation is only there so you can tag it. You don’t have to fight or rebel against it. You are simply the caretaker who notices and tags everything you no longer wish to experience in life, and then lets it go.

If you still feel any form of control or holding on, soften it; allow it to dissolve. Do you feel love for your body? Can you say to your body, “I love you”? Notice what feeling arises. Try saying to your body: “I love you, you are wonderful,” and feel what happens inside you. Allow every kind of energy to come, rise, expand, press, move, and simply exist. Right now, you are a vessel through which trains run – different energies, different vibrations. It doesn’t matter whether you feel a lot or only a little; let everything happen, whatever is occurring at this moment, and don’t interfere at all – surrender it to God, leave your body, leave this whole world, let go completely, go on vacation.

If any thoughts appear, do absolutely nothing about them. You are the space into which thoughts come and go, where everything unfolds, appears, and disappears. You don’t have to do anything. Trust, and allow the energy of the moment to carry you and bring whatever you need. If this moment brings thoughts and an active mind, then that is the most perfect thing that could happen. Embrace it. Be open to everything – all thoughts, the mind – let it happen, let it come. Give total freedom to everything that is happening in this moment.

If you notice you’re still protecting something, resisting, or blocking, try to let it loosen completely and stop making any effort. Like a little bag fluttering in the wind from left to right, up and down, let the energies and vibrations toss you in every direction: up, down, into your mind, out of your mind, into feelings, out of feelings, into observing, out of observing. Give freedom to everything – let it rise, let it move, let it flow and dissolve. Do absolutely nothing. Don’t even try to observe; don’t observe. Don’t let your mind latch onto anything – no practice, no method, no action, no nothing. If a thought arises, “How do I do nothing? What should I do to do nothing?” – to hell with that thought. Do nothing about it. Forget even the observing. What remains?

It’s just you with yourself now. That is life – you, now. Everything else is unreal; let the rest go. Only You and Now remain.

Earlier, I asked if you could say that you love your body; now I want to continue and ask: can you say, “I love this world, I love Planet Earth”? Can you describe your relationship with this world, with the Earth – do you enjoy being here, or do you hate it? Tune in and ask yourself honestly – do you want to hug the Earth, or do you want to grab a hammer and smash everything, freeing yourself from this planet and all the suffering you’ve experienced here? If you choose the hammer, allow yourself to feel that energy fully – smashing everything because you hate it, you’re angry, you’re fed up. And if you love it, feel whether you are deceiving yourself, and whether beneath that love there might be hidden aggression or resentment. Be raw and truthful with yourself.

Whatever you feel at this moment – don’t resist it; let it be. Nothing more. I’d like you to feel your whole body peripherally, from head to toe, notice its energy right now, its vibration, its energetic quality. Just sense it. Notice whether there are any feelings, emotions, or energies in your head, chest, stomach, solar plexus, or anywhere else. If there are, focus on any “ball” of energy and stay with it; give it your attention and energy, but do not change it. Just be with it. Observe your entire body peripherally – notice what’s happening, how it pulses, if the energy is flowing, if you sense electricity. Observe and feel what’s happening in your body right now, in this very moment.

If you enjoyed doing nothing – being, feeling, observing – know that this quality doesn’t have to fade; it can stay with you for the rest of your day. Ask the spirit, God, for it. Say, “I want to feel this way all day.” Have that intention, and it will come true. Ask, and it shall be given.

I want to thank you so much for reading this letter, for choosing this space instead of the million other possibilities the world offers right now.

It feels good to welcome you into our sensitive family, our circle, our energy, where we allow ourselves to feel and aren’t afraid to look within. It warms my heart to see how everyone around is expanding, rising, awakening. May everything heavy dissolve like snow under the spring sun.
With love,
Rytis 😛