Video · 2025 m. · 33 min. · Rytis ir Violeta

Savęs nuvertinimas ir trūkumo jausmas: kas iš tikro čia vyksta (kai emocijos išduria mus)

Savęs nuvertinimas dažnai skamba kaip balsas viduje: tau dar trūksta žinių, dar vienos knygos, dar kažkokio suvokimo, o kiti – mokytojai, guru ar pats Rytis – atrodo šviesmečiais priekyje. Šiame video Rytis kalba apie tai, kas iš tikrųjų vyksta: trūkumo jausmas yra energija tavo kūne – krūtinėje, pilve ar gerklėje – ir iš jos kyla mintys „dar negana, dar trūksta“.

Video prasideda trumpa praktika: kartu su Ryčiu užsimerki, giliai įkvepi ir pastebi, ką jauti kūne šią akimirką. Toliau išgirsi, kas nutinka, kai trūkumo jausmą išjauti: sunkios mintys nutyla ir lieka tyla. O kaip su juo pabūti, Rytis pasako paprastai: padedi rankas delnais žemyn, nejudini kūno ir leidi jausmui pakilti iki piko, kol jis nurimsta.

Ryčio ir Violetos Akademija

Vis atrodo, kad dar kažko trūksta?

Akademijoje 6 vakarus per mėnesį gyvai mokomės pagauti jausmą kūne ir jį išjausti – kad nutiltų mintys „dar negana“.

Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.

Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija

Klausyk arba skaityk

Žemiau – video tekstas.

Yra tik viena ši akimirka

Rytis: Labas rytas tau, mano drauge! Kaip tu šiandien jautiesi? Aš ką tik atsikėliau ir atėjo vedimas padaryti šitą įrašą. Kad ir ką veiki dabar, kad ir kada klausai, nustok daryti viską ir paklausyk šito. Tai pakels tavo energiją, vibraciją ir išjudins tavo gyvybę – sustabarėjusią ir tobulą, mano drauge.

Ir jeigu žadi klausyti kitų video dabar, tai nedaryk to, nes čia vakarėlis. Čia vakarėlis, mano drauge. Pabandyk ir pamatysi.

Tai pradėkim kaip visada nuo to: užmerk savo gražias akutes, padėk savo rankas šalia kūno ir užmerk savo akis vienai minutei. Ilgai netruks. Susijunkim. Tai yra gera ir man pradedant video, bet tai yra labai gera ir tau pradedant klausyti šito video, nes tada mes nueinam į vieną energiją.

Ir nėra, kad tu gamini vakarienę, o aš vairuoju mašiną ir mes kalbam. Tai yra – aš ateinu pas tave, tu ateini pas mane ir mes susijungiam bendrame taške.

Tai kai esam užmerkę akis, giliai, giliai įkvėpiam kartu. Iškvėpiam, pravėrę burnas šiek tiek. Ir dar vieną kartą giliai, giliai įkvėpiam. Iškvėpiam.

Ir praskenuok savo kūną. Praskenuok savo kūną nuo galvos iki kojų. Pajausk, kas jame vyksta. Pajausk, ką dabar jauti. Gal jauti kokį spaudimą krūtinėje, gerklėje, pilve, galvoje? Gal jauti širdies dūžius?

Gal jauti – kyla mintys kokios nors… Tiksliau, nejauti, bet matai: kyla mintys kokios nors galvoje. Ir jauti įtampą galvoje. Pastebėk, kas vyksta šiuo metu, ir nieko nedaryk. Tiesiog pastebėk: aha, mano krūtinėje tas, mano pilve tas, mano gerklėje tas, mano galvoje tas, mano kojose tas. Aha, ką aš jaučiu nuo galvos iki kojų šią akimirką?

Ir pažiūrėk į tai. Tiesiog pažiūrėk savo vidiniu žvilgsniu. Nejudink savo kūno, neatsimerk ir žiūrėk, ir žiūrėk, kas vyksta. Ir 10 sekundžių pažiūrim į tai kartu. Aš su tavimi.

Ir vienas, du, trys. Jei jauti skubėjimą, neskubėk. Būk su tuo, kas yra. Niekur nelekiam.

Keturi, penki, šeši, septyni, aštuoni, devyni. Ką aš jaučiu savo kūne šią akimirką? Ir dešimt. Ir dar kartą giliai, giliai įkvėpiam. Ir iškvėpiam.

Ir atmerk savo gražias akutes. Ir susitinkam čia, šitoje akimirkoje. Tai apžiūrėk aplink. Taip, kaip ką tik jautei savo kūną, dabar pajausk, kas vyksta tavo akimirkoje šią sekundę.

Tai aš matau šviesas. Aš jaučiu, kaip labai šilta kūnui kambaryje. Jaučiu, kaip pėdos liečia šiltas grindis. Jaučiu, kaip nugara yra atsirėmusi į sofos atlošą. Jaučiu, girdžiu savo balsą. Jaučiu, kad truputį dar akys jautrios.

Ką tik atsikėliau po miego ir yra tyla didelė. Tai va, tai gera akimirka susitikti dabartyje. Viskas, kas nutiko iki šiol, nebeegzistuoja. Nieko nebėra daugiau ir dar nieko nėra naujo, ką galbūt įsivaizduojam mes. Tai turim šitą vieną sekundę, kai aš kalbu tau ir tu klausai.

Ir dabar tu matai video arba tiesiog klausai šito įrašo garso. Mano žodžiai vyksta šitoje akimirkoje, kurioje tu klausai. Jie yra įrašomi mano akimirkoje, kurioje aš darau šitą įrašą, ir tu juos girdi savo akimirkoje, kurioje jų klausai. Ir ar tai viena akimirka, ta pati akimirka? Geras klausimas. Gera patyrinėti tai.

Kiek yra šių akimirkų? Kaip greitai jos keičiasi viena į kitą? Koks yra jų greitis, kol viena ši akimirka pereina į kitą šią akimirką? Kiek šių akimirkų turėjai nuo gimimo iki dabar? Kiek žadi dar turėti šiame gyvenime šių akimirkų?

Mano drauge, ar jauti, kaip keistai skamba tai? Kiek praėjo šių akimirkų nuo vakar iki šiandien? Ir visa tai yra crazy. Yra tik viena šita akimirka. Viena šita akimirka, kuri yra kaip televizorius, kuri yra kaip bliūdas, puodas, kurioje nuolat yra maišomos skirtingos salotos, nuolat rodomi skirtingi vaizdai, bet akimirka visada ta pati. Ta pati akimirka.

Vis atsimenu aš tą atsiliepimą – toks geras buvo. Viena moteris parašė, sako: „Ryti, aš klausiau iki dabar Marijos radijo, bet kai atradau tavo įrašus, pradėjau klausyti tavęs vietoj Marijos radijo.“ Tai čia yra vienas didžiausių mano pasiekimų gyvenime, kad žmogus klausė Marijos radijo ir dabar pradėjo klausyti Ryčio. Kaip tobula tai yra! Marijos radijo tau ragai: Rytis ateina, klientai išeina.

Tai va, tai turim vieną šitą akimirką. Ir nėra kitos akimirkos.

Kai mokymai sukelia trūkumo jausmą

Rytis: Ir kai žmonės sako: „Aš noriu būti daugiau šitoje akimirkoje, noriu būti čia, noriu pajausti dabartį“, kas nutinka iš tikrųjų? Jeigu tu turi šitą įsitikinimą, kad nori būti daugiau dabartyje arba išvis dabar nesi dabartyje, bet nori būti dabartyje, vien šitas tavo įsitikinimas sukuria iliuziją, sukuria patirtį, kad tu esi kažkur kitur ir kad tau reikia grįžti į kažką.

Ir aš atsimenu save savo kelionėje, kai kalbėdavo žmonės, mokytojai, guru taip, kaip aš dabar kalbu, nors tai tiesa yra. Atrodo, erzina mane. Atrodo, aš nesuprantu, ką man daryti, kodėl aš nejaučiu, ką man daryti, kad suprasčiau, ką man daryti, kad pajausčiau tai.

Ir aš: „Ką jūs šnekat? Ką man daryti? Kodėl aš nesuvokiu? Dar trūksta, jaučiu, kažko. Kažkas man neaišku yra.“

Ir kas nutinka tada – ko niekas nemoko pasaulyje, bent jau manęs nemokė? Tai nėra apie atradimą dabarties ar suvokimą savęs. Tai yra apie tai: šitie mokymai, paskaitos tau trigerina tam tikrus jausmus tavyje, kurie sukuria dvejonės jausmą, irzulį, nepasitenkinimą, trūkumą, įtampą. Ir jie visi – tai yra skirtingi energijų burbulai – yra tavo kūne ir aktyvuojasi tavyje.

Ir kai jie aktyvuojasi tavo kūne, tau kyla mintis: „Jo, aš suprantu teoriškai, bet aš negaliu to patirti, negaliu to pajausti praktiškai.“ Tai yra mintis su irzuliu, su pykčiu galbūt truputį, su nepasitenkinimu. Ir jinai yra susieta su kūne iškilusia energija, kūne iškilusiu jausmu.

Tai kai mokytojas koks nors tau kalba arba veda kokią nors paskaitą, kiti žmonės… Aišku, geriau neik pas kitus, lik su Ryčiu – čia vakarėlis. Bet kai girdi mokymus, girdi kitus žodžius, tau gali ateiti jausmas: „Aš nesuvokiu, aš nesuprantu, kaip man tai patirti, kaip man tai pajausti. Aš suprantu gal teoriškai, bet nejaučiu, nejaučiu. Ryti, ką daryti? Nejaučiu.“

Kai tu sakai: „Aš nejaučiu dabarties“ arba „Aš nejaučiu savęs“, tu iš tikrųjų jauti sunkumą kūne, tu jauti dvejonę, tu jauti nepasitenkinimą, tu jauti trūkumą. Ir jeigu paieškosi – užmerksi savo akis ir paieškosi: „Man spaudžia dabar saulės rezginį, dabar pilvą spaudžia.“ Ir jauti: tuo pačiu kyla šitos mintys, ane?

Tai visa, ką sako tie guru apie dabartį – kad tu esi dabartyje, kad tu esi čia, kad tau niekur nereikia keliauti, – visa tai veikia ir visa tai yra tiesa realiai. Bet suvokimas to ateina ne per suvokimą to. Nėra ko suvokti realiai. Ir tai jau irgi girdėjai, kad nėra ko suvokti. „Vadinasi, aš turiu tai patirti, ane? Jeigu nėra ko suvokti, kodėl aš nesuvokiu?“

Viskas, kas trukdo matyti, – tai yra jausmai, emocijos, kurios iškyla tavo kūne ir kurios sukuria iliuziją ir patirtį, kad dar negana, kad dar trūksta, kad dar neradau savęs, kad dar nesu dabartyje, kad dar nesu čia ir dabar, kad dar nepakankamas, dar nepabudęs, dar nenušvitęs.

Ir žmonės rašo irgi: „Ryti, iki tavęs man tiek daug trūksta dar, tiek daug dar man reikia padaryti su savimi, išsikopti, kad matyčiau, būčiau taip kaip tu.“ Jeigu tu patikėsi tuo, tai sukurs tokią patirtį ir atskirs tave nuo to. Tai vėl yra sunkus jausmas ir mintis kartu, du viename: sunkus jausmas, mintis iš sunkaus jausmo.

Ach, tau kala į kūną ir ateina mintis: „Aš dar nesu toks geras, dar bijau prieš kamerą šnekėti, dar…“ Jeigu jauti baimę šnekėti prieš kamerą, Dievas nori, kad jaustum baimę dabar šnekėti prieš kamerą. Tai yra tavo akimirka tokia.

Ir jeigu tu sakai: „Turi būti kitaip – aš neturiu jausti kameros baimės, bet jaučiu kameros baimę“, tada atsiranda sunkumas. Leisk sau jausti kameros baimę, kai turi kameros baimę. Leisk sau jausti kameros baimę ir daryti video. Leisk sau jausti kameros baimę ir nedaryti video. Ir taip toliau.

Tai, kas vyksta dabar, yra tai, ko Dievas nori, kad vyktų. Ne tai, ko mūsų protas nori, mūsų asmenybė nori, bet tai, ko Dievas nori. Tai, ko visata nori. Visata veda šitą šou. Dvasia veda šitą šou. Dievas veda šitą šou.

Ne mes vedam jį, ne mes kaip atskiri individai, kaip atskiros asmenybės. Bet yra aukštesnė jėga, kuri plaka mano širdį dabar, ir aš nekontroliuoju to. Jeigu tu kontroliuoji, tai pasitikrink. Gal tu darai viską, bet aš tikrai nedarau ir aš nesirenku žodžių, kuriuos dabar sakau.

Yra atvirumas kūne ir yra pralaidumas, ir kas eina dabar, tas eina, ir žiūriu, kas nutiks. Ir kol kas eina gražiai viskas. Tai va.

Kai ištirpdai jausmą, nutyla mintys

Rytis: Tai yra jausmas, kad yra nepakankamai kažko, kad man trūksta dar. Trūksta daugiau žinių, trūksta daugiau išminties, trūksta daugiau knygų, trūksta didesnio emocinio išsikopimo, trūksta kažkokio suvokimo, trūksta kažkokio stebuklingo sakinio, kažkokio spyrio į užpakalį, kažko tokio. O, atrodo, tau viskas aišku bus tada.

Ir tai yra jausmas. Dar kartą: tai yra jausmas tavo kūne, kad tau trūksta. Tai yra energija tavo krūtinėje, pilve, galvoje, gerklėje, kad tau trūksta, – tai yra sunkumas.

Ir aš nesupratau to. Ir aš būčiau norėjęs, kad man kas nors būtų tai pasakęs prieš kokius 7 ar 8 metus. Aš nesuvokiau, kas yra jausmai, emocijos. Aš nesuvokiau, kad tai sukuria mintis mano galvoje. Ir aš tikėjau mintimis. Aš tikėjau tuo balsu ir atrodė, kad tas balsas esu aš.

Ir atrodė – kai sako mintis: „Jo, man dar reikia tą perskaityti. Po šitos knygos tikrai aš suprasiu.“ Ir tas balsas vis įtempdavo, įtempdavo mane vis į kažką naujo, vis į kažką: „Varyk, Ryti, dar, varyk, varyk, varyk!“ Ir niekas nepasakė, kad tai yra tik jausmai mano kūne, kurie trigerinasi, aktyvuojasi, ir jie sukuria šitas mintis.

Ir kai ištirpdai jausmą, dingsta mintys. Kai ištirpdai jausmą savo kūne, kai pabūni su juo, kai išmoksti jausmų sesiją… Ateik sekmadieniais tiek į Akademiją, tiek į mūsų renginius gyvai – išmoksi to. Arba pats daryk: yra daug info jau apie tai.

Kai išmoksti jausmų sesiją, tu išmoksti pagauti savo kūne energijos burbulą ir tu jį ištirpdai, ištirpdai… Ištirpsta jisai, išsiskaido. Ir kai išsiskaido jisai tavo kūne, išnyksta sunkios mintys apie tai. Lieka tyla galvoje, lieka tyla mintyse. Nėra sunkių emocijų kūne, nėra sunkių minčių galvoje.

Jeigu dieną daug yra minčių, vadinasi, kūne užsidega daug emocijų, kurias turi galimybę pažiūrėti, pagauti ir ištirpdyti. Ir turėti minčių nėra blogai. Jos visos parodo – jos yra kaip siūlo galas, su kuriuo tu gali eiti, eiti ir atrasti pagal mintį, kur kūne tau spaudžia ką nors. Ir tada tu ištirpdai tai, tu pabūni su tuo, transformuoji tą energiją.

Net netinka gal žodis „transformuoji“ – nelabai aš jo mėgstu. Išjauti tą energiją, palydi ją grįžti namo į savo šaltinį, į savo planetą. Tai yra kaip energijos kamuoliai – aš turiu tokią analogiją. Jie visi nori grįžti namo. Jie visi nori grįžti namo į savo planetas.

Įsivaizduok: turi energijų kūne, kurios turi savo namus kitame žvaigždyne. Ir sako: „Ryti, perleisk mane per kūną, noriu grįžti namo.“ Pyktis nori grįžti į pykčio planetą. Liūdesys nori grįžti į liūdesio planetą – visa vandeninga tokia, ane, pilna ašarų, bet tai planeta. Skausmas nori grįžti į skausmo planetą.

Ir ką žmogus daro? „Ne, – sako, – ne, niekur neisit, aš jums neleisiu.“ Užvalgai, užgeri, užkemši, uždarai visokių dalykų: „Kad niekur neitumėt! Liksit manyje, liksit manyje visi, nes aš bijau jausti, ir aš geriau kaupsiu viską, ir nejausiu nieko, ir nepaleisiu“, ane?

Tai tos visos energijos – jos nori pereiti per tave, nori grįžti namo, nori išeiti iš tavęs, bet sakai „ne“ ir smukdai dar, dar daugiau uždedi visko, dar daugiau svorio, maisto, užkemši viską, kad negalėtų tos energijos pajudėti ir išeiti niekur iš tavęs. O jos visos nori tiesiog išeiti. Ir tą reikia leisti joms ir atidaryti duris.

Jos visos pradeda išeiti: pyktis į pykčio planetą, liūdesys į liūdesio planetą ir taip toliau. Visi pradeda eiti iš tavęs. Ir kai tos energijos pradeda eiti iš tavęs, mintys taip pat mažėja, atsiranda didesni tarpai dienos metu be minčių ir tarpai nuo vienos minties iki kitos minties didesni.

Ir ateina daugiau tik kūrybinės mintys, gerumo mintys. Pavyzdžiui, kaip būtų smagu dabar išspausti sulčių Violetai, ryte į lovą atnešti, nes tai yra graži mintis. Ji ateina iš gerumo, iš širdies mūsų. Bet yra mintys sunkios, negatyvios, pavadinkim, kurios sako: „Šitas asilas, niekšas, aš jam atkeršysiu“, ir taip toliau.

Tai yra mintys iš sunkumo kūne, iš emocijos. Ir jos yra melas. Jos nėra tiesa ir jos nekuria jokio grožio pasaulyje. Tai va, tai kai einam į kūną, kai einam pagauti tą emociją, kai einam pagauti tą energiją ir leidžiam jai eiti per kūną, išgyvenam ją, išjaučiam ją, jinai išeina, grįžta į savo planetą, mintys apie tai nutyla ir lieka tyla.

Tu jau esi pilniausia savo versija

Rytis: Ir su pabudimu, su nušvitimu, su savęs realizacija, su savęs paieška, savęs jautimu, suvokimu yra tas pats. Viskas, kas kyla šitoje akimirkoje – kad dar trūksta, kad dar nejaučiu, kad dar nepakankamas esu, kad Rytis yra šviesmečiais toliau negu aš arba ten koks nors dar Babadži ar dar kas nors, kad yra žmonės aukščiau už tave, kad yra žmonės žemiau už tave, – visa tai yra sukurta emocijų ir klaidingos interpretacijos. Ir tai yra įsitikinimo manifestacija, bet tai nėra tiesa.

Ir čia šitie įrašai, kuriais dalinuosi, kuriuos darom čia, yra skirti iš skirtingų pusių atpainioti, kas yra iš tikrųjų, kas yra tiesa ir kaip viskas veikia. Ir aš noriu padaryti tokias dirbtuvėles čia, kad žmonės galėtų išgirsti iš skirtingo matymo galbūt negu visuomenėje, kaip galima pažiūrėti į viską ir ką galima padaryti su tuo.

Tai va, tai turim šitą akimirką. Šitoje akimirkoje tu esi pati pilniausia savo versija. Tu esi versija, kokią Dievas nori, kad būtum dabar, šią sekundę. Į šitą akimirką ateina visada tai, kas geriausia tau, tavo likimui, tavo kelionei.

Mūsų protas dažnai priešinasi tam, dažnai nesupranta, kodėl tai yra geriausia: „Kaip draugo mirtis gali būti geriausia mano kelionei? Kaip pinigų praradimas, vagystė gali būti geriausia mano kelionei? Kaip susižeidimas kojos gali būti geriausia mano kelionei? Ryti, ką tu svaigsti?“

Tai yra vėl sunkumas, kuris kyla kūne ir priešinasi tam, kas vyksta, nenori, kad tai įvyktų. Ir būtent dėl to tai ir vyksta – kad užtrigerintų tavyje tą energiją. Ta energija nori grįžti namo iš tavęs, išeiti iš tavęs.

Gyvenimas sukuria galimybę tau pamatyti tai, išjausti tai, pagauti tai, perleisti per savo kūną ir atsisveikinti su ja: atsisveikinti su trauma, atsisveikinti su skausmu, atsisveikinti su įtampa, su baime dėl išgyvenimo, baime mirties, liūdesiu, pykčiu, visu tuo.

Gyvenimas visą dieną nuo ryto iki vakaro mums siunčia galimybes: „Ryti, ar pažiūrėsi į tai? Ryti, ar pajausi šitą energiją? Ryti, mes siunčiam tau dabar šitą situaciją, kad tau kūne iškeltų tai, kad galėtum pajausti laisvai, atvirai ir kad jinai galėtų išeiti iš tavęs, kad dar palengvėtum, kad dar pamatytum gerumo, grožio daugiau, kad pamatytum dar: va čia dar yra kažkas netyra, čia dar kažkas nešasi, čia dar kažkas vyksta.“

Ir šitas procesas yra ne tai, kad tu evoliucionuoji ar tampi kažkuo kitu, negu esi. Tai nėra apie tai. Tai yra – tu tiesiog nusiprausi duše. Jeigu esi vasaroje, tau nereikia žieminių rūbų, sunkių, nereikia apsibotuoti batais kareiviškais ir sunkiomis striukėmis šiltomis, ane, odinėmis. Tau nereikia to, jeigu tu vasarą gyveni ir yra šilta lauke.

Tai mūsų vidus yra kaip vasara, kaip meilė, kaip šiluma. Ir mes užsibarikaduojam tais sunkiais rūbais, sunkiomis emocijomis. Ir dabar yra laikas tiesiog nusimesti tai, kas yra uždėta ant viršaus. Tai nėra pakeitimas savęs – tai yra tu nusiimi tai, kas nereikalinga, ir tai, kas uždėta ant viršaus.

Tiesiog kad būtų daugiau oro, būtų daugiau erdvės, būtų daugiau išraiškos savęs. Ir tu gali šitą kūną naudoti kaip teptuką piešti savo likimą, šitą gyvenimą. Ir kuo jisai laisvesnis, tuo smagiau tiesiog yra piešti.

Pieštukas gali būti 30 metų senumo arba kompiuteris – įsivaizduok kompiuterį prieš 30 metų ir kompiuterį šiandien, telefoną prieš 20 metų ir telefoną šiandien. Tai mes viduje esam kaip naujas telefonas šių metų, o mes gyvenam kaip 30 metų atgal laidinis rankinis telefonas, ane?

Tai mes turim tokį didžiulį potencialą ir tik emocijos mums trukdo matyti, trukdo išreikšti save, trukdo šitą akimirką patirti pilnai, gyventi ją, nes visur, kur eini, – skauda, pyktis, liūdesys, nerimas, trūkumas, baimė. Baimė eiti, baimė neiti, baimė išsiskirti, baimė draugauti, baimė pirkti naują suknelę, baimė – neužteks pinigų, baimė išgyvenimo, baimė, jeigu nusipirksi naują suknelę, pritrauksi naujų vyrų, kurių nenori pritraukti, baimė dėmesio. Visur baimė, visur stabdymas, visur įtampa.

Ir visa tai netikra, visa tai nesam mes. Mes esam vasara, šiluma ir meilė, lengvumas po visu tuo. Ir tas lengvumas neturi kuo kvėpuoti, kai yra daug daug daug emocijų uždėta ant viršaus. Ir tas lengvumas negali pajausti, kad jis yra lengvumas, negali, atrodo, įsitikinti, kad tau nieko netrūksta, kad tau nieko nereikia, kad gyvenimas yra tavo pusėje, kad tavimi rūpinasi.

Leisk jausmui pakilti ir nurimti

Rytis: Sunku patikėti, kad tavimi rūpinasi, jeigu atsiunčia gyvenimas tiek daug skausmo ir tiek daug įtampos, ir tiek daug nevilties, ar ne? Bet tai, ką atsiunčia gyvenimas, atmink, visada yra galimybė pažiūrėti: aha, kas vyksta mano kūne?

Užmerkti akis, padėti rankas delnais žemyn, užčiaupti savo burną, nekaltinti kitų, nekaltinti savęs ir pajausti jausmu, kas vyksta mano kūne dabar. Ir pajausti, kad muša krūtinę, įtampa spaudžia, skauda, akmuo uždėtas saulės rezginyje, pilve. Pajausti tai ir pabūti su tuo, pabūti ir nejudinti savo kūno.

Gali net pasakyti: „Atiduodu šitą energiją į Dievo rankas. Nežinau, kas yra tas Dievas ar visata, bet aš noriu atiduoti tai, noriu, kad šitos energijos grįžtų namo. Duodu jums erdvę, atveriu save. Eikit, eikit, nes nesipriešinu, nestabdau. Tegu eina viskas, tegu kyla. Aš leidžiu, aš leidžiu, aš leidžiu.“

Ir atverti save, atverti save, kaip einant į dušą po sunkios darbo dienos. Ach, tu atsipalaiduoji, leidi, kad tekėtų vanduo ant tavęs, leidi, kad purvas nueitų visas. Ir tobula, ir gražu, ir vyksta tai.

Ir kai tu pabūni su savo emocijomis, su energijomis, kurios yra tavo kūne, jos kyla, kyla, kyla iki pat piko, kyla į viršų intensyviai. Atrodo, niekada nesibaigs, atrodo, užims visą tave. Ir tu leidi, kad užimtų. Bet kai leidi, kai nesipriešini, jos pakyla į viršų, pradeda leistis žemyn ir nurimsta, ir atsiranda štilis. Ir tame štilyje tu girdi savo vidinį vedimą.

Tu jauti akimirką šią, tu jauti potyrius, pojūčius, kurie vyksta dabar. Ir nėra minties – jeigu nėra emocijų, nėra minčių, kad tau trūksta daugiau praktikų, nėra minčių, kad tau trūksta daugiau metų, kad būtum kaip Rytis ar dar koks kitas mokytojas ar žmogus. Net nėra minčių, kad tau reikia daugiau daryti sesijų ar mažiau valgyti, ar sportuoti, ar nesportuoti, ar draugauti, ar išsiskirti. Nieko nėra, jokių minčių, jeigu nėra emocijų.

Ir tada tu esi… Tu visada esi čia, bet tada tu jauti, kad nėra kur keliauti, ir yra ramybė su tuo, nes nėra emocijų. Emocijos priverčia tave keliauti ir kažką daryti, kad taptum geresniu ir pilnesniu, negu esi. Bet mes išjaučiam emocijas ir tada yra susiliejimas su viskuo. Tu esi gyvenimas, gyvenimas esi tu.

Ir tavo širdį plaka gyvenimas, ir per tave kalba gyvenimas, per Rytį kalba gyvenimas dabar, ir gyvenimas klauso per Kristiną, Tomą, Darių, Ramintą ir taip toliau. Ir visiems kitiems, kurie klauso, – įrašyk savo vardą. Gyvenimas gyvena per tave.

Ir viskas vyksta, ir tai, kas vyksta, yra tai, ko Dievas nori, kad vyktų, ir skirta tam, kad iškeltų tavyje energijas, kurios nori išeiti iš tavęs, grįžti namo. Ir tavo leidimas arba neleidimas sukuria patirtį ir kaip greitai tai nutinka.

Kuo daugiau nesipriešini, kuo daugiau leidi tam vykti, kuo daugiau įsileidi visas energijas per save, tampi kaip traukinių stotis, per kurią važiuoja traukiniai, kaip aš sakau. Važiuoja jie visi per tave ir niekas neužsilieka. Pakyla, išeina, pakyla, išeina.

Ir nekaltink kitų žmonių, jeigu jie trigerina tave ar aktyvuoja kažką tavyje. Jie nekalti dėl to. Jie paspaudžia mygtuką tavyje. Tu esi tiksinti bomba – jie paspaudžia tavo tiksėjimą. Ir tas tiksėjimas taip pat nėra blogai.

Ir tai yra kaip tik labai gerai, nes, kai kažkas aktyvuojasi, kai atsiranda emocija sunki, tą akimirką tu turi galimybę užkimšti ją, užspausti ją arba užslopinti ją, arba pažiūrėti į ją, išgyventi ją, išjausti ją per jausmų sesiją. Ir jeigu tu pasirenki antrą variantą, ta energija ištirpsta ir tu laimi prieš savo ego, laimi prieš protą, laimi prieš viską.

Ir taip vyksta labai gražus pokytis ir skleidimasis. Ne tai, kad tu tampi kažkuo kitu, bet tavo išraiška, tavo visas gyvenimas lengvėja ir gražėja. Kuo mažiau emocijų, tuo daugiau dieviškumo, grožio, lengvumo.

Gaudom emocijas, išmokstam jausmų sesiją. Ateik į sekmadienio grupę, į mūsų Akademiją, į renginius gyvai, kai vyks. Nueik į rytisdruskinis.lt – ten rasi informaciją apie tai. Ir gera, kad klausai. Pasidalink komentaru, pasidalink su draugais tuo, kas vyksta čia.

Dabar noriu dar daugiau kurti tokių ilgesnių įrašų, nes negaliu visko pasakyti per minutę, dvi, penkias. Norisi erdvės, norisi man daugiau laiko viską pasakyti ir pabūti su tavimi. Tai parašyk, ar patinka tokie ilgi video, ar gera skirti laiko tam.

Ir tegu jie būna, tegu jie atneša tau daug gerumo, išminties ir sustojimo gyvenime, nes daug matau video įrašų, kur sako: „Varyk, varyk, dar to tau reikia, dar to tau reikia, dar to tau reikia. Ir jeigu neišeina, stipriau praktikuok, stipriau varyk, dar daugiau įdėk visko.“ Tai nereikia to. Čia yra priešingai.

Tu sustoji ir jauti, ir stebi, kas vyksta. Ir ten, kur jauti, kad blokuoji, atveri save. Atveri, atveri, atveri, kol viskas teka pralaidžiai per tave, kol jauti, kad per tavo kūną teka vėjas. Ir tai yra nuostabu. Dvasios vėjas. Tegu pučia, tegu kyla, tegu teka.

Ačiū tau, kad klausai. Ačiū tau, kad esi kartu su manimi. Iki susitikimo. Su meile iš dabarties į dabartį, iš gyvenimo į gyvenimą, iš gerumo į gerumą, iš vasaros šilumos į vasaros šilumą.

Kad ir kiek rūbų ant viršaus, jie visi nukris. Taip, kaip medžiai numeta lapus rudenį, taip ir tu numesi visus sunkius lapus nuo savęs ir net nepastebėsi, ir net neprisiminsi, kad jų kažkada turėjai, nes, kai numeti juos, išsitrina iš sistemos prisiminimas, kad kažkada buvo kitaip ar sunkiau. Košmaras baigėsi. Vaikai grįžta namo. Iki, mano drauge, iki pasimatymo.

Ryčio ir Violetos Akademija

Kai išjauti emociją, mintys nutyla

Akademijoje gyvai, su Ryčiu ir Violeta, užsimerki, nejudini kūno ir leidi jausmui pakilti ir nurimti – taip išmoksti jausmų sesiją. Visas įrašų archyvas atsidaro iškart po prisijungimo, o jei per 7 dienas nepatiks – grąžinam pinigus.

Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.

Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija

Gyvai Birštone

Nori savaitgalį nusimesti sunkius rūbus?

Jausmų sesijų savaitgalis Birštone su Ryčiu ir Violeta – 2 dienos po 7 valandas gyvai: guli, jauti ir leidi viskam kilti. Kalbėti ir dalintis nebūtina.

Savaitgaliai Birštone
Pasidalink su Facebook draugais
🎁 Dovana skaitytojams

Gauk 20 min. Jausmų Sesiją su Ryčio vedimu – dovanų

Užsimerk, atsigulk – aš vesiu tave balsu iš sunkumo į lengvumą ir ramybę. Palik el. paštą ir gauk sesiją iškart, kartu gausi ir kitus mano laiškus su daug vertės. 🪽

Nepavyko išsiųsti. Pabandyk dar kartą.

Jokio spamo – atsisakysi vienu paspaudimu.

Kurį pasaulį maitini – vidinių jausmų pasaulį, savo širdies ir Dievo vedimą ar minčių, programų, argumentų ir baimių pasaulį? Kurį laistai savo laistytuvu per dieną daugiau? Pažiūrėk, kaip kūnas jaučiasi, kai pagalvoji apie Dievo balsą ir jo vedimą, nerūpestingumą, neatsakomybę, nekontroliavimą, visišką paleidimą, ir kaip kūnas jaučiasi, kai tu saugaisi, bijai, suspaudi save, neleidi sau, bėgi, slepiesi, jauti kaltę. Kaip manai, kokioje energijoje kūnas labiau klesti, išlieka jaunas, gyvas, sveikas ir stiprus? Ar Dievo ir širdies balso sekime, ar baimės ir kaltės programų palaikyme?

Visiškai nesvarbu, koks tavo gyvenimas buvo iki šios akimirkos, nesvarbu, ką pridarei ir ko nepridarei – mes visi visko pridarėm ir nepridarėm – šita akimirka yra naujas lapas, nauja reinkarnacija, naujas Dievo pasaulis. Ir šią akimirką tu gali pasirinkti savo širdimi kryptį – į baimę, kaltę, trūkumą ir užspaudimą arba į Dievą, į vidų, į laisvę ir savo karališkumą. Kai tai skaitai, gali kilti minčių: ,,Skamba gražiai, bet kaip tai padaryti, tai ne man, nežinau, kaip iš to išeiti, visą gyvenimą buvo taip”. Tai tik baimės, kaltės ir proto mintys, netikėk jomis, nebelaistyk jų. Palik jas, tegul jos ateina, bet, kai jos ateina, pažymėk jas, kaip paukštukus žiedeliu pažymi prižiūrėtojai, kad, jeigu jie išskrenda ir juos pagauna vėl, atpažintų, kuris yra kuris, ir taip apie juos renka informaciją. Lygiai taip pažymėk visas savo mintis naudojant savo dėmesį ir stebėjimą – pažiūrėk į mintį, pagauk ją savo žvilgsniu, uždėk ant jos žymę, kad “aš jau pamačiau tave, tu jau pamatyta, pažymėta”, ir paleisk. Leisk jai eiti, nebesaugok jos. Daugiau nieko neturi daryti. Tu ją pažymi, uždedi ant kojos žiedelį ir, kai ji išeina, tu ją paleidi. Nebėk paskui ieškoti jos, nes gali ją sekti savo kompiuteryje – tavo duomenų bazėje ji jau įrašyta. Taip pastebėk visas savo mintis, kurios sukuria bet kokį limitą. Pažymėk jas ir paleisk. Stebėjimas yra tam, kad pažymėtum. Neturi su jomis kovoti, neturi maištauti prieš jas. Tu esi tiesiog prižiūrėtojas, kuris pastebi ir pažymi viską, ko nebenori daugiau patirti gyvenime, ir paleisk tai.

Jeigu jauti dar bet kokią savo kontrolę, bet kokį laikymą, atpalaiduok jį, tegu ištirpsta. Ar jauti meilę savo kūnui? Ar gali pasakyti savo kūnui “Aš myliu tave”? Pajausk, kokį jausmą sukelia šis klausimas. Gali pasakyti savo kūnui: “Aš myliu tave, tu nuostabus” ir pajausk, kas vyksta kūne. Leisk visoms visoms energijoms eiti, kilti, plėstis, spausti, judėti, būti. Dabar esi indas, per kurį važiuoja traukiniai – skirtingos energijos, skirtingos vibracijos. Nesvarbu, ar jauti daug jų ar mažai, bet leisk viskam vykti, kad ir kas vyksta šią akimirką ir visiškai nesikišti į tai, atiduoti tai į Dievo rankas, palikti savo kūną, palikti visą šį pasaulį, išeiti atostogų.

Jeigu ateina kokios nors mintys, visiškai nieko nedaryk dėl to. Tu esi erdvė, į kurią mintys ateina ir išeina, kurioje viskas vyksta, pasirodo ir dingsta. Visiškai nieko neturi daryti. Pasitikėk, leisk akimirkos energijai tave nešti ir atnešti visa, ko reikia. Jeigu akimirka atneša mintis ir aktyvų protą, vadinasi – tai pats tobuliausias dalykas, kuris gali dabar nutikti, būk atviras(-a) viskam, visoms mintims ir protui, tegu vyksta, tegu ateina – duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką. Duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką.

Jei jauti, kad kažką dar saugai, priešiniesi ir blokuoji, pabandyk tai atpalaiduoti ir visiškai nebedėti jokių pastangų. Kaip vėjo plaikstomas maišiukas juda ore iš kairės į dešinę, aukštyn, žemyn, taip ir tu leisk energijoms ir vibracijoms tave mėtyti į visas puses: aukštyn, žemyn, į protą, iš proto, į jausmus, iš jausmų, į stebėjimą, iš stebėjimo. Leisk viskam viskam vykti, duok viskam laisvę, tegu kyla, tegu juda, tegu teka ir tirpsta. Absoliučiai nieko nedaryk, nesistenk būti stebėjime, net nestebėk. Neleisk savo protui nieko pačiupti – jokios praktikos, jokio metodo, jokio veiksmo, nieko nereikia. Jeigu ateina mintis ,,Kaip nieko nedaryti, tai ką man daryt, kad nieko nedaryt?” – eina šikt jinai, nieko nedaryk dėl tos minties, pamiršk net stebėjimą. Kas lieka?

Tik tu su savim dabar. Tai ir yra gyvenimas – tu dabar. Visa kita netikra, visa kita eina šikt. Tik Tu ir Dabar.

Iš pradžių klausiau, ar gali pasakyti, kad myli savo kūną, dabar noriu pratęsti ir paklausti – ar gali pasakyti: ,,Aš myliu šį pasaulį, aš myliu Žemės planetą”? Ar gali pasakyti, koks tavo santykis su šiuo pasauliu, su Žeme – ar gera čia būti, ar nekenti čia būti? Pajausk vidumi – ar nori apkabinti Žemę, ar nori pasiimti kūjį ir sudaužyti viską, išsilaisvinti iš šios planetos ir visos kančios, kurią čia patyrei. Jei renkiesi kūji, leisk sau patirti šią energiją, kaip tu daužai viską, kad tu nekenti, kad pyksti, kad tave užkniso. O jeigu myli, pajausk, ar neapgaudinėji savęs ir ar po ta meile nėra paslėptos agresijos ir nekentimo. Būk nuoširdus(-i) sau, kai klausi šitų klausimų.

Kad ir ką jauti dabar – nesipriešink, leisk viskam būti. Ir nieko daugiau nedaryk. Noriu, kad pajaustum savo visą kūną periferiškai, viską kartu nuo galvos iki kojų, pajaustum, kokia dabar yra jo energija, jo vibracija, jo energijos kokybė. Tiesiog pajausk. Pajausk, ar dar yra kokių nors jausmų, emocijų, energijų kūne – galvoj, krūtinėj, pilve, saulės rezginy ar dar kur nors. Jeigu yra, susikoncentruok į bet kurį energijos kamuolį ir pabūk su juo, skirk jam savo dėmesio, energijos, bet nekeisk jo. Pabūk su juo kartu. Stebėk visą savo kūną periferiškai, kas vysta, kaip jis pulsuoja, gal energija teka, gal elektra jaučiasi, stebėk ir jausk, kas kūne vyksta būtent dabar.

Jeigu patiko nieko nedaryti, būti, jausti, stebėti, žinok, kad ši kokybė gali būti su tavimi visą tavo likusią dieną. Paprašyk to dvasios, Dievo. Sakyk: ,,Aš noriu jaustis taip visą dieną”. Turėk tokią intenciją, ir tai išsipildys. Prašyk, ir bus padaryta.

Noriu labai padėkoti tau, kad skaitei šį laišką, kad renkiesi šią erdvę, o ne milijoną kitų dalykų pasauly šią akimirką.

Gera įtraukti tave į mūsų jautrią šeimą, į mūsų ratą, į mūsų energiją, kur jaučiame savo jausmus ir nebijome pažiūrėti į save. Gera širdy stebėti, kaip visi aplinkui plečiasi, kyla, bunda. Ir tegu viskas, kas sunku, ištirpsta kaip sniegas pavasario saulėj. Su meile. Rytutis 😛

Which world are you feeding – the world of inner feelings, your heart, and God’s guidance, or the world of thoughts, programs, arguments, and fears? Which one do you water more each day with your “watering can”? Notice how your body feels when you think about God’s voice and guidance – about being carefree, uninhibited, at ease, completely surrendered – and compare that to how your body feels when you’re guarding yourself, afraid, tense, holding back, running, hiding, feeling guilty. Which energy do you think helps your body thrive, stay young, alive, healthy, and strong? Is it following God’s and your heart’s voice, or sustaining the programs of fear and guilt?

It doesn’t matter what your life has been like up to this moment; it doesn’t matter what you have done or haven’t done – we’ve all done things and left things undone. This very moment is a fresh start, a new incarnation, a new world of God. Right now, you can choose with your heart where to go – toward fear, guilt, lack, and suppression, or toward God, inward, toward freedom and your own sovereignty. As you read this, you may have thoughts like, “That sounds nice, but how do I do it? It’s not for me, I don’t know how to get out of this, it’s been like this my whole life.” But these are just thoughts – fear, guilt, and the mind talking. Don’t believe them, don’t keep watering them. Let them come, let them be, but when they appear, tag them, just like researchers ring birds so they can identify each one if it flies away and is caught again. In the same way, tag all your thoughts by using your attention and observation: look at the thought, catch it with your gaze, label it – “I see you, I’ve noticed you” – then let it go. Let it pass; don’t hold on to it. You have nothing else to do. You mark it, you “ring its leg,” and when it leaves, you release it. Don’t run after it, don’t chase it, because you can trace it in your “computer” – it’s already in your database. That’s how you notice every thought that creates any kind of limitation. Acknowledge it, then let it go. Observation is only there so you can tag it. You don’t have to fight or rebel against it. You are simply the caretaker who notices and tags everything you no longer wish to experience in life, and then lets it go.

If you still feel any form of control or holding on, soften it; allow it to dissolve. Do you feel love for your body? Can you say to your body, “I love you”? Notice what feeling arises. Try saying to your body: “I love you, you are wonderful,” and feel what happens inside you. Allow every kind of energy to come, rise, expand, press, move, and simply exist. Right now, you are a vessel through which trains run – different energies, different vibrations. It doesn’t matter whether you feel a lot or only a little; let everything happen, whatever is occurring at this moment, and don’t interfere at all – surrender it to God, leave your body, leave this whole world, let go completely, go on vacation.

If any thoughts appear, do absolutely nothing about them. You are the space into which thoughts come and go, where everything unfolds, appears, and disappears. You don’t have to do anything. Trust, and allow the energy of the moment to carry you and bring whatever you need. If this moment brings thoughts and an active mind, then that is the most perfect thing that could happen. Embrace it. Be open to everything – all thoughts, the mind – let it happen, let it come. Give total freedom to everything that is happening in this moment.

If you notice you’re still protecting something, resisting, or blocking, try to let it loosen completely and stop making any effort. Like a little bag fluttering in the wind from left to right, up and down, let the energies and vibrations toss you in every direction: up, down, into your mind, out of your mind, into feelings, out of feelings, into observing, out of observing. Give freedom to everything – let it rise, let it move, let it flow and dissolve. Do absolutely nothing. Don’t even try to observe; don’t observe. Don’t let your mind latch onto anything – no practice, no method, no action, no nothing. If a thought arises, “How do I do nothing? What should I do to do nothing?” – to hell with that thought. Do nothing about it. Forget even the observing. What remains?

It’s just you with yourself now. That is life – you, now. Everything else is unreal; let the rest go. Only You and Now remain.

Earlier, I asked if you could say that you love your body; now I want to continue and ask: can you say, “I love this world, I love Planet Earth”? Can you describe your relationship with this world, with the Earth – do you enjoy being here, or do you hate it? Tune in and ask yourself honestly – do you want to hug the Earth, or do you want to grab a hammer and smash everything, freeing yourself from this planet and all the suffering you’ve experienced here? If you choose the hammer, allow yourself to feel that energy fully – smashing everything because you hate it, you’re angry, you’re fed up. And if you love it, feel whether you are deceiving yourself, and whether beneath that love there might be hidden aggression or resentment. Be raw and truthful with yourself.

Whatever you feel at this moment – don’t resist it; let it be. Nothing more. I’d like you to feel your whole body peripherally, from head to toe, notice its energy right now, its vibration, its energetic quality. Just sense it. Notice whether there are any feelings, emotions, or energies in your head, chest, stomach, solar plexus, or anywhere else. If there are, focus on any “ball” of energy and stay with it; give it your attention and energy, but do not change it. Just be with it. Observe your entire body peripherally – notice what’s happening, how it pulses, if the energy is flowing, if you sense electricity. Observe and feel what’s happening in your body right now, in this very moment.

If you enjoyed doing nothing – being, feeling, observing – know that this quality doesn’t have to fade; it can stay with you for the rest of your day. Ask the spirit, God, for it. Say, “I want to feel this way all day.” Have that intention, and it will come true. Ask, and it shall be given.

I want to thank you so much for reading this letter, for choosing this space instead of the million other possibilities the world offers right now.

It feels good to welcome you into our sensitive family, our circle, our energy, where we allow ourselves to feel and aren’t afraid to look within. It warms my heart to see how everyone around is expanding, rising, awakening. May everything heavy dissolve like snow under the spring sun.
With love,
Rytis 😛