Video · 6 min. · Rytis ir Violeta
Vis dar bandai būti pakankamai geras? Kur to išmokai?
Visą gyvenimą stengiesi: dar daugiau, dar geriau, dar truputį – ir vis tiek atrodo, kad nepakanka? Šiame video Rytis ir Violeta atsako, iš kur tai ateina: nuo vaikystės mus mokė būti turtingus ir protingus, bet niekas nemokė jausti ir niekas nepasakė, kad tai, kas esi dabar, jau yra nuostabu.
Violeta prisimena, kaip vaikystėje jautėsi tobula, o mama to nematė. Toliau – apie „melžiamą karvę“ su visada atvirais vartais ir apie leidimą būti savimi – jį sau duodi tu.
Ryčio ir Violetos Akademija
Pavargai nuolat įrodinėti savo vertę?
Akademijoje 6 vakarus per mėnesį gyvai mokomės jausti kūnu – ir sugrįžti prie to lengvumo, kurį jautei vaikystėje.
Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija
Klausyk arba skaityk
Žemiau – video tekstas.
Kur išmokome, kad reikia „dar“
Violeta: Pažiūrėkit: per mažą vaiką – į darželį. Mažus vaikus kuo anksčiau atplėšti nuo mamos ir į darželius. Seniau būdavo, net 3 mėnesių leliukus paimdavo ir suguldydavo į lopšelius, kad tik mama eitų į darbą. Taip užaugom visi – atplėšti, tada į mokyklą, į suolą. Ir ko moko vaikus? Moko, kad užaugęs būtum turtingas, protingas ir dar kažkoks.
Nė vieno vaiko nemoko, kaip jausti. Nė vienam vaikui nepasako, kas yra dabartis – kad tu jau dabar esi nuostabus. Ne, sako: dar, dar ir dar. Ir smegenys savaime įpranta, kad reikia dar ir dar. Taip žmogus visą gyvenimą daro ir daro – ir numiršta taip ir nepajautęs to „dabar“ ir tos pilnatvės. Tada vėl gimsta, ir vėl tas pats, ir vėl numiršta.
O mes jus stabdom, spaudžiam jūsų stabdžius, kad sakytumėt: „Aš jau dabar esu dieviškumas. Tai mano prigimtis – dabar, ne rytoj, ne vėliau, ne kai padarysiu, ne kai būsiu tobulas ar kažką pasiekęs. Dabar, šią akimirką, mano šaknys yra dieviškumas, net jei nieko apie tai nesuprantu.“
Dieviškumas, kurį jautei vaikystėje
Violeta: Prisiminkit patys savo vaikystę – dabar galit pajausti, patirti tą savo dieviškumą. Ar nesijautėt vaikystėje dieviški?
Aš tikrai atsimenu, kaip jaučiausi – tokia tobula. O mama kažką pasako, ir galvoju: ji manęs nemato. Vėl kažkoks priekaištas. Tikrai ji manęs nemato. Atsimenu, man buvo taip liūdna, kad ji manęs nemato – kalba kažką, bet ne apie mane. Ir lėtai, lėtai vis tiek kažkas iš tėvų įeina, ir tu lėtai prarandi dieviškumą.
Bet atsimenu, būdavo akimirkų – gal man buvo kokie 16 metų – ėjau gatve ir taip verkiau. Galvojau: kodėl mane taip nori supančioti ir padaryti kažkokią kitokią? Aš jaučiuosi tokia nuostabi. Ir buvo taip liūdna: kodėl manęs nemato? Kodėl mato va tuos dalykus?
Tikrai visi savo vaikystėje turėjot jausti, kad esat dieviški – ir kad tėvai nemato to, kas jūs iš tiesų esat: jūsų širdies gerumo, meilės, rūpesčio, švelnumo. Nepamato. Tai pajauskit: jūs ir esat tai, ką vaikystėje jautėt, – tą tyrumą, tą lengvumą, tą laisvę. Tai ir esat iš tiesų. Tai jūsų šaknys ir jūsų prigimtis.
Melžiama karvė ir atviri vartai
Rytis: Įsivaizduok ūkininką, kuris laiko 100 karvių. Duoda joms žolės, išleidžia pasiganyti, melžia jas ir parduoda jų pieną. Esi kaip ta karvė: tave melžia ir pardavinėja tavo gyvybinę energiją. Ir už tai gauni biškį žolės, ir tave biškį išveda į lauką.
Violeta: O galėtum būti laisva karvė ir turėti visas pievas, absoliučiai viską.
Rytis: Ir pieną pasilikti sau.
Violeta: Ir niekas tavęs nemelžtų. Bet čia, žinai, kaip savanorė karvė. Tavo vartai visada atidaryti, ir tu gali bet kada išeiti.
Rytis: Ir dar kovoji prieš tuos, kurie tau daugiau siūlo, ir sakai: „Ne, man gerai, palik mane.“ Tavo seneliai tau davė leidimą būti savimi, bet tą leidimą tu pati sau duodi.
Violeta: Dabar gali sau duoti leidimą būti savimi, patirti tą patį, ką patyrei pas senelius, supranti? Tau nereikia būti melžiama karve. Gali sau duoti leidimą būti laisva ir išeiti iš tos fermos. Bet tas leidimas – kai nustoju tikėti kalte, nustoju tikėti baime, nustoju tikėti visu tuo sunkumu, apie kurį kalba protas. Aš esu dieviška, tokia pati kaip vaikystėje – ir tada patiri tą patį.
O kaip susimokėti už butą?
Dalyvė: Violeta, gerai, dieviškumas, dieviškumas, bet man reikia ir už butą susimokėti, ir kažką valgyti. Kaip man čia su tuo dieviškumu daryti?
Violeta: Ne, dieviškumas nesako, kad tau reikia gulėti lovoje atsigulus, – nebent pats dieviškumas tau taip sakys. Ar supranti? Aš nesakau: „Aš dieviškas ir skraidau po pasaulį kaip drugelis.“ Niekada to nesakiau.
Rytis: Tu kaip tik tada darai dalykus, iš kurių…
Violeta: …tau ateina gausa. Eini ten, kur tau gera, darai tai, ką tau dainuoja širdis ir kas tau faina, – o ne kaip vargo pelė: „Kaip man susimokėti?“
Ryčio ir Violetos Akademija
Leidimą būti savimi sau duodi tu
Akademijoje su Ryčiu ir Violeta gyvai išjaučiame kaltę ir baimę, kurios laiko „fermoje“. Visas įrašų archyvas atsidaro iškart po prisijungimo.
Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija
Gyvai Birštone
Nori savaitgalį pabūti ten, kur nieko nereikia įrodinėti?
2 dienos Birštone su Ryčiu ir Violeta – guli, jauti ir tiesiog esi savimi. Kalbėti ir dalintis nebūtina.
Savaitgaliai BirštoneSkaityk plačiau


