Video · 2025 m. · 24 min. · Rytis ir Violeta
99,999 % žmonių pasaulyje kenčia nesuvokdami šio vieno gyvenimo principo
Kaip nesinervinti, kai kitas žmogus vėl iškelia pyktį, nerimą ar nusivylimą, o pirmas noras – jį apkaltinti? Šiame video Rytis kalba apie principą, kurio žmonės pasaulyje nesuvokia: žmonės, kuriuos sutinki, arba primena tavo grožį ir dieviškumą, arba parodo tavo nepabaigtus darbus – vietas, kur dar neši sunkumą savo kūne.
Išgirsi, kodėl klaida Nr. 1 – manyti, kad kitas kaltas dėl to, kaip jautiesi, kuo emocijos skiriasi nuo natūralių jausmų ir ką daryti, kai kas nors tave sunervina: užsimerkti, stebėti, kas vyksta kūne, ir išjausti emociją nieko nekaltinant. O kai nepabaigti darbai ištirpsta, lieka taika. Video skamba ir dvasinis Ryčio aiškinimas, kad net prievartą patyręs žmogus ją „sukuria“ savo viduje. Tai jo interpretacija; už smurtą atsakingas jį naudojantis žmogus.
Ryčio ir Violetos Akademija
Kažkas vėl sunervino ir norisi kaltinti?
Akademijoje 6 vakarus per mėnesį gyvai išjaučiame tai, ką iškelia kiti žmonės, – kad vietoj susierzinimo liktų taika.
Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija
Klausyk arba skaityk
Žemiau – video tekstas.
Du žmonių tipai ir tavo filtras
Rytis: Yra tik du žmonių tipai, kuriuos gali sutikti pasaulyje. Jie gali priminti tavo dieviškumą, tavo grožį. Arba jie gali parodyti tau tavo skausmą ir kur dar savyje, savo kūne, neši sunkumą.
Šiandien tema yra projekcijos, mano drauge. Aš dabar su akiniais ne šiaip sau, nes kokį pasaulio, realybės filtrą turim, tokį pasaulį matom. Viskas priklauso nuo filtro – ne nuo pasaulio išorėje, bet nuo mūsų filtro, per kurį mes žiūrim į pasaulį.
Pavyzdžiui, aš dabar turėčiau matyti pasaulį tamsų, juodą, nes akiniai juodi – bent jau tu taip galvoji. Bet jie iš tikrųjų nėra juodi. Jie su taškiukais – treniruotė akims. Ir dėl to aš matau pasaulį ne juodą, o visai kitokį, negu tu pagalvojai. Ir netikėk niekuo, ką girdi internete, ir netikėk niekuo, ką žmonės pasakoja, nes internete daug melo.
Bet ką noriu tuo pasakyti: jeigu mes nešiojam akinius – pavyzdžiui, yra mėlyni akiniai, žali akiniai, – tai pasaulis, vaizdas, kurį mes matom, tampa žalias, mėlynas, juodas. Jeigu nusiimi akinius, matai pasaulį geltoną: žali lapai, geltona saulė. Užsidedi akinius – saulė tampa tamsesnė, mėlynesnė, ir žali lapai tampa rudi.
Tai mes pasaulį visada suvokiam kiekvienas skirtingai – per savo filtrą, per akinius, per kuriuos mes žiūrim ir viską patiriam. Sakant tai, mes matom pasaulyje įvairius žmones. Ir visada mes matom save juose. Niekada nematom nieko kito – visada matom save. Ir šitas pasaulis yra labai įdomus, bet labai paprastas. Ir gali sutikti tik du žmonių tipus.
Pirma žmonių rūšis primins tau tavo grožį ir dieviškumą. Sakysi: „Vau, koks jisai šaunuolis! Vau, taip jisai mane įkvepia, šitas žmogus. Vau, jis toks išmintingas, tiek daug visko supranta. Vau, jaučiasi meilė nuo jo, jaučiasi šiluma, jaučiasi gerumas, jaučiasi atjauta.“ Visa tai tu jauti ir turi savyje. Ką tu matai tokiuose žmonėse, kaip jie tave paliečia, tu turi tai savyje, savo kūne.
Jie primena tau tavo sielą, tavo vidų, tavo dieviškumą – kartais uždarytą giliai giliai po daug sluoksnių. Bet jie paliečia tavo širdį. Ir tie žmonės, kurie paliečia tavo širdį, iš tikrųjų nepaliečia tavo širdies. Jie aktyvuoja tavyje tave – tai, kas iš tikrųjų esi ir kas nori išlįsti iš visų tų dramų ir iliuzijų, nori išlįsti ir pasirodyti šitame pasaulyje: „Ei, pavargau, pavargau, noriu pasirodyti, kas iš tikrųjų esu po visų melo kaukių, apsimetinėjimų ir visko, ką žmonės užsideda ant savęs.“ Mes norim išlįsti į paviršių ir pasirodyti, kas iš tikrųjų esam.
Ir dėl to, kai darau šituos įrašus, aš stengiuosi – ne tai, kad stengiuosi, bet aš noriu, kad jie būtų nuoširdūs ir paprasti, nes tai natūralu. Galiu pridėti 100 filtrų, galiu pridėti visokių redagavimų ir dar visko. Tai bus irgi fun. Gal kada taip ir darysiu. Bet aš noriu, kad būtų viskas paprasta, kaip kalbant prie arbatos puodelio, ir kad būtų vaikiškai aišku.
Klaida Nr. 1: kitas kaltas dėl to, kaip jautiesi
Rytis: Tai va, antra žmonių grupė yra tie, kurie parodys ir iškels tavo, pavadinkim, nepabaigtus darbus, pamokas. Antra žmonių grupė – visa kita, kas nėra pirma žmonių grupė, – skirta tau pamatyti, kur dar yra kažkas neužbaigta.
Ir šitie žmonės tau sukels emocijas. Jie iškels tavo emocijas, jie iškels tavo pyktį, liūdesį, nusivylimą, nerimą, neviltį, baimę, paniką, stresą, įtampą, kontrolę – visa tai, ką mes jau ir taip žinom. Visa tai jie iškels.
Ir žmonės daro klaidą. Klaida Nr. 1: kitas žmogus kaltas dėl to, kaip aš jaučiuosi. Čia yra pagrindinė žmonių klaida. Ir tai niekada nėra tiesa.
Kitas žmogus tau parodo tavo nepabaigtus darbus, pamokas. Jeigu turi nepabaigtų darbų, tave trigerina, tau iškelia emociją. Jeigu yra emocija, vadinasi, toje vietoje yra ego, yra sunkumas. Emocijos lygu ego. Ego lygu svoris.
Gera žinia ta, kad šitas svoris yra uždėtas. Jį galima lygiai taip pat nusiimti ir net jo nenešti. Visą ego, visas emocijas, visą svorį mes galim nusiimti – jausmų sesijos pagalba, kurią aš sukūriau, arba kitų praktikų pagalba, kurias ne aš sukūriau, bet kurios yra.
Tai bloga žinia ta, kad svorio daugiau ar mažiau yra visuose. Gera žinia ta, kad galima jį nusiimti, ir tai nėra taip sunku, kai turi veikiančią sistemą ir žinai, ką tiksliai daryti ir kaip tai veikia. Aš jau suprantu, kaip tai veikia. Aš tyrinėjau tai kaip mokslininkas su žemėlapiais – jau gal 6 metus, dar daugiau. Ir aš aiškiai suvokiu, kaip viskas veikia. Neturiu jokių klausimų apie tai.
Bet žmonės pasaulyje nė bum bum nesigaudo apie savo emocijas ir jausmus, kaip ego veikia, kaip mumyse yra du balsai: ego balsas ir mūsų dvasios balsas, širdies balsas. Jie nesigaudo, kas išvis vyksta.
Emocija ar natūralus jausmas?
Rytis: Ir kai sutinki žmogų, kuris tave sunervina – pavyzdžiui, tave sunervino kolega darbe, – iškart yra impulsas: „Jisai vėl mane sunervino. Asilas! Aš jam atkeršysiu. Aš jam ten pridirbsiu, pasistengsiu, kad jisai liktų po darbo dar viršvalandžius. Pridirbsiu jam ką nors, jisai net nepastebės. Sugadinsiu jam kokius nors popierius, kad gautų velnių nuo darbdavio.“
Mūsų ego protas taip daro. Mūsų ego protas nori keršyti, kankinti, skaudinti, visko pridirbti ir kurti destrukciją. Tai yra destrukcijos kūrimas, svoris, emocijos. Emocijos yra destrukcija. Mes galim išmokti gyventi be emocijų.
„Ryti, ką čia svaigsti? Gyventi be emocijų – taigi nieko nejausi, būsi daržovė.“ Atvirkščiai, mano drauge: tu kaip tik atsidarysi, tavo kanalai atsidarys, ir tu būsi savimi. Emocijos tau neleidžia būti savimi.
Aš nevadinu emocija jausmo, kai tu žiūri į saulėlydį ir tau grožis, ir tau širdyje gera. Tai nėra emocijos. Aš tai vadinu natūraliais jausmais, kurie yra žmogaus prigimtis. Emocijos – tai kai kas nors tau ką nors pasako, ir tau surakina šonkaulius, pilvą, užspaudžia krūtinę, akmuo, pradeda dusinti. Tai yra emocija.
Jausmai, kuriuos jauti, – prisilietimai, kvapas, skoniai, – yra natūralūs jausmai. Tai aš kalbu apie emocijas. Emocijos lygu ego. Tai yra svoris, kuris yra uždėtas ant mūsų.
Kai kaltini projekciją, nukerti kelią namo
Rytis: Tai va, einant toliau: šitas svoris, kuris yra uždėtas, šitas ego – mes jo patys negalim pamatyti. Tai labai subtilu, ir žmonės labai nenori į tai žiūrėti. Pasąmonėje yra daug apsaugos programų, kurios neleidžia į tai žiūrėti.
Dėl to yra, įsivaizduok, salės pagalba – kaip žaidimuose, kur tu gali paklausti salės pagalbos, patarimo, jeigu nežinai atsakymo į kokį nors klausimą. Tai šita Žemė veikia taip: kai nežinom kažko apie save, Žemė mums padeda. Yra toks dvasios, Visatos dėsnis, programa, kuris tiesiog taip veikia. Kai turim savyje emocijų, ego ir svorio, mes gyvenime sutinkam, pritraukiam projekcijas – pritraukiam žmones, kurie mums parodo mus.
Tu pritraukei šitą įrašą, ir aš tau noriu parodyti tavo grožį ir dieviškumą. Gal aš tave erzinu, gal aš tave nervinu, gal: „Ryti, ko taip lėtai šneki?“ Tada aš tau parodysiu taip pat tavo nepabaigtus darbus.
Dažniausiai būna miksas. Vieni žmonės tau ir patinka, bet ir nervina. Kiti žmonės tik nervina, ir nenori jų išvis matyti. Yra galbūt keli tokie pasaulyje, kuriuos tau gera jausti, ir jie tavęs nenervina, ir tu juos myli, ir jie tau visiškai primena tavo grožį ir dieviškumą. Didžioji dalis tau rodo nepabaigtus darbus.
Dabar kas nutinka? Tas žmogus yra tavo projekcija, salės pagalba tau pamatyti save. Kai tu nesupranti šitos sistemos, kaip jinai veikia, ir tu sakai, kad tas žmogus kaltas dėl to, kaip tu jautiesi, tu lyg nužudai, nukerti vienintelį būdą iš to išsilaisvinti. Kai kaltini projekciją dėl savo jausmų, tu nukerti, sunaikini vienintelį būdą grįžti namo.
Tai tas kolega mane nervino, erzino, pykdė. Ir aš pradedu jį kaltinti už tai, kad jis mane nervina, – vietoj to, kad eičiau gaudyti, kas manyje trigerina, kokį jausmą manyje iškėlė, kur iškyla mano ego, kur iškyla mano emocijos, kur yra mano svoris toje situacijoje. Aš pradedu kaltinti tą projekciją.
Ir čia yra labai labai svarbus aspektas. Tą akimirką, kai tu nukreipi dėmesį į išorę ir kaltini išorę, tu pralaimi šitame žaidime. Tu tada įsivaizduoji, kad pasaulis negimsta iš tavęs, o yra kažkoks sukurtas, stabilus, kažkoks burbulas, ir jisai tave puola. Žmonės nori tau pakenkti, žmonės nori tave skaudinti, žmonės nori tave sugniuždyti, sužaloti. Dievas yra baisus, piktas, ir jis nori tau atkeršyti už tai, kad išdavei jį, kad palikai, kad atsiskyrei, ir bla bla bla. Visa tai yra melas, vėl sukurtas ego, to paties svorio. Ir visa tai galima ištirpdyti.
Bet ką aš noriu tuo pasakyti, grįžtant į pradžią: mes kuriam šitą pasaulį. Kad ir kiek dabar yra milijardų žmonių – 8 ar kiek, nesvarbu, kiek oficialiai žmonių yra, – kiekvienas žmogus turi savo unikalų pasaulį. Įsivaizduok: aš turiu savo skraistę, ir jinai uždėta man ant akių. Ir visur, kur aš sukuosi, aš matau savo sukurtą filmą – savo sukurtą arba košmarą, arba pasaką.
Jeigu tu išorėje kaltini žmones ir dalykus, savo projekcijas, jeigu tu salės pagalbą eini daužyti beisbolo lazda ir traiškyti su pykčiu už tai, kad jie tau nori padėti pamatyti tave, tada tu matai košmarą. Jeigu tu supranti, kaip veikia šitas žaidimas, ir tu tuo naudojiesi – naudojiesi kiekvienu sutiktu žmogumi, kiekvienu paukščiu, kiekviena atėjusia situacija, kiekviena iškritusia reklama, kiekvienu žodžiu, kiekvienu sakiniu, kiekvienu pamatytu vaizdu – ir klausi savęs: ką man tai iškelia? Kaip aš jaučiuosi dabar? Ką man tai rodo?
Viskas yra apie tai, ką tau tai iškelia, ką tau tai rodo. Ir tada tu pamatai – iš tikrųjų pradedi matyti, – kad situacijos tavo gyvenime kartojasi dėl to, kad tu vengei jų ir bėgai nuo jų. Kad tu kaltinai tuos žmones, kurie tave nervino, kad tu kaltinai tuos žmones, kurie tave skaudino, kad tu kaltinai tuos žmones, kurie tave prievartavo.
Čia dauguma gal nesutiks su tuo, bet net ir tie žmonės, kurie tau sukūrė prievartą gyvenime, buvo tavo sukurti. Tu juos sukūrei iš savo vidaus, nes tavo viduje buvo nepabaigti darbai, susiję su atleidimu, su skausmu, su prievarta, su teisimu. Tu susikuri tokią patirtį, manifestuoji ją. Ir tada, kai tai nutinka, vietoj to, kad eitum į vidų, jeigu tu lieki išorėje ir kaltini išorę ir tuos žmones, laikai jiems skausmą ar dar kažką, tu niekada negali išeiti iš tos situacijos, negali jos pamatyti Dievo akimis.
Tol, kol matai savo projekcijas kaltas – kol projekcijos kaltinamos, – tol negali iš to išeiti. Niekada nėra išėjimo. Turi visiškai atsisukti atgal, prisiimti atsakomybę, kad tai ateina iš mano vidaus. Ir žmonės man primena mano dieviškumą ir grožį, o kiti žmonės man rodo mano nepabaigtus darbus.
Kaip nesinervinti: išjausk tai kūne
Rytis: Ir kas nutinka, kai tu pradedi žiūrėti į tuos nepabaigtus darbus, pradedi jausti savo jausmus, pradedi užmerkti akis, užčiaupti burną, padėti rankas: kaip aš dabar jaučiuosi, kai tas žmogus mane nervina? Kas man kyla? Man spaudžia krūtinę. Eina visokios mintys, eina noras atsirėžti, noras gintis, noras pulti, noras bėgti, noras kažką atkirsti.
Aš nieko nedarau. Aš stebiu, kas vyksta mano kūne. Aš stebiu, kaip man spaudžia krūtinę. Aš stebiu, kaip užėmė gerklę, stebiu, kaip dreba kūnas. Ir būni su tuo jausmu. Ir taip tu išeini. Tu turi emociją išjausti nekaltinant projekcijų ir nedarant dramų.
Eini į vidų, prisiimi visą atsakomybę sau už tai, kaip tu jautiesi. Prisiimi atsakomybę, kad tu matai savo filmą, savo košmarą ant savo akių, savo filtrą, per kurį žiūri į pasaulį. Naudojiesi projekcijomis.
Va, drauge, naudokis visomis projekcijomis pamatyti, kas tave trigerina, kas tave sujudina kūne. Išjausk tai kūne, padaryk su tuo sesiją. Išmok jausmų sesiją ar kitus metodus, bet jausmų sesija valdo. Ir grįžk namo, grįžk į Dievą, grįžk į meilę.
Kai darbai baigiasi, žmones matai kitaip
Rytis: Kai nepabaigti darbai mažėja, kai jie tirpsta, kai emocijos ištirpsta tavo kūne, tu pradedi matyti vis aiškiau ir aiškiau. Skylutės vis didėja, skylutės vis plečiasi, ir tu vis daugiau gali matyti šviesos, vis daugiau gali matyti grožio, vis daugiau gali matyti savo dieviškumo ir kitų žmonių dieviškumo.
Kuo daugiau atsiveria tavo kūnas, lengvėja nuo emocijų, nuo ego, nuo svorio, tuo labiau matai ir kitus – ne kaip seniau matei, ne kaip projekcijas, nes toms projekcijoms nebereikia tiek daug rodyti tau nepabaigtų darbų. Tai kai darbai baigiasi, kai uždarai ofiso duris, tu pradedi matyti žmones visai kitu kampu.
Žmones, kurie anksčiau tave nervino, teisė arba kurie tau gyvenime kažko pridarė, tu pradedi matyti kaip tobulumą, kaip pagalbą tau. Kuo sunkesnė situacija nutiko su tuo žmogumi, tuo labiau jisai, atrodo, turėjo pasirašyti šitam reikalui dvasiniame plane. Ir tai yra kaip tik tau artimas žmogus, kuris tik ir galėjo taip padaryti. Kuo labiau jis tave skaudino, tuo artimiau gali net jį pajausti, kai tu pamatai, kas iš tikrųjų vyksta, koks čia žaidimas.
Nes ne visi nori imtis to purvino darbo. Tik tavo geriausi draugai, chebra, sako: „Nu gerai, rytoj varom, varom. Aš tave ten apdėsiu, ir tu galėsi tai pamatyti, ir tu galėsi tai išsikelti. Aš žinau, kad tu varysi ant manęs, kol nesuprasi, kas vyksta, bet aš vis tiek varau ir noriu tau padėti. Ir žinau, kad tu irgi padarytum tą patį dėl manęs.“ Taip veikia dvasinis planas.
Mes vieni kitiems kišam koją, bet tai yra su visiška meile ir su visiška pagarba, ir vienas kito prašymu. Mes norim pamatyti, kur mumyse yra ego, svoris, emocijos. Mes norim dingti iš čia. Mes norim, kad tai mūsų nebekabintų. Mes norim palikti savo asmenybę Žemėje ir niekada daugiau neprisiminti, kas čia nutiko. Ir ačiū Dievui, kad viskas, kas yra pridaryta, lieka tik čia. Tai toks planas.
Ir prisimink: projekcijos, kurias tu matai, žmonės – jeigu jie tau iškelia nepatogius, nemalonius jausmus, kurių nenori jausti ir matyti, – tai yra tavo viduje. Amžinai tavo viduje, niekada ne juose. Jie tik aktyvuoja tai, kas yra tavo viduje. Ir kai sutvarkysi savo vidų, nebebus ko aktyvuoti. Liks meilė ir grožis, ir dieviškumas. Ir kad ir ką sutiksi, tavęs neerzins ir nenervins – bus taika, bus neutralu.
Jeigu vis dar erzina, nervina, nori juos kaltinti, atsisuk į save, prisiimk atsakomybę. Štai ką jauti. Ir grožis, ir dieviškumas natūraliai augs. Tau nereikia ieškoti Dievo. Tau nereikia ieškoti ramybės ar laisvės. Tau reikia pamatyti, kur yra nepabaigti darbai, kurie neleidžia tau jausti, kas iš tikrųjų esi, kas yra ramybė ir laisvė.
Tai Dievas yra čia. Ramybė ir laisvė yra čia. Einam į nepabaigtus darbus, susitinkam su jausmais, padėkojam projekcijoms už jų darbą ir grįžtam namo. Grįžtam į savo didybę ir tobulumą.
Ryčio ir Violetos Akademija
Nepabaigtus darbus lengviau baigti kartu
Akademijoje gyvai, su Ryčiu ir Violeta, guli, jauti, kur spaudžia, ir leidi jausmui plėstis, nieko nekaltinant. Visas įrašų archyvas atsidaro iškart po prisijungimo, o jei per 7 dienas nepatiks – grąžinam pinigus.
Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija
Gyvai Birštone
Nori savaitgalį pažiūrėti, ką tau rodo kiti?
Jausmų sesijų savaitgalis Birštone su Ryčiu ir Violeta – 2 dienos po 7 valandas gyvai: išjauti tai, ką iškelia kiti žmonės. Kalbėti ir dalintis nebūtina.
Savaitgaliai BirštoneSkaityk plačiau


