Video · 2025 m. · 24 min. · Rytis ir Violeta

99,999 % žmonių pasaulyje kenčia nesuvokdami šio vieno gyvenimo principo

Kaip nesinervinti, kai kitas žmogus vėl iškelia pyktį, nerimą ar nusivylimą, o pirmas noras – jį apkaltinti? Šiame video Rytis kalba apie principą, kurio žmonės pasaulyje nesuvokia: žmonės, kuriuos sutinki, arba primena tavo grožį ir dieviškumą, arba parodo tavo nepabaigtus darbus – vietas, kur dar neši sunkumą savo kūne.

Išgirsi, kodėl klaida Nr. 1 – manyti, kad kitas kaltas dėl to, kaip jautiesi, kuo emocijos skiriasi nuo natūralių jausmų ir ką daryti, kai kas nors tave sunervina: užsimerkti, stebėti, kas vyksta kūne, ir išjausti emociją nieko nekaltinant. O kai nepabaigti darbai ištirpsta, lieka taika. Video skamba ir dvasinis Ryčio aiškinimas, kad net prievartą patyręs žmogus ją „sukuria“ savo viduje. Tai jo interpretacija; už smurtą atsakingas jį naudojantis žmogus.

Ryčio ir Violetos Akademija

Kažkas vėl sunervino ir norisi kaltinti?

Akademijoje 6 vakarus per mėnesį gyvai išjaučiame tai, ką iškelia kiti žmonės, – kad vietoj susierzinimo liktų taika.

Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.

Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija

Klausyk arba skaityk

Žemiau – video tekstas.

Du žmonių tipai ir tavo filtras

Rytis: Yra tik du žmonių tipai, kuriuos gali sutikti pasaulyje. Jie gali priminti tavo dieviškumą, tavo grožį. Arba jie gali parodyti tau tavo skausmą ir kur dar savyje, savo kūne, neši sunkumą.

Šiandien tema yra projekcijos, mano drauge. Aš dabar su akiniais ne šiaip sau, nes kokį pasaulio, realybės filtrą turim, tokį pasaulį matom. Viskas priklauso nuo filtro – ne nuo pasaulio išorėje, bet nuo mūsų filtro, per kurį mes žiūrim į pasaulį.

Pavyzdžiui, aš dabar turėčiau matyti pasaulį tamsų, juodą, nes akiniai juodi – bent jau tu taip galvoji. Bet jie iš tikrųjų nėra juodi. Jie su taškiukais – treniruotė akims. Ir dėl to aš matau pasaulį ne juodą, o visai kitokį, negu tu pagalvojai. Ir netikėk niekuo, ką girdi internete, ir netikėk niekuo, ką žmonės pasakoja, nes internete daug melo.

Bet ką noriu tuo pasakyti: jeigu mes nešiojam akinius – pavyzdžiui, yra mėlyni akiniai, žali akiniai, – tai pasaulis, vaizdas, kurį mes matom, tampa žalias, mėlynas, juodas. Jeigu nusiimi akinius, matai pasaulį geltoną: žali lapai, geltona saulė. Užsidedi akinius – saulė tampa tamsesnė, mėlynesnė, ir žali lapai tampa rudi.

Tai mes pasaulį visada suvokiam kiekvienas skirtingai – per savo filtrą, per akinius, per kuriuos mes žiūrim ir viską patiriam. Sakant tai, mes matom pasaulyje įvairius žmones. Ir visada mes matom save juose. Niekada nematom nieko kito – visada matom save. Ir šitas pasaulis yra labai įdomus, bet labai paprastas. Ir gali sutikti tik du žmonių tipus.

Pirma žmonių rūšis primins tau tavo grožį ir dieviškumą. Sakysi: „Vau, koks jisai šaunuolis! Vau, taip jisai mane įkvepia, šitas žmogus. Vau, jis toks išmintingas, tiek daug visko supranta. Vau, jaučiasi meilė nuo jo, jaučiasi šiluma, jaučiasi gerumas, jaučiasi atjauta.“ Visa tai tu jauti ir turi savyje. Ką tu matai tokiuose žmonėse, kaip jie tave paliečia, tu turi tai savyje, savo kūne.

Jie primena tau tavo sielą, tavo vidų, tavo dieviškumą – kartais uždarytą giliai giliai po daug sluoksnių. Bet jie paliečia tavo širdį. Ir tie žmonės, kurie paliečia tavo širdį, iš tikrųjų nepaliečia tavo širdies. Jie aktyvuoja tavyje tave – tai, kas iš tikrųjų esi ir kas nori išlįsti iš visų tų dramų ir iliuzijų, nori išlįsti ir pasirodyti šitame pasaulyje: „Ei, pavargau, pavargau, noriu pasirodyti, kas iš tikrųjų esu po visų melo kaukių, apsimetinėjimų ir visko, ką žmonės užsideda ant savęs.“ Mes norim išlįsti į paviršių ir pasirodyti, kas iš tikrųjų esam.

Ir dėl to, kai darau šituos įrašus, aš stengiuosi – ne tai, kad stengiuosi, bet aš noriu, kad jie būtų nuoširdūs ir paprasti, nes tai natūralu. Galiu pridėti 100 filtrų, galiu pridėti visokių redagavimų ir dar visko. Tai bus irgi fun. Gal kada taip ir darysiu. Bet aš noriu, kad būtų viskas paprasta, kaip kalbant prie arbatos puodelio, ir kad būtų vaikiškai aišku.

Klaida Nr. 1: kitas kaltas dėl to, kaip jautiesi

Rytis: Tai va, antra žmonių grupė yra tie, kurie parodys ir iškels tavo, pavadinkim, nepabaigtus darbus, pamokas. Antra žmonių grupė – visa kita, kas nėra pirma žmonių grupė, – skirta tau pamatyti, kur dar yra kažkas neužbaigta.

Ir šitie žmonės tau sukels emocijas. Jie iškels tavo emocijas, jie iškels tavo pyktį, liūdesį, nusivylimą, nerimą, neviltį, baimę, paniką, stresą, įtampą, kontrolę – visa tai, ką mes jau ir taip žinom. Visa tai jie iškels.

Ir žmonės daro klaidą. Klaida Nr. 1: kitas žmogus kaltas dėl to, kaip aš jaučiuosi. Čia yra pagrindinė žmonių klaida. Ir tai niekada nėra tiesa.

Kitas žmogus tau parodo tavo nepabaigtus darbus, pamokas. Jeigu turi nepabaigtų darbų, tave trigerina, tau iškelia emociją. Jeigu yra emocija, vadinasi, toje vietoje yra ego, yra sunkumas. Emocijos lygu ego. Ego lygu svoris.

Gera žinia ta, kad šitas svoris yra uždėtas. Jį galima lygiai taip pat nusiimti ir net jo nenešti. Visą ego, visas emocijas, visą svorį mes galim nusiimti – jausmų sesijos pagalba, kurią aš sukūriau, arba kitų praktikų pagalba, kurias ne aš sukūriau, bet kurios yra.

Tai bloga žinia ta, kad svorio daugiau ar mažiau yra visuose. Gera žinia ta, kad galima jį nusiimti, ir tai nėra taip sunku, kai turi veikiančią sistemą ir žinai, ką tiksliai daryti ir kaip tai veikia. Aš jau suprantu, kaip tai veikia. Aš tyrinėjau tai kaip mokslininkas su žemėlapiais – jau gal 6 metus, dar daugiau. Ir aš aiškiai suvokiu, kaip viskas veikia. Neturiu jokių klausimų apie tai.

Bet žmonės pasaulyje nė bum bum nesigaudo apie savo emocijas ir jausmus, kaip ego veikia, kaip mumyse yra du balsai: ego balsas ir mūsų dvasios balsas, širdies balsas. Jie nesigaudo, kas išvis vyksta.

Emocija ar natūralus jausmas?

Rytis: Ir kai sutinki žmogų, kuris tave sunervina – pavyzdžiui, tave sunervino kolega darbe, – iškart yra impulsas: „Jisai vėl mane sunervino. Asilas! Aš jam atkeršysiu. Aš jam ten pridirbsiu, pasistengsiu, kad jisai liktų po darbo dar viršvalandžius. Pridirbsiu jam ką nors, jisai net nepastebės. Sugadinsiu jam kokius nors popierius, kad gautų velnių nuo darbdavio.“

Mūsų ego protas taip daro. Mūsų ego protas nori keršyti, kankinti, skaudinti, visko pridirbti ir kurti destrukciją. Tai yra destrukcijos kūrimas, svoris, emocijos. Emocijos yra destrukcija. Mes galim išmokti gyventi be emocijų.

„Ryti, ką čia svaigsti? Gyventi be emocijų – taigi nieko nejausi, būsi daržovė.“ Atvirkščiai, mano drauge: tu kaip tik atsidarysi, tavo kanalai atsidarys, ir tu būsi savimi. Emocijos tau neleidžia būti savimi.

Aš nevadinu emocija jausmo, kai tu žiūri į saulėlydį ir tau grožis, ir tau širdyje gera. Tai nėra emocijos. Aš tai vadinu natūraliais jausmais, kurie yra žmogaus prigimtis. Emocijos – tai kai kas nors tau ką nors pasako, ir tau surakina šonkaulius, pilvą, užspaudžia krūtinę, akmuo, pradeda dusinti. Tai yra emocija.

Jausmai, kuriuos jauti, – prisilietimai, kvapas, skoniai, – yra natūralūs jausmai. Tai aš kalbu apie emocijas. Emocijos lygu ego. Tai yra svoris, kuris yra uždėtas ant mūsų.

Kai kaltini projekciją, nukerti kelią namo

Rytis: Tai va, einant toliau: šitas svoris, kuris yra uždėtas, šitas ego – mes jo patys negalim pamatyti. Tai labai subtilu, ir žmonės labai nenori į tai žiūrėti. Pasąmonėje yra daug apsaugos programų, kurios neleidžia į tai žiūrėti.

Dėl to yra, įsivaizduok, salės pagalba – kaip žaidimuose, kur tu gali paklausti salės pagalbos, patarimo, jeigu nežinai atsakymo į kokį nors klausimą. Tai šita Žemė veikia taip: kai nežinom kažko apie save, Žemė mums padeda. Yra toks dvasios, Visatos dėsnis, programa, kuris tiesiog taip veikia. Kai turim savyje emocijų, ego ir svorio, mes gyvenime sutinkam, pritraukiam projekcijas – pritraukiam žmones, kurie mums parodo mus.

Tu pritraukei šitą įrašą, ir aš tau noriu parodyti tavo grožį ir dieviškumą. Gal aš tave erzinu, gal aš tave nervinu, gal: „Ryti, ko taip lėtai šneki?“ Tada aš tau parodysiu taip pat tavo nepabaigtus darbus.

Dažniausiai būna miksas. Vieni žmonės tau ir patinka, bet ir nervina. Kiti žmonės tik nervina, ir nenori jų išvis matyti. Yra galbūt keli tokie pasaulyje, kuriuos tau gera jausti, ir jie tavęs nenervina, ir tu juos myli, ir jie tau visiškai primena tavo grožį ir dieviškumą. Didžioji dalis tau rodo nepabaigtus darbus.

Dabar kas nutinka? Tas žmogus yra tavo projekcija, salės pagalba tau pamatyti save. Kai tu nesupranti šitos sistemos, kaip jinai veikia, ir tu sakai, kad tas žmogus kaltas dėl to, kaip tu jautiesi, tu lyg nužudai, nukerti vienintelį būdą iš to išsilaisvinti. Kai kaltini projekciją dėl savo jausmų, tu nukerti, sunaikini vienintelį būdą grįžti namo.

Tai tas kolega mane nervino, erzino, pykdė. Ir aš pradedu jį kaltinti už tai, kad jis mane nervina, – vietoj to, kad eičiau gaudyti, kas manyje trigerina, kokį jausmą manyje iškėlė, kur iškyla mano ego, kur iškyla mano emocijos, kur yra mano svoris toje situacijoje. Aš pradedu kaltinti tą projekciją.

Ir čia yra labai labai svarbus aspektas. Tą akimirką, kai tu nukreipi dėmesį į išorę ir kaltini išorę, tu pralaimi šitame žaidime. Tu tada įsivaizduoji, kad pasaulis negimsta iš tavęs, o yra kažkoks sukurtas, stabilus, kažkoks burbulas, ir jisai tave puola. Žmonės nori tau pakenkti, žmonės nori tave skaudinti, žmonės nori tave sugniuždyti, sužaloti. Dievas yra baisus, piktas, ir jis nori tau atkeršyti už tai, kad išdavei jį, kad palikai, kad atsiskyrei, ir bla bla bla. Visa tai yra melas, vėl sukurtas ego, to paties svorio. Ir visa tai galima ištirpdyti.

Bet ką aš noriu tuo pasakyti, grįžtant į pradžią: mes kuriam šitą pasaulį. Kad ir kiek dabar yra milijardų žmonių – 8 ar kiek, nesvarbu, kiek oficialiai žmonių yra, – kiekvienas žmogus turi savo unikalų pasaulį. Įsivaizduok: aš turiu savo skraistę, ir jinai uždėta man ant akių. Ir visur, kur aš sukuosi, aš matau savo sukurtą filmą – savo sukurtą arba košmarą, arba pasaką.

Jeigu tu išorėje kaltini žmones ir dalykus, savo projekcijas, jeigu tu salės pagalbą eini daužyti beisbolo lazda ir traiškyti su pykčiu už tai, kad jie tau nori padėti pamatyti tave, tada tu matai košmarą. Jeigu tu supranti, kaip veikia šitas žaidimas, ir tu tuo naudojiesi – naudojiesi kiekvienu sutiktu žmogumi, kiekvienu paukščiu, kiekviena atėjusia situacija, kiekviena iškritusia reklama, kiekvienu žodžiu, kiekvienu sakiniu, kiekvienu pamatytu vaizdu – ir klausi savęs: ką man tai iškelia? Kaip aš jaučiuosi dabar? Ką man tai rodo?

Viskas yra apie tai, ką tau tai iškelia, ką tau tai rodo. Ir tada tu pamatai – iš tikrųjų pradedi matyti, – kad situacijos tavo gyvenime kartojasi dėl to, kad tu vengei jų ir bėgai nuo jų. Kad tu kaltinai tuos žmones, kurie tave nervino, kad tu kaltinai tuos žmones, kurie tave skaudino, kad tu kaltinai tuos žmones, kurie tave prievartavo.

Čia dauguma gal nesutiks su tuo, bet net ir tie žmonės, kurie tau sukūrė prievartą gyvenime, buvo tavo sukurti. Tu juos sukūrei iš savo vidaus, nes tavo viduje buvo nepabaigti darbai, susiję su atleidimu, su skausmu, su prievarta, su teisimu. Tu susikuri tokią patirtį, manifestuoji ją. Ir tada, kai tai nutinka, vietoj to, kad eitum į vidų, jeigu tu lieki išorėje ir kaltini išorę ir tuos žmones, laikai jiems skausmą ar dar kažką, tu niekada negali išeiti iš tos situacijos, negali jos pamatyti Dievo akimis.

Tol, kol matai savo projekcijas kaltas – kol projekcijos kaltinamos, – tol negali iš to išeiti. Niekada nėra išėjimo. Turi visiškai atsisukti atgal, prisiimti atsakomybę, kad tai ateina iš mano vidaus. Ir žmonės man primena mano dieviškumą ir grožį, o kiti žmonės man rodo mano nepabaigtus darbus.

Kaip nesinervinti: išjausk tai kūne

Rytis: Ir kas nutinka, kai tu pradedi žiūrėti į tuos nepabaigtus darbus, pradedi jausti savo jausmus, pradedi užmerkti akis, užčiaupti burną, padėti rankas: kaip aš dabar jaučiuosi, kai tas žmogus mane nervina? Kas man kyla? Man spaudžia krūtinę. Eina visokios mintys, eina noras atsirėžti, noras gintis, noras pulti, noras bėgti, noras kažką atkirsti.

Aš nieko nedarau. Aš stebiu, kas vyksta mano kūne. Aš stebiu, kaip man spaudžia krūtinę. Aš stebiu, kaip užėmė gerklę, stebiu, kaip dreba kūnas. Ir būni su tuo jausmu. Ir taip tu išeini. Tu turi emociją išjausti nekaltinant projekcijų ir nedarant dramų.

Eini į vidų, prisiimi visą atsakomybę sau už tai, kaip tu jautiesi. Prisiimi atsakomybę, kad tu matai savo filmą, savo košmarą ant savo akių, savo filtrą, per kurį žiūri į pasaulį. Naudojiesi projekcijomis.

Va, drauge, naudokis visomis projekcijomis pamatyti, kas tave trigerina, kas tave sujudina kūne. Išjausk tai kūne, padaryk su tuo sesiją. Išmok jausmų sesiją ar kitus metodus, bet jausmų sesija valdo. Ir grįžk namo, grįžk į Dievą, grįžk į meilę.

Kai darbai baigiasi, žmones matai kitaip

Rytis: Kai nepabaigti darbai mažėja, kai jie tirpsta, kai emocijos ištirpsta tavo kūne, tu pradedi matyti vis aiškiau ir aiškiau. Skylutės vis didėja, skylutės vis plečiasi, ir tu vis daugiau gali matyti šviesos, vis daugiau gali matyti grožio, vis daugiau gali matyti savo dieviškumo ir kitų žmonių dieviškumo.

Kuo daugiau atsiveria tavo kūnas, lengvėja nuo emocijų, nuo ego, nuo svorio, tuo labiau matai ir kitus – ne kaip seniau matei, ne kaip projekcijas, nes toms projekcijoms nebereikia tiek daug rodyti tau nepabaigtų darbų. Tai kai darbai baigiasi, kai uždarai ofiso duris, tu pradedi matyti žmones visai kitu kampu.

Žmones, kurie anksčiau tave nervino, teisė arba kurie tau gyvenime kažko pridarė, tu pradedi matyti kaip tobulumą, kaip pagalbą tau. Kuo sunkesnė situacija nutiko su tuo žmogumi, tuo labiau jisai, atrodo, turėjo pasirašyti šitam reikalui dvasiniame plane. Ir tai yra kaip tik tau artimas žmogus, kuris tik ir galėjo taip padaryti. Kuo labiau jis tave skaudino, tuo artimiau gali net jį pajausti, kai tu pamatai, kas iš tikrųjų vyksta, koks čia žaidimas.

Nes ne visi nori imtis to purvino darbo. Tik tavo geriausi draugai, chebra, sako: „Nu gerai, rytoj varom, varom. Aš tave ten apdėsiu, ir tu galėsi tai pamatyti, ir tu galėsi tai išsikelti. Aš žinau, kad tu varysi ant manęs, kol nesuprasi, kas vyksta, bet aš vis tiek varau ir noriu tau padėti. Ir žinau, kad tu irgi padarytum tą patį dėl manęs.“ Taip veikia dvasinis planas.

Mes vieni kitiems kišam koją, bet tai yra su visiška meile ir su visiška pagarba, ir vienas kito prašymu. Mes norim pamatyti, kur mumyse yra ego, svoris, emocijos. Mes norim dingti iš čia. Mes norim, kad tai mūsų nebekabintų. Mes norim palikti savo asmenybę Žemėje ir niekada daugiau neprisiminti, kas čia nutiko. Ir ačiū Dievui, kad viskas, kas yra pridaryta, lieka tik čia. Tai toks planas.

Ir prisimink: projekcijos, kurias tu matai, žmonės – jeigu jie tau iškelia nepatogius, nemalonius jausmus, kurių nenori jausti ir matyti, – tai yra tavo viduje. Amžinai tavo viduje, niekada ne juose. Jie tik aktyvuoja tai, kas yra tavo viduje. Ir kai sutvarkysi savo vidų, nebebus ko aktyvuoti. Liks meilė ir grožis, ir dieviškumas. Ir kad ir ką sutiksi, tavęs neerzins ir nenervins – bus taika, bus neutralu.

Jeigu vis dar erzina, nervina, nori juos kaltinti, atsisuk į save, prisiimk atsakomybę. Štai ką jauti. Ir grožis, ir dieviškumas natūraliai augs. Tau nereikia ieškoti Dievo. Tau nereikia ieškoti ramybės ar laisvės. Tau reikia pamatyti, kur yra nepabaigti darbai, kurie neleidžia tau jausti, kas iš tikrųjų esi, kas yra ramybė ir laisvė.

Tai Dievas yra čia. Ramybė ir laisvė yra čia. Einam į nepabaigtus darbus, susitinkam su jausmais, padėkojam projekcijoms už jų darbą ir grįžtam namo. Grįžtam į savo didybę ir tobulumą.

Ryčio ir Violetos Akademija

Nepabaigtus darbus lengviau baigti kartu

Akademijoje gyvai, su Ryčiu ir Violeta, guli, jauti, kur spaudžia, ir leidi jausmui plėstis, nieko nekaltinant. Visas įrašų archyvas atsidaro iškart po prisijungimo, o jei per 7 dienas nepatiks – grąžinam pinigus.

Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.

Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija

Gyvai Birštone

Nori savaitgalį pažiūrėti, ką tau rodo kiti?

Jausmų sesijų savaitgalis Birštone su Ryčiu ir Violeta – 2 dienos po 7 valandas gyvai: išjauti tai, ką iškelia kiti žmonės. Kalbėti ir dalintis nebūtina.

Savaitgaliai Birštone
Pasidalink su Facebook draugais
🎁 Dovana skaitytojams

Gauk 20 min. Jausmų Sesiją su Ryčio vedimu – dovanų

Užsimerk, atsigulk – aš vesiu tave balsu iš sunkumo į lengvumą ir ramybę. Palik el. paštą ir gauk sesiją iškart, kartu gausi ir kitus mano laiškus su daug vertės. 🪽

Nepavyko išsiųsti. Pabandyk dar kartą.

Jokio spamo – atsisakysi vienu paspaudimu.

Kurį pasaulį maitini – vidinių jausmų pasaulį, savo širdies ir Dievo vedimą ar minčių, programų, argumentų ir baimių pasaulį? Kurį laistai savo laistytuvu per dieną daugiau? Pažiūrėk, kaip kūnas jaučiasi, kai pagalvoji apie Dievo balsą ir jo vedimą, nerūpestingumą, neatsakomybę, nekontroliavimą, visišką paleidimą, ir kaip kūnas jaučiasi, kai tu saugaisi, bijai, suspaudi save, neleidi sau, bėgi, slepiesi, jauti kaltę. Kaip manai, kokioje energijoje kūnas labiau klesti, išlieka jaunas, gyvas, sveikas ir stiprus? Ar Dievo ir širdies balso sekime, ar baimės ir kaltės programų palaikyme?

Visiškai nesvarbu, koks tavo gyvenimas buvo iki šios akimirkos, nesvarbu, ką pridarei ir ko nepridarei – mes visi visko pridarėm ir nepridarėm – šita akimirka yra naujas lapas, nauja reinkarnacija, naujas Dievo pasaulis. Ir šią akimirką tu gali pasirinkti savo širdimi kryptį – į baimę, kaltę, trūkumą ir užspaudimą arba į Dievą, į vidų, į laisvę ir savo karališkumą. Kai tai skaitai, gali kilti minčių: ,,Skamba gražiai, bet kaip tai padaryti, tai ne man, nežinau, kaip iš to išeiti, visą gyvenimą buvo taip”. Tai tik baimės, kaltės ir proto mintys, netikėk jomis, nebelaistyk jų. Palik jas, tegul jos ateina, bet, kai jos ateina, pažymėk jas, kaip paukštukus žiedeliu pažymi prižiūrėtojai, kad, jeigu jie išskrenda ir juos pagauna vėl, atpažintų, kuris yra kuris, ir taip apie juos renka informaciją. Lygiai taip pažymėk visas savo mintis naudojant savo dėmesį ir stebėjimą – pažiūrėk į mintį, pagauk ją savo žvilgsniu, uždėk ant jos žymę, kad “aš jau pamačiau tave, tu jau pamatyta, pažymėta”, ir paleisk. Leisk jai eiti, nebesaugok jos. Daugiau nieko neturi daryti. Tu ją pažymi, uždedi ant kojos žiedelį ir, kai ji išeina, tu ją paleidi. Nebėk paskui ieškoti jos, nes gali ją sekti savo kompiuteryje – tavo duomenų bazėje ji jau įrašyta. Taip pastebėk visas savo mintis, kurios sukuria bet kokį limitą. Pažymėk jas ir paleisk. Stebėjimas yra tam, kad pažymėtum. Neturi su jomis kovoti, neturi maištauti prieš jas. Tu esi tiesiog prižiūrėtojas, kuris pastebi ir pažymi viską, ko nebenori daugiau patirti gyvenime, ir paleisk tai.

Jeigu jauti dar bet kokią savo kontrolę, bet kokį laikymą, atpalaiduok jį, tegu ištirpsta. Ar jauti meilę savo kūnui? Ar gali pasakyti savo kūnui “Aš myliu tave”? Pajausk, kokį jausmą sukelia šis klausimas. Gali pasakyti savo kūnui: “Aš myliu tave, tu nuostabus” ir pajausk, kas vyksta kūne. Leisk visoms visoms energijoms eiti, kilti, plėstis, spausti, judėti, būti. Dabar esi indas, per kurį važiuoja traukiniai – skirtingos energijos, skirtingos vibracijos. Nesvarbu, ar jauti daug jų ar mažai, bet leisk viskam vykti, kad ir kas vyksta šią akimirką ir visiškai nesikišti į tai, atiduoti tai į Dievo rankas, palikti savo kūną, palikti visą šį pasaulį, išeiti atostogų.

Jeigu ateina kokios nors mintys, visiškai nieko nedaryk dėl to. Tu esi erdvė, į kurią mintys ateina ir išeina, kurioje viskas vyksta, pasirodo ir dingsta. Visiškai nieko neturi daryti. Pasitikėk, leisk akimirkos energijai tave nešti ir atnešti visa, ko reikia. Jeigu akimirka atneša mintis ir aktyvų protą, vadinasi – tai pats tobuliausias dalykas, kuris gali dabar nutikti, būk atviras(-a) viskam, visoms mintims ir protui, tegu vyksta, tegu ateina – duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką. Duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką.

Jei jauti, kad kažką dar saugai, priešiniesi ir blokuoji, pabandyk tai atpalaiduoti ir visiškai nebedėti jokių pastangų. Kaip vėjo plaikstomas maišiukas juda ore iš kairės į dešinę, aukštyn, žemyn, taip ir tu leisk energijoms ir vibracijoms tave mėtyti į visas puses: aukštyn, žemyn, į protą, iš proto, į jausmus, iš jausmų, į stebėjimą, iš stebėjimo. Leisk viskam viskam vykti, duok viskam laisvę, tegu kyla, tegu juda, tegu teka ir tirpsta. Absoliučiai nieko nedaryk, nesistenk būti stebėjime, net nestebėk. Neleisk savo protui nieko pačiupti – jokios praktikos, jokio metodo, jokio veiksmo, nieko nereikia. Jeigu ateina mintis ,,Kaip nieko nedaryti, tai ką man daryt, kad nieko nedaryt?” – eina šikt jinai, nieko nedaryk dėl tos minties, pamiršk net stebėjimą. Kas lieka?

Tik tu su savim dabar. Tai ir yra gyvenimas – tu dabar. Visa kita netikra, visa kita eina šikt. Tik Tu ir Dabar.

Iš pradžių klausiau, ar gali pasakyti, kad myli savo kūną, dabar noriu pratęsti ir paklausti – ar gali pasakyti: ,,Aš myliu šį pasaulį, aš myliu Žemės planetą”? Ar gali pasakyti, koks tavo santykis su šiuo pasauliu, su Žeme – ar gera čia būti, ar nekenti čia būti? Pajausk vidumi – ar nori apkabinti Žemę, ar nori pasiimti kūjį ir sudaužyti viską, išsilaisvinti iš šios planetos ir visos kančios, kurią čia patyrei. Jei renkiesi kūji, leisk sau patirti šią energiją, kaip tu daužai viską, kad tu nekenti, kad pyksti, kad tave užkniso. O jeigu myli, pajausk, ar neapgaudinėji savęs ir ar po ta meile nėra paslėptos agresijos ir nekentimo. Būk nuoširdus(-i) sau, kai klausi šitų klausimų.

Kad ir ką jauti dabar – nesipriešink, leisk viskam būti. Ir nieko daugiau nedaryk. Noriu, kad pajaustum savo visą kūną periferiškai, viską kartu nuo galvos iki kojų, pajaustum, kokia dabar yra jo energija, jo vibracija, jo energijos kokybė. Tiesiog pajausk. Pajausk, ar dar yra kokių nors jausmų, emocijų, energijų kūne – galvoj, krūtinėj, pilve, saulės rezginy ar dar kur nors. Jeigu yra, susikoncentruok į bet kurį energijos kamuolį ir pabūk su juo, skirk jam savo dėmesio, energijos, bet nekeisk jo. Pabūk su juo kartu. Stebėk visą savo kūną periferiškai, kas vysta, kaip jis pulsuoja, gal energija teka, gal elektra jaučiasi, stebėk ir jausk, kas kūne vyksta būtent dabar.

Jeigu patiko nieko nedaryti, būti, jausti, stebėti, žinok, kad ši kokybė gali būti su tavimi visą tavo likusią dieną. Paprašyk to dvasios, Dievo. Sakyk: ,,Aš noriu jaustis taip visą dieną”. Turėk tokią intenciją, ir tai išsipildys. Prašyk, ir bus padaryta.

Noriu labai padėkoti tau, kad skaitei šį laišką, kad renkiesi šią erdvę, o ne milijoną kitų dalykų pasauly šią akimirką.

Gera įtraukti tave į mūsų jautrią šeimą, į mūsų ratą, į mūsų energiją, kur jaučiame savo jausmus ir nebijome pažiūrėti į save. Gera širdy stebėti, kaip visi aplinkui plečiasi, kyla, bunda. Ir tegu viskas, kas sunku, ištirpsta kaip sniegas pavasario saulėj. Su meile. Rytutis 😛

Which world are you feeding – the world of inner feelings, your heart, and God’s guidance, or the world of thoughts, programs, arguments, and fears? Which one do you water more each day with your “watering can”? Notice how your body feels when you think about God’s voice and guidance – about being carefree, uninhibited, at ease, completely surrendered – and compare that to how your body feels when you’re guarding yourself, afraid, tense, holding back, running, hiding, feeling guilty. Which energy do you think helps your body thrive, stay young, alive, healthy, and strong? Is it following God’s and your heart’s voice, or sustaining the programs of fear and guilt?

It doesn’t matter what your life has been like up to this moment; it doesn’t matter what you have done or haven’t done – we’ve all done things and left things undone. This very moment is a fresh start, a new incarnation, a new world of God. Right now, you can choose with your heart where to go – toward fear, guilt, lack, and suppression, or toward God, inward, toward freedom and your own sovereignty. As you read this, you may have thoughts like, “That sounds nice, but how do I do it? It’s not for me, I don’t know how to get out of this, it’s been like this my whole life.” But these are just thoughts – fear, guilt, and the mind talking. Don’t believe them, don’t keep watering them. Let them come, let them be, but when they appear, tag them, just like researchers ring birds so they can identify each one if it flies away and is caught again. In the same way, tag all your thoughts by using your attention and observation: look at the thought, catch it with your gaze, label it – “I see you, I’ve noticed you” – then let it go. Let it pass; don’t hold on to it. You have nothing else to do. You mark it, you “ring its leg,” and when it leaves, you release it. Don’t run after it, don’t chase it, because you can trace it in your “computer” – it’s already in your database. That’s how you notice every thought that creates any kind of limitation. Acknowledge it, then let it go. Observation is only there so you can tag it. You don’t have to fight or rebel against it. You are simply the caretaker who notices and tags everything you no longer wish to experience in life, and then lets it go.

If you still feel any form of control or holding on, soften it; allow it to dissolve. Do you feel love for your body? Can you say to your body, “I love you”? Notice what feeling arises. Try saying to your body: “I love you, you are wonderful,” and feel what happens inside you. Allow every kind of energy to come, rise, expand, press, move, and simply exist. Right now, you are a vessel through which trains run – different energies, different vibrations. It doesn’t matter whether you feel a lot or only a little; let everything happen, whatever is occurring at this moment, and don’t interfere at all – surrender it to God, leave your body, leave this whole world, let go completely, go on vacation.

If any thoughts appear, do absolutely nothing about them. You are the space into which thoughts come and go, where everything unfolds, appears, and disappears. You don’t have to do anything. Trust, and allow the energy of the moment to carry you and bring whatever you need. If this moment brings thoughts and an active mind, then that is the most perfect thing that could happen. Embrace it. Be open to everything – all thoughts, the mind – let it happen, let it come. Give total freedom to everything that is happening in this moment.

If you notice you’re still protecting something, resisting, or blocking, try to let it loosen completely and stop making any effort. Like a little bag fluttering in the wind from left to right, up and down, let the energies and vibrations toss you in every direction: up, down, into your mind, out of your mind, into feelings, out of feelings, into observing, out of observing. Give freedom to everything – let it rise, let it move, let it flow and dissolve. Do absolutely nothing. Don’t even try to observe; don’t observe. Don’t let your mind latch onto anything – no practice, no method, no action, no nothing. If a thought arises, “How do I do nothing? What should I do to do nothing?” – to hell with that thought. Do nothing about it. Forget even the observing. What remains?

It’s just you with yourself now. That is life – you, now. Everything else is unreal; let the rest go. Only You and Now remain.

Earlier, I asked if you could say that you love your body; now I want to continue and ask: can you say, “I love this world, I love Planet Earth”? Can you describe your relationship with this world, with the Earth – do you enjoy being here, or do you hate it? Tune in and ask yourself honestly – do you want to hug the Earth, or do you want to grab a hammer and smash everything, freeing yourself from this planet and all the suffering you’ve experienced here? If you choose the hammer, allow yourself to feel that energy fully – smashing everything because you hate it, you’re angry, you’re fed up. And if you love it, feel whether you are deceiving yourself, and whether beneath that love there might be hidden aggression or resentment. Be raw and truthful with yourself.

Whatever you feel at this moment – don’t resist it; let it be. Nothing more. I’d like you to feel your whole body peripherally, from head to toe, notice its energy right now, its vibration, its energetic quality. Just sense it. Notice whether there are any feelings, emotions, or energies in your head, chest, stomach, solar plexus, or anywhere else. If there are, focus on any “ball” of energy and stay with it; give it your attention and energy, but do not change it. Just be with it. Observe your entire body peripherally – notice what’s happening, how it pulses, if the energy is flowing, if you sense electricity. Observe and feel what’s happening in your body right now, in this very moment.

If you enjoyed doing nothing – being, feeling, observing – know that this quality doesn’t have to fade; it can stay with you for the rest of your day. Ask the spirit, God, for it. Say, “I want to feel this way all day.” Have that intention, and it will come true. Ask, and it shall be given.

I want to thank you so much for reading this letter, for choosing this space instead of the million other possibilities the world offers right now.

It feels good to welcome you into our sensitive family, our circle, our energy, where we allow ourselves to feel and aren’t afraid to look within. It warms my heart to see how everyone around is expanding, rising, awakening. May everything heavy dissolve like snow under the spring sun.
With love,
Rytis 😛