Gydanti Violetos meditacija – gijimas per mamą

Ši atleidimo meditacija – tau, jei protu jau atleidai mamai, bet vos ištari žodį „mama“, kūne atsiranda sunkumas. Violeta ją veda apie valandą: pirma lėtai peržvelgi kūną nuo pirštų galiukų iki viršugalvio ir mokaisi švelniai pabūti su skausmu, o tada prisimeni, kada mama tave įskaudino, kada tu nuvylei ją ir kada su ja buvo labai gera.

Toliau – susitikimas su mama vaizduotėje: paimi jos rankas, apkabini, pasakai tai, ko niekada nesakei, ir pažvelgi jai į akis. Išgirsi, kodėl santykis su mama lydi tave visą gyvenimą, kodėl visą tiesą tau gali pasakyti kūnas ir kodėl meilės, kurios ieškai kituose, jau yra tavyje. Pabaigoje gali tiesiog užmigti.

Laikas sustoti ir pabūti

Violeta: Kaip visada, pirma meditacijoje peržvelgsim savo kūną nuo pirštų galiukų iki pat viršugalvio. Pažiūrėsim, kaip jis jaučiasi, kur spaudžia, kur kažkas užlaikyta, užspausta, nepamatyta dienos metu, nes dažnai žmogus dienos metu turi visokiausių reikalų, planų, rūpesčių, likimų, kontrolės, darymų, siekių – visko, visko.

Ir jausmai būna mažai pastebėti. Daugiau yra pastebimi įvykiai, išorė – tai, kas vyksta išorėje: žmonės, bendravimas, pačio žmogaus išorė. Bet retai pastebimi jausmai: tai, kas yra viduje, tai, kaip jaučiasi kūnas, tai, kas vyksta jame, kaip yra viskas šiame momente.

Ir per meditaciją neisim į išorę tiek daug. Galbūt kažkas ir bus apie išorę, bet net jeigu ir bus kalbama apie išorę, daugiau stebėsim savo kūną: kas jame vyksta, kokie jausmai kyla, kokios energijos. Ir galbūt pamatysit šiandien, pastebėsit kažką naujo – galbūt kažką, nuo ko bėgot ir vengėt, galbūt kažką, į ką nejauku ir nedrąsu yra pažiūrėti. Bet tai yra nuostabus laikas sau, nuostabus laikas sustoti ir patirti save ne veiksme, ne daryme, bet buvime.

Ir kuo toliau, tuo labiau visa Žemės planeta, visa energetika – galit pajausti – keliauja iš veiksmo, iš darymų, iš siekių, iš planų, iš turėjimų besaikių į tiesiog buvimą, į visko priėmimą ir į paprastą, lengvą buvimą, į sulėtėjimą ir į stebėjimą. Tiems, kas keliaus kartu su šia energija, man atrodo, bus lengva viską persiorientuoti ir pajausti didelių pokyčių savo gyvenime.

Kas priešinsis, kas toliau pasiliks energijoje darymų, varymų ir vis daugiau, daugiau visko kaupimo, jiems greičiausiai bus sunku ir skaudu, nes vis tiek energija keliauja ir vis tiek – jie to norės ar ne – turės prisitaikyti ir mokytis būti buvime. Bet kada tam atsiduodi ir keliauji su šia energija, tada viskas dėliojasi daug lengviau ir paprasčiau, negu įsikerti, kad viskas turi būti taip, kaip visada, ar turiu daug daryti, ar turiu siekti, planuoti, ir būtinai viskas turi vykti taip, kaip aš noriu. Per šitą meditaciją patyrinėsim, ką reiškia buvimas, nedarymas ir sustojimas.

Kūno peržvalga nuo pirštų galiukų iki viršugalvio

Violeta: Dabar lėtai, lėtai peržvelgsim kūną nuo pirštų galiukų iki pat viršugalvio ir pastebėsim. Kaip jaučiasi jūsų kojų pirščiukai? Pastebėk. Kaip jaučiasi padai? Kaip jaučiasi blauzdos?

Jeigu atkeliauja kažkokios mintys, pastebėk tas mintis. Nevyk jų, tik pamatyk ir pasilik su kūnu – pilnai, pilnai su kūnu ir jautimu to, kas yra dabar.

Kaip jaučiasi tavo šlaunys? Kaip jaučiasi dubuo, visa pilvo apačia? Galbūt kažkurioje vietoje spaudžia, gal skauda, gal jaučiasi sunkumas. Pastebėk.

Toliau lėtai, lėtai peržvelk visą stuburą nuo apačios iki pat viršaus. Pereik po slankstelį ir pažiūrėk, kaip ten jaučiasi. Gal kažkur užspausta energija, gal kažkur suskaus. Pastebėk tai.

Toliau – kaip jaučiasi krūtinė? Ar lengva ir gera? Gali jausti sunkumą ar naštą, spaudimą ant jos. Tik pastebėk.

Nieko tau dabar daugiau nereikia daryti – nei nuimti sunkumų, nei kažką keisti, nei perdarinėti, tik pastebėti tai, kas yra dabar. Pastebėti savo mintis atkeliaujančias ir pastebėti, koks yra jausmas kūne. Nieko suprasti, analizuoti nereikia.

Toliau pažiūrėk, kaip jaučiasi tavo dešinė ranka nuo pirštų galiukų iki pat pečių. Ar sunki, ar lengva? Galbūt įsitempusi, galbūt dabar įsitempei. Tik pastebėk. Nereikia tau nieko perdarinėti, nereikia jos atpalaiduoti, tik pastebėti.

Toliau – kaip jaučiasi tavo kairė ranka nuo pirštų galiukų iki pat pečių? Toliau – kaip jaučiasi gerklė? Galbūt jaučia sunkumą, gal gumulą. Pastebėk tai.

Toliau – kaip jaučiasi tavo kaklas? Ar įsitempęs, ar atsipalaidavęs ir lengvas? Tik pastebėk. Nieko nekeisk, neanalizuok, niekur nekeliauk. Būk čia ir pastebėk, kas yra čia, šioje akimirkoje, šioje tavo dabartyje.

Toliau – kaip jaučiasi veidas, visas veido paviršius, oda? Kaip jaučiasi žandikaulis? Kaip jaučiasi skruostai? Kaip jaučiasi akys, kakta? Kaip jaučiasi visa galvos oda, plaukai?

Pabūk su skausmu švelniai

Violeta: Dabar lėtai, lėtai dar kartą perskenuok kūną, ir jeigu kažkur jauti didesnį sunkumą ar skausmą, ar spaudimą, toje vietoje savo dėmesiu sustok ir pabūk. Pastebėk. Pastebėk tą skausmą ar sunkumą, pabūk su juo visu savo dėmesiu. Tau nereikia tos vietos pakeisti, tau nereikia kažką padaryti, kad tai praeitų. Tau reikia tiesiog pamatyti – sustoti ir pamatyti tą vietą, pabūti su ja.

Pastebėk dar, kai pajauti sunkumą ar skausmą kūne, kokios atkeliauja mintys. Galbūt pasikeičia tavo visa energija, galbūt atkeliauja mintys: „Ai, ir vėl skauda. Ai, kiek gali čia būti skausmas? Ai, ir vėl suspaudė – kiek čia bus tų spaudimų, kada jie pasibaigs?“ O gal ateina: „O, labas, aš tave matau.“

Pastebėk, ar į skausmą savo kūne pažvelgi švelniai, jautriai, ar atstumiančiai, grubiai ir piktai. Nieko nedaryk, nekeisk, bet pastebėk. Pastebėk, kokia energija susitinki su skausmu kūne. Jei susitinki su švelnia energija – palaikančia, dėmesinga, atjaučiančia kūną, – pamatyk, kaip kūnas reaguoja. Galbūt dar greičiau viskas ištirpsta, galbūt skausmas sumažėja arba visai išnyksta.

Ir pažiūrėk, jeigu į kūną reaguoji su grubia energija, su nusivylimu, su skubėjimu, su noru, kad greičiau tai pasibaigtų, pažiūrėk, kaip tada kūnas reaguoja. Ar tas skausmas, tas sunkumas sumažėja, ar dar labiau išsiplečia?

Jeigu stebint savo skausmą, sunkumą atkeliauja kažkokios mintys, pastebėk tas mintis. Jeigu mintys iš praeities, pastebėk jas. Jeigu mintys iš ateities, irgi pastebėk, bet pilnai visu savo dėmesiu pasilik dabartyje, pasilik kūno jautime. Kartais tai gali būti sunku, norėtis blaškytis ar muistytis, ar nepatogu. Bet pabandyk pastebėti, kokie kyla jausmai ir kaip reaguoja kūnas.

Protas ir mintys dažnai apgauna. Jos pripasakoja daug keisčiausių dalykų, daug iliuzijų ir daug istorijų, ir daug melų. Bet visą tiesą tau gali pasakyti kūnas.

Jeigu toje vietoje skauda ir keliauja sunkios mintys, nekeliauji su mintimis. Žinai, kad jos pasakoja, jos blūdina ir jos kuria dramą. Ir pasilieki su kūnu, jauti tą skausmą, jauti tą sunkumą, žiūri į jį, susitinki su juo ir pabūni. Tik tiek ir užtenka.

Nereikia vyti minčių, nereikia kovoti su jomis, nereikia perdarinėti, nereikia galvoti, ką pakeisti išorėje, ką perdaryti, nereikia galvoti, kaip aš galėjau pasielgti kitaip arba kaip kitaip galėčiau pasielgti ateityje, kad nenutiktų to, kas nutiko praeityje. Bet vienintelis dalykas, ko tau reikia, tai pabūti su savo kūnu, kada sunku ir skauda. Nieko nedarant, nesprendžiant, neanalizuojant, tiesiog pabūnant, duodant jam erdvę, duodant jam dėmesį, savo švelnumą, savo atjautą ir gerumą. Ir kūnas gyja, iškeliauja sunkios energijos, ir viskas lengvėja.

Kai ištari žodį „mama“

Violeta: Šiandien man tokia buvo nuojauta – su jumis pravesti meditaciją apie mamą. Tai pajauskit dabar kiekvienas savo kūną – kaip pasikeičia jisai, kaip mintyse sau ištariat žodį „mama“. Galbūt suskausta širdį, galbūt atsiranda sunkumas, galbūt pasunkėja visa energija, gal pasunkėja kūnas arba kur nors nugelia.

Pajausk. Pajausk, kas atsitinka kūne, kai pasakai žodį „mama“ arba žodį „mamytė“. Galbūt atsiranda gumulas gerklėje ir suspaudžia. Nekeliauk į mintis, bet pajausk kūną. Pajausk, kaip tavo kūnas reaguoja į mamą.

Žinai, žmonės dažnai sako: „Aš atleidau savo mamai, aš ją suprantu, aš žinau, kad jinai kitaip negalėjo pasielgti“, arba: „Aš suprantu jos elgesį“, arba: „Aš labai ją myliu ir priimu.“ Bet kaip išgirsta žodį „mama“, kūne atsiranda sunkumas. Prote gali būti įvykęs atleidimas, priėmimas – per praktikas, per įvairius veiksmus, – bet tai tik minčių lygyje. O kūne likęs skausmas, galbūt liūdni prisiminimai, galbūt slegianti energija.

Tai pajausk, ką tau sako kūnas – ne ką sako mintys, bet ką sako, ką tau kalba, ką tau pasakoja kūnas per jausmą, kada sakai sau mintyse „mama“.

Kai mama tave įskaudino

Violeta: Dabar pabandyk prisiminti įvykį. Tau jis atkeliaus net ir nenorint prisiminti, ir nieko nedarant – tau jis dabar atkeliaus į tavo prisiminimą, tavo mintis. Prisimink įvykį, kuomet mama tave įskaudino arba labai nuvylė.

Galbūt galvoji, kad už tą įvykį esi jau atleidusi arba atleidęs, bet jeigu jisai dabar iškils, vadinasi, kažkas yra dar su juo. Tai pagalvok apie įvykį. Galbūt niekam jo nepasakojai. Galbūt dabar patirsi tai pirmą kartą – kad, pasirodo, man šitoje vietoje skauda ir liūdna, kur mama tave nuvylė.

Galbūt jinai tave mušė, galbūt jinai tave užgauliojo, galbūt jinai kažkam išpasakojo tavo paslaptis, galbūt jinai barė tavo sesę ir brolį, galbūt jinai negražių dalykų pasakojo apie tavo tėtį ir tave tai įskaudino. Galbūt jinai tavęs neapkabino, kai tau labiausiai reikėjo. Galbūt jinai ant tavęs šaukė, kai norėjai palaikymo. Galbūt jinai tave nuo savęs nuvijo, kai tau norėjosi tik pabūti šalia jos.

Prisimink ir pajausk kūną. Prisimink tą įvykį ir pajausk, kur kūne suspaudžia. Tai gali būti nepatogu, tai gali būti nemalonu, tai gali būti skausminga.

Gali kūnas norėti muistytis arba stengtis nieko neprisiminti, arba ateiti mintys: „Kam to reikia?“ Bet pabandyk. Ir pajausk tą skausmą, kuris yra kūne su tuo įvykiu ir mama, su tavimi ir mama.

Net jeigu tau atrodo, kad tu esi atleidęs, kad priėmęs ir kad supranti, bet jeigu skausmas yra pagalvojus arba jeigu yra baimė pagalvoti, prisiminti, nukeliauti ten, tai žinok, kad tai yra. Ir dabar gali išgydyti savo kūną vien jaučiant – nekuriant dramos, bet vien jaučiant.

Mūsų santykis su tėčiu ir mama, tai, ką patyrei vaikystėje, – šis santykis lydi tave daugiausiai, stipriausiai per visą gyvenimą. Ir jeigu tenais, tame santykyje, yra kažkas, ką tu užspaudei, arba ką pasakei: „Aš taip niekada nesielgsiu“, arba pasakei: „Aš už tai niekada neatleisiu“, ar dar kažkas įvyko, tau mažoje galvelėje nesuprantant, tai gali kartotis per tavo gyvenimą tau to net nežinant. Ir tai gali būti pagrindas tavo nepavykstančių santykių, tavo bendravimo su kitais, tavo pasitikėjimo savimi, tavo finansų, tavo visos realybės, kokią tu kuri.

Bet jeigu nebijai susitikti su kylančiais jausmais, jei nebijai jiems pažiūrėti į akis ir pasakyti: „Aš matau tave, skausme“, arba: „Aš matau tave, baime“, arba: „Aš matau tave, liūdesy“, – tuomet gali tai priimti, kartu įsidėti į save, ir kartu tai tampa dalimi tavęs. Ne dalimi, kuri prašosi tavo dėmesio, – ir iš išorės gauni įvykius, kad tai pamatytum, – bet dalimi, kuri jau tampa tavimi. Ir tai išorei nereikia tau priminti, nereikia įvykiams vykti, nes tu tai jau priėmei savyje, nes tau jau tos vietos nebeskauda.

Tai jei iškilo sunkus prisiminimas apie įvykį su mama, pažiūrėk į jį, pažiūrėk į tą sunkumą. Neanalizuok, tik pažiūrėk. Galbūt jis išdidės, gal išmažės, o gal keliaus visai į kitą vietą. Tik pastebėk.

O gal tau žiūrint jis visai susitraukia, ir gali pajausti, kad jeigu dar ateina mintis apie tą situaciją, tu matai jau kitaip – tau jau nebeskauda. Tarsi pažiūri į viską iš kitos vietos, kitomis akimis.

Kai tu nuvylei mamą

Violeta: Dabar prisimink įvykį, kuomet tu nuvylei savo mamą ir tau dėl to skauda. Galbūt jauti kaltę, galbūt jauti gėdą, galbūt nusivylimą savimi, kad tu nuvylei mamą. Galbūt neištesėjai savo žodžio, galbūt kada grubiai ją apšaukei, o gal kada pastūmei, o gal apšnekėjai kitiems negražiai ir už tai save kaltini.

Pajausk. Pajausk, ką tau kalba kūnas. Keliauk į tą vietą, kur atsiranda sunkumas, kur atsiranda kaltė apie mamą ar kur atsiranda baimė. Ir pabūk toje vietoje. Greičiausiai spaudžia tau krūtinę, galbūt saulės rezginį. Pabūk tenai.

Pastebėk mintis, bet nekeliauk su jomis. Pabūk švelni su ta vieta. Gali pasakyti tai kaltei: „Labas, aš tave matau. Aš tiek bėgau nuo tavęs, tiek norėjau nepajausti, nejausti, bet dabar sustoju. Aš matau tave.“ Galbūt tai liūdesys. Gali liūdesiui pasakyti: „Labas.“

Nebijok jausti. Jeigu kūnui norėsis muistytis ar kažką daryti, pastebėk tai. Pastebėk norą muistytis ar pastebėk norą užsiimti kitais dalykais, negu jausti tai. Tik pastebėk ir pasilik pilnai su kūnu.

Pabūk pilnai su ta vieta, kur spaudžia ir sunku. Ir pajusk, ar ten lengvėja, o gal dar labiau sunkėja. Leisk kūnui daryti viską. Tegul sunkėja, tegul lengvėja, tegul spaudžia, tegul skausmas būna. Leisk jam. Nekontroliuok, net nesikišk, o tik pastebėk.

Nuostabi akimirka su mama

Violeta: Dabar prisimink situaciją, kada turėjai nuostabią akimirką su savo mama, kada tau buvo labai, labai gera. Prisimink, kas tai buvo. Galbūt tai tavo gimtadienis, galbūt kažkokia kelionė, galbūt nuotykis, galbūt dūkot namuose, galbūt žaidėt, galbūt jinai tave stipriai apkabino ar priglaudė.

Prisimink tą akimirką, kada jauteisi begaliniškai laimingas ar laiminga kartu su mama. Galbūt tai buvo naujas žaislas. Ir pajausk kūną – kaip jam jaučiasi? Galbūt tai buvo tavo laimės akimirka, bet kūne pajausi sunkumą, skausmą, liūdesį, kad to nebėra. Pastebėk.

Pabandyk nekeliauti į mintis, bet pasilikti pilnai kūne. Stebi mintis, stebi, ką pasakoji, ir išgyveni viską kūne, jauti kūne. Būni su kūnu, nepalieki kūno, nenukeliauji į praeitį su tais visais įvykiais, kurie iškilo, bet pasilieki čia. Žinai, kad esi čia, dabartyje, šioje dabartyje – ne praeityje, ne toje vaikystėje ar kitame savo amžiuje, bet dabar.

Ir tiesiog jauti. Prisimeni ir jauti. Save atskiri nuo minčių ir jauti kūną. Mintis stebi ir jauti kūną. Ir jeigu kur spaudžia, skauda, pabūk tenai. Be skubėjimų, švelniai ir jautriai.

„Atleidau, paleidau“ – o ką sako kūnas?

Violeta: Kartais skaudžius prisiminimus ar įvykius žmogus nugrūda giliai, giliai, uždaro stalčiuke ir sako: „Daugiau ten nebeeisiu, daugiau nežiūrėsiu, viskas, pabaiga.“ Bet kūnas jaučia, kūne tai lieka.

Ir tada iš išorės ateina kažkas, kas bando tavo tą stalčiuką atidaryti, bet ne iš prievartos, ne iš blogumo, bet iš to, kad tau palengvėtų. Ir tada atrodo, kad tas žmogus veržiasi į tavo gyvenimą. Jis daro tai, ko tu nenori, bet jis tiesiog nori atidaryti tavo stalčiuką, tau padėti, tave paskatinti pažiūrėti į ten, kur skauda.

Net jeigu ir protu tai pamiršta, užgrūsta, bet jeigu skauda, vadinasi, kūne yra, ir kūno neapgausi. Gali apgauti protą, mintis, sakyti: „Atleidau, paleidau, viskas gerai, nebeskauda.“ Bet jeigu kūne skauda, vadinasi, skausmas yra, ir nieko tokio. Niekas nesako, kad neturi būti skausmo arba kad blogai jisai yra. Tau tereikia pažiūrėti į jį, kad šią akimirką jisai yra, ir pabūti su juo.

Susitikimas su mama

Violeta: Dabar įsivaizduok, kad prie tavęs artėja tavo mama, o tu artėji prie jos po mažą žingsnelį. Matai ją dar tolumoje. Jauti pilnai savo kūną ir lėtai artėji. Ir jauti savo kūną, ir artėji prie mamos, o jinai artėja prie tavęs.

Ir pastebėk, kas kūne vyksta. Galbūt pradeda širdis smarkiau plakti, galbūt suspaudžia. Pastebėk, mintimis nekeliauk. Pastebėk, kaip artėjat, ir pilnai būk kūne. Nieko daugiau tau nereikia daryti, tik stebėti ir jausti savo kūną, kas jame vyksta.

Dabar priartėjat taip arti mamos, kad gali paimti jos rankas. Paimk jos rankas švelniai, švelniai, lėtai ir apžiūrėk jas. Apžiūrėk jų išorę, apžiūrėk jų vidų. Pajausk, pajausk delnus. Pastebėk, kokios rankos: ar jos lengvos, ar sunkios, o gal pavargusios. Pajausk mamos rankas.

Pastebėk savo vidų. Ar tau tai yra nemalonu daryti? Nori kuo greičiau paleisti ir baigti? Ar tau gera, lengva ir paprasta? Pastebėk. Pastebėk, kokie jausmai kyla: ar meilės švelnumas, ar atstūmimas ir grubumas.

Nežiūrėk, kaip turi būti. Nežiūrėk, kaip norėčiau, kad būtų, bet žiūrėk, kaip yra, kaip iš tiesų yra. Jeigu jauti atstūmimą, gal net šlykštumą, pripažink tai sau. O jeigu jauti meilę ir dėkingumą, pamatyk tai. Bet pamatyk tiesą neužglaistant, neužgražinant – taip, kaip yra. Pažiūrėk į mamos rankas, pajausk jas ir pajausk savo kūną.

Dabar prieik arčiau ir pabandyk mamą apkabinti – švelniai, lėtai, po mažą milimetrą. Ir pajausk, kaip jaučiasi tavo kūnas. Ar jam gerai, o gal jis nori atsitraukti ir nejauku? Tik pajausk. Pabandyk eiti į tą energiją, pastebėti tuos visus jausmus neužglaistant, kad turi mylėti mamą ir priimti, bet pamatyti, kaip yra iš tiesų.

Lėtai apkabini ir jauti. Ir jauti, kaip jinai tave irgi apkabina. Ir savo kūnu jauti mamos kūną: jauti, kaip kvėpuoja, jauti, kaip plaka širdis. Jauti savo širdį, jauti savo kvėpavimą. Galbūt spaudžia krūtinę, galbūt ima svaigti galva ar gumulys gerklėje.

Viską pastebi ir jauti, nepabėgi. Neatsitrauki, bet jauti. Tuo pačiu neverti savęs, bet pastebi. Esi pilnai stebėjime. Pastebi mintis ir pastebi savo kūną.

Užuosk mamos plaukų kvapą. Koks jisai? Galbūt nori kažką mamai pasakyti – ko niekada nesakei, ko galbūt nedrįsai pasakyti arba buvo gėda ar nejauku. Dabar gali pasakyti. Gali pasakyti ir gražius dalykus tau, ir tai, kas skauda. Gali pasakyti mamai.

Pabandyk paleisti savo įsitikinimus, kontrolę – kaip aš turiu elgtis su mama arba kaip aš turiu bendrauti arba kalbėti, ar koks turiu būti vaikas, ar suaugęs, koks turi būti prieš savo mamą, – ir nuoširdžiai jai pasakyti taip, kaip ateis dabar: tai, kas ateis dabar, šią akimirką, iš tavęs. Tai gali būti pykčio kalba, tai gali būti nusivylimo, gali būti dėkingumo žodžiai, meilės ir gerumo. Kad ir kokie jie bebūtų, išsakyk nevertinant į gerus ar blogus.

Tiesiog išsakyk tai, kas tavo širdyje. Galbūt tai, kas tavo širdyje seniai gulėjo. Galbūt tai, ko nepamatei ir dabar atsivėrė. Gali pasakyti. Gali mintyse viską, viską išsakyti arba garsiai.

Ir jausk pilnai, kas vyksta kūne. Žinau, kad esi dabar, dabartyje.

Dabar pabandyk atsitraukti šiek tiek – lėtai, lėtai, po mažą, mažą judesį – ir pažiūrėk savo mamai į akis. Pastebėk jos akis. Ar jos laimingos? Ar liūdnos? Gal susimąsčiusios? O gal verkiančios, ašarojančios?

Pastebėk jos akis. Pastebėk, koks tau jausmas yra žiūrėti į savo mamos akis. Galbūt tau gėda, galbūt nejauku, galbūt kaltė, gal norisi nusukti žvilgsnį. Pastebėk. Pastebėk, koks pojūtis kūne.

Gali mintyse sakyti: „Ai, nieko tokio, aš tai galiu, nieko čia baisaus“, o kūne – sunkumas. Tai pastebėk kūną, kaip jis jaučiasi. Galbūt spaudžia krūtinę, galbūt pilvo apačią, o gal visas kūnas atrodo prislėgtas ir sunkus. O gal lengva ir gera, džiaugsminga. Pastebėk – ne kaip turėtų būti, ne kaip tu norėtum, kad būtų, bet kaip yra, kaip yra iš tiesų.

Ji – toks pat žmogus kaip tu

Violeta: Dabar dar kartą švelniai, švelniai prieik ir apkabink mamą. Ir pajusk, kad jinai yra toks pats žmogus kaip ir tu. Ta pati energija. Jinai irgi turi ir skausmų, ir baimių, ir kaltės, ir gėdos, ir nusivylimų. Jinai irgi turi svajones. Jinai irgi turi svajonę būti laiminga.

Turi svajonę, kad vaikai būtų laimingi. Tik kartais galbūt nemoka to išreikšti ar nemokėjo. Kartais gal buvo labai pikta ir supykusi, ir tau daug visko prikalbėjo ar padarė. Bet pajausk, kad jinai yra tokia pati kaip tu. Kūnas, kraujas, kaulai ir daug minčių, daug programų, kurias jinai gavo iš savo tėvų, iš protėvių, kurias jinai tau perdavė pati to nenorėdama, nesuprasdama, nežinodama.

Pajausk: jeigu vaikystėje tau trūko mamos apkabinimų, trūko mamos meilės, mamos dėmesio, tikriausiai viso to negavai ir iš niekur kitur. Ir tada ateina vidinis troškimas tai kažkaip pažinti, tai kažkaip atrasti. Ir atrandi, kad visa tai yra tavyje, kad nėra niekur kitur tiek meilės, dėmesio, švelnumo ir gerumo, kiek jau yra tavyje, ir niekas tau negali duoti, kaip tu sau.

Jeigu tau mama būtų davusi daug meilės, dėmesio, švelnumo ir visko, ko tik trokšti, tu to pačio ieškotum pas kitus žmones. Ir negautum, nes jie negali tau duoti. Jie gali tau duoti dalelytę, gali duoti kažkiek, bet kad jie tave pilnai užpildytų, neįmanoma. Ir tada visur ieškotum tos mamos meilės, kurią gavai. Ir galbūt neatrastum, kad visa tai yra tavyje, nes ieškotum jos meilės.

O kadangi mamos meilės gavai mažiau ir jos ieškojai kituose žmonėse ir negavai, tada tau nieko kito nelieka, kaip tos meilės pažiūrėti savyje, kur jinai ir yra, kur jinai visada buvo ir kurios nėra trūkumo. Tau tik atrodo, kad dėmesio, švelnumo ir meilės yra trūkumas ir tai reikia iš kažkur gauti, išsikovoti, nusipelnyti, būti geram ar būti gerai, kad paglostytų, kad pamatytų, kad pastebėtų, kad kažką gautum. Bet iš tiesų nieko tau netrūksta. Esi pilnai užpildytas meile, gerumu, šviesa, pasitikėjimu.

Pajausk dar kartą mamą. Dabar tu gali jai duoti meilės, šviesos, sušildyti jos širdelę. Dabar tu gali ją stipriai apkabinti ir duoti iš savęs jai visko, ko tau trūko. Dar didesne šviesa ir dar šviesiau. Dabar tu gali dalintis.

Tau nereikia laukti. Tau nereikia kaulinti, tau nereikia kažkaip nusipelnyti, tikėtis, nusivilti. Dabar tu gali duoti. Gali sušildyti, gali pabūti.

Dar kartą pažiūrėk savo mamai į akis ir pastebėk, kad jos pasikeitė. Gal dabar jos labiau ramios, galbūt labiau atsipalaidavusios. Tik pastebėk. Ir pastebėk savo kūną, kaip jis jaučiasi.

Pati didžiausia meilė – tavyje

Violeta: Dabar atsitrauk lėtai nuo savo mamos – lėtai, lėtai – ir keliauk, ir jausk save. Jausk meilę savyje ir gerumą. Žinau, kad tai, ko laukei, tai, ko tikėjaisi, tai, ko taip troškai, tai, ko taip siekei, yra tavyje. Pati didžiausia meilė, kokia tik gali būti, jau yra tavyje. Tik tau reikia ją pajausti ir pamatyti.

Ne išorėje ji yra – ne mamoje, ne tėtyje, ne tavo artimame žmoguje, ne tavo šeimoje, bet tavyje. Pati didžiausia meilė yra tavyje. Nereikia tau jos nusipelnyti, nereikia tau būti geram ar ypatingam, ar daug darančiam, kad ją pajaustum, kad ją gautum, nes jau ji yra visada.

Ir gali pajausti, kad tau nieko netrūksta. Gali protas sakyti, kad daug dar visko trūksta, daug dar neturi arba daug dar reikia kažką pasiekti. Bet tau nieko šią akimirką netrūksta, jeigu pilnai pajauti šią akimirką ir gali pamatyti, kad esi pilnas.

Dabar pajausk savo kūną, gulintį patogiai tavo namų lovoje – pledukas, raištis – ir pajausk, ką jauti, kas jame vyksta. Ir dabar mintyse pasakyk sau žodį „mama“ ir pajausk. Galbūt kūnas reaguoja kitaip. Jei kažkur dar suspaudžia, pabūk tenai. Švelniai, švelniai pabūk su visa meile, kuri yra tavyje, ir pajausk.

Jeigu keliauja mintys, pastebėk jas. Jeigu kuriamos istorijos, pastebėk tas istorijas ir pilnai būk kūne. Pasilik jausme, leisk tam jausmui būti, leisk būti skausmui, leisk būti baimei, leisk būti pykčiui, nusivylimui, nuoskaudai. Viskam, kas ateina į tavo dabartį, leisk būti.

Pabandyk pasakyti: „Taip, taip, gerai. Jeigu atėjai, vadinasi, to reikėjo. Ir aš tavęs neveju, nes aš ir taip esu pilnas meilės, gerumo ir visko.“ Ir nuo to, kad skausmas, liūdesys ar kas keliaus per tavo kūną, tavo meilės nesumažės. Net jeigu ir protas bandys tave versti auka ar vargšu, žinok, kad tai neįmanoma. Tai proto žaidimas.

Tavo pagrindas yra meilė. Tavo pagrindas visada yra, buvo ir bus meilė. O kas ant viršaus, leisk tam būti. Nieko tokio. Gali pastebėti, kaip ateina ir praeina, ateina ir praeina. Ateina skausmas, praeina, ateina laimė, praeina, ateina džiaugsmas, praeina.

Bet tavo pagrindas – meilė – visada yra. Ir tau nereikia nusipelnyti, nereikia gauti, nereikia siekti, nereikia kažkaip būti ypatingam. Tiesiog užtenka žinoti, kad jau esi meilė, jau tai esi. Ir nesvarbu, kokia buvo vaikystė, ir nesvarbu, kaip dabar gyveni ir kokios istorijos galvoje, ir kiek tiki protu ar netiki, kiek keliauji į praeitį, ateitį, dar kur nors, vis tiek pagrindas – meilė. Ir nesvarbu net, ką galvoji apie save, ką kalbi sau, vis tiek pagrindas yra meilė.

Ir būk juo, ir tikėk tuo. Ir pajausk. Ir ačiū, kad buvai. Jeigu nori, gali toliau keliauti, miegoti, apsiversti ant šoniuko, jaukiai, jaukiai susisukti į kamuoliuką, jeigu smagu, ir pasibūti, ir užmigti. Arba gali eiti pasivaikščioti, pabūti dar.

Aš jau iškeliauju. Ir ačiū, kad buvai. Ačiū, kad klausaisi. Ačiū, kad keliauji kartu. Ir prisimink, kas esi visada.

Daugiau video

▶Miške tu nieko nekeiti. O pas mamą?▶Tau 50, bet vienas mamos sakinys vėl paverčia vaiku▶Mama įskaudino. Kodėl jos žodžius kartoji sau?