Video · 7 min. · Rytis ir Violeta

Visada maloni, bet viduje verda pyktis?

Kaip išreikšti pyktį, kai esi gera, maloni ir taktiška, o viduje tave viskas erzina ir nervuoja? Šiame video Violeta kalba apie tai, kodėl pyktis kaupiasi, kai atrodo, kad pykti yra blogai, ir kodėl gerumas gali būti kaukė – baimė patirti pyktį ir nesaugumą.

Rytis pasakoja, kaip pats uždengė pyktį dideliu dvasingumo sluoksniu ir vis tiek turėjo su juo susitikti, ir kodėl kitas žmogus tavo emocijose mato save, o ne tave. Tiesus kelias, pasak jo, – pripažinti, kas iš tikrųjų esi viduje. O Violeta primena: pyktis yra tavo jėga, ir kai ją susigrąžini, išsitrauki save iš po pado.

Ryčio ir Violetos Akademija

Esi maloni, o viduje viskas erzina?

Akademijoje 6 vakarus per mėnesį gyvai išjaučiame ir pyktį, kuris ilgai slėpėsi po gerumu, – kad leistum sau būti savimi.

Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.

Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija

Klausyk arba skaityk

Žemiau – video tekstas.

Kodėl pyktis kaupiasi viduje

Violeta: Jo, bet tau atrodo, kad pyktis yra kaip blogis, kad pykti yra blogai.

Dalyvė: Gali būti.

Violeta: Dėl to tas pyktis tavyje kaupiasi. Tu jo neparodai, pati bijai to savo pykčio, pati bijai parodyti pyktį, pati bijai susierzinimą parodyti. Ir ta visai tokia gera, maloni ir taktiška.

Bet tada visas viduje lieka, ir dar pati nejauti to, nes ignoruoji šitą pyktį, ir jo ten tiek daug jau yra prisikaupę. Ir dėl to tave viskas erzina, viskas nervuoja ir viskas kliūna, nes tie jausmai yra uždaryti, tas pyktis neišjaustas ir nepriimtas.

Ar pykčiu gali įskaudinti kitą?

Rytis: Aš tau kitą pusę galiu pasakyti. Tai, ką tu įvardinai, yra dvasinga pusė. Aš suprantu tave: „Kam pykti ant kitų ar kažką daryti, jeigu tai yra mano atspindys?“ Ane?

Dalyvė: Taip.

Rytis: Bet yra kita pusė to irgi. Ta pusė yra, kad jeigu visi yra mano projekcijos ir aš matau save, tai aš galiu visus jausmus ant jų išreikšti. Nėra skirtumo. Aš vis tiek negaliu jiems pakenkti, nes jie irgi mato save per mane. Jie nemato manęs, jie mato save. Tai kad ir ką jie pajaus iš to, tai yra jų jausmai.

O aš galiu bet ką daryti. Aš galiu bet koks būti prie jų. Aš galiu rėkti, galiu liūdėti… Nėra skirtumo. Galiu vaikščioti purvinas, galiu apsimetinėti. Jie ką matys, tai yra jų jausmai. Save matys jie.

Ir dėl to tai išlaisvina tave, jeigu suvoki tai. Nebėra išvis jokio bloko tada: tu gali bet ką daryti, ir neįmanoma yra įskaudinti kito, neįmanoma sužeisti kito, neįmanoma pakenkti kitam savo emocijomis, nes jie matys save, ne tave.

Po gerumu – pykčio baimė

Violeta: Nes po apačia tai bijai pykčio ir tada dediesi kaukę – užglaistyti, būti gera, nes čia išsilies, nes kam čia pykti, nes čia projekcija. Bet bijai pykčio. Gal kas vaikystėje ant tavęs labai rėkė. Gal kažkas buvo, kur tau žiauriai baisu, ir žiauriai nenori tokia būti – rėksnė, pikta. Ir tau labai baisu tas pyktis, arba kai ant tavęs rėkia – tau labai baisu.

Tai žinok, visas šitas gerumas tavo – tai yra kaukė. Tas gerumas, ką tu va dabar kalbi, čia „taram param“, bet yra tau kaukė. Iš tikro tai lietum tą naftą ir išdaužytum visus. Ir paleistum save pilnai.

Rytis: Aš žiauriai daug pykčio jaučiau viduje ir ėjau į dvasingumą, kad užglaistyčiau tą pyktį. Ir aš uždengiau pyktį dideliu dvasingumo sluoksniu. Ir tada nukirtau sau kiaušus, uždariau tuo irgi dalį savęs. Ir vis tiek reikėjo vėliau susitikti su tuo.

Tai tu gali pabėgti, uždengti, nematyti to dvasingumu – va šitais konceptais, kad čia projekcija arba kad čia pasidaugins. Bet vis tiek turi susitikti su tuo anksčiau ar vėliau. Tai geriau anksčiau eiti į tai ir nedaryti jokių iliuzijų.

Tiesus kelias – pripažinti, kas esi

Dalyvė: Tai koks tas tiesus kelias?

Rytis: Tiesus kelias yra pripažinti, kas tu iš tikrųjų esi viduje.

Dalyvė: Aš tą jau esu pamačiusi – kad aš manipuliuoju ir vaidinu ir kad iš tikrųjų esu…

Rytis: Va būtent.

Violeta: Tai va, tai tokia esi. Tai leisk sau tokia būti.

Rytis: Tai esi tu iš tikrųjų.

Violeta: Pabandyk būti savimi, būti pilnai savimi, nesidėti tos gerumo kaukės, pasaulio gelbėtojos, kad tik nesukeltum pykčio audros ir dar ko ir visur užglaistytum. Nes tas užglaistymas yra kaukė. Tavo tas gerumas yra kaukė – baimė patirti pyktį, baimė patirti nesaugumą.

Tau, kai ramu, tai tau saugu. Tai kuo daugiau užglaistyti, kuo švelniau, geriau, tai tada saugu. Bet čia melas.

Tiesiog atskirk: „Bijau patirti.“ Tai ir pamatyk tiesą: „Nu jo, bijau pykčio. Nu jo, bijau, kai ant manęs rėks. Nu jo, bijau pati rėkti. Nu jo, bijau būti laisva. Nu jo, bijau laisvės. Nu jo, bijau nusirauti.“ Pripažink tiesą – tiesiog taip, kaip yra. Tada nereikės tų „bet“, „o čia“, „nu jo, bet tai kaip ten“, „bet tai jei būtų, kaip būtų“. Čia visur ta proto fantazija. Tai nustok fantazuoti ir pamatyk, kaip iš tikro yra.

Pyktis – tavo jėga

Violeta: Jeigu tu iš aukos kalbi, iš vargšės, turi atspausti savo pyktį. Pirma atspausk savo pyktį, įsidėk į save savo pyktį, savo jėgą, nes tai yra tavo jėga. Tai jeigu tu savo jėgą laikai po padu, tai, aišku, visi tave laiko po padu. Tai faktas. Jeigu tu pati save laikai po padu, tai ir pasaulis tave laiko po padu.

Tai išlįsk iš to pado, įsidėk pyktį į save, savo jėgą, susigrąžink sau: „Aš galiu būti pikta, aš galiu pasakyti: aš tave pasiėmiau padėti, jeigu nenori, gali išeiti.“ Paimk normaliai: nu ir kas, kad supyksi? Nu ir kas, čia pasaulio pabaiga? Bet tu atsispausi savo tuos mygtukus, išsitrauksi save iš to pado, ir tada pasaulis negrūs tavęs po padu.

Vis tiek jaučia žmonės viską – jeigu ne tiesiogiai, vis tiek pasąmoningai jaučia – ir su tavim elgiasi ne pagal tai, ką tu kalbi, ne pagal tai, ką tu darai, bet pagal tai, kaip tu jautiesi viduje. Tai jei tu viduje auka, tai tave laiko auka. Jei tu save laikai po padu, tai tave laiko po padu. Jei tu viduje laikai save kalta, tai tave visas pasaulis kaltins. Jei viduje save laikai bloga, tai visi sakys, kad tu bloga. Ką tu laikai apie save viduje, tai tu ir esi, ir taip tave mato.

Dalyvė: Tai aukos, reiškia, priešinga atsvara būtų užsipulti?

Violeta: Nepradėk tu taikytis ir pirmiausia nekrisk į auką, kad ne vargšė tu ir ne auka. Nesvarbu, kas kaip su tavim elgiasi, ir kiti nėra aukos ir vargšai, kaip tu su jais elgiesi.

Rytis: Žinai, galvok geriau ne kaip teisingai pasielgti, o kad negali suklysti ir negali sužeisti žmogaus, nesvarbu, kaip pasielgsi. Laikyk, kad nesvarbu, kaip pasielgsi išvis.

Ryčio ir Violetos Akademija

Susigrąžink savo pyktį – ir savo jėgą

Gyvai su Ryčiu ir Violeta mokomės pripažinti, ką iš tikrųjų jaučiame, ir išjausti pyktį kūnu. Visas įrašų archyvas atsidaro iškart po prisijungimo, galioja 7 dienų pinigų grąžinimo garantija.

Prisijungti prie Akademijos · 33 €/mėn.

Prieiga atsidaro iškart · Sustabdai bet kada · 7 dienų grąžinimo garantija

Gyvai Birštone

Nori savaitgalį nusiimti gerumo kaukę?

Jausmų sesijų savaitgalis Birštone su Ryčiu ir Violeta: 2 dienos po 7 valandas gyvai – laikas išjausti pyktį ir viską, kas kaupėsi po gerumu. Kalbėti ir dalintis nebūtina.

Savaitgaliai Birštone
Pasidalink su Facebook draugais
🎁 Dovana skaitytojams

Gauk 20 min. Jausmų Sesiją su Ryčio vedimu – dovanų

Užsimerk, atsigulk – aš vesiu tave balsu iš sunkumo į lengvumą ir ramybę. Palik el. paštą ir gauk sesiją iškart, kartu gausi ir kitus mano laiškus su daug vertės. 🪽

Nepavyko išsiųsti. Pabandyk dar kartą.

Jokio spamo – atsisakysi vienu paspaudimu.

Kurį pasaulį maitini – vidinių jausmų pasaulį, savo širdies ir Dievo vedimą ar minčių, programų, argumentų ir baimių pasaulį? Kurį laistai savo laistytuvu per dieną daugiau? Pažiūrėk, kaip kūnas jaučiasi, kai pagalvoji apie Dievo balsą ir jo vedimą, nerūpestingumą, neatsakomybę, nekontroliavimą, visišką paleidimą, ir kaip kūnas jaučiasi, kai tu saugaisi, bijai, suspaudi save, neleidi sau, bėgi, slepiesi, jauti kaltę. Kaip manai, kokioje energijoje kūnas labiau klesti, išlieka jaunas, gyvas, sveikas ir stiprus? Ar Dievo ir širdies balso sekime, ar baimės ir kaltės programų palaikyme?

Visiškai nesvarbu, koks tavo gyvenimas buvo iki šios akimirkos, nesvarbu, ką pridarei ir ko nepridarei – mes visi visko pridarėm ir nepridarėm – šita akimirka yra naujas lapas, nauja reinkarnacija, naujas Dievo pasaulis. Ir šią akimirką tu gali pasirinkti savo širdimi kryptį – į baimę, kaltę, trūkumą ir užspaudimą arba į Dievą, į vidų, į laisvę ir savo karališkumą. Kai tai skaitai, gali kilti minčių: ,,Skamba gražiai, bet kaip tai padaryti, tai ne man, nežinau, kaip iš to išeiti, visą gyvenimą buvo taip”. Tai tik baimės, kaltės ir proto mintys, netikėk jomis, nebelaistyk jų. Palik jas, tegul jos ateina, bet, kai jos ateina, pažymėk jas, kaip paukštukus žiedeliu pažymi prižiūrėtojai, kad, jeigu jie išskrenda ir juos pagauna vėl, atpažintų, kuris yra kuris, ir taip apie juos renka informaciją. Lygiai taip pažymėk visas savo mintis naudojant savo dėmesį ir stebėjimą – pažiūrėk į mintį, pagauk ją savo žvilgsniu, uždėk ant jos žymę, kad “aš jau pamačiau tave, tu jau pamatyta, pažymėta”, ir paleisk. Leisk jai eiti, nebesaugok jos. Daugiau nieko neturi daryti. Tu ją pažymi, uždedi ant kojos žiedelį ir, kai ji išeina, tu ją paleidi. Nebėk paskui ieškoti jos, nes gali ją sekti savo kompiuteryje – tavo duomenų bazėje ji jau įrašyta. Taip pastebėk visas savo mintis, kurios sukuria bet kokį limitą. Pažymėk jas ir paleisk. Stebėjimas yra tam, kad pažymėtum. Neturi su jomis kovoti, neturi maištauti prieš jas. Tu esi tiesiog prižiūrėtojas, kuris pastebi ir pažymi viską, ko nebenori daugiau patirti gyvenime, ir paleisk tai.

Jeigu jauti dar bet kokią savo kontrolę, bet kokį laikymą, atpalaiduok jį, tegu ištirpsta. Ar jauti meilę savo kūnui? Ar gali pasakyti savo kūnui “Aš myliu tave”? Pajausk, kokį jausmą sukelia šis klausimas. Gali pasakyti savo kūnui: “Aš myliu tave, tu nuostabus” ir pajausk, kas vyksta kūne. Leisk visoms visoms energijoms eiti, kilti, plėstis, spausti, judėti, būti. Dabar esi indas, per kurį važiuoja traukiniai – skirtingos energijos, skirtingos vibracijos. Nesvarbu, ar jauti daug jų ar mažai, bet leisk viskam vykti, kad ir kas vyksta šią akimirką ir visiškai nesikišti į tai, atiduoti tai į Dievo rankas, palikti savo kūną, palikti visą šį pasaulį, išeiti atostogų.

Jeigu ateina kokios nors mintys, visiškai nieko nedaryk dėl to. Tu esi erdvė, į kurią mintys ateina ir išeina, kurioje viskas vyksta, pasirodo ir dingsta. Visiškai nieko neturi daryti. Pasitikėk, leisk akimirkos energijai tave nešti ir atnešti visa, ko reikia. Jeigu akimirka atneša mintis ir aktyvų protą, vadinasi – tai pats tobuliausias dalykas, kuris gali dabar nutikti, būk atviras(-a) viskam, visoms mintims ir protui, tegu vyksta, tegu ateina – duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką. Duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką.

Jei jauti, kad kažką dar saugai, priešiniesi ir blokuoji, pabandyk tai atpalaiduoti ir visiškai nebedėti jokių pastangų. Kaip vėjo plaikstomas maišiukas juda ore iš kairės į dešinę, aukštyn, žemyn, taip ir tu leisk energijoms ir vibracijoms tave mėtyti į visas puses: aukštyn, žemyn, į protą, iš proto, į jausmus, iš jausmų, į stebėjimą, iš stebėjimo. Leisk viskam viskam vykti, duok viskam laisvę, tegu kyla, tegu juda, tegu teka ir tirpsta. Absoliučiai nieko nedaryk, nesistenk būti stebėjime, net nestebėk. Neleisk savo protui nieko pačiupti – jokios praktikos, jokio metodo, jokio veiksmo, nieko nereikia. Jeigu ateina mintis ,,Kaip nieko nedaryti, tai ką man daryt, kad nieko nedaryt?” – eina šikt jinai, nieko nedaryk dėl tos minties, pamiršk net stebėjimą. Kas lieka?

Tik tu su savim dabar. Tai ir yra gyvenimas – tu dabar. Visa kita netikra, visa kita eina šikt. Tik Tu ir Dabar.

Iš pradžių klausiau, ar gali pasakyti, kad myli savo kūną, dabar noriu pratęsti ir paklausti – ar gali pasakyti: ,,Aš myliu šį pasaulį, aš myliu Žemės planetą”? Ar gali pasakyti, koks tavo santykis su šiuo pasauliu, su Žeme – ar gera čia būti, ar nekenti čia būti? Pajausk vidumi – ar nori apkabinti Žemę, ar nori pasiimti kūjį ir sudaužyti viską, išsilaisvinti iš šios planetos ir visos kančios, kurią čia patyrei. Jei renkiesi kūji, leisk sau patirti šią energiją, kaip tu daužai viską, kad tu nekenti, kad pyksti, kad tave užkniso. O jeigu myli, pajausk, ar neapgaudinėji savęs ir ar po ta meile nėra paslėptos agresijos ir nekentimo. Būk nuoširdus(-i) sau, kai klausi šitų klausimų.

Kad ir ką jauti dabar – nesipriešink, leisk viskam būti. Ir nieko daugiau nedaryk. Noriu, kad pajaustum savo visą kūną periferiškai, viską kartu nuo galvos iki kojų, pajaustum, kokia dabar yra jo energija, jo vibracija, jo energijos kokybė. Tiesiog pajausk. Pajausk, ar dar yra kokių nors jausmų, emocijų, energijų kūne – galvoj, krūtinėj, pilve, saulės rezginy ar dar kur nors. Jeigu yra, susikoncentruok į bet kurį energijos kamuolį ir pabūk su juo, skirk jam savo dėmesio, energijos, bet nekeisk jo. Pabūk su juo kartu. Stebėk visą savo kūną periferiškai, kas vysta, kaip jis pulsuoja, gal energija teka, gal elektra jaučiasi, stebėk ir jausk, kas kūne vyksta būtent dabar.

Jeigu patiko nieko nedaryti, būti, jausti, stebėti, žinok, kad ši kokybė gali būti su tavimi visą tavo likusią dieną. Paprašyk to dvasios, Dievo. Sakyk: ,,Aš noriu jaustis taip visą dieną”. Turėk tokią intenciją, ir tai išsipildys. Prašyk, ir bus padaryta.

Noriu labai padėkoti tau, kad skaitei šį laišką, kad renkiesi šią erdvę, o ne milijoną kitų dalykų pasauly šią akimirką.

Gera įtraukti tave į mūsų jautrią šeimą, į mūsų ratą, į mūsų energiją, kur jaučiame savo jausmus ir nebijome pažiūrėti į save. Gera širdy stebėti, kaip visi aplinkui plečiasi, kyla, bunda. Ir tegu viskas, kas sunku, ištirpsta kaip sniegas pavasario saulėj. Su meile. Rytutis 😛

Which world are you feeding – the world of inner feelings, your heart, and God’s guidance, or the world of thoughts, programs, arguments, and fears? Which one do you water more each day with your “watering can”? Notice how your body feels when you think about God’s voice and guidance – about being carefree, uninhibited, at ease, completely surrendered – and compare that to how your body feels when you’re guarding yourself, afraid, tense, holding back, running, hiding, feeling guilty. Which energy do you think helps your body thrive, stay young, alive, healthy, and strong? Is it following God’s and your heart’s voice, or sustaining the programs of fear and guilt?

It doesn’t matter what your life has been like up to this moment; it doesn’t matter what you have done or haven’t done – we’ve all done things and left things undone. This very moment is a fresh start, a new incarnation, a new world of God. Right now, you can choose with your heart where to go – toward fear, guilt, lack, and suppression, or toward God, inward, toward freedom and your own sovereignty. As you read this, you may have thoughts like, “That sounds nice, but how do I do it? It’s not for me, I don’t know how to get out of this, it’s been like this my whole life.” But these are just thoughts – fear, guilt, and the mind talking. Don’t believe them, don’t keep watering them. Let them come, let them be, but when they appear, tag them, just like researchers ring birds so they can identify each one if it flies away and is caught again. In the same way, tag all your thoughts by using your attention and observation: look at the thought, catch it with your gaze, label it – “I see you, I’ve noticed you” – then let it go. Let it pass; don’t hold on to it. You have nothing else to do. You mark it, you “ring its leg,” and when it leaves, you release it. Don’t run after it, don’t chase it, because you can trace it in your “computer” – it’s already in your database. That’s how you notice every thought that creates any kind of limitation. Acknowledge it, then let it go. Observation is only there so you can tag it. You don’t have to fight or rebel against it. You are simply the caretaker who notices and tags everything you no longer wish to experience in life, and then lets it go.

If you still feel any form of control or holding on, soften it; allow it to dissolve. Do you feel love for your body? Can you say to your body, “I love you”? Notice what feeling arises. Try saying to your body: “I love you, you are wonderful,” and feel what happens inside you. Allow every kind of energy to come, rise, expand, press, move, and simply exist. Right now, you are a vessel through which trains run – different energies, different vibrations. It doesn’t matter whether you feel a lot or only a little; let everything happen, whatever is occurring at this moment, and don’t interfere at all – surrender it to God, leave your body, leave this whole world, let go completely, go on vacation.

If any thoughts appear, do absolutely nothing about them. You are the space into which thoughts come and go, where everything unfolds, appears, and disappears. You don’t have to do anything. Trust, and allow the energy of the moment to carry you and bring whatever you need. If this moment brings thoughts and an active mind, then that is the most perfect thing that could happen. Embrace it. Be open to everything – all thoughts, the mind – let it happen, let it come. Give total freedom to everything that is happening in this moment.

If you notice you’re still protecting something, resisting, or blocking, try to let it loosen completely and stop making any effort. Like a little bag fluttering in the wind from left to right, up and down, let the energies and vibrations toss you in every direction: up, down, into your mind, out of your mind, into feelings, out of feelings, into observing, out of observing. Give freedom to everything – let it rise, let it move, let it flow and dissolve. Do absolutely nothing. Don’t even try to observe; don’t observe. Don’t let your mind latch onto anything – no practice, no method, no action, no nothing. If a thought arises, “How do I do nothing? What should I do to do nothing?” – to hell with that thought. Do nothing about it. Forget even the observing. What remains?

It’s just you with yourself now. That is life – you, now. Everything else is unreal; let the rest go. Only You and Now remain.

Earlier, I asked if you could say that you love your body; now I want to continue and ask: can you say, “I love this world, I love Planet Earth”? Can you describe your relationship with this world, with the Earth – do you enjoy being here, or do you hate it? Tune in and ask yourself honestly – do you want to hug the Earth, or do you want to grab a hammer and smash everything, freeing yourself from this planet and all the suffering you’ve experienced here? If you choose the hammer, allow yourself to feel that energy fully – smashing everything because you hate it, you’re angry, you’re fed up. And if you love it, feel whether you are deceiving yourself, and whether beneath that love there might be hidden aggression or resentment. Be raw and truthful with yourself.

Whatever you feel at this moment – don’t resist it; let it be. Nothing more. I’d like you to feel your whole body peripherally, from head to toe, notice its energy right now, its vibration, its energetic quality. Just sense it. Notice whether there are any feelings, emotions, or energies in your head, chest, stomach, solar plexus, or anywhere else. If there are, focus on any “ball” of energy and stay with it; give it your attention and energy, but do not change it. Just be with it. Observe your entire body peripherally – notice what’s happening, how it pulses, if the energy is flowing, if you sense electricity. Observe and feel what’s happening in your body right now, in this very moment.

If you enjoyed doing nothing – being, feeling, observing – know that this quality doesn’t have to fade; it can stay with you for the rest of your day. Ask the spirit, God, for it. Say, “I want to feel this way all day.” Have that intention, and it will come true. Ask, and it shall be given.

I want to thank you so much for reading this letter, for choosing this space instead of the million other possibilities the world offers right now.

It feels good to welcome you into our sensitive family, our circle, our energy, where we allow ourselves to feel and aren’t afraid to look within. It warms my heart to see how everyone around is expanding, rising, awakening. May everything heavy dissolve like snow under the spring sun.
With love,
Rytis 😛